Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2011-09-12 · Civilinė byla Nr. 2-830-826/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-09-12Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-27Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-09-12
Bylos Nr.
2-830-826/2011
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-15709-2010-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Dobrovolskis
Pareiškėjas
B. S.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Lietuvos gyventojų
Advokatai
Artūras Jaskelevičius
Kategorijos
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-830-826/2011(proceso Nr.2-06-3-15709-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 128.2. (S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 12 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant Alinai Bružienei ir Joanai Runelienei, dalyvaujant pareiškėjai B. S., pareiškėjo atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, nuo 1945 m. lapkričio 20 d., suėmus jos tėvą M. A. negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragės mieste (b.l. 3-4). Faktas nustatytinas tuo tikslu, kad pareiškėjai būtų suteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu iš dalies. Nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai įrodo, kad jos vienas iš tėvų buvo įkalintas, nes jos tėvas A. M. 1946-02-27 Lietuvos TSR VRM karinio tribunolo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu ir reabilituotas 1989-07-28 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad šeima negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, nepateikti duomenys iš archyvų sistemos įstaigų apie pareiškėjos ir jos motinos gyvenamąją vietą nuo 1946 iki 1951 m. Suinteresuoto asmens duomenimis, pareiškėjos motina E.P. A. 1946-05-15 – 1946-07-31 laikotarpiu dirbo Tauragės sveikatos apsaugos skyriaus pieno virtuvės vedėja (b.l. 21, 22).

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos tėvas M. A. buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose nuo 1945-11-20 iki 1952-05-28, pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi faktas yra buvęs.

Suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas, todėl byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant (b.l. 45; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 123, 124, 247 straipsniai).

Šalies argumentai

Pareiškėja teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti, nurodė, kad jos tėvas buvo suimtas ir įkalintas, jos su motina slapstės nuo pat tėvo suėmimo 1945 m. iki 1951 m., bijodamas suėmimų, visas turtas iš jos buvo paimtas, todėl negalėjo legaliai gyventi jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Apie tai, kad ji su motina būtų įrašytos į tremtinų asmenų sąrašą, duomenų nėra, tačiau dalis dokumentų yra dingę. Ji lankė mokyklą Tauragėje iki trečios klasės. Lankydavo tuo metu kai nebūdavo trėmimų. 1951 m. su mama atvyko į Klaipėdą, rudenį pradėjo lankyti mokyklą. Tauragėje mokyklą lankė nuo 7 metų.

Pareiškėjos atstovas prašė pareiškimą tenkinti. Prašė atsižvelgti į tai, kad ši byla yra specifinė, į to metu situaciją, kai buvo tremiami ir nuteisto asmens šeimos nariai. Pareiškėja su mama galėjo būti ištremtos. Pareiškėja negalėjo gyvento vienoje gyvenamojoje vietoje, nes būtų ištremta, buvo užvesta sekimo byla. Tauragėje pareiškėja mokyklą lankė nepastoviai. Ne visi įrodymai yra išlikę.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovė prašė netenkinti pareiškėjos prašymą, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragės mieste nuo 1945 iki 1951 m. Pareiškėja pripažino, kad Tauragėje gyvenamo, su pertraukomis lankė mokyklą, pareiškėjos motina 1946 m. gegužės – liepos mėnesiais turėjo darbą.

Liudytoja V. Ž. paaiškino, kad į Lietuvą atvyko 1947 m. Jos mama gerai pažinojo pareiškėjos motiną. Jos tėvai kalbėjo apie persekiojamą pareiškėjos šeimą. Pareiškėjos mama dirbo valytoja muzikos mokykloje.

Liudytoja L. T. N. N. paaiškino, kad 1945 m. atvyko į Klaipėdą. Su pareiškėja kartu mokėsi. Jai yra tekę girdėti pareiškėjos mamos ir jos mamos pokalbį, kurio metu pareiškėjos mama prisipažino, kad jos vyras yra išvežtas. Kada pareiškėja atvyko į Klaipėdą, ji nežino.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos pareiškimas netenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 448 straipsnis).

Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti tik tokius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 ir 445 straipsniuose įtvirtinta, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.

Iš nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad yra visos minėtos aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, nes nustačius prašomą faktą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą (Skelbta: Valstybės Žinios, 1997.07.11, Nr.: 66, Publikacijos Nr.: 1609; Valstybės Žinios, 2007.07.21, Nr.: 81, Publikacijos Nr.: 3310) būtų galima svarstyti klausimą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinio statuso suteikimo pareiškėjai; 2) pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių, kad tėvo M. A. įkalinimo metu buvusi nepilnamečiu politinio kalinio dukra pareiškėja B. S. su laisvėje likusia motina E.P. A. tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, todėl juridinę reikšmę turintį faktą įrodinėja rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.

Bylos rašytiniais įrodymais, pareiškėjos paaiškinimais nustatyta kad 1945 m. lapkričio 20 d. pareiškėjos tėvas M. A. buvo suimtas savo namuose (duomenys neskelbtini), Tauragė, ir Lietuvos TSR VSM kariuomenės karinio tribunolo 1946 m. vasario 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų su turto konfiskavimu pagal RTFSR BK 58¹⁰ 2 d. Laisvės atėmimo vietoje M. A. buvo nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1952 m. gegužės 28 d. (b.l. 7). Pareiškėjos tėvas M. A. pagal 1990 m. gegužės 2 d. LR Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį buvo pripažintas nekaltu Lietuvos Respublikai (b.l. 6).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176–185 straipsniuose, aiškinimo ir taikymo

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“; byla Nr. 3K-3-112/2008).

Teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176–185 straipsniuose, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėja, turėdama įrodinėjimo pareigą, neįrodė, kad negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tokią išvadą teismas daro remdamasis tokiais įrodymais: byloje nėra ginčo dėl, kad pareiškėjos tėvas M. A. buvo įkalintas nuo 1945-11-20 iki 1952-05-28. Pagal 1946-04-03 aktą, kuriame nurodyta, kad nuvykus į M. A. gyvenamąją vietą, esančią Tauragės mieste, (duomenys neskelbtini), buvo rasta pareiškėja, pareiškėjos motina E. A., ir buvo aprašytas pareiškėjos šeimai priklausantis turtas – namų apyvokos daiktai ir gyvuliai (b.l. 108). Tai patvirtina, kad po pareiškėjos tėvo suėmimo, pareiškėja su motina iki pat akto surašymo momento 1946-04-03 gyveno nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), Tauragė. Be to, ištraukoje iš 1946-05-16 Tauragės Liaudies teismo sprendimo, civilinėje byloje A. E. su Finansų skyriumi nurodyta, kad 1946-04-03 aktas buvo panaikintas ir daiktai iš apyrašo pašalinti (b.l. 107, antra lapo pusė). Pagal 2011-03-29 Tauragės apskrities archyvo pažymą Nr.A-235, 1948-1951 m. Tauragės gimnazijos mokytojų tarybos posėdžių, LTSR Tauragės I-osios vidurinės mokyklos pedagogų tarnybos posėdžių protokolų knygoje, 1950-09-04 protokole Nr.151, įrašyta, kad į III klasę priimta A. B. M. (b.l. 39). Pagal Tauragės apskrities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo įsakymu Nr.58§4, pareiškėjos motina E. A. dirbo virtuvės vedėja nuo 1946-05-20 iki 1946-07-31 (b.l. 23). Pagal pareiškėjos paaiškinimą, ji su pertraukomis Tauragėje lankė mokyklos 3 klases, o 1951 m. išvyko gyventi į Klaipėda, todėl, atsižvelgiant į Tauragės apskrities archyvo pateiktus įrodymus ir pareiškėjos paaiškinimą, ji Tauragės gimnaziją lankė 1948 - 1951 mokslo metais. Paminėti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja su motina po pareiškėjos tėvo M. A. įkalinimo 1945-11-20 gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – tarnybiniame bute (duomenys neskelbtini), Tauragės m. ir tik 1951 m. atvyko į Klaipėdos miestą. Priešingų įrodymų pareiškėja nepateikė, nors 2011-05-26 nutartyje tą pareiškėjai teismas pasiūlė.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 ir 445 straipsniai).

Iš pareiškėjos valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu 12,75 Lt nepriteistinos, nes jų išieškojimo išlaidos būtų didesnės už pačias išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42, 92, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimo netenkinti.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Klaipėdos miesto apylinkės teisme.

Teisėjas Marius Dobrovolskis