Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VM Wood“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-23 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VM Wood“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

6.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo viseto taisyklę, nes visiškai nevertino dalies byloje esančių įrodymų, o iš esmės rėmėsi tik atsakovės pateikta UAB „Asistavita“ parengta Kilnojamojo turto vertinimo konsultacija Nr. KKK1808201 ir ieškovės pateiktuose skelbimuose nurodytais duomenimis apie parduodamų transporto priemonių kainas. Teismas nevertino atsakovės vyriausiojo eksperto J. B. 2018-06-19 ieškovei siųstų elektroniniu paštu parduodamų miškovežių skelbimų nuorodų, kuriose miškovežių kainos yra pateiktos beveik tokios, kaip nurodytos apeliantės pateiktuose skelbimuose.

6.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Konsultacija Nr. KKK1808201 yra patikimesnis įrodymas, negu ieškovės pateikti išrašai iš skelbimų apie parduodamų transporto priemonių kainas. Tokia išvada padaryta visiškai neįsigilinus į Konsultacijos Nr. KKK1808201 turinį ir neišanalizavus joje pateiktos informacijos;

6.3. Konsultacija Nr. KKK1808201 neatitinka imperatyvių teisės normų: toks turto rinkos vertę pagrindžiantis dokumentas nėra numatytas įstatyme, be to, Konsultacija nėra ir Turto vertinimo ataskaita nei pagal formą, nei pagal jos turinį – joje nėra nurodyti jokie Turto vertinimo ataskaitai privalomi duomenys.

8. Atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

8.1. Konsultacija vertintina kaip paprastas rašytinis įrodymas, parengtas asmens, turinčio kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją, patirtį atliekant kilnojamojo turto vertinimą, bei rengiant kilnojamojo turto vertinimo ataskaitas. Sutiktina, kad Konsultacija neturi turto vertinimo ataskaitos statuso, todėl jai netaikomi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimai;

8.2. Byloje nėra jokių duomenų, kad draudikė rengėsi ar žadėjo ieškovės naudai nupirkti transporto priemonę;

8.3. 2018-06-19 J. B. el. laišku ieškovei atsiuntė nuorodas į transporto priemonių skelbimus aiškiai atribodamas rinkoje esančius miškovežių skelbimus be manipuliatoriaus ir su manipuliatoriumi. Vertinant laiško turinį akivaizdu, kad ieškovei nebuvo nurodyta konstatuota apgadintos transporto priemonės rinkos vertė, nei žadėta išmokėti išmoką pagal kai kuriuose skelbimuose nurodomas transporto priemonių kainas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

10. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės UAB „VM Wood“ ieškinys atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl papildomos draudimo išmokos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

11. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2018-02-27 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, kurios liudijimo serija GJELT Nr 2638863, pagal kurią laikotarpiui nuo 2018-02-27 iki 2019-02-26 buvo apdraustas krovininis automobilis Scania R470LA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintas 2006-04-26. Skiltyje „Transporto priemonės naudojimo paskirtis“ nurodyta – nepadidinta rizika. Draudimo sutartyje transporto priemonės draudimo suma bei transporto priemonės vidutinė rinkos vertė nenurodyta. 2018-05-11 eismo įvykio metu krovininis automobilis (miškovežis) Scania R470LA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas. Eismo įvykio metu buvo apgadinta krovininio automobilio priekinė kėbulo dalis, durys, dalis kabinos stogo, pakaba (1 t., b. l. 11). Atsakovė 2018-06-11 raštu paprašė ieškovės pateikti remonto darbų sąmatą derinimui, atstatomojo remonto sąskaitą faktūrą, jei transporto priemonė nebus remontuojama, vairuotojo pažymėjimo kopiją, išmokos gavėjo atsiskaitomosios sąskaitos rekvizitus (1 t., b. l. 12). 2018-06-27 atsakovė apskaičiavo 10 295,00 Eur draudimo išmoką pagal nustatytą transporto priemonės likutinę vertę ir ją išmokėjo ieškovei (1 t., b. l. 13, 97). Ieškovė nesutiko su išmokos dydžiu teigdama, kad žalos administravimo pradžioje pati atsakovė sutiko su aplinkybe, jog miškovežio su panašiomis charakteristikomis vidutinė rinkos vertė yra apie 38 000,00 Eur, tačiau vėliau nustatė gerokai mažesnę ieškovės miškovežio rinkos vertę, t. y. 17 066,00 Eur (1 t., b. l. 22). Ieškovė ginčijo atsakovės taikytą apgadinto miškovežio vidutinės rinkos vertės nustatymo būdą nurodydama, jog lygindama skelbimuose nurodytus parduodamus miškovežius atsakovė atrinko skirtingos nuo ieškovės turėjo miškovežio būklės ir charakteristikų automobilius, kurie skiriasi pagal ridą, paskirtį, būklę (1 t., b. l. 23 - 33). 2018-06-20 ir 2018-06-21 pareiškė atsakovei pretenzijas (1 t., b. l. 34, 36), kuriose prašė pateikti visą žalos administravimo medžiagą, siūlė atsakovei kompensuoti išlaidas nuperkant kitą miškovežį be krautuvo, tačiau ieškovės prašomu būdu papildomos draudimo išmokos klausimas nebuvo išspręstas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Ginčydama nustatytą apdraustos transporto priemonės Scania R470LA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę, pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Ieškovė pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo viseto taisyklę, kadangi visiškai nevertino dalies byloje esančių įrodymų, o iš esmės rėmėsi tik atsakovės pateikta UAB „Asistavita“ parengta Kilnojamojo turto vertinimo konsultacija Nr. KKK1808201 bei ieškovės pateiktuose skelbimuose nurodytais duomenimis apie parduodamų transporto priemonių kainas (1 t., b. l. 40-49).

13. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

14. Civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12 ir 13 straipsniai), be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus, teismas negali vykdyti įrodinėjimo naštą už šalis. Kiekviena šalis turi procesinę naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių ginčą, todėl šalys negali būti tik abejingos stebėtojos. Be to, pasitelkus aptariamą taisyklę užtikrinamas šalių lygiateisiškumo principo tinkamas įgyvendinimas, sudarant šalims vienodas galimybes įgyvendinti procesines teises. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir našta įrodinėti, sukelia ir tam tikrus neigiamus procesinius padarinius – teismas laiko tam tikras aplinkybes neįrodytomis, o tai gali lemti nepalankaus teismo sprendimo priėmimą, šalies, kuri neįrodė savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindo, atžvilgiu.

15. Nagrinėjamu atveju byla nepriskirta nedispozityvių bylų kategorijai, todėl ieškovei teigiant, jog draudimo išmokos dydis yra nepagrįstas, kadangi neteisingai nustatyta transporto priemonės vertė, tenka procesinė našta pateikti įrodymus, pagrindžiančius nurodytas aplinkybes, kurios sudaryti pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą apie fakto buvimą ar jos nebuvimą.

16. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ginčijamo sprendimo turiniu, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik du byloje esančius įrodymus (atsakovės pateiktą Kilnojamojo turto vertinimo konsultaciją Nr. KKK1808201 bei ieškovės pateiktus duomenis apie parduodamų transporto priemonių kainas). Nustatyta, kad sprendime teismas taip pat rėmėsi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad teismas 2018-09-18 nutartimi siūlė ieškovei apsispręsti dėl ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti apdraustos transporto priemonės vidutinę rinkos vertę, tačiau šia galimybe ieškovė nepasinaudojo. Apeliantės argumentas, jog ji neprašė skirti ekspertizės, nenorėdama didinti bylinėjimosi išlaidų, nėra pagrindas pateisinti procesinės naštos įrodinėti nevykdymą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių bei pagrįstai sprendė, jog ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo dėl papildomos draudimo išmokos priteisimo (CPK 178 straipsnis).

17. Pažymėtina tai, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino vieno ar kito apeliantės minimo įrodymo (atsakovės vyriausiojo eksperto J. B. 2018-06-19 ieškovei siųstų elektroninių laiškų ir juose pateiktų skelbimų nuorodų), ar jį įvertino kitaip, nei apeliantė, nereiškia, jog šie įrodymai apskritai nebuvo vertinami ar teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kadangi tokie apeliantės teiginiai turi būti pagrįsti įrodymais bei argumentais, o ne tik subjektyvia pačios apeliantės nuomone.

18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad J. B. 2018-06-19 elektroniniu laišku ieškovei atsiuntė nuorodas į transporto priemonių skelbimus, aiškiai atribodamas rinkoje esančius miškovežių skelbimus be manipuliatoriaus ir su manipuliatoriumi (1 t., b. l. 20-21, 23). Negalima sutikti, jog minėtu elektroniniu laišku buvo konstatuota apgadintos transporto priemonės rinkos vertė ar žadėta išmokėti išmoką pagal skelbimuose nurodomas transporto priemonių kainas. Taip pat kaip neįrodytas ir nepagrįstas atmestinas apeliantės teiginys, jog tokio turinio elektroniniais laiškais atsakovė siūlė sureguliuoti žalą, finansuodama naujo miškovežio, kurio vertė būtų 36 900,00 Eur arba 38 500,00 Eur, pirkimą apeliantės vardu (CPK 178 straipsnis).

19. Apeliantė skunde nurodė, kad Konsultacija Nr. KKK1808201, kuria rėmėsi ginčijamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, neatitinka imperatyvių teisės normų, t. y. toks turto rinkos vertę pagrindžiantis dokumentas nėra numatytas įstatyme. Pažymėjo, jog Konsultacija nėra ir Turto vertinimo ataskaita nei pagal formą, nei pagal jos turinį, kadangi joje nėra nurodyti jokie Turto vertinimo ataskaitai privalomi duomenys.

20. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliante, kad atsakovės pateikta UAB „Asistavita“ parengta Kilnojamojo turto vertinimo konsultacija Nr. KKK1808201 nėra Turto vertinimo ataskaita. To ginčo sprendime nenurodo ir pirmosios instancijos teismas. Susipažinus su ginčo sprendimo turiniu, sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis, kad teismas pateiktą Konsultaciją iš esmės vertino kaip vieną iš rašytinių įrodymų, parengtą asmens, kuris turi kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją.

21. Pažymėtina, jog pačios Konsultacijos 3 puslapyje yra pateikta pastaba, jog konsultacijos išvados yra kilnojamojo turto vertintojo nuomonė apie objekto vertę, bet nėra turto vertinimo ataskaita. Vadinasi, Konsultacijai nėra taikomi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimai. Dėl išdėstytų aplinkybių, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, jog Konsultacija Nr. KKK1808201 negalima laikyti patikimu įrodymu. Priešingai, Konsultacijoje Nr. KKK1808201 turto vertintojas, pateikdamas išvadą dėl turto vertės, naudojo lyginamąjį metodą, t. y., surinko informaciją apie ne mažiau kaip 3 analogiško arba panašaus turto sandorių arba pasiūlos kainas bei įvertino vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumus. Be to, atsižvelgdamas į skirtumus atliko analogiško arba panašaus turto kainų pataisas, išreiškiančias vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus (1 t., b. l. 44).

22. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tiek vienos šalies, tiek kitos šalies argumentus, įrodymus, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

23. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

24. Atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ nepateikus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, nespręstinas jų atlyginimo klausimas.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar apeliacinio skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

26. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako.

27. Apibendrinant daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, todėl pagrindo teismo sprendimui naikinti nėra, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „VM Wood“ apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-23 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.