Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas D. V. atlieka bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas nuo 2020-06-19 iki 2022-07-26 gyveno 12 būryje (5 lokalinis sektorius) 4 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 11-12). Nurodytos patalpos plotas 34,13 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos.

Įgyvendinant Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalies nuostatas, šešiems nuteistiesiems buvo leista patiems iš Nuteistųjų fondo lėšų remontuoti 5-to lokalinio sektoriaus 12 būrio patalpas (b. l. 14).

Laikotarpiu nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01 buvo remontuojama 12 būrio gyvenamoji patalpa, kurioje gyveno pareiškėjas.

Pareiškėjas nurodo, kad jo gyvenamosios patalpos remonto metu visi šioje patalpoje gyvenę nuteistieji buvo patalpinti į virtuvės patalpą. Virtuvės patalpoje gyveno 8 asmenys, buvo mažai vietos, dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, oro trūkumą, nemigą, galvos skausmus, emocijų kaitą, santykių pablogėjimą, irzlumą.

Atsakovė nurodė, kad nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) nepageidavo būti perkelti į kitą miegamąjį, todėl žodžiu jiems leista apsigyventi virtuvės patalpoje ir laisvalaikio kambaryje. Remonto metu pareiškėjo miegamasis nebuvo rakinamas, todėl nuteistieji galėjo nekliudomai naudotis miegamojo sanitarinio mazgo patalpa.

Byloje keliamas ginčas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būnant Alytaus PN laikotarpiu nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01, kai pareiškėjo gyvenamosios patalpos remonto metu jis faktiškai buvo apgyvendintas maisto laikymo patalpoje, kurioje buvo per mažas vienam asmeniui tenkantis plotas.

Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnyje reglamentuota, kad didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020-02-05 priėmė įsakymą Nr. V-31 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigoje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl vietų skaičiaus ir minimalaus ploto). Šiuo įsakymu nustatytas vienam asmeniui privalomas minimalus plotas, t. y. 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose <...>.

Teismų praktikoje suformuota aiški įrodinėjimo taisyklė, kad pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje A. Ö. ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93).

Taigi, matyti, kad tiek dėl apgyvendinimo patalpų, tiek dėl jose gyvenusių asmenų skaičiaus laikotarpiu nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01 pareiškėjo ir atsakovo dėstomos aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Teismo vertinimu, esant šalių nurodytoms prieštaringoms aplinkybėms, ginčo situacija vertinama atsižvelgiant į laisvės atėmimo įstaigai taikytiną