Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-785/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-04
Bylos Nr.
1A-305-785/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-65313-2015-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Dambrauskienė, Ramūnas Antanavičius, Algerdas Urbšys
Kaltinamasis
L. P.
Advokatai
Marytė Vietaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-785/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65313-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

sekretoriaujant Urtei Zagurskytei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,išteisintojo L. P. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Reginos Juškevičienės apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. P. taip pat išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. P. buvo kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui, tai yra laikotarpiu 2015 metais nuo liepos 10 d. iki rugsėjo 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir R. Ž. gyvenamajame name sistemingai naudojo fizinį smurtą prieš savo nepilnametę draugę E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, tai yra:

2015 m. liepos 10 d. sugriebęs E. Ž. už kairės rankos riešo, stipriai spaudė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą;2015 m. liepos 20 d. suėmęs E. Ž. už abiejų rankų riešų, stipriai spaudė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą;2015 m. rugpjūčio mėn. viduryje, tiksliau nenustatytu laiku, įrėmęs E. Ž. į nugarą savo kelį, šią lenkė atgal, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą;2015 m. rugsėjo 11 d. suėmęs E. Ž. už abiejų rankų riešų, ją tempė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat L. P. buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo žmogų, t. y. 2015 m. laikotarpiu nuo liepos mėn. iki spalio 21 d., tiksliau nenustatytu laiku, terorizavo E. Ž. grasindamas padaryti jai ir jos šeimai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką bei sistemingai baugino ją naudodamas psichinę prievartą, o tiksliau:

2015 m. liepos mėn. pabaigoje – rugpjūčio mėn. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, ne mažiau kaip du kartus jis liepė E. Ž. nutraukti nėštumą, atvirai grasino, kad iš E. Ž. atims vaiką, kurio ji nuo jo laukėsi;2015 m. rugpjūčio 17-18 d., tiksliau nenustatytu laiku, jis grasino, kad E. Ž. perlauš per pusę ir padarys neveiksnia, atims vaiką, kai tik ši jį pagimdys;2015 m. spalio 13-14 d. E. Ž. tėvui R. Ž. iš savo mobiliojo telefono siuntė grasinamojo pobūdžio SMS žinutes, kad padarys taip, jog iš šio Vaiko teisių apsaugos darbuotojai atims vaikus;2015 m. spalio 21 d. kalbėdamas mobiliuoju telefonu su E. Ž. grasino susidoroti su ja, kad padarys taip, kad ji neturės vaikų, kad jos šeima bus iššaudyta, kad vaikai bus atimti, kad jos šeima bus išskersta kaip gyvuliai, kad ji pati neverta gyventi, kas buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes 2015 m. laikotarpiu nuo liepos 10 d. iki rugsėjo 11 d. jis prieš nukentėjusiąją smurtavo, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė R. J. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti L. P. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam bausmes: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimą 6 mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį 2 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus paskirti 2 metus laisvės atėmimo. Taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant dirbti, neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nurodo, jog nukentėjusioji E. Ž. apklausose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad L. P. jai spaudė rankų riešus, dėl to likdavo kraujosruvos, įrėmęs kelį jai į nugarą, lenkė atgal, tempė suėmęs už abiejų rankų, jai dėl tokių L. P. veiksmų skaudėjo, buvo ir daugiau tokių fizinio smurto atvejų negu nurodyta kaltinime, bet ji apie tai niekam nesakė. L. P. taip su ja elgėsi, nors žinojo, kad ji yra nėščia. Nukentėjusioji nurodė, kad L. P. buvo neprognozuojamas, agresyvus, tačiau ji niekam apie konfliktus ir fizinio smurto faktus nesakė, kol L. P. gyveno pas juos, nes siekė kartu gyventi. Liudytojai R. Ž., V. Ž. parodė, kad matė, jog L. P. yra ūmaus būdo, matė jo agresyvumo protrūkių, girdėdavo barnius. Pats L. P. pripažino, kad suimdavo E. Ž. už rankų ir laikydavo. Vertinant tą aplinkybę, kad nukentėjusioji E. Ž. slėpė netinkamą L. P. elgesį, fizinio smurto faktus nuo tėvų ir kitų šeimos narių, atsižvelgtina į tai, kad įvykių metu ji buvo nepilnametė (duomenys neskelbtini), tokiame paauglystės amžiuje vyro parodytas dėmesys, atsiradę jausmai jai atrodė labai stiprūs, ji nenorėjo prarasti L. P.. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad L. P. jai ir jos tėvams grasino. Sakė, kad padarys taip, kad ji neturės vaikų, kad jos šeima bus iššaudyta, kad vaikai bus atimti, kad jos šeima bus išskersta kaip gyvuliai, kad ji pati neverta gyventi. L. P. bet kokiomis priemonėmis siekė, kad E. Ž. išvyktų iš savo tėvų namų, kur jis turėjo laikytis jų nustatytų sąlygų, ir gyventų su juo jo tėvų namuose. Liudytojai R. Ž., V. Ž. nurodė, kad jų duktė dėl grasinimų išgyveno, verkdavo, jautėsi nesaugi, bijojo būti viena. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiosios E. Ž. ir liudytojų parodymus kaip nepatikimus, neatsižvelgė į tai, kad L. P. parodymai yra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Dana Rutkauskaitė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o išteisintojo L. P. gynėja advokatė Marytė Vietaitė prašė apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. J. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį bei priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti L. P. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 145 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo L. P. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Pažymima, jog BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.Nagrinėjamu atveju L. P. buvo kaltinamas tuo, kad sistemingai naudojo fizinį smurtą prieš savo nepilnametę draugę E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde prokurorė akcentuoja, jog E. Ž. apklausose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad L. P. jai spaudė rankų riešus, įrėmęs kelį jai į nugarą lenkė atgal, tempė suėmęs už abiejų rankų. Jai dėl tokių L. P. veiksmų skaudėjo. Liudytojai R. Ž., V. Ž. parodė, kad matė, jog L. P. yra ūmaus būdo, matė jo agresyvumo protrūkių, girdėdavo barnius.BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016). Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats L. P. savo kaltės nepripažino ir pirmos instancijos teisme parodė, jog su E. Ž. bendravo nuo 2015 metų vasario mėnesio iki rugsėjo, kol gyveno kartu kaip sugyventiniai. Buvo kalba gyventi kaip sutuoktiniams, kažką turėti bendro. Buvo paėmęs E. Ž. už riešo tam, kad užbaigti pokalbį, tačiau ne tam, kad sukeltų skausmą. Už riešo paėmė paprastai, kad ji išklausytų. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. nurodė analogiškas aplinkybės. 2016 m. rugpjūčio11 d. įtariamuoju apklaustas L. P. parodė, kad gali būti toks atvejis, kad buvo paėmęs E. Ž. už rankos delno, bet ne riešo ir tik tam, kad ji nuo jo nenueitų, galėtų baigti pokalbį. Visa tai rodo, jog L. P. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą.Vertinant E. Ž. parodymus atkreipiamas dėmesys, jog jie nėra nuoseklūs. Teisiamojo posėdžio metu E. Ž. parodė, kad L. P. jai spausdavo rankas, paėmęs savo plaštaka. Tai darydavo, kai susipykdavo. Susipykdavo dėl mažų dalykų. Ranką spaudė liepos, rugpjūčio mėnesiais, rugsėjo pradžioje. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. balandžio 13 d. papildomai apklausta E. Ž., dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, nurodė, kad būdavo, jog L. P. stipriai suima už rankų, tačiau neatsimena, kada tai buvo. Tiek 2015 m. spalio 26 d., tiek 2015 m. lapkričio 23 d. apklausų metų E. Ž. parodė, jog jai dėl L. P. veiksmų ant rankų likdavo mėlynės, tačiau apklausta teisiamojo posėdžio metu šių aplinkybių nenurodė. Be to, teisiamajame posėdyje liudytoja V. Ž. parodė, jog nematė, kad L. P. suduotų dukrai smūgius. Ant E. Ž. kūno sužalojimų nepastebėjo. Teisiamajame posėdyje liudytojas R. Ž. parodė, kad aplinkybę, jog L. P. vartojo prieš dukrą smurtą, sužinojo tik tada, kai jis išvyko iš jų namų. Teisiamajame posėdyje liudytoja P. Ž. parodė, jog būdavo, kad L. P. griebdavo savo ranka E. už rankos, už plaštakos, tačiau E. Ž. nesakė, kad jai skauda. Žymių ant jos kūno nepastebėjo.Be to, atkreipiamas dėmesys, jog E. Ž. dėl L. P. elgesio kreipėsi tik tada, kai tapo nėščia, susipyko su L. P. ir jis išvažiavo gyventi kitur. Iki to laiko nei į medikus, nei į Varėnos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių, nei į Alytaus AVPK Varėnos rajono policijos komisariatą E. Ž. nesikreipė. Artimiesiems dėl L. P. elgesio taip pat nesiskundė, o šie nematė, kad L. P. konfliktuotų su E. Ž.. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl L. P. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo.Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad pajuto skausmą suspaudus rankas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, bet šios aplinkybės nepatvirtina kiti bylos duomenys. Taigi L. P. pagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, jog nukentėjusioji E. Ž. slėpė netinkamą L. P. elgesį, fizinio smurto faktus nuo tėvų ir kitų šeimos narių, kadangi vyro parodytas dėmesys, atsiradę jausmai jai atrodė labai stiprūs ir ji nenorėjo prarasti L. P.. Tačiau teisėjų kolegija vertina, jog minimi argumentai yra laikomi prielaidomis. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).Apeliaciniame skunde taip pat prašoma L. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Teigiama, jog nukentėjusioji parodė, kad L. P. jai ir jos tėvams grasino, o liudytojai R. Ž. ir V. Ž. nurodė, kad jų duktė dėl grasinimų išgyveno, verkdavo, jautėsi nesaugi, bijojo būti viena.Baudžiamoji atsakomybė už grasinimus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą yra nustatyta BK 145 straipsnyje, pagal jo 2 dalį atsako tas, kas: 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šios veikos pagal kasacinio teismo praktiką yra alternatyvios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014, 2K-423-303/2016). Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai nustato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi įstatymų leidėjas žmogaus terorizavimą ar sistemingą bauginimą laiko pakankamai pavojingu nusikaltimu, keliančiu realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-423-303/2016). Šioje byloje L. P. buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo E. Ž. grasindamas padaryti jai ir jos šeimai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką bei sistemingai baugino ją naudodamas psichinę prievartą.Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-410-693/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog L. P. gyveno kartu su E. Ž. jos tėvų name. Jiems begyvenant kartu, E. Ž. ėmė lauktis kūdikio, tačiau po tarpusavio konflikto L. P. išvyko gyventi kitur. Teisiamojo posėdžio metu L. P. parodė, kad buvo pokalbis, kaip reikės toliau gyventi, vaikui gimus. Jis E. Ž. negrasino, nesakė, kad jai ką nors padarys. Jis matė E. Ž. gyvenimo sąlygas, jog jos yra netinkamos vaikui gyventi. Sakė E. Ž., jog vaikui gimus, pasiims jį gyventi su savimi. Skambino į (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyrių, išsiuntė laišką ir į Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyrių. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. parodė, jog viskas įvyko dėl to, kad norėjo E. Ž. parsivežti gyventi į (duomenys neskelbtini). Taigi iš L. P. parodymų seka, jog buvo kilęs ginčas dėl jų bei vaiko gyvenamosios vietos, tačiau jis nesiekė terorizuoti E. Ž.. Nors E. Ž. parodė, kad L. P. ragino ją pasidaryti išvalymą, o po to grasino, jog atims jos vaiką ir ji dėl to bijojo, tačiau vien tai nėra pagrindas L. P. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, tiek liudytojas R. Ž., tiek V. Ž. iki 2015 m. lapkričio 23 d. E. Ž. apklausos teigė, kad L. P. prie jų su dukra E. Ž. nekonfliktavo, jai negrasino ir neįžeidinėjo. Jie neturėjo jokio realus pagrindo įtarti, kad L. P. gali susidoroti su ja. Dukra E. Ž. jiems nieko nesakė apie tokius grasinimus. Viskas prasidėjo, kai L. P. 2015 m. rugsėjo 11 d. išvažiavo į namus. Taigi iš įvykio aplinkybių matyti, jog nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl E. Ž. ir L. P. vaiko gyvenamosios vietos. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog L. P. terorizavo E. Ž.. Tuo tarpu kiekviena konfliktinė situacija negali būti laikoma asmens terorizavimu BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad L. P. grasinimai nebuvo realūs ir nagrinėjamoje situacijoje nebuvo pakankamo pagrindo bijoti dėl šio asmens ketinimų. Kaltinamojo išsakyti žodžiai pagal savo išraiškos formą nors ir galėjo sukelti neigiamas emocijas, tačiau jo veiksmai neatitinka sistemingo bauginimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties, todėl jis pagrįstai išteisintas.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vedėjos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. P., išlaidas sudaro 63,69 Eur dydžio advokato užmokestis Minėtas išlaidas prašoma priteisti iš L. P., tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai valstybė turi pareigą užtikrinti gynėjo dalyvavimą kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ramūnas AntanavičiusEdita DambrauskienėAlgerdas Urbšys