- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-23
- Bylos Nr.
- I-627-171/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Alytaus vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Alytaus vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus VPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose tualetas nebuvo visiškai atskiras nuo patalpos. Taip pat teko atsisakyti maisto davinio, nes jis nebuvo toks, kuris priklauso sergančiam hepatitu C ir ŽIV infekuotam asmeniui. Ne kartą dėl minėtos problemos ir kitais klausimais kreipėsi į areštinės administraciją su prašymais, bet į juos buvo vengiama atsakyti. Teigia, kad kai kreipėsi su prašymais iškviesti greitąją pagalbą, iki jos atvykimo buvo uždaromas į šaltą patalpą, teko sėdėti ant grindų, nes nebuvo suoliuko. Be to, teko patirti pareigūnų patyčias.
Teigia, kad Alytaus VPK areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose, tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kreipėsi su prašymais, tačiau jie buvo netekinti.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat kreipėsi į administraciją su skundais dėl maisto papildų, priklausančių asmeniui, sergančiam ŽIV, tačiau jie buvo atmesti.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Be to, prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškina, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. spalio 23 d., o su skundu į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 14 d.
Nurodo, kad pasitaikantys minimalaus ploto neatitikimai yra pasekmė to, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinė negali riboti į areštinę pristatomų asmenų skaičiaus, negali jų nepriimti. Be to, asmenis, pristatytus į areštinę, privalu skirstyti laikantis nustatytų areštinėse laikomų asmenų izoliavimo reikalavimų. Areštinės administracija visais atvejais stengiasi užtikrinti, kad asmeniui tektų ne mažesnis, nei nustatytas minimalus, kameros plotas, o tuo momentu, kai nėra realios galimybės to padaryti, stengiamasi veikti taip, kad asmens laikymo ankštoje kameroje trukmė būtų kuo trumpesnė ir atsiradus galimybei tokie asmenys perkeliami į laisvesnes kameras.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, netinkamo tualeto, neva nebuvusio suoliuko yra hipotetiniai ir nurodyti tik didesniam įspūdžiui sudaryti. Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm pertvara.
Vadovaujantis 2009 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 37:2009) patvirtintos higienos normos 8 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 61 punktu, policijos areštinėse laikomiems asmenims yra patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kurias tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu gavo nustatytą maitinimą. Dėl to jis į atsakovės atstovą ar areštinės administraciją nesikreipė, todėl apie badavimą, maisto atsisakymą atsakovės atstovui nėra žinoma. Apie pareigūnų žiaurų elgesį ir tyčiojimąsi taip pat nėra žinoma.
Duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių, neturima.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovės atstovas Alytaus VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą laiko jį nepagrįstu ir atmestinu.
Teigia, kad pareiškėjas Alytaus VPK areštinėje buvo laikomas 2014 m. vasario 22–29 d. ir 2014 m. liepos 1–8 d.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 14,9 m², tik 2014 m. vasario 23–24 d. ir liepos 3–4 d., iš viso 2 paras, kai pareiškėjas policijos areštinės kamerose buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis, jam tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 m².
Atkreipia dėmesį, kad yra natūralu, jog sulaikytam asmeniui buvimas policijos areštinėje daugiau ar mažiau sukelia tam tikrus fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, atitinkamai suvaržo jo judėjimo laisvę, tačiau šias neigiamas pasekmes nulemia būtent paties asmens neteisėti veiksmai.
Pažymi, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atskirti 120–130 cm pertvaromis, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 25 d.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kai vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Pažymi, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiais 2014 m. kovo 6–7 d., 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. balandžio 29–30 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. liepos 8–9 d., 2014 m. liepos 16 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. rugpjūčio 6–8 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 16–17 d., 2014 m. spalio 9–10 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad tam tikri skunde minimi trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, kuri sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Prašo atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui neturinės žalos, patirtos dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities VPK, Alytaus VPK ir Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Dėl laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities VPK
Pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. spalio 23 d.
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. birželio 20 d. Vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis jam gali būti priteista žala tik nuo 2013 m. birželio 20 d., o ne nuo 2013 m. balandžio 24 d. Taigi pritaikius ieškinio senaties terminą atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d.
Pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, t. y. kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. spalio 13 d., 2014 m. spalio 17–20 d. buvo laikomas kameroje, kurioje tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta minimalus (t. 2, b. l. 27–28).
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.
Pareiškėjas nurodo, kad teko atsisakyti maisto davinio, nes jis nebuvo toks, koks priklauso sergančiam hepatitu C ir ŽIV infekuotam asmeniui, o į jo prašymus, susijusius su šia problema, buvo vengiama atsakyti.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Klaipėdos apskrities VPK administraciją dėl netinkamo maisto davinio, todėl šis jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo pateikęs skundą Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl maitinimo paslaugų ŽIV viruso nešiotojams. Atsakyme į šį skundą buvo nurodyta, kad ŽIV viruso nešiojimas yra sveikatos būklė, dėl kurios specialus maitinimas ŽIV infekuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisės aktais nėra nustatytas.
Klaipėdos apskrities VPK areštinėje maistą ruošia UAB „Rasytė“ pagal su Klaipėdos apskrities VPK 2014 m. sausio 6 d. sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3 (t. 2, b. l. 36–39). Maistas ruošiamas vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675. Nė viename iš paminėtų teisės aktų nėra numatytas specialus maitinimas asmenims, nešiojantiems ŽIV virusą, sergantiems hepatitu C, todėl pareiškėjo teiginys, jog jam turėjo būti skiriamas specialus maisto davinys, atmestinas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad laukiant, kol atvažiuos greitoji pagalba, buvo uždarytas į higienos normų neatitinkančią patalpą, t. y. joje buvo šalta, teko sėdėti ant grindų, nes nebuvo suoliuko.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatė (t. 2, b. l. 29–31). Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir nebuvusio suoliuko grindžiami abstrakčiais argumentais, stokoja konkretumo, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos VPK pareigūnai iš jo tyčiojosi.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl netinkamo pareigūnų elgesio, pareiškėjo teiginys nekonkretus, todėl atmestinas.
Dėl laikymo sąlygų Alytaus VPK
Pareiškėjas 2014 m. vasario 22–29 d. ir 2014 m. liepos 1–8 d. buvo laikomas Alytaus VPK areštinėje.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, jų pareiškėjas neginčija, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 23–24 d. ir 2014 m. liepos 3–4 d. (t. 1, b. l. 58) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas neatitiko Įsakymo V-124 3.1.1. punkte nustatyto reikalavimo, todėl konstatuotini Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Alytaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau minėtos normos pažeidimų nenustatė (t. 1, b. l. 60–62). Be to, Alytaus VPK areštinėse sanitariniai mazgai, atsižvelgiant į areštinės planus (t. I, b. l. 63–64), yra atskirti ne tik pertvaromis, bet ir įrengti kampuose taip, kad jais besinaudojantys asmenys nebūtų matomi nei kitiems toje pačioje kameroje esantiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginys dėl privatumo pažeidimo atmestinas.
Pareiškėjas nurodo, kad ne kartą kreipėsi į Alytaus VPK administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, jo prašymai buvo netenkinti.
Byloje yra pateiktas Alytaus VPK atsakymas į pareiškėjo prašymus, kuris yra informacinio pobūdžio. Teismas neturi pagrindo atsakymu abejoti (t. 1, b. l 31–32).
Dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K
Pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 25 d.
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 8–12 d., 2014 m. balandžio 9–21 d., 2014 m. gegužės 1–7 d., 2014 m. gegužės 9–birželio 17 d., 2014 m. birželio 19–30 d., 2014 m. liepos 17–22 d., 2014 m. liepos 24 d., 2014 m. liepos 26–28 d., 2014 m. liepos 30– rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugpjūčio 9–28 d., 2014 m. rugpjūčio 30–rugsėjo 2 d., 2014 m. rugpjūčio 18–28 d., 2014 m. spalio 11–12 d., 2014 m. spalio 23 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei Įsakymo V-124 3.1.1 punkte nustatytas minimalus. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad negavo maisto papildų, kurie būtini asmeniui, sergančiam ŽIV.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundu dėl negaunamų papildų ir gavo iš Lukiškių TI-K administracijos atsakymą, kad proteinas yra raumenų statybinė medžiaga, t. y. aukštos biologinės vertės baltymai, padedantys padidinti raumenų masę, tačiau neskiriami imunitetui stiprinti. ŽIV infekuotam asmeniui nerekomenduojama ir negalima skirti jokių stimuliuojančių vaistų bei maisto papildų. Stiprinti imunitetą galima valgant daržoves, vaisius, grūdines kultūras (t. 1, b. l. 16). Teismas neturi pagrindo nesutikti su Lukiškių TI-K administracijos atsakyme į pareiškėjo skundą dėl maisto papildų išdėstytais motyvais, todėl pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pareiškėjui 6 dienas, Alytaus VPK areštinėje 4 dienas, o Lukiškių TI-K 138 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, tai yra 3,6 kv. m vienam asmeniui. Taigi pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK, Alytaus VPK ir Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.
Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas perpildytose kamerose Klaipėdos VPK areštinėje, pažeidžiant privatumą, buvo laikomas 6 dienas, Alytaus VPK – 4 dienas, o Lukiškių TI-K – 138 dienas.
Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Klaipėdos VPK, Alytaus VPK ir Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigose laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovai nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodomomis sumomis nėra pagrindo, nes jos akivaizdžiai neadekvačios patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Alytaus vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo intensyvus, kadangi pareiškėjas buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko (t. 1, b. l. 58, 65–66, t. 2, b. l. 27–28), ir įvertinęs privatumo pažeidimą, patirtą Klaipėdos VPK areštinėje, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą Klaipėdos VPK areštinėje teisingai atlygins 69 Eur, Alytaus VPK areštinėje – 43 Eur, o Lukiškių TI-K – 1 444 Eur sumos.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas.
Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. J. (J. J.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 69 (šešiasdešimt devynis) eurus, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus vyriausiojo policijos komisariato, 43 (keturiasdešimt tris) eurus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 444 (tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt keturis) eurus neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.