Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Algirdo Riepšo, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. (J. G. ) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteistas pagal BK 200 straipsnio 1 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2003 m. gegužės 2–7 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 200 straipsnio 1 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2003 m. birželio 8–11 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartimi nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 2–7 d. vilkiku MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – pro Panevėžio teritorines muitinės Obelių kelio postą, esantį Rokiškio r., Trumpiškių k., 110 703 Lt muitinės vertės, t. y. viršijančių 250 MGL dydžio sumą, įvairios paskirties prekių, kurios pagal tranzito dokumentus – Carnet TIR XX39552021, CMR (krovinio gabenimo važtaraštis) Nr. 8LA 0447138, Invoice (prekių įsigijimo dokumentas) Nr. 3 – turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje proceso metu nenustatytoje vietoje, dėl to valstybei nebuvo sumokėta 52 592 Lt importo mokesčių. Taip pagal 1956 m. gegužės 19 d. CMR konvencijos 17 straipsnį būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, pagal 1996 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 straipsnį, t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o tranzito procedūrą 2003 m. gegužės 3 d. užbaigė neteisėtai, apgaulės būdu, pažeidė 2002 m. liepos 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies l punktą, 45 straipsnį, t. y. būdamas tranzito procedūros vykdytojas, atsakingas už tranzitu gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą vykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis muitinės plombomis.

J. G. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. birželio 8–11 d. vilkiku MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – pro Panevėžio teritorinės muitinės Obelių kelio postą, esantį Rokiškio r., Trumpikų k., 933 047 Lt muitinės vertės, t. y. viršijančių 250 MGL dydžio sumą įvairios paskirties prekių, kurios pagal tranzito dokumentus – Carnet TIR JX39549932, CMR (krovinio gabenimo važtaraštis) Nr. 8LA 0452796, Invoice (prekių įsigijimo dokumentas) Nr. 4 – turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje proceso metu nenustatytoje vietoje, dėl to valstybei nebuvo sumokėta 434 284 Lt importo mokesčių. Taip pagal 1956 m. gegužės 19 d. CMR konvencijos 17 straipsnį būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, pagal 1996 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 straipsnį, t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o tranzito procedūrą 2003 m. birželio 8 d. užbaigė neteisėtai, apgaulės būdu, pažeidė 2002 m. liepos 15 d. Vyriausybes nutarimu Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies l punktą, 45 straipsnį, t. y. būdamas tranzito procedūros vykdytojas, atsakingas už tranzitu gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą vykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis muitinės plombomis.

Kasatorius taip pat tvirtina, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teisėjų kolegijos narys V. Bavėjanas buvo šališkas ir tendencingas objektyviąja šališkumo prasme. Jis teisėjų kolegijos sudėtyje 2005 m. nagrinėjo bylą apeliacine tvarka (baudžiamoji byla Nr. 1A-510/2005) ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl inkriminuotos veikos, numatytos BK 200 straipsnio 1 dalyje. Šiame nuosprendyje buvo konstatuojama, kad automobilio–vilkiko vairuotojo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimas ir šios atsakomybės ribų nustatymas BK 200 straipsnio 1 dalies atveju negalimas, nenustačius kitų kaltinamajame akte neįvardytų ir nenustatytų dalyvavusių nusikaltime asmenų. Kasatorius mano, kad šioje baudžiamojoje byloje egzistuoja realūs rašytiniai įrodymai, jog apeliacinio teismo teisėjas V. Bavėjanas buvo objektyviai tendencingas ir šališkas, nes, spręsdamas asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimus pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį ir nustatydamas baudžiamosios atsakomybės ribas, nenurodydamas jokių motyvų, priėmė visiškai priešingą sprendimą negu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-510/2005, todėl nukrypo nuo BPK 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės prieš įstatymą bei teismą principo, taip pat pažeidė ir asmens teisę į teisingą ir nešališką teismą, kurį garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Nuteistasis J. G. taip pat teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai nevertino ir ignoravo bylos įrodymus, kurie nenuginčijamai įrodo, kad jis yra nekaltas, nepateikė jokių motyvų, kodėl atmeta jį teisinančius įrodymus. Nors teismai konstatavo, kad jis nusikalstamą veiką padarė apgaule, pateikdamas fiktyvius dokumentus, t. y. pasienio poste buvo atliekamos fiktyvios muitinės tranzito procedūros, tačiau nenurodė, kokius konkrečius sąmoningus apgaulės veiksmus jis atliko ir kokiu būdu tai padarė. Be to, BK 200 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas „neteisėtai neišvežė“, t. y. šis straipsnis yra blanketinio pobūdžio ir nukreipia į kitus teisės aktus ir tų aktų pažeidimą. Kasatoriaus nuomone, jo nusikalstamos veikos padarymo būdas gali būti konstatuotas tik atskleidžiant tam tikrų teisės aktų turinio pažeidimus. Teismai nenurodė, kokiu būdu ir kaip jis pažeidė muitinio tranzito procedūros atlikimą reglamentuojančius teisės aktus bei kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė apgaulė.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti VSAT pareigūnas A. L. ir muitinės pareigūnas R. S., kurių teismas neapklausė, o apeliacinis teismas šio pažeidimo neištaisė. Kasatoriaus nuomone, taip buvo iš esmės pažeistos BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies normos.

Kasatorius tvirtina, kad šioje byloje pagal kaltinimo koncepciją jis vienas inkriminuotos veikos negalėjo atlikti. Apeliacinis teismas nutartyje konstatavo, kad BK 200 straipsnio 1 dalies nuostatos nesuponuoja išvados, jog bendrininkavimas yra būtinas šios veikos sudėties požymis. Kasatorius pabrėžia, kad šioje byloje esminis klausimas yra ne bendrininkavimas, bet galimybė šiuo konkrečiu atveju vienam automobilio vilkiko vairuotojui realizuoti nusikalstamą veiką. Nors apeliacinis teismas ir pasisakė, kad byloje kaip liudytojų apklaustų muitinės ir pasienio policijos darbuotojų parodymai bei muitinės pateikti duomenys patvirtina tranzito procedūros užbaigimą, o tai prieštarauja apygardos teismo išvadai dėl prekių neišvežimo iš Lietuvos, tačiau suvokdamas, kad byloje yra kaltinimui prieštaraujančių įrodymų, juos sąmoningai nutylėjo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius

Kasatorius tvirtina, kad teismai nesukonkretino subjektyviojo nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – kaltės, tiesioginę tyčią konstatavo konkrečiai vertindami neapibrėžtas visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nedetalizavo tiesioginės tyčios turinio intelektinio bei valinio momentų. Pagal baudžiamosios teisės teoriją kaltė išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta veika, o esant materialiosioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais. Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis su padariniais – valiniu kaltės momentu. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, t. y. veikos pasekmės paliktos už nusikaltimo sudėties ribų. Todėl psichinis santykis su padarinių numatymu neįeina į tyčios apibrėžimą, nes padariniai nėra formalių nusikaltimų sudėčių požymis ir jų įrodinėti nereikia, todėl nereikia įrodinėti ir psichinio santykio su padarinių numatymu. Valinis tiesioginės tyčios momentas pabrėžia ne padarinių norėjimą, o veikos norėjimą. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog J. G. įvykdė tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad veikia neteisėtu būdu, pateikęs fiktyvius duomenis, suklastojo muitinio tranzito procedūrą, dėl to į valstybės biudžetą nebuvo sumokėti mokesčiai (9 nuosprendžio lapas). Toks nuteistojo kaltės turinio formulavimas ne visiškai tiksliai atitinka BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte išdėstytus tiesioginės tyčios požymius, nes nėra nurodyta, kad kaltininkas norėjo pavojingai veikti. Tačiau to, kad teismas nepakankamai tiksliai sprendime išdėstė tiesioginės tyčios turinį, negalima vertinti kaip netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nes pagal teismo įvertintus objektyviuosius nuteistojo veikos požymius akivaizdu, kad J. G., suvokdamas, jog veikia neteisėtu būdu – pateikdamas fiktyvius duomenis apie tai, kad prekės, įvežtos pagal tranzitinius dokumentus, yra išvežtos iš Lietuvos Respublikos, t. y. klastoja muitinio tranzito procedūrą, – norėjo taip veikti. Nuosprendyje taip pat išdėstyti įrodymai, patvirtinantys objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurių visumos pagrindu teismas konstatavo ir nusikaltimo subjektyviąją pusę.

