Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato N. K., nukentėjusiojo E. B., nukentėjusiojo E. S. įstatyminės atstovės–civilinės ieškovės L. S., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Dėl kaltinimo numatyto pagal BK 187 str. 1 d. A. Ž. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)

Dėl kaltinimo numatyto pagal BK 140 str. 1 d. A. Ž. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Nukentėjusiosios ir mažamečio nukentėjusiojo įstatyminės atstovės L. S. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš A. Ž. priteista E. S. 1000 (vieną tūkstantį) litų neturtinei žalai atlyginti, L. S. 1125, 05 (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt penkis litus penkis centus) litų turtinei ir 500 (penkis šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš A. Ž. priteistos nukentėjusiosios ir mažamečio nukentėjusiojo įstatyminės atstovės L. S. turėtos 3000 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo mažametį, o būtent jis: 2011 m. liepos 9 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), priklausančiame E. B., tyčia pastūmė mažametį E. S. (gimusį 2000 m. sausio 26 d.), dėl ko šis pargriuvo ir tuo padarė jam poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, kas sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam E. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. liepos 25 d. iki 2013 m. liepos 13 d.).

Apeliaciniame nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato N. K. skunde prašoma panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį dalyje, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., taip pat prašoma atmesti civilinį ieškinį priteistą E. S. ir L. S. naudai.

Apelianto teigimu, apylinkės teismo nuosprendis nenuoseklus, prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apkaltinamoje dalyje naikintinas. Nurodo, kad teismas padarė prielaidą dėl galimo mažamečio nukentėjusiojo sužalojimo fakto iš nuosprendyje nurodyto telefoninio pokalbio įrašo, padaryto 2011 m. liepos 10 d. iš telefono Nr.37067525606. Pažymi, kad šis numeris nepriklauso nei vienam iš šiame įvykyje dalyvavusiam asmeniui, pokalbius vyko dėl asmens iš Anglijos, kuris galimai susilaužė koją.

Apeliantas nurodo, kad teismas neginčytinai nustatė faktą, kad D. B. gimtadienyje dalyvavę vaikai buvo palikti be suaugusiųjų priežiūros. Pažymi, kad vaikai žaidė, dūko, todėl teismas turėjo patikrinti šią aplinkybę ir nustatyti ar vaikai negalėjo susižaloti šių pramogų metu.

Apeliantas nurodo, kad pats A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kategoriškai neigė smurtavęs prieš vaiką, o abejotini kitų apklaustų asmenų parodymai tikrai nepadėjo nustatyti objektyvios tiesos.

Gynėjo manymu, jeigu A. Ž. prieš eidamas pasiaiškinti dėl sūnaus K. Ž. nugirdymo, liepė dukrai A. Ž. pranešti policijai apie šį įvykį bei iškvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą, o vėliau tyčia smurtavo prieš mažametį negali būti laikoma logiška. Atvykę policijos pareigūnai D. O. ir O. K. nurodė, kad jokių sužalotų vaikų nematė. Pažymi, kad L. S. apkaltino A. Ž. pati net nežinojusi tikrųjų įvykio aplinkybių.

Apelianto nuomone, negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės. Nurodo, kad BK 15 str. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Gynėjo vertinimu, sprendžiant iš bylos aplinkybių bei remiantis teismų praktika BK 140 str. 2 d. nurodytos normos sudėties požymio – subjektyvios pusės, t.y. kaltės formos – teismui nustatyti nepavyko, o padaryta išvada, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia – neįrodyta.

Apelianto manymu, teismas turėjo išteisinti A. Ž. šioje kaltinimo dalyje nenustačius nusikaltimo sudėties.

