Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-06-03 · Administracinė byla Nr. I1-1461-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-03
Bylos Nr.
I1-1461-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03978-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. C.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1461-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03978-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN, atsakovės atstovas, kalinimo įstaiga) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškina, kad nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. kalinimo įstaigoje buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis dušu, kadangi prausdamasis jautėsi stebimas kitų asmenų. Pažymi, kad Vilniaus PN kalinamam asmeniui suteikiama galimybė tik vieną kartą per savaitę nusiprausti, todėl kitomis dienomis buvo nesiprausęs.

Teigia, kad patyrė diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, padidėjo fobija aplinkai, sumažėjo pasitikėjimas savimi (b. l. 1–3).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše visą kūną po šiltu dušu ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto reikalavimus.

Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m). Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

Nurodo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, reikalavimais, Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Mano, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 7–10).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš privatumo naudojantis dušu pažeidimo ir teisės nusiprausti po karštu vandeniu duše daugiau kaip kartą per savaitę pažeidimo.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gegužės 3 d., išvyko 2017 m. gegužės 4 d. į Vilniaus PN ( b. l. 7).

Dėl Lukiškių TI- K

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar šių patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Nagrinėjamu atveju, teismui įvertinus tai, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 1 dieną, (vieną kartą per savaitę suteikiant teisę pasinaudoti dušu), konstatuoja, kad atsižvelgus į trukmę, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Dėl Vilniaus PN

Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Taigi akivaizdu, kad šiose teisės aktų normose yra įtvirtintas imperatyvas užtikrinti nuteistajam nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, jog pareiškėjas patvirtina, kad buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam neužtikrinta teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti po karštu dušu, darytina išvada, jog šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atsakovės atstovui pateikus duomenis apie tai, kad kai kurie dušai yra atskirti pertvaromis (b. l. 16–18), pareiškėjui nesikreipus į kalinimo įstaigos administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė