Kauno apygardos teismo nutartis

nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. (toliau – V. V.) skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria buvo atmestas V. V. prašymas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo skyrimo privataus kaltinimo tvarka kaltinamo P. M. (toliau – P. M.) turtui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje P. M. privataus kaltinimo tvarka kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis civilinis ieškovas Kaišiadorių rajono apylinkės teismui išreiškė prašymą skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nusikalstamos veikos padarymu privataus kaltinimo tvarka kaltinamo P. M. turtui.Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nukentėjusiojo civilinio ieškovo V. V. prašymas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo skyrimo nusikalstamos veikos padarymu privataus kaltinimo tvarka kaltinamo P. M. turtui buvo atmestas.Skundu apygardos teismui nukentėjusysis civilinis ieškovas V. V. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir grąžinti medžiagą pirmosios instancijos teismui naujos nutarties priėmimui, skiriant nusikalstamos veikos padarymu privataus kaltinimo tvarka kaltinamo P. M. turtui laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Nukentėjusiojo civilinio ieškovo teigimu, nėra aiški P. M. šeimyninė padėtis ir turto statusas bei įsipareigojimai, tuo tarpu P. M. darbinės pajamos, pasikeitus jo pareigoms, mažėja. P. M. atžvilgiu vyksta ir kiti teisminiai procesai, kuriuose taip pat gali būti tenkinami jam pareikšti civiliniai ieškiniai, dėl ko V. V. pareiškus 1000 eurų civilinį ieškinį, būtina P. M. turtui taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Pažymima ir tai, kad P. M. vengia atvykti į teismo posėdžius, jam buvo skirtas ir atvesdinimas, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis gali vengti ir savo prievolės atlyginti jam priteistą civilinį ieškinį. Nukentėjusiojo civilinio ieškovo V. V. skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytų procesinės prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio BPK straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai byla yra perduota teismui, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo, priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarties turinį bei nukentėjusiojo civilinio ieškovo skundo argumentus konstatuotina, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas nusikalstamos veikos padarymu privataus kaltinimo tvarka kaltinamo P. M. turtui vertinamu atveju nepaskirtas pagrįstai. BPK normų, reglamentuojančių laikino nuosavybės teisių apribojimo skyrimą, pažeidimų, skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį teisinio pagrindo nėra. BPK 109 straipsnis numato teisę asmens, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos, pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis civilinis ieškovas V. V., privataus kaltinimo tvarka kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu P. M., pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš P. M. priteisti 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui. Būtent šio reikalavimo užtikrinimui V. V. ir prašė taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą P. M. turtui. Tačiau, vien tik civilinio ieškinio pateikimas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Pritariant apylinkės teismo išvadoms dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo P. M. turtui netaikymo, visų pirma pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtą turi būti taikomas, vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina, siekiant užtikrinti būsimo nukentėjusiajam (ieškovui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šis principas glaudžiai siejamas su proporcingumo principu, kuris, sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, reiškia, jog teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek nukentėjusiojo (ieškovo), tiek įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Bylos duomenimis nustatyta, kad P. M. dirba Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, jo paties teigimu, jo gaunamas darbo užmokestis yra didesnis nei V. V. pareikšto civilinio ieškinio dydis, todėl taikyti nuosavybės teisių apribojimą P. M. turtui, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, yra netikslinga. Tai neabejotinai neatitiktų ne tik BPK 151 straipsnyje įtvirtintos procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui, keliamų tikslų, bet ir prieštarautų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principams. Taikant šią procesinę prievartos priemonę P. M. atžvilgiu, jo teisės neabejotinai būtų ribojamos labiau negu reikia byloje pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir V. V. skundo teiginiai, jog nėra aiški P. M. priklausančio turto dalis, įsipareigojimai vaikų išlaikymui. Įvertinus tai, kad V. V. pareikšto civilinio ieškinio atlyginimui, remiantis paties P. M. teiginiais, užtektų vien tik iš jo darbo užmokesčio gaunamų pajamų, taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą P. M. turtui bei aiškintis kokį jis turtą turi yra netikslinga. Iš esmės analogiškai vertintini ir P. M. skundo teiginiai, jog taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą P. M. turtui būtina dėl kitų jo atžvilgiu vykstančių teisminių procesų, kuriuose taip pat yra/gali būti pareikšti civiliniai ieškiniai. Sprendžiant skundžiamos apylinkės teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą kitose bylose P. M. atžvilgiu galimai pareikšti civiliniai ieškiniai, nesant jokių duomenų apie jų patenkinimą, esminės reikšmės neturi. Šioje byloje, nenustačius jokių BPK 151 straipsnyje įtvirtintų laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymui būtinų pagrindų, taikyti šią procesinę prievartos priemonę atsižvelgiant į kitose bylose tam pačiam asmeniui pareikštų civilinių ieškinių dydžius, nėra teisinio pagrindo. Aplinkybės, susiję su P. M. neatvykimu į teismo posėdžius, niekaip nėra susiję su laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrindais. Atmetant V. V. skundo argumentus dėl galimo P. M. vengimo atlyginti jam padarytą žalą, pažymėtina, kad sutinkamai su BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Patenkinus civilinį ieškinį, civiliniam ieškovui išduodamas vykdomasis teismo dokumentas, kuris gali būti vykdomas antstolių pagalba, todėl asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, vengiant atlyginti teismo priteistą žalą nukentėjusiajam, galimas priverstinis šios žalos išieškojimas. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, tenkinti objektyviais duomenimis nepagrįstą V. V. skundą ir jo pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra nei juridinio, nei faktinio pagrindo, todėl V. V. skundas atmetamas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo civilinio ieškovo V. V. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.