Nuketėjusysis E. B. savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį dalyje dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 187 str. 1 d. Pripažinti A. Ž. kaltu pagal BK 187 str. 1 d. ir jį nuteisti. Taip pat prašo patenkinti jo civilinį ieškinį ir papildomai priteisti 2000 litų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo manymu, teismo padarytos išvados dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 187 str. 1 d. prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymi, jog teismas labai subjektyviai vertino nuteistojo parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, kuris savo kaltę neigė, tačiau nevertino liudytojų M. U. ir G. D. parodymų, kurie matė kaip A. Ž. spyrė į nešiojamąjį kompiuterį ir jį sudaužė. Liudytojai A.M. L., J. J. patvirtino, kad muzika nutilo kai atėjo A. Ž.. Nukentėjusiojo manymu, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje susiję.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas neįsigilinęs į įrodymų visetą padarė išvadą, kad nuteistojo A. Ž. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas. Pažymi, jog teismas neatliko duomenų lyginamosios analizės, tiesiog konstatavo, kad visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai.

Nukentėjusiojo teigimu, A. Ž. buvo išgėręs alkoholio, tai, kad jis buvo vartojęs alkoholio patvirtino policijos pareigūnai D. O. ir O. K. bei nukentėjusiojo atstovė L. S..

E. B. manymu, teismas visiškai nepagrįstai suabejojo nukentėjusiųjų parodymais, pripažino juos nenuosekliais.

Mažamečio nukentėjusiojo E. S. įstatyminės atstovės – civilinės ieškovės L. S. apeliaciniame skunde prašoma pripažinti A. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmas. Taip pat prašo nustatyti terminą priteistam ieškiniui atlyginti, nedelsiant imtis priemonių pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti, surasti nuteistajam A. Ž. priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį. L. S. prašo pilnai tenkinti jos civilinį ieškinį. Pripažinti proceso išlaidomis išlaidas už jos atstovės advokatės J.T.Litvinskienės suteiktas teisines paslaugas, bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme ir priteisti jas iš A. Ž..

L. S. savo apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė termino per kurį A. Ž. privalo atlyginti žalą.

Nukentėjusiojo atstovės teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog nėra įrodyta, kad A. Ž. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

L. S. manymu, apylinkės teismas suteikė prioritetą kaltinamojo ir jo artimųjų duotiems parodymams, nors absoliučiai visi kiti įvykyje dalyvavę asmenys apklausti tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisme davė nuoseklius parodymus.

Nukentėjusiosios vertinimu, sprendžiant bausmės rūšies ir trukmės klausimą apylinkės teismas turėjo vertinti, jog nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti, neieškojo A. Ž. priklausančio turto ir laikinai neapribojo nuosavybės teisių į jį.

Apeliantės vertinimu, apylinkės teismas priteisė per mažą neturtinės žalos dydį tiek jai, tiek jos sūnui E. S.. Pažymi, jog apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į jos patirtą stresą, kančias, kai ji pamatė savo mažametį sūnų sužalotą neblaivaus asmens, kad A. Ž. po įvykio jai grasino, neįvertino jos mažamečio sūnaus patirto streso. Atkreipia teismo dėmesį, jog po šio įvykio jos sūnus tapo dirglus, blogai miega, pasikeitė jo bendravimas su bendraamžiais. Nukentėjusioji pažymi, kad labai slėgė ir skaudino A. Ž. elgesys teismo proceso metu, jis nesigailėjo, savo veiksmų kritiškai nevertino, buvo nenuoširdus.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį dalyje dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį. A. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. ir nuteisti pagal 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 7 mėnesiams, pagal BK 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 7 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1,4 d., 65 str. 1 d. 1 p. b. p. p. subendrinti paskirtas bausmes iš dalies sudedant ir subendrintą bausmę skirti laisvės apribojimą 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigoti neišvykti už gyvenamosios vietos Vilniaus miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Savo skunde prokuroras taip pat prašo nuketėjusiojo E. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš A. Ž. 6775,08 litų E. B. turtinei žalai atlyginti.

Prokuroras savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos išteisino iš esmės motyvuodamas tuo, kad K. B. dėl šios nusikalstamos veikos nepateikė skundo, kuris pagal BK 140 str. 1 d. būtinas, nelaikė savęs nukentėjusiuoju, o prokuroras nepagrindė BPK 409 str. 1 d. nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą, be to vadovavosi ne tuo BPK straipsniu. Apelianto teigimu, ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 str. 1 d., 407 str. nurodytų nusikalstamų veikų gali ir privalo būti pradėtas tik tuo atveju, kai šiuose straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Pažymi, jog prokuroras tokias atvejais surašo nutarimą, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prokuroro reikalavimas gali būti išreikštas ir kitokia forma, pavyzdžiui pavedimu. Nurodo, kad esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro reikalavime turi būti nurodyti argumentai, pagrindžiantys BPK 167 str. 2 d. (BPK 409 str. 1 d.) nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.

