Kauno apygardos teismo nuosprendis

2015-03-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-03-25
Bylos Nr.
1A-296-478/2015
Teisminio proceso Nr.
1-61-1-00963-2014-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
N. B.
Nukentėjusysis
O. B.
Advokatai
Ramutė Budrytė
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-478/2015

Teisėjas Vidmantas Paurys Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00963-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.;2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U OSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajam N. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiajai O. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

N. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, N. B. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014-11-18 iki 2014-11-19 (dvi dienos). Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos nepakeistos, pradėjus bausmės vykdymą panaikinamos.

N. B. įpareigotas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val.. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nuosprendžiui įsiteisėjus per 4 (keturis) mėnesius neatlyginamai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

N. B. uždrausta lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 80 Lt priteisimo iš kaltinamojo už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 17 d. 24.00 val. iki 2014 m. lapkričio 18 d. 01 val. 50 min., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Jonavoje, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nariu – sutuoktine O. B. metu, tyčia ne mažiau 12 kartų sudavė ranka nukentėjusiajai O. B. į veido, kaklo, krūtinės, klubo, rankų sritis, bei koridoriuje spaudė pastarąją tarp durų, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai O. B. odos nubrozdinimus krūtinėje, dešiniame klube, poodines kraujosruvas kairiame žaste, dilbiuose, dešinėje alkūnėje, tai yra – nežymų sveikatos sutrikdymą.

N. B. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio, panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nuosprendžiui įsiteisėjus per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir draudimą N. B. lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje, paliekant jam tik laisvės apribojimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų neprisipažino. Teismas nepilnai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas vadovavosi tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr.G2992/14(02), kitų byloje esančių įrodymų visuma šių įrodymų nepatvirtino. Teismas pagreitintame procese nustatęs, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, turėjo priimti nutartį grąžinti bylą prokurorui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu neištirtos aplinkybės, ar nukentėjusi, būdama neblaivi (0,62 promilės), negalėjo susižaloti pati, atsitrenkdama į įvairius daiktus, griuvinėdama ar pan. Nepaneigtos aplinkybės, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti anksčiau nukritusi nuo laiptukų, ką ji pati pripažino teismo posėdžio metu. Be to, teismo posėdžio metu O. B. parodė, kad jai apeliantas sudavė 2 kartus per veidą ir vieną kartą per sprandą, o specialisto išvadoje Nr.G2992/14(02) konstatuota, kad sužalojimai padaryti ne mažiau 12 trauminių poveikių pasėkoje. Šie prieštaravimai tarp specialisto išvadoje užfiksuotų sužalojimų ir nukentėjusios parodymų teisminio nagrinėjimo metu nepašalinti. Baudžiamosios teisės doktrinoje vadovaujamasi principu in dubio pro reo, t. y. visi neaiškumai ir prieštaravimai traktuojami baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens naudai, ir nors byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, tačiau neaiškumai ir prieštaravimai išliko nepašalinti.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su paskirta bausme, paskirtais įpareigojimais bei draudimu. Apeliantas dirba pagal verslo liudijimą, todėl įpareigojimas neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, trukdytų jo tiesioginiam darbui ir realiai apsunkintų jo veiklą, nurodytą verslo liudijime, todėl šį teismo įpareigojimą prašo keisti į minimalią baudą. Jis yra teisiamas pirmą kartą, jam inkriminuojama nusikalstama veika nėra sunki, po pirmos instancijos teismo posėdžio nukentėjusioji su juo susitaikė, jis jos atsiprašė, jie abu gyvena bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytame bute, kito gyvenamojo būsto apeliantas nuosavybės teise neturi, todėl prašo panaikinti pirmos instancijos teismo įpareigojimą, be to, tam neprieštarauja ir to nori pati nukentėjusioji. Apelianto nuomone, tuo bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis pirmą kartą teisiamam asmeniui. Be to, apeliantas mano, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir paskirti švelnesnę bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis N. B., jo gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji O. B. prašė panaikinti draudimą N. B. lankytis pas ją namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia alternatyvius reikalavimus – prašo jį išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, o netenkinus šio skundo reikalavimo, panaikinti nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus ir draudimą lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas nukentėjusiosios, paties nuteistojo parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimo aplinkybes, ir N. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurių nebūtų ištyręs pirmosios instancijos teismas ir kurios galėtų nulemti kitokį N. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistajam paskirtu draudimu, todėl nuosprendis keičiamas šioje dalyje dėl netinkamai paskirtos bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuteistojo, nukentėjusiosios parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. B. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš įrodymų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Žemesnės instancijos teismas

