Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. O. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui G. O. dėl paskolos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas G. O. pateikė teismui tripliką (b.l. 34-35,84-85), kuriame tvirtina neturėjęs poreikio skolintis iš ieškovo, o pirkinius įsigijęs už savo asmenines lėšas. Mano, jog ieškovas, nurodydamas banko pavedimo paskirtį – „paskola“, tokiu būdu nutarė pasipelnyti dėl nesutarimų su S. O., su kuria buvo akcininkais vienoje bendrovėje. Pažymėjo, kad ieškovas turi pakankamai įgūdžių įforminant tam tikrus santykius dėl pinigų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia civilinio proceso nuostatų pažeidimu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo bei atsiliepimo į jį motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo.

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Kiekvienos civilinės bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamojoje byloje šalių ginčo dėl to, kad tarp judviejų paskoliniai teisiniai santykiai egzistavo, nekilo, tačiau kiekviena ginčo šalis juos traktuoja skirtingai – ieškovo pozicija tokia, kad būtent jis paskolino atsakovui 2008-03-27 mokėjimo nurodyme Nr. 1 įvardintą 15 000 EUR sumą (b.l. 5). Apeliantas, nors jis savarankiškų priešpriešinių materialinių reikalavimų ieškovui dėl paskolos santykių tarp jų buvimo nepareiškė, su tuo nesutinka ir tvirtina, jog tai buvęs paskolos, suteiktos jo šeimos (sutuoktinės S. O.) lėšomis pačiam ieškovui, sugrąžinimas.

Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo ( b.l. 5 ) bei išrašų iš apelianto sąskaitos ( b.l. 38-40) matyti, kad ieškovas 2008-03-27 pervedė apeliantui 15 000 EUR, kuriuos grafoje „Mokėjimo paskirtis“ įvardijo kaip paskolą. Kaip nustato CPK 12 str., civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o tai reiškia, kad kiekviena iš šalių leistinomis toje konkrečioje teisinėje situacijoje įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Vertindama, kurios iš šalių argumentai yra teisingi – ar ieškovo, kad jis skolinęs apeliantui, ar apelianto, jog būtent tokiu būdu ieškovas įvykdė savo paties galiojančią 50 000 Lt dydžio prievolę pagal anksčiau sudarytą paskolos sutartį su apeliantu, teisėjų kolegija atsižvelgia į šioje faktinėje situacijoje įrodinėjimo naštos šalims paskirstymą ir įrodymų leistinumo principo įgyvendinimą. Ieškovas turėjo pareigą byloje įrodyti, kad skolino pinigines lėšas apeliantui (paskolos suteikimo faktą). Kadangi paskola yra realinis sandoris ir paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str.2 d.), o ne nuo kitų sąlygų aptarimo ir apskritai jų buvimo ar nebuvimo, tokie apelianto skundo argumentai, jog neįrodyta žodinės paskolos sutarties sudarymo laikas ir aplinkybės, pinigų grąžinimo terminas, teisiškai nepagrįsti. Pinigų perdavimą, o kartu ir paskolos sutarties sudarymą, patvirtina būtent mokėjimo nurodymas su jame įvardinta pinigų sumokėjimo apeliantui paskirtimi – paskola.

Todėl apeliantas, esant faktinių duomenų apie jam suteiktą paskolą (b.l.5), pirmiausiai turėjo prievolę (procesinę pareigą) pateikti rašytinius įrodymus apie savo paties, kaip kreditoriaus, paskolinių santykių su ieškovu, kaip skolininku, susiklostymą. Tai reiškia, kad jis tokios pačios formos įrodymais (pavyzdžiui, ieškovo pripažinimu skolos dokumente, notaro patvirtintoje sutartyje, padarant joje atitinkamą įrašą arba bent jau nurodytos 50 000 Lt sumos pavedimo į ieškovo sąskaitą dokumentu), kitaip tariant, rašytiniais dokumentais privalėjo pagrįsti pinigų perdavimą ieškovui kaip sąlygą konstatuoti paskolos sutarties su juo sudarymą CK 6.870 str. 2 d. prasme. Tik esant tokių duomenų jau būtų galima vertinti, ar mokėjimo nurodyme Nr. 1 esantis įrašas „paskola“ liudiją apie jos suteikimą, ar patvirtina jos grąžinimą. Abiem - ir ieškovo, ir apelianto - atveju nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į sandorio sumą, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 str. 1 d. 1 p., 6.871 str. 1 d.). Antai skolos dokumento buvimas pas kreditorių (šiuo atveju - apeliantą), esant jo turinį (paskolos sumą) atitinkančiam mokėjimo nurodymui apie tokios pačios sumos piniginių lėšų į apelianto sąskaitą pervedimą, jau leistų preziumuoti prievolės pagal tokį sandorį įvykdymo faktą, ir tuo pačiu ginčyti paskolos suteikimo apeliantui aplinkybę. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad CK 6.65 str. nuostatos, reglamentuojančios prievolės įvykdymo patvirtinimą, privalomo visais atvejais paskolos dokumento grąžinimo skolininkui, kaip būtinos sąlygos tokios prievolės įvykdymui, neįtvirtina. Priešingai, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu kreditorius atsisako atlikti bent vieną iš alternatyvių veiksmų – išduoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime apie negalėjimą šio dokumento grąžinti (CK 6.65 str. 3 d.). Konstatuotina, kad nesant kreditoriui nustatytos jokios įstatyminės pareigos grąžinti skolos dokumento originalą skolininkui, kaip tvirtina tą padaręs apeliantas ir grąžinęs ieškovui skolos dokumentą, juo labiau – po atitinkamos sumos pinigų į jo sąskaitą sumokėjimo, tokio veiksmo atlikimo ar neatlikimo rizika įrodinėjimo procese tenka šia aplinkybe besiremiančiam asmeniui – apeliantui.