Kasatorius taip pat teigia, kad nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai turi būti apibūdinti remiantis Muitinės kodekso 90 straipsnio ir 2002 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka, nurodant, kokie padaryti šių aktų turinio pažeidimai, teigdamas, kad jis vienas negalėjo atlikti šiais aktais nustatytų muitinės formalumų. Tačiau kasatorius neteisus, nes, pirma, BK 200 straipsnio 1 dalies nuostatos nesuponuoja išvados, kad bendrininkavimas yra būtinas neteisėto prekių ar produkcijos neišvežimo iš Lietuvos Respublikos sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. 2K-353/2006). Antra, iš nuosprendžio turinio akivaizdu, kad teismas, nurodydamas, kokius konkrečiai norminius aktus bei šių aktų normas savo veiksmais pažeidė J. G. (Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 straipsnį, Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies l punktą, 45 straipsnį), nustatė, kad J. G., būdamas atsakingas už pagal tranzito dokumentus gabenamą krovinį bei jo pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, krovinio į šią įstaigą nepristatė.

Taigi nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, kuris inkriminuotas J. G., dispozicijoje įtvirtintos sudėties požymiai nuosprendyje tinkamai atskleisti, nurodant konkrečiuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų ir draudimų turinį bei nuteistojo padarytų šių normų pažeidimų esmę.

Dėl BPK 305 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokiu būdu J. G. padarė BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, padarinių bei kitų svarbių aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo būdas. Teismas, aprašydamas J. G. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nurodė, kad J. G. vairuodamas vilkiką (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabėmis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2003 m. gegužės 2–7 d. ir 2003 m. birželio 8–11 d. neišvežė prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, nes jos buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje proceso metu nenustatytoje vietoje. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė reiškiasi neveikimu, t. y. kaltininkas susilaikė nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, kuriuos jis privalėjo atlikti. Tokia pareiga veikti buvo numatyta kituose teisės aktuose. Pagal 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnį J. G. buvo atsakingas už gabenamą krovinį. Pagal 1996 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 straipsnio 2 dalį jis buvo taip pat atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis. Tačiau, pažeisdamas Muitinės kodekso 90 straipsnį, Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 45 straipsnį, jis nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o 2003 m. gegužės 3 d. bei birželio 8 d. tranzito procedūras užbaigė neteisėtai, panaudojęs apgaulę. Apgaulė reiškėsi tuo, kad jis pasirašė ir pateikė muitinės tranzito dokumentus, patvirtinančius, kad krovinių tranzito procedūros buvo baigtos, nors faktiškai kroviniai pagal šiuos dokumentus liko Lietuvoje. Taigi iš tokio nusikalstamos veikos aprašymo akivaizdu, kad būdas, kaip buvo padarytas nusikaltimas, už kurį nuteistas J. G., nuosprendyje iš esmės buvo atskleistas.

Nuteistasis J. G. taip pat teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai nevertino ir ignoravo bylos įrodymus, kurie nenuginčijamai įrodo, kad jis yra nekaltas, nepateikė jokių motyvų, kodėl atmeta jį teisinančius įrodymus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.7 punktas). Nors nuteistasis tvirtina, kad teisme neišdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atmesti jį teisinantys įrodymai, tačiau kokie būtent jį teisinantys įrodymai atmesti, kasaciniame skunde nėra nurodyta, todėl kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl šio nekonkretaus argumento. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstė jų turinį bei motyvus, kuriais remdamasis nustatė nusikalstamų veikų sudėties požymius. Priešingai nei tvirtina kasatorius, teismas taip pat motyvavo, kodėl atmeta jį teisinančius duomenis. Byloje esančius duomenis apie tai, kad krovinio pagal Carnet TIR knygelę Nr. XX39552021 gabenant jį vilkiku MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) muitinio patikrinimo procedūra užbaigta 2003 m. gegužės 3 d. Obelių kelio poste, teismas atmetė pirmiausia remdamasis Latvijos Respublikos valstybinės sienos apsaugos tarnybos bei Latvijos Respublikos valstybės pajamų tarnybos Muitinės kriminalinių tyrimų valdybos pateiktais duomenimis, pagal kuriuos Carnet TIR knygelė Nr. XX39552021 nebuvo pateikta muitinės kontrolei nei viename Latvijos Respublikos muitinės punkte, o vilkiko MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvažiavimas 2003 m. gegužės 3 d. į Latvijos Respubliką neužfiksuotas. Bylos duomenis apie tai, kad krovinio pagal Carnet TIR knygelę Nr. JX39549932 vežant jį vilkiku MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) muitinio patikrinimo procedūra užbaigta 2003 m. birželio 8 d. Obelių kelio poste, teismas atmetė remdamasis liudytojo A. M. parodymais, Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, pagal kuriuos vilkiko MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybinės sienos kirtimo neužregistruota, bei Latvijos Respublikos valstybės pajamų tarnybos prie Vyriausiosios muitinės valdybos pateiktais duomenimis, jog muitinės centrinėje informacinėje sistemoje duomenų apie Carnet TIR knygelės Nr. JX39549932 įforminimą nėra. Be to, kad abiem atvejais buvo atliktos fiktyvios muitinės procedūros patvirtina ir 2005 m. sausio 19 d. specialisto išvada Nr. 50-ST-5, kad Carnet TIR knygelėje Nr. XX39552021 ir Carnet TIR knygelėje Nr. JX39549932 esantys atspaudai buvo atlikti ne antspaudais, kurių lyginamuosius pavyzdžius pateikė Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba prie Vyriausiosios muitinės valdybos. Nuosprendyje taip pat išdėstyti ir kiti J. G. kaltę patvirtinantys įrodymai, patvirtinantys, kad prekės, įvežtos pagal tranzitinius dokumentus, iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvežtos (duomenys apie Latvijos bendrovę „Sintakse“, kuri pagal tranzitinius dokumentus turėjo būti krovinio gavėja). Taigi esminio BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo kasacinės instancijos teismas nenustatė, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai, paneigiantys teisinančius bylos duomenis.

Tai, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti liudytojai A. L. ir R. S., neduoda pagrindo teigti, kad buvo iš esmės pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies norma, įpareigojanti išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, nes šiems liudytojams teismo šaukimų įteikti nepavyko: A. L. nurodytu adresu negyvena, o R. S. yra išvykęs į užsienį (T. 3, b. l. 210, 211, 213). Šių liudytojų parodymai teismo išvadų nepaneigia.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo kolegijos narys V. Bavėjanas buvo šališkas objektyviąja prasme, nes jo priimtas sprendimas analogiškoje byloje Nr. 1A-510/2005 yra priešingas šios bylos sprendimui. Šis kasatoriaus argumentas taip pat nepagrįstas. Nors kasatorius tvirtina, kad šioje byloje ir jo nurodytoje byloje Nr. 1A-510/2005 esminės faktinės bylos aplinkybės yra tapačios, tačiau šio savo teiginio neargumentuoja.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą dėl kiekvienos pavojingos veikos atliekamas tyrimas, renkami tiek teisinantys, tiek kaltinantys duomenys, ir teismas, tik išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus duomenis, nustatęs visas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti aplinkybes, sprendžia asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės laikydamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų teisminiam procesui, išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos duomenys, nusprendė, kad J. G. yra kaltas dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, nutartyje, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Taigi kasatoriaus argumentas, kad J. G. bylą kolegijos sudėtyje nagrinėjęs teisėjas V. Bavėjanas byloje yra priėmęs ir išteisinamąjį nuosprendį, o J. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 200 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindas teigti, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėjusi J. G. bylą, buvo šališka ir pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą bei teismą principą. Be to, apeliacinės instancijos teisme J. G. ir jo gynėjas nei minėto teisėjo, nei kitų kolegijos teisėjų nešališkumu neabejojo ir nušalinimo BPK 58 straipsnyje numatytais pagrindais jiems nepareiškė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. G. kasacinį skundą atmesti.