Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. K. ir nuteistojo S. I. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 11 mėnesių 26 dienų laisvės atėmimo bausme pridedant dalį – 3 mėnesius šiuo nuosprendžiu skirtinos bausmės ir paskirta galutinė 1 metų 2 mėnesių 26 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. I. nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 24 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas pasvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis sugriebė sugyventinės A. K. kaklą ir ją smaugė, po to tampė ją už plaukų ir ne mažiau penkis kartus tempdamas už plaukų galvą trenkė į sieną, taip sukeldamas savo šeimos narei A. K. fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų išvadoms dėl S. I. kaltės pagrįsti pakanka, jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltė įrodyta ir abejonių nekelia.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde A. K. teigia, kad ji 2017 m. lapkričio 24 d. S. I. atėjus taikytis buvo agresyviai nusiteikusi dėl išgerto alkoholio, pradėjo jam sakyti negražius žodžius, jį apstumdė. Savo netinkamu elgesiu provokavo S. I.. Jei S. I. savo veiksmais jos nebūtų sustabdęs, ji neabejotinai būtų jį fiziškai sužalojusi. S. I., įvertinus situaciją, turėjo teisę panaudoti jėgą. Jis gynėsi nuo agresyvių veiksmų. Policiją iškvietė tik dėl to, kad buvo pikta ant S. I.. Dėl nuteistojo panaudotos jėgos fizinio skausmo nejuto. Galimai dėl girtumo. Įvykio metu jokie sužalojimai nebuvo padaryti. Po šio įvykio ji pati ir S. I. atsisakė alkoholio, veda bendrą ūkį. S. I. niekada tyčia nėra smurtavęs ar siekęs sužaloti.Skunde A. K. pažymi ir tai, kad kai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama kaip liudytoja, tai visų aplinkybių tiksliai neprisiminė. Be to pareigūnai, apklausinėdami ją kaip liudytoją, neįspėjo, kad ji turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sugyventinį S. I.. Jei būtų žinojusi apie tokią teisę, būtų ja pasinaudojusi. Parodymuose nurodyta, kad jautė fizinį skausmą, tačiau įvykio metu ji skausmo tikrai nejautė. Duodama paaiškinimus policijoje darė tik prielaidą, kad galėjo jausti fizinį skausmą. Paminėtos aplinkybės rodo, kad S. I. veiksmuose nebuvo tyčios, todėl jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. S. I. jokių pretenzijų neturi. 2017 m. gruodžio 1 d. jau buvo pateikusi prašymą, kuriame nurodė neturinti pretenzijų S. I..Apeliaciniame skunde nuteistasis S. I. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad nuvykus pas A. K. ši buvo nusiteikusi agresyviai, buvo neblaivi. Bandė su ja kalbėtis, atsiprašyti, tačiau A. K. puolė įžeidinėti, stumdytis, mojuoti rankomis. Tikslo sukelti jai fizinį skausmą neturėjo. Bandydamas ją nuraminti, paėmė už plaukų, tačiau jokių smūgių nesudavė. A. K. elgesys buvo netikėtas, todėl mano, kad taip ji elgėsi dėl suvartoto alkoholio.Nuteistasis pažymi, kad pati A. K. patvirtino, kad tas įvykis buvo nesusipratimas. Ji labai gailėjosi dėl šio konflikto ir kaltino save. Ji paaiškino, kad kvietė pareigūnus tik dėl to, kad buvo labai pikta ant nuteistojo. A. K. jokie sužalojimai nebuvo padaryti. Tai patvirtino ir ji pati. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. B. nurodė, kad nematė, jog nuteistasis būtų sudavęs sugyventinei. Be to, kad jai nebuvo padaryti jokie sužalojimai rodo ir tai, kad ji nesikreipė į medikus.S. I. nurodo, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies. Pareigūnams nurodė, kad sukelti fizinio skausmo sugyventinei nenorėjo. Vėliau suprato, kad jei pripažins kaltę, bylas bus nutraukta, todėl atsisakė advokato. Nuteistasis tik gynėsi nuo A. K. ir bandė ją apsaugoti, kad ši nesusižalotų. Jokio smurto jos atžvilgiu jis nenaudojo. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad nukentėjusysis jaustų fizinį skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų. Jokių objektyvių įrodymų, kad dėl nuteistojo veiksmų A. K. jautė fizinį skausmą, šioje byloje nėra. Bandymas sulaikyti rankomis ir suėmimas už plaukų galėjo sukelti tik nemalonius pojūčius, tačiau tai negali būti laikoma fizinio skausmo sukėlimu. Jokių smūgių A. K. nesudavė. Nuteistasis neveikė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia, o savo veiksmais įvykio metu siekė apsaugoti tiek save, tiek A. K.. Konfliktas kilo dėl alkoholio vartojimo ir šį konfliktą inicijavo A. K.. Veiksmai buvo nukentėjusiosios išprovokuoti ir nebuvo tiek pavojingi, kad sąlygotų baudžiamosios atsakomybės atsiradimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja, nukentėjusioji pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė skundus atmesti.Nukentėjusiosios A. K. ir nuteistojo S. I. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio pateikė tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis, tačiau abiejuose skunduose prašoma S. I. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose keliamus klausimus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje apibrėžtas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundų ribose.BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu nuosprendžiu S. I. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sugyventinei A. K..Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl S. I. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo yra pagrįstos, išsamiai argumentuotos, atitinka byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. lapkričio 24 d., apie 23.00 val. tarp A. K. ir S. I., jiems abiem būnant neblaiviems, įvyko konfliktas ir šio konflikto metu S. I. buvo suėmęs nukentėjusiajai už kaklo ir plaukų. Tačiau nukentėjusioji apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji pati savo netinkamu elgesiu išprovokavo S. I., jis tik gynėsi, siekė apsaugoti save ir ją, fizinio skausmo ji nejautė. Tokias pačias aplinkybes savo skunde nurodo ir nuteistasis S. I.. Apeliacinėje instancijoje iškeltą įvykio versiją teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams, tame tarpe pačių apeliantų parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisiamajame posėdyje S. I. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad nukentėjusiajai nesutinkant taikytis, dėl to kilo konfliktas, suėmė jai už kaklo ir smaugė, tempė už plaukų. Ar trenkė į sieną, neatsimena (2 t., b. l. 11). Teisme S. I. nurodytos aplinkybės atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 138, 143, 144). Apie tai, kad buvo smaugiama ir tampoma už plaukų, trankoma į sieną, savo parodymuose nurodė ir nukentėjusioji (1 t., b. l. 17, 18). Šios aplinkybės fiksuotos ir rašytiniuose įrodymuose: pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 1, 2), tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t. b. l. 12, 13). Konfliktą girdėjusi ir jį nutraukusi liudytoja E. B. taip pat patvirtino mačiusi, kaip S. I. buvo suėmę nukentėjusiosios plaukus, tampė, jie abu tąsėsi (1 t. b. l. 28, 29). Įvertinus paminėtų įrodymų visumą nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad S. I. atliko skundžiamame nuosprendyje nurodytus veiksmus – suėmė nukentėjusiajai už kaklo ir ją smaugė, tempė už plaukų, trenkė į sieną. Taip pat nekyla abejonių, kad dėl paminėtų nuteistojo veiksmų A. K. jautė fizinį skausmą. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusioji teigia, kad kalbėdama apie fizinį skausmą ji tik darė prielaidą, tačiau fizinio skausmo iš tikrųjų nejautė, teisėjų kolegija šiais paaiškinimais netiki ir vertina juos kaip siekį padėti S. I. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, kad S. I. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusioji nurodė ne tik iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams, bet ir savo vėlesnėje apklausoje. Šios faktinės aplinkybės neneigė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Paminėtos aplinkybės neneigė ir pats S. I.. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji buvo smaugiama, tampoma už plaukų, trankoma į sieną, jai buvo išrauti plaukai ir šie veiksmai neabejotinai sukelia ne tik nemalonius pojūčius, kaip skunde nurodo nuteistasis, bet ir fizinį skausmą. Tai, kad nukentėjusioji nesikreipė į medikus, o apeliaciniame skunde nurodė, kad jokio skausmo nejautė, teismo išvadų dėl fizinio smurto panaudojimo fakto ir sukelto fizinio skausmo nepaneigia ir S. I. kaltės nešalina. Nuteistojo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo A. K. nešalina ir nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis sukelti fizinio skausmo nenorėjo, tik gynėsi nuo agresyviai besielgiančios nukentėjusiosios, norėjo apsaugoti ją ir save. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. ši veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Taigi tai, kad S. I. nenorėjo sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajai, nėra pagrindas jį dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti, kadangi ši veika gali būti padaroma ir netiesiogine tyčia, kuri šiuo atveju nustatyta ir yra įrodyta. S. I., smaugdamas nukentėjusiąją, tampydamas ją už plaukų ir kelis kartus trenkdamas į sieną, neabejotinai suprato, kad tokie veiksmai nukentėjusiajai sukels padarinius – fizinį skausmą ir leido tokiems padariniams atsirasti. Versija, kad nuteistasis gynėsi nuo nukentėjusiosios, stengėsi apsaugoti ją pačią, prieštarauja paties nuteistojo parodymams, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai atsisakius su juo taikytis ir jį atstūmus, S. I. iš buto neišėjo, nors tokią galimybę turėjo, o pats jos atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms pripažinti, kad nuteistasis fizinį smurtą panaudojo gindamasis, pagrindo nėra, kadangi reali grėsmė jo sveikatai (gyvybei) nebuvo kilusi. Kolegija sprendžia, kad paminėtų duomenų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. I. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, teisingumą, o tuo pačiu paneigia apeliacinių skundų argumentus dėl nepagrįsto nuteisimo. Nuteistojo skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaltę pripažino, nes iš tyrėjos suprato, jog tokiu atveju baudžiamoji byla bus nutraukta, nepaneigia jo apklausose ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų parodymų teisingumo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme S. I. savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų neneigė, nenurodė, kad jie yra neatitinkantys tikrovės, užrašyti neteisingai. Teismo posėdyje, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pripažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Įrodymų, kad nuteistajam apklausų metu buvo daromas spaudimas, kad jis buvo verčiamas prisipažinti, byloje nėra. Apie tai skunde nemini ir pats nuteistasis. Atsakant į nukentėjusiosios A. K. skundo argumentą, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nebuvo įspėta, kad gali atsisakyti duoti parodymus prieš S. I. pažymima, kad 2017 m. lapkričio 25 d. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokole (1 t., b. l. 16) procesinės teisės, tame tarpe ir BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus, A. K. buvo išaiškinta. Atsižvelgiant į paminėta, šis A. K. skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji savo skunduose akcentuoja, kad A. K. jokių pretenzijų nuteistajam neturi, nukentėjusioji jam atleido, jie susitaikė. Paminėtos aplinkybės sprendžiant klausimą dėl S. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Aptariama nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai nukentėjusiajam asmeniui neteisėtais kaltininko veiksmais yra sukeliamas fizinis skausmas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas po nusikalstamos veikos padarymo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės nešalina ir nesudaro pagrindo S. I. dėl šio nusikaltimo išteisinti.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai S. I. veiksmuose nustatyti ir įrodyti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Bausmė paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertintos visos aplinkybės, kurias vertinti įpareigoja įstatymas ir kurios yra svarbios bausmė skyrimo procese, paskirta bausmė individualizuota tinkamai. Bendrinimą reglamentuojančios BK normos pritaikytos teisingai. Esant tokioms aplinkybėms nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kaip to prašo apeliantai, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios A. K. ir nuteistojo S. I. apeliacinius skundus atmesti.