Išdėstytų teisinio reguliavimo bei faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas draudimas įrodinėti paskolos ieškovui suteikimo ir skolos dokumento praeityje egzistavimo faktus liudytojų parodymais, siekiant nuginčyti priešingos šalies pateiktiems rašytiniais dokumentams (mokėjimo nurodymui bei atitinkamos sumos įplaukoms apelianto sąskaitoje) suteikiamą reikšmę - apie paskolos suteikimą apeliantui. Dėl šios priežasties nei paties apelianto, nei liudytojais pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų apeliantui bei jo sutuoktinei artimų asmenų (S. O., N. O., J. K.) paaiškinimai teisinės reikšmės neturi ir paskolos santykių buvimo tarp ieškovo S. P. (kaip skolininko) ir apelianto G. O. (kaip kreditoriaus) patys savaime nepatvirtina. Tokias įrodymų leistinumo taisykles paskoliniuose teisiniuose santykiuose savo praktikoje yra suformavęs ir kasacinis teismas, pažymėjęs, kad kuomet nesilaikoma paprastos rašytinės sandorio formos, jeigu įstatyme nenustatyta ko kita, sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jo sudarymo ir įvykdymo fakto, negalima remtis liudytojų parodymais. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek jos sudarymas, tiek įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis c.b. Nr.3K-3-412/2010). Teisėjų kolegija šioje kasacinėje byloje atkreipė dėmesį ir tokią aplinkybę, kad CK 1.93 str. 6 d. norma suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms šalims remtis liudytojų parodymais. Teismo diskrecija reiškia tai, kad ji turi atitikti įstatymines aktualių teisinių santykių ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įstatyminės įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šioje byloje sąlygos išimties taikymui nesusiklostė, apie tai pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, nenustatęs prielaidų įrodinėti paskolos tarp ieškovo (kaip skolininko) ir apelianto (kaip kreditoriaus) sudarymo kitomis, nei rašytinėmis įrodinėjimo priemonėmis. Tą konstatuodamas pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir įrodymų tikėtinumo taisykle, atsižvelgęs į apelianto nurodomos sumos – 50 000 Lt neatitikimą ieškovo pervestai į atsakovo sąskaitą sumai; į apelianto (atsakovo) paaiškinimų nenuoseklumą ir prieštaringumą, deklaruojant, jog turi pakankamai piniginių lėšų ne banke (pas sutuoktinės seserį N. O.), ir kartu eiliniams mokėjimas, tame tarpe ir atsiskaitant su fiziniais asmenimis (A. U.) už, pasak apelianto, paties A. U. sąskaita perkamas statybines medžiagas, panaudojant visas iš ieškovo gautas lėšas (b.l. 38-40). Apylinkės teismas teisingai pastebėjo ir tokią aplinkybę, kad apeliantas suprato skirtumą tarp mokėjimo paskirčių, atliekant bankinius pavedimus – paskola ir paskolos grąžinimas, pats tuo naudojosi A. U. atveju.

Esant tokioms aplinkybėms, teisinių prielaidų vertinti mokėjimo nurodyme Nr. 1 įmokos paskirtį kitaip, nei tai trakuoja ieškovas, t.y. kaip paskolos apeliantui G. O. suteikimą, nėra.

Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto samprotavimus dėl teismo šališkumo. Nepalankaus teismo sprendimo priėmimas vienai iš bylos šalių anaiptol nereiškia tokio teismo sprendimo neteisėtumo. Nors atsakovas (apeliantas) savo procesiniuose dokumentuose interpretuoja faktines bylos aplinkybes ir įstatymus sau palankia ginčo baigties linkme, tačiau toks interpretavimas gali iš esmės skirtis nuo teismo atliekamo teisminio ginčo teisinio įvertinimo, ir tai jokiu būdu nepatvirtina teismo šališkumo. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina.

Skundo argumentas dėl teismo atsisakymo apklausti liudytojus plačiau neaptarinėtinas, apeliacinės instancijos teisme apeliantas tokią savo teisę įgyvendino.

Teismo sprendime pakanka argumentacijos, susijusios su vieno iš ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų ieškinio pagrindų pasirinkimu, tenkinant šį ieškinį, taip pat išdėstyti motyvai, kodėl teismas nesutinka su atsakovo atsikirtimų pozicija. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamo skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo nepripažintini teisingais.

Ir nors dėl netinkamos procesinės formos pareikštoms pastaboms protokolui išnagrinėjimo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu (b.l.135-140), tačiau šis procesinis pažeidimas (CPK 172 str. 2 d., 2 p.) pats savaime neįtakoja apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ar jo pagrįstumo ir nesudaro prielaidų šį sprendimą panaikinti. Priešingas aiškinimas neatitiktų CPK 328 str. įtvirtinto draudimo.

Netenkinat apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas pateikė duomenis apie 1000 Lt turėtų atstovavimo išlaidų (b.l. 163), jų dydis atitinka Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nurodytų atstovavimo išlaidų apskaičiavimo nustatytus kriterijus bei koeficientus. Todėl šios išlaidos ieškovui kompensuotinos pilnai (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Taip pat iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos - 8,50 Lt (b.l. 166) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. O. 1000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų S. P. naudai.

Priteisti iš G. O. 8 (aštuonis) litus 50 centų pašto apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.