Apelianto teigimu, nusikalstama veika numatyta BPK 140 str. 1 d., pagal BPK 407 str. priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Pažymi, jog BPK 409 str. numatytos išimtys, kai paaiškėjus, jog galėjo būti padaryta BPK 407 str. nurodyta veika, procesas vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka. Todėl pagal minėtas BPK nuostatas ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 str. 1 d., turėjo teisę pardėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena iš BPK 409 str. 1 d. nustatytų dviejų aplinkybių: jeigu ši veika turėjo visuomeninę reikšmę, jeigu žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti tesėtų savo interesų. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika, tai, kad prokuroro reikalavime buvo nurodytas ne tas BPK straipsnis, negali būti pripažinta esminiu trūkumu, lemiančiu reikalavimo neteisėtumą.

Prokuroras savo skunde nurodo, kad byloje buvo nagrinėjamos trys tarpusavyje susijusios nusikalstamos veikos, kurios vyko iš esmės tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, tačiau skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Pažymi, kad dėl vienos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 2 d.) procesas turėjo vykti valstybinio kaltinimo tvarka, dėl kitų privataus. Prokuroro vertinimu, tik šios aplinkybės pakanka ir ji turi būti laikoma esmine, dėl kurios prokuroro reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendyje iš esmės pripažino, kad A. Ž. padarė šią nusikalstamą veiką, tik nesant nukentėjusiojo skundo jį dėl šio kaltinimo išteisino, todėl laikytina, kad byloje pakanka įrodymų A. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d.

Savo apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, dėl BK 187 str. 1 d. išteisinimo, nurodydamas, kad tarp liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų yra daug prieštaravimų bei nenuoseklumo. Pažymi, kad teismo nurodyti prieštaravimai nėra esminiai dėl kompiuterio stovėjimo vietos, dėl įvykio laiko, dėl laiko kada liudytojai pamatė sudaužytą kompiuterį ir pan. Nurodo, kad beveik visi įvykio vietoje buvę apklausti liudytojai ir nukentėjusieji nurodo, kad būtent kaltinime nurodytu laiku į gimtadienio šventimo vietą atėjo A. Ž., ir būtent po jo atėjimo nustojo groti muzika, be to, nukentėjusysis E. S. matė kaip A. Ž. spyrė į kompiuterį, kuris po spyrio nustojo groti. Nurodo, kad liudytoja G. D. taip pat matė kaip A. Ž. spyrė į kompiuterį, vėliau spyrė E. S.. Taip pat pažymi, kad šį faktą matė dar du liudytojai M. U. ir M. B., jų parodymai iš esmės nuoseklūs ir logiški. Prokuroro teigimu, kad A. Ž. spyrė į kompiuterį patvirtina ir kitų liudytojų E. B., A. Ž., A.M. L., D. B., V. V., L. D. parodymai.

Apelianto manymu, įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, jog būtent A. Ž. spyrė į kompiuterį taip jį sugadindamas, todėl jis pripažintinas kaltu ir dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 187 str. 1 d. padarymo.

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroras prašė jo paties bei nukentėjusiųjų skundus tenkinti, nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusioji L. S. ir jos atstovė advokatė prašė nukentėjusiosios bei prokuroro skundus tenkinti, nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusio E. B. atstovas advokatas prašė patenkinti nukentėjusiojo bei prokuroro skundus, nuteistojo skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistojo skundą bei atmesti nukentėjusiųjų bei prokuroro skundus.

Nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato N. K. ir nukentėjusiosios E. S. įstatyminės atstovės–civilinės ieškovės L. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Dėl nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato N. K. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo advokatas iš esmės neigia A. Ž. kaltę dėl nusikaltimo numatyto BK 140 str. 2 d. padarymo, nurodydamas, jog nukentėjusysis E. S. galėjo susižaloti pats.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui <.....> (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija).

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Patikrinus baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog nuteistasis A. Ž. mažamečiui E. S. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, tuo padarė nusikaltimą numatytą BK 140 str. 2 d. Kaip pagrįstai nurodė Vilniaus rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje byloje pakanka įrodymų patvirtinančių dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo bei nežymaus jo sveikatos sutrikdymo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam E. S. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Šį faktą patvirtina specialisto išvada Nr.G 2135/11(01), kurioje nurodyta, kad E. S. nustatyta poodinė kraųjosruva dešinėje šlaunyje, nuo vieno trauminio poveikio, kas įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.l,b.1.78-79). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimas padarytas prieš patenkant į gydymo įstaigą (2011 m. liepos 11 d.), kas patvirtina, kad E. S. galėjo būti sužalotas kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Šią aplinkybę patvirtina ir bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus duomenys, kuriuose užfiksuota, kad 2011 m. liepos 10 d. 00.43 iš telefono Nr. 37067525606 buvo gautas pranešimas, kad Vilniaus r., Riešės sen., Saltoniškių k. yra užregistruotas iškvietimas dėl kojos traumos (t.2 b. l. 149-151).

Tai, kad nukentėjusįjį E. S. nežymiai sužalojo būtent A. Ž. patvirtina nukentėjusiojo E. S. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai, jog A. Ž. nugriovė palapinę ir pribėjęs prie jo spyrė jam į koją tuo metu kai jis valgė tortą. Nukentėjusysis nurodė, jog nuo spyrio jis nukrito, kadangi jam stipriai skaudėjo koją (t.1., b.l.84-86, t.3, b.l.71-72). Šiuos mažamečio parodymus patvirtino nukentėjusioji L. S., kuri ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad pati įvykio nematė, tačiau jai sūnus paaiškino, kad į gimtadienį atėjęs vyras jam spyrė (t.1, b.l.75-76, 80-82, t.3, 73-75). Nukentėjusysis M. U. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad matė kaip atbėgęs vyras (A. Ž.) stūmė E. S. nuo pavėsinės laiptukų (t.1, b.l.149-151, t.3, b.l.149-150). Nukentėjusioji G. D. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad vyras pribėgo prie E. S. ir vieną kartą spyrė jam į kelią (t.1, b.l.175-176, t.3, b.l.146-147).

Patikrinus bylos medžiagą darytina išvada, kad nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį, t.y. sveikatai padarytą žalą (šiuo atveju mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas ir nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, t.y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo veiksmai atėjus į E. B. priklausantį sodo sklypą nebuvo draugiški, jis elgėsi agresyviai, tai pavirtina kitų nukentėjusiųjų D. B., T. B., E. B., M. B., G. D., A.M. L., M. U., A. Ž., J. J. parodymai. Todėl apylinkės teismas vertindamas visus įrodymus visumoje ir atsižvelgdamas į susidariusią situaciją pagrįstai pripažino, kad A. Ž. būdamas emocionaliai sujaudintas dėl to, kad jo sūnus į namus grįžo neblaivus ir padaręs išvadą, kad alkoholio jis galėjo gauti gimtadienio pas D. B. metu, norėdamas išsiaiškinti situaciją ir veikdamas neapibrėžta tyčia sužalojo mažametį E. S. Tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d.

Nors nuteistojo teigimu, mažametis galėjo pats susižaloti kitomis nei nustatyta byloje aplinkybėmis, tačiau ši apelianto pateikta versija nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis, todėl atmestina kaip nepagrįsta.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad nuketėjusioji L. S. apkaltino jį net nežinodama tikrųjų įvykio aplinkybių, kaip paminėta ankščiau tai, kad mažametį sužalojo būtent A. Ž. įrodo visa byloje surinktų ir apylinkės teismo įvertintų aplinkybių visuma ir jos jokių abejonių teismui nekelia.

Dėl nukentėjusiojo E. S. įstatyminės atstovės–civilinės ieškovės L. S. apeliacinio skundo.

Savo apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė prašo pripažinti A. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamai veikai. Patikrinus bylos duomenis konstatuotina, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nepakanka įrodymų, jog į įvykio vietą nuteistasis atvyko neblaivus. Tai, kad byloje apklausti nukentėjusieji ir nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovai (L. S., E. B., D. B., T. B.) ir liudytojai (D. O., O. K., Ž. B.) nurodė, kad A. Ž. galimai buvo neblaivus, kadangi pajuto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, tačiau šių subjektyvių nukentėjusiųjų bei liudytojų vertinimų nepakanka nurodytai aplinkybei patvirtinti, nes kaltinamojo blaivumas atvykus policijos pareigūnams patikrintinas nebuvo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad A. Ž. atsisakė pasitikrinti girtumą, taip pat nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog jis tuo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tokiu būdu, apylinkės teismas nesant byloje objektyvių neginčytinų įrodymų pagrįstai iš kaltinimo šią aplinkybę pašalino. Atsižvelgiant į tai, kas ankščiau išdėstyta pažymėtina, jog tenkinti nukentėjusiojo įstatyminės atstovės prašymą skirti nuteistajam bausmę, atsižvelgiant į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisinio pagrindo nėra.

Nors nukentėjusiojo įstatyminė atstovė prašo paskirti A. Ž. terminą priteistam civiliniam ieškiniui atlyginti, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso 109 - 115 straipsniai, kurie reglamentuoja civilinių ieškinių išsprendimo klausimus baudžiamajame procese, imperatyviai neįpareigoja teismo nustatyti ankščiau paminėtus terminus. Nuteistajam geranoriškai neatlyginus priteisto civilinio ieškinio jis bus priverstinai išieškomas įstatymų nustatyta tvarka.

Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė savo skundu taip pat prašo imtis priemonių pareikštam civiliniam ieškiniu užtikrinti, surasti nuteistajam A. Ž. priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį. Patikrinus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžiu priėmė sprendimą nukentėjusiosios ir mažamečio nukentėjusiojo įstatyminės atstovės L. S. civilinio ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštą kaltinamojo A. Ž. 5625, 05 Lt vertės turtui. Byloje yra Centrinės hipotekos įstaigos 2014 m. kovo 3 d. pranešimas apie turto arešto akto įregistravimą 2014 m. kovo 4 d. Nr. TA2-14-028364, kuriame nurodyta, kad A. Ž. turtas, kurio vertė 5625,05 Lt yra areštuotas, turto arešto terminas nenurodytas (t.4, b.l.123). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 150 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio

Kodekso 147 str. 6 d. numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą. Pažymėtina ir tai, kad teismas nuteistojo priklausančio turto paieškos nevykdo, ši pareiga įstatymo leidėjo priskirta asmeniui, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir aptartos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 147 str. 6 d., kuriame nurodyta, kad kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas ėmėsi tinkamų ir pakankamų priemonių pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti, todėl taikyti dar papildomas priemones šiuo metu nėra teisinio pagrindo.

Nukentėjusioji įstatyminė atstovė savo skunde teigia, kad apylinkės teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgia į jos ir jos sūnaus patirtą stresą, kančias, išgyvenimus dalyvaujant apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teisme ir pan.

Šie apeliantės argumentai nepagrįsti, kadangi prieštarauja neturtinės žalos dydžio nustatymą reglamentuojančioms Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) normoms ir bylos duomenims. CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio asmens netekties, skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apylinkės teismas, svarstydamas klausimą dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam E. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (kraujosruva ant kojos) ir sukeltas fizinis skausmas. Taip pat atsižvelgė į nukentėjusiųjų išgąstį bei dvasinius išgyvenimus, šio sužalojimo pasekmes, atsižvelgė į nuteistojo ir nukentėjusiosios turtinę padėtį ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais priėmė pagrįstą sprendimą sumažinti pareikštą 20 000 Lt civilinį ieškinį neturtinai žalai atlyginti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nukentėjusiesiems – 1000 Lt E. S. ir 500 Lt L. S. – neprieštarauja CK 6.250 str. įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams, jis nustatytas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinus nukentėjusiojo E. S. patirto sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, taip pat nukentėjusiojo motinos išgyvenimus dėl šio įvykio.

Savo skunde nukentėjusiojo atstovė prašo priteisti apeliaciniame procese turėtas išlaidas advokatei J.T.Litvinskienei, tačiau pinigų mokėjimą advokatei patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti,

būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad procesas įvyko ir pagal nukentėjusiosios skundą, kuris atmestas kaip nepagrįstas, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti šiuo atveju nepriteistinos.

Dėl nukentėjusiojo E. B. apeliacinio skundo.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. Ž. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 187 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Patikrinus skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, konstatuotina, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau, priimdamas nuosprendį, netinkamai byloje esančius įrodymus įvertino, ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 187 str. 1 d., todėl nuosprendis šioje dalyje pripažintinas nepagrįstu.

Apylinkės teismas dėl BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos A. Ž. išteisino iš esmės motyvuodamas tuo, kad apklausęs nukentėjusiuosius ir liudytojus, jų parodymuose nustatė daug prieštaravimų, nenuoseklumo, dėl ko jų parodymų negalėjo laikyti patikimais ir pakankamais A. Ž. kaltei pagrįsti. Patikrinus bylos medžiagą konstatuotina, jog tokios teismo išvados yra nepagrįstos. Apylinkės teismo nurodyti apklaustų asmenų prieštaravimai nėra esminiai, t.y. dėl kompiuterio stovėjimo vietos, dėl laiko kada jis buvo sugadintas, dėl aplinkybės kada liudytojai pamatė sudaužytą kompiuterį, dėl jau sudaužyto kompiuterio nunešimo į kambarį ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad beveik visi apklausti asmenys nepilnamečiai, kad skirtingi asmenys įvykio aplinkybes prisiminė kiek skirtingai, tačiau esminės aplinkybės dėl to, kad A. Ž. 2011 m. liepos 9 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), tyčia spyrė į kompiuterį „Sony Vaio“ buvusį prie pavėsinės, nuo ko kompiuteris nukrito ant žemės ir sudužo, taip sugadindamas E. B. priklausantį turtą, abejonių nekelia. Tai, kad nuteistasis A. Ž. padarė šią nusikalstamą veiką patvirtina byloje esantys duomenys, o būtent:

1) nukentėjusiojo M. U. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kad jis matė kaip atėjęs vyras (A. Ž.) iš karto priėjo prie kompiuterio, kuris stovėjo prie pavėsinės, koja sudavė į kompiuterį ir jis nukrito, traukė nuo kompiuterio laidus (t.1, b.l.149-151, t.3, b.l.149-150);

2) nukentėjusiojo M. B. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kad jis A. Ž. spyrė į kompiuterį ir jį sudaužė (t.1, b.l.163-165, t. 3, b.l.104-107);

3) nukentėjusiosios G. D. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kad ji matė kaip nuteistasis A. Ž. spyrė į kompiuterį, stovėjusį prie pavėsinės, kompiuteris nukrito, o muzika nutilo (t.1, b.l.175-176, t. 3, b.l.146-148);

4) nukentėjusiojo E. S. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kad jis matė kaip A. Ž. nuspyrė kompiuterį, kuris stovėjo prie pavėsinės, po spyrio muzika nustojo groti (t.1, b.l.84-86, t.3, 70-73);

5) nukentėjusieji D. B., T. B., E. B. ir liudytojas J. J. ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu bei teisme patvirtino, jog įvykio dieną matė sudaužytą kompiuterį (t.1, b.l.99-100, 117-119, t.2, b.l.32-34, t.3, b.l.70-71, 77-78).

6) kompiuterio sugadinimo faktą patvirtina ir jo apžiūros protokolas bei UAB „ServiceNet“ pateiktas aktas dėl jo pataisymo negalimumo (t.1, b.l.55, 59-60).

Apylinkės teismo nustatytas nukentėjusiųjų parodymų nereikšmingas nesutapimas nesudaro pagrindo netikėti jų parodymais ir pripažinti, jog nusikalstamos veikos numatytos BK 187 str. 1 d. nuteistasis nepadarė. Sutiktina su nukentėjusiojo skundo argumentu, kad nukentėjusiųjų parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir reikšmingai nesikeitė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog būtent A. Ž. tyčia spyrė į kompiuterį taip jį sugadindamas, byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog kompiuteris buvo sugadintas kitomis nei ankščiau išvardintų nukentėjusiųjų ir liudytojo nurodytomis aplinkybėmis.

Tokiu būdu byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. Ž. 2011 m. liepos 9 d. apie 24 val., Vilniaus rajone, Riešės sen., Pikeliškių km., SB „Žalesėlis“ Aviečių g., sodo sklype Nr.209, tyčia spyrė į kompiuterį „Sony Vaio“ buvusį prie pavėsinės, nuo ko kompiuteris nukrito ant žemės ir sudužo, taip sugadindamas E. B. priklausantį 2000 litų vertės turtą. Šiais veiksmais A. Ž. padarė nusikaltimą numatytą BK 187 str.1d., nusikaltimas įrodytas.

Iš byloje pateikto nukentėjusiojo E. B. civilinio ieškinio matyti, kad savo kompiuterį jis įvertino 5000 Lt (t.3, b.l.26-27), tačiau oficialiai tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, jog kompiuteris 2008 m. įsigytas Rusijos Federacijoje. Įvertinus tai, kad tikslios kompiuterio kainos šiuo metu teismas nustatyti negali bei vadovaudamasis BPK 113 str. kuriame nurodyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Šiuo konkrečiu atveju vadovaujantis CK 6.249 str. 1 d., kuriame nurodyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. To paties straipsnio 5 d. nurodyta, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Tokiu būdu, įvertinus tai, jog nukentėjusiojo kompiuteris buvo įsigytas 2008 m. ir nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo naudojamas ilgiau kaip du metus, t.y. įvertinus jo nusidėvėjimą ir šiuo metu galiojančias tokio kompiuterio rinkos kainas laikytina, kad nukentėjusiajam padaryta 2000 Lt žala, kuri priteistina iš nuteistojo A. Ž. nukentėjusiojo E. B. naudai.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turėtų kelionės išlaidų (275, 08 Lt) susijusių su bylos tyrimu atmestinas, kadangi nukentėjusysis nepateikė teismui šių turėtų išlaidų faktą patvirtinančių dokumentų.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo E. B. atsižvelgiama į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pasekmes (sugadintas turtas ne itin didelės vertės naudotas kompiuteris, jokių pasekmių išskyrus šio kompiuterio praradimą dėl jo sugadinimo nukentėjusiajam neatsirado, padaryta žala bus pilnai atlyginta), todėl vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika priteisti 500 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrindo nėra.

Nukentėjusysis E. B. taip pat prašo priteisti turėtas advokato išlaidas už apeliacinio skundo surašymą bei jo atstovavimą apylinkės teisme. Nukentėjusysis pateikė teismui pinigų priėmimo kvitus (serija LAT Nr. 684152; LAT Nr. 562875; LAT Nr. 691311; LAT Nr. 562877), patvirtinančius 2000 Lt; 200 Lt; 500 Lt; 1800 Lt sumokėjimą advokatams už apeliacinio skundo surašymą bei nuketėjusiojo atstovavimą apylinkės teisme. Viso: 4500 Lt.

Kaip jau paminėta ankščiau pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-410/2008). Apeliacinio skundo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų, tuo labiau, kad apeliacine tvarka buvo paduotas ir nuteistojo skundas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami jo kaltės klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus byloje, šis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant apeliacinį skundą. Todėl, šios išlaidos turi būti apmokėtos. Tačiau nukentėjusiojo prašoma priteisti suma laikytina neproporcingai didelė, todėl prašoma priteisti 2000 Lt dydžio suma mažintina iki 1000 Lt. Taip pat laikytina neprotingai didelė ir pinigų suma sumokėta už advokatų paslaugas bylą nagrinėjant apylinkės teisme, todėl prašoma priteisti 2500 Lt suma mažintina iki 2000 Lt. Viso priteistina 3000 Lt.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuteistąjį A. Ž. išteisino pagal nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d., nurodydamas, kad vadovaujantis BPK nuostatomis ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 str. 1 d. turėjo teisę pradėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena iš BPK 409 str. 1 d. nustatytų dviejų aplinkybių: 1) jeigu ši veika turėjo visuomeninę reikšmę, 2) jeigu – žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.

Patikrinus bylos duomenis konstatuotina, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl nuteistojo A. Ž. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2012 m. vasario 9 d. nutarimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl turto sugadinimo ir K. B. sukelto fizinio skausmo pažeisdama baudžiamojo proceso normas, taip pat nenurodė motyvų, kuriais remiantis buvo nuspręsta tęsti pradėtą procesą, nepagrindė BK 409 str. 1 d. bent vienos aplinkybės buvimą (t.1, b.l.4).

Atsižvelgus į tai, kad K. B. teismo posėdyje vienareikšmiai nurodė nelaikąs savęs nukentėjusiu nuo A. Ž. veiksmų ir nukentėjusiuoju, ir kad jis skundo dėl jam sukelto fizinio skausmo nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, laikytina, kad nukentėjusiajam pačiam nepareiškus ir teisme atsisakant kaltinimo, t. y. nesant byloje nei nukentėjusiojo skundo, nei pagrįsto prokuroro reikalavimo dėl šio kaltinimo procesas pagal BK 140 str. 1 d. pagrįstai nutrauktas (BK 303 str. 5 d. 1 p.). Patikrinus bylos medžiagą sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju pagrįsto ir motyvuoto teisinio pagrindo pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą nebuvo.

Nors prokuroras, remdamasis Aukščiausiojo teismo praktika, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę tais atvejais, kai, asmuo yra įtariamas kelių tarpusavyje susijusių nusikalstamų veikų padarymu, dėl vienos iš jų baudžiamasis procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka ir dėl jos baudžiamąjį procesą nutraukus pasunkėtų kitų nusikalstamų veikų atskleidimas ir įrodinėjimas, arba kai nusikalstamos veikos dėl vienos iš kurių baudžiamasis procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka, sudaro idealią sutaptį, tačiau šiuo konkrečiu atveju prokuroro nurodyta teismų praktika nėra analogiška nagrinėjamam atvejui ir negali būti taikoma.

Prokuroro skundo reikalavimas dėl nuteistojo A. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 187 str. 1 d. tenkinamas pilnai, tačiau dėl šio kaltinimo išdėstyti motyvai yra nurodyti nagrinėjant nukentėjusiojo E. B. apeliacinį skundą, todėl nekartojami.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, kolegija mano, kad apylinkės teismas, nepagrįstai išteisino nuteistąjį pagal BK 187 str. 1 d. Išanalizavus ir įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, nustatyta, kad A. Ž. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 187 str. 1 d.

Skiriant bausmę A. Ž. atsižvelgiama į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdamas labai susijaudinęs dėl savo sūnaus), jos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia), į kaltinamojo asmenybę (nuteistasis dirba, darbovietės administracijos charakterizuojamas teigiamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas), esant nustatytai vienai lengvinančiai aplinkybei bei nesant nuteistojo atsakomybės sunkinančių aplinkybių jam skirtina su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303-307 str., 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nukentėjusiojo E. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį, kuriuo A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. išteisintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimą 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. paskirtą laisvės apribojimo bausmę pakeisti laivės atėmimo bausme ir remiantis BK 63 str. 1, 4 d., apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 142 str. 2 d. ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę pagal BK 142 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigoti neišvykti iš gyvenamosios vietos – be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteisti iš A. Ž. nukentėjusiajam E. B. 2000 (du tūkstančius) litų turtinei žalai atlyginti ir 3000 (tris tūkstančius) litų advokato paslaugoms apmokėti.

Nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato N. K. ir nukentėjusiosios E. S. įstatyminės atstovės–civilinės ieškovės L. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.