BK 140 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Taip pat turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų kaltinamojo veiksmų. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, ir to siekia (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas neigia savo kaltę, tvirtindamas, kad jokio smurto prieš O. B. nenaudojo ir byloje nėra objektyviai tai patvirtinančių įrodymų, nes byloje esanti specialistų išvada prieštarauja nukentėjusiosios parodymams dėl suduotų smūgių skaičiaus, byloje nesvarstyta, kad sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati, griuvinėdama ar atsitrenkdama į įvairius daiktus, nes buvo neblaivi, taip pat nevertinta, ar ji nesusižalojo nukritusi nuo laiptų.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Apeliantas teisus, kad byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2992/14(02) (b. l. 24) konstatuota, jog O. B. odos nubrozdinimai krūtinėje, dešiniame klube, poodinės kraujosruvos kairiame žaste, dilbiuose, dešinėje alkūnėje padaryti kietais bukais daiktais dvylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Tuo tarpu, nukentėjusioji nuosekliai nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad jai N. B. sudavė tris smūgius per veidą ir tris kartus delno briauna per sprandą. Tačiau specialistų išvadose konstatuotų sužalojimų skaičiaus ir apelianto akcentuojamų nukentėjusiosios nurodytų tiesiogiai jai suduotų smūgių skaičius nereiškia, kad tarp šių įrodymų yra prieštaravimai.

Kaip nurodė nukentėjusioji, nors jai N. B. ir nesudavė daugiau smūgių ranka, tačiau jis ją tampė, pagriebęs už rankos, po butą, vyko susistumdymas prie lango, kai nuteistasis jį bandė atidaryti, grasindamas ją išmesti, o nukentėjusioji to neleido, po to, nukentėjusiajai bandant pabėgti iš buto, ji buvo suspausta tarp dvejų buto durų. Todėl neabejotina, kad dėl tokių kontaktų, tampymo, suspaudimo durimis, stumdymo, tąsymo už rankų nukentėjusios kūne atsirado ir kiti specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, kurie pagal lokalizaciją atitinka nukentėjusios nurodytas aplinkybes.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati dėl girtumo, nes jai nustatytas tik lengvas neblaivumo laipsnis. Be to, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b. l. 1) užfiksuota, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir sutrikusi, tačiau nenurodyta, jog jos neblaivumas būtų akivaizdus, dėl jo ji elgtųsi neadekvačiai, nesugebėtų išlaikyti pusiausvyros, griuvinėtų. O ir pats N. B. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad nukentėjusioji nebuvo labai apgirtusi.

Nukentėjusioji paneigė ir tai, kad ji anksčiau iki įvykio buvo nukritusi nuo laiptų. Nukentėjusioji nurodė, kad ji tik buvo suklupusi ant slenksčio savaitę prieš įvykį ir susimušė tik kelius. Be to, specialisto išvadoje (b. l. 24) nurodyta, jog O. B. nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais dvylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje būtent 2014 m. lapkričio 17 d. apie 24 val. kilusio konflikto metu, bei atitiko nukentėjusios nurodytas sužalojimų padarymo aplinkybėms.

Pats nuteistasis N. B. neneigia, jog tarp jo ir nukentėjusios kilo konfliktas, jis sulaužė telefoną ir suplėšė vieną paveikslą, atsivežtą iš Egipto, norėjo sunaikinti ir kitas dovanas, tačiau teigia, kad tai jis norėjo išeiti iš buto, bet nerado rakto nuo buto durų ir žmona jo neišleido, dėl ko jis ją nutraukė į šoną ir pasakė, kad jei ji jo neišleis gražiuoju, jis sunaikins iš Egipto atvežtas dovanas. Po to žmona ėmė koja daužyti duris ir kviesti kaimynus, jis pasiūlęs geriau kviesti policiją. Jam nuėjus į kambarį, žmona atidarė duris ir nuėjo pas 25 buto kaimynę, kad ši iškviestų policiją. Kai kaimynė paskambino į policiją, nukentėjusioji jų laukti grįžo į butą ir, nuėjusi į virtuvę, nutraukė užuolaidas, atnešusi į koridorių, numetė jas ant grindų, kaip ir suplėšytą paveikslą, paskui, nuėjusi į vonią, apsiliejo vandeniu galvą. Vėliau norėjo eiti į virtuvę, bet jis ją sulaikė ir neleido, liepė laukti policijos koridoriuje.

Apeliantas savo parodymais stengėsi paneigti savo kaltę, pripažindamas tik kai kuriuos veiksmus, tačiau nepripažindamas jų smurtiniais, visgi, pats N. B. patvirtino, jog konfliktas kilo dėl jo įtarinėjimų, jog žmona turi meilužį, kad jis iš pykčio sudaužė nukentėjusiosios telefoną, pripažino, kad stūmė nukentėjusiąją, kai ši, atseit, neleido jam išeiti, taip pat sulaikė ją, neleisdamas įeiti į virtuvę, patvirtino ir nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad ji daužė koja duris, bandydama prisikviesti kaimynus.

Taigi, šios nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad fizinis nuteistojo kontaktas su nukentėjusiąja buvo. Ir nors nuteistasis stengiasi sušvelninti savo veiksmus, pateikdamas juos kaip nesmurtinius, padarytus ne siekiant nukentėjusiąją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, o tik sulaikyti ją nuo jam nepriimtinų veiksmų, tačiau atsiradę padariniai – Specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai – tokius nuteistojo argumentus paneigia bei patvirtina nukentėjusios parodymus, kad su ja buvo elgiamasi grubiai, ji buvo tąsoma, stumdoma, mušama.

Be to, abejoti apelianto parodymais, kad jis nenaudojo smurto, verčia ir jo parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimas kitoms bylos aplinkybėms.

Nors apeliantas tvirtino, kad nukentėjusioji, kai grįžo iš kaimynės, nuėjusi į vonią pati susišlapino galvą ir rūbus, tačiau nukentėjusioji nurodė, kad vandeniu ją N. B. apipylė po to, kai sudavė smūgius per sprandą, gaivindamas, nes jai pasidarė silpna, bloga, ji apalpo. Analogiškai nukentėjusioji nurodė apklausta ir iš karto po įvykio, o N. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad nukentėjusioji vandeniu apsipylė dar iki nueinant pas kaimynę, siekdama nusiraminti. Taigi, nukentėjusiosios parodymams esant nuosekliems, paties N. B. parodymai yra prieštaringi.

Prieštaringi ir apelianto parodymai dėl konflikto priežasties – ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, kad jis matė, kaip nukentėjusioji rašė telefonu žinutes meilužiams, dėl to sulaužė jos telefoną. Teisminio nagrinėjimo metu jis tvirtino, kad konfliktas kilo dėl to, kad jis pamatė, kaip nukentėjusioji į jo geriamą brendį įmetė tabletę ir tai neigė, vėliau dar pamatė, kad įjungtas ant šaldytuvo padėto žmonos telefono diktofonas, o ji neigė įjungusi, dėl to jis telefoną sulaužė.

Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, ji visą įvykio eigą ir aplinkybes dėstė išsamiai ir vienodai tiek apklausta tuoj po įvykio, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Jos parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai bei iš dalies - ir pats nuteistasis, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais ir nesivadovavo prieštaringais N. B. parodymais.

Abu sutuoktiniai patvirtino ir tą aplinkybę, kad šis konfliktas buvo ne pirmas, grįžus jiems iš kelionės į Egiptą, konfliktai pasidarė nuolatinio pobūdžio, jie kyla dėl vienos priežastis – N. B. įtarimų, jog žmona Egipte susirado meilužį. Dėl konflikto, kilusio 2014-11-07 taip pat buvo kviečiama policija (b. l. 14-15). Kaip nurodyta iškvietimo registre, konflikto priežastis vėl gi buvo pavydas, tačiau teisės pažeidimo faktas nebuvo nustatytas.

Be to, N. B. prašymuose Jonavos rajono apylinkės teismui (b. l. 93) ir apeliacinės instancijos teismui (b. l. 104) nurodė, kad gailisi dėl savo elgesio, nukentėjusiosios atsiprašė ir su ja susitaikė, tai jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Šios aplinkybės taip pat leidžia abejoti apelianto teiginiais, kad prieš nukentėjusiąją jis nesmurtavo, nes iš esmės tuo pripažįsta savo kaltę.

Aptartos bylos aplinkybės patvirtino, kad, priešingai N. B. nuomonei, jo kaltė pagrįsta ne tik specialisto išvada ir nukentėjusiosios parodymais, o pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintų ir tarpusavyje sulygintų bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertintų įrodymų visuma. Šie įrodymai, papildydami bei patvirtindami vieni kitus, sudarė nuoseklią bei logišką grandinę, kuri susiejo visus įrodymus į vieną N. B. kaltę patvirtinančią įrodymų visumą. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija nenustatė, todėl nesutiktina su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taigi, net ir tuo atveju, jei N. B. neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jam esant žymiai fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją, dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti – nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad N. B. smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę ir kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis bei veiksmais padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir dėl šios veikos jis pagrįstai pripažintas kaltu.

Nėra pagrindo teigti, kad N. B. paskirta bausmė – laisvės apribojimas yra per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui, todėl ji turėtų būti švelninama.

BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, taip pat įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus. Taigi, teismui nėra suteikta absoliuti diskrecijos teisė skirti bet kurią BK 42 straipsnio 1 dalyje nurodytą bausmės rūšį. Pirmiausia, skirtinos bausmės rūšį apibrėžia straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcija – teismas visada pirmiausia turi įvertinti, kuri sankcijoje numatyta bausmė geriausiai atitiktų teisingumo principus ir užtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimą. Tik tuo atveju, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai teismas įsitikina, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų teisingumo principus ir prieštarautų bausmės paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-10/2011, 2K-7-371/2011, 2K-430/2012).

Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-456/2013). Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatyta aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės, turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Šioje byloje tokių aplinkybių, kurios suponuotų išvadą, kad paskirta bausmė neatitinka teisingumo principui, nėra.

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kaip matyti iš straipsnio sankcijos, nuteistajam buvo galima skirti ir viešuosius darbus (BK 46 straipsnis), tačiau viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka, o tokio sutikimo jis nėra pareiškęs, be to, skundo argumentai, kuriais nuteistasis prieštarauja jam skirtam įpareigojimui neatlygintinai išdirbti 80 valandų, leidžia manyti, kad ir tokia bausmė neatitinka nuteistojo lūkesčių.

Nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė, numatyta BK 48 straipsnyje, kuri yra vidutinio griežtumo bausmė. Ji realiai neapriboja nuteistojo laisvės, nuteistajam išlieka galimybė ne tik dirbti, bet ir bendrauti su aplinkiniais, būti pilnateisiu visuomenės nariu, užsiimti ji dominančia veikla.

Laisvės apribojimo bausmės esmė yra ta, kad asmuo tam tikru teismo nustatytu laikotarpiu be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios privalo nekeisti savo gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Taigi, asmeniui tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai, tačiau vertinti, kad nuteistajam paskirti įpareigojimai yra neadekvatūs padarytos veikos pavojingumui ir pobūdžiui bei prieštarauja teisingumo principui, negalima. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Asmeniui taikomi draudimai ir apribojimai yra laikino pobūdžio: jie gali būti paskirti laikotarpiui nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2011, 2K-95/2014).

BK 48 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, kad teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie turi būti suderinami. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis ir teismų praktika, teismas privalo nuteistajam skirti BK 48 straipsnio 5 dalyje ir 6 dalyje numatytus įpareigojimus ir (ar) draudimus. Skirdamas laisvės apribojimą, teismas parenka tokius įpareigojimus ir draudimus, kuriais geriausiai pasiekiami laisvės apribojimo bausmės tikslai.

Nuteistajam paskirti apribojimai neizoliuoja N. B. nuo visuomenės, neatima jo teisės dirbti ir pasirinkti darbą. Nors nuteistasis tvirtina, kad paskirti įpareigojimai apsunkins jo darbinę veiklą, tačiau nepagrindžia, kuo tie apsunkinimai pasireikš.

Sprendžiant iš pateiktų Verslo liudijimų (b. l. 102-103), nuteistasis pats reguliuoja savo darbo grafiką, o įpareigojimas nuteistajam neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. yra skirtas su išlyga, leidžiančia nuteistajam nebūti namuose ir šiuo laiku, jeigu jam būtina tokiu laiku dirbti ar mokytis. Todėl nuteistajam, iš anksto suderinus darbo grafiką su bausmės vykdymą prižiūrinčia institucija, gali būti daromos išimtys ir buvimo namuose laikas koreguojamas pagal darbo pobūdį ir grafiką. Taigi, įpareigojimas nėra neįmanomas suderinti su N. B. užsiimama darbine veikla, ir nėra pagrindo sutikti, kad dėl jo nuteistasis privalės atsisakyti savo darbo.

Nuteistasis nenurodo ir jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog jis negalėtų įvykdyti ir kito įpareigojimo – per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas gali skirti neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų, o nuteistajam skirta neatlygintinai išdirbti tik 80 valandų per keturis mėnesius.

Probacijos įstatymo 6 straipsnio 8 dalis nurodo, kad probuojamiesiems atlikti nemokamus darbus sąlygas sudaro Savivaldybių institucijos, jos teikia ir informaciją probacijos tarnyboms apie šių darbų eigą ir rezultatus. Teisės aktai imperatyviai nereglamentuoja, kokiomis valandomis ir dienomis asmuo privalo atlikti nemokamus viešuosius darbus, todėl nuteistasis taip pat turi galimybę suderinti šių darbų atlikimą su savo darbine veikla.

Įstatymas nenumato galimybės tenkinti ir kito nuteistojo reikalavimo – pakeisti jam skirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis į minimalią baudą.

BK 48 straipsnio nei 5, nei 6 dalyje nėra numatyto tokio įpareigojimo kaip bauda, nes bauda yra bausmės rūšis. Šio straipsnio nuostatos nenumato ir galimybės paskirtų įpareigojimų ir (ar) draudimų pakeisti bauda. BK 48 straipsnio 9 dalis nurodo, jog esant atvejams, kai nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Taigi, įstatymas leidžia tik dėl objektyvių priežasčių nuteistajam negalint atlikti paskirtų įpareigojimų, juos keisti baudžiamojo poveikio priemonėmis. Tokios priežastys gali būti nuteistojo sveikatos stovis, amžius, neįgalumas ar kitos aplinkybės, ypatingai apsunkinančios ar darančios neįmanomą įpareigojimų įvykdymą. Be to, nuteistasis gali būti atleistas nuo bausmės tik bausmę vykdančios institucijos teikimu, tai reiškia, kad bausmė jau turi būti vykdoma. Bet ir tarp BK 67 straipsnio 2 dalyje išdėstytų baudžiamojo poveikio priemonių bauda nėra numatyta, todėl, bet kuriuo atveju, įpareigojimas negali būti pakeistas bauda.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios turinį sudaro tam tikrų nuteistojo asmens teisių ar laisvių apribojimas ir specialių pareigų nustatymas. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2011). Taigi, tam tikrų teisių, laisvių suvaržymas bei apribojimas yra natūralus bausmės padarinys, kuris yra būtinas, siekiant bausmės tikslų.

Įvertinus aptartas aplinkybes ir įstatymo nuostatas, pagrindo tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė pažeidžia teisingumo principus, nėra. Nors N. B. neteistas, registruotas darbo biržoje, tačiau yra įgijęs ir verslo liudijimą, administracine tvarka nebaustas, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau šios aplinkybės rodo tik tipinį kaltininko portretą, kuris neleidžia daryti išvados, kad paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai patvirtina suformuota gan gausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Tuo labiau, kad N. B. savo kaltė nepripažino, dėl jos nesigailėjo, nukentėjusiosios neatsiprašė. Ir nors tvirtina, kad jos yra atsiprašęs šiuo metu, tačiau tokia atgaila neatitinka teismų praktikos suformuotų nuostatų ir negali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos kaip išimtinės ir rodytų, kad byloje susidariusi situacija leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bausmė rūšis N. B. parinkta ir jos terminas paskirtas atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis) bei bausmės paskirtį, nustatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmę ir įpareigojimus N. B., baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosprendžiu nepagrįstai N. B. uždrausta lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nuteistajam skyrė tokį draudimą, taip pat nenurodė, kokiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi, skirdamas tokį draudimą.

BK 48 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti nuteistajam lankytis tam tikrose vietose; bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktu. Draudimo rūšies parinkimas siejamas su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, siekiant kuo efektyviau įgyvendinti bausmės tikslus.

Šiuo atveju, N. B. anksčiau nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tokio pobūdžio veiksmus, nėra teistas, nukentėjusioji nurodė, kad smurto naudojimas prieš ją anksčiau jam nebuvo būdingas, elgesys pasikeitė tik paskutiniuoju metu, be to, dėl pakitusio savo elgesio jis sutiko kreiptis į gydytojus.

Bylos medžiaga patvirtina, kad butas (duomenys neskelbtini), Jonavoje, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams (b. l. 99), be to, nuteistasis N. B. po nuosprendžio nukentėjusiosios atsiprašė, ji jam atleido, prašė panaikinti paskirtą draudimą, leisti jam gyventi savo namuose. Draudimas N. B. lankytis pas nukentėjusiąją, tiesiogiai siejasi ir su draudimu jam gyventi savo namuose, o tuo būtų ne tik pažeista jo konstitucinė teisė į būstą, bet ir teisėti interesai, o draudimo nuteistajam gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute įstatymas nenumato, tuo labiau, kad tai yra vienintelė nuteistojo turima gyvenamoji vieta. Tokia priemonė nebūtų adekvati padarytos veikos pavojingumui, jos sunkumui. O drausti apeliantui gyventi kartu su žmona, kai jis su ja susitaikė, žmona tokio teismo įpareigojimo skirti neskatino, būtų nelogiška, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtas draudimas N. B. lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje, naikintinas.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, ir jų pagrindu teisingai vertino nuteistojo nusikalstamą veiksmą kvalifikuojančias aplinkybes, todėl teisingai nustatė, jog N. B. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistajam paskirta bausmė iš esmės individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, tačiau teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė draudimą lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje, todėl šis draudimas naikintinas ir nuosprendis keistinas šioje dalyje.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos N. B. (pažyma Nr. TP-7-(2.10)-822 (b. l. 114), išlaidas iki 2015 m. vasario 24 d. sudaro 20,27 EUR dydžio advokato užmokestis. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo N. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

N. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti N. B. šiuo nuosprendžiu paskirtą draudimą lankytis pas nukentėjusiąją O. B. jos namuose, (duomenys neskelbtini), Jonavoje.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Olegas ŠibkovasAlgirdas Remeika