- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- 2A-435-265/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-15709-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Pareiškėjas
- B. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-830-826/2011 pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuo 1945 m. lapkričio 20 d., suėmus jos tėvą M. A., negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragės mieste. Faktas nustatytinas tuo tikslu, kad pareiškėjai būtų suteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-09-12 sprendimu pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad pareiškėja, turėdama įrodinėjimo pareigą, neįrodė, kad negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja su motina po pareiškėjos tėvo M. A. įkalinimo 1945-11-20 gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – tarnybiniame bute Dariaus ir Girėno g.16, Tauragės m. ir tik 1951 m. atvyko į Klaipėdos miestą. Tuo tarpu priešingų įrodymų pareiškėja nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėja su Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė į liudytojos paaiškinimus, jog ji analogiškomis aplinkybėmis kaip ir pareiškėja buvo ištremta, todėl teismas suabsoliutino rašytinių įrodymų įrodomąją reikšmę neatsižvelgdamas į istorinį laikotarpį. Taip pat nurodo, jog nepaisant to, kad ji nepateikė pažymos, jog buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, ji turi teisę būti pripažinta tremtiniams prilygintu asmeniu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ne visi archyviniai duomenys yra išlikę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas nenumato jokių įrodymų panaudojimo apribojimo tokio pobūdžio bylose, todėl šį juridinį faktą galima įrodinėti bet kuriomis CPK 57 straipsnio 3 dalyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos papildomą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino nustatytas byloje faktines aplinkybes ir išanalizavo pateiktus įrodymus. Dėl to pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neįrodė, kad negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietoje Tauragėje. Priešingai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja su savo motina po tėvo įkalinimo gyveno nuolatinėje gyvenamojoje vietoje tarnybiniame bute Dariaus ir Girėno g. 16, Tauragėje ir tik 1951 metais atvyko gyventi į Klaipėdą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantė viename iš skundo argumentų nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į liudytojus paaiškinimus, jog ji analogiškomis aplinkybėmis kaip ir pareiškėja buvo ištremta, todėl teismas suabsoliutino rašytinių įrodymų įrodomąją reikšmę, neatsižvelgdamas į istorinių laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais, kadangi byloje esantys liudytojų parodymai neišsamūs, neinformatyvūs. Liudytoja L. T. N. M. nurodė tik aplinkybę kad girdėjo, jog pareiškėjos tėvas buvo „išvežtas“. Taip pat nurodo, jog girdėdavo, kaip jų mamos kalbėdamosi, tačiau apie ką kalbėdavo, liudytoja nenurodė. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos tėvas buvo įkalintas, tačiau Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Esant tokio pobūdžio teisniam reguliavimui pareiškėjai neužtenka įrodyti, kad jos tėvas buvo įkalintas, ji privalo įrodyti, kad jos šeima negalėjo gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tuo tarpu liudytoja savo paaiškinimais šios aplinkybės nepatvirtino. Šių aplinkybių nepatvirtino ir liudytoja V. Ž.. Ji tik nurodė, kad šeimoje nuolat girdėdavo pokalbius, kad pareiškėjos šeimai nepasisekė, tačiau šie liudytojų paaiškinimai nepaneigė byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad pareiškėja su mama iki pat persikėlimo gyventi į Klaipėda gyveno ankstesnėje gyvenamojoje vietoje Dariaus ir Girėno g. 16, Klaipėdoje. Taip pat nepagrįstas apeliantės argumentas, jog nepaisant to, kad ji nepateikė pažymos, jog buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, ji turi teisę būti pripažinta tremtiniams prilygintu asmeniu. Pažymėtina, jog pareiškėja gali būti pripažinta tremtiniui prilygintam asmeniui tik jai įrodžius vieną iš Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėjo juridinių faktų sudėtį, numatytą minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tačiau šių juridinių faktų sudėties ji neįrodė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ji negali būti pripažinta tremtiniui prilygintu asmeniu. Dėl to nepriklausomai nuo šios pažymos egzistavimo pareiškėja turėtų įrodyti aplinkybę, jog negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tačiau šios pažymos egzistavimas įrodžius minėtą aplinkybę suteiktų teismui tenkinti jos pareiškimą ne minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, o 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Taip pat apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas nenumato jokių įrodymų panaudojimo apribojimo tokio pobūdžio bylose, todėl šį juridinį faktą galima įrodinėti bet kuriomis CPK 57 straipsnio 3 dalyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šis apeliantės skundo motyvas vertintinas kaip deklaratyvus, kadangi juo nėra nurodoma, kokių įrodymų pateikimą apribojo pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliantės atstovo nurodoma CPK 57 straipsnio 3 dalis reglamentuoja atsakovo pagal pavedimą teisių įforminimą, o ne procese naudojamų įrodinėjimo priemonių leistinumą. Dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, kokių įrodinėjimo priemonių pateikimas buvo apribotas pirmosios instancijos teisme.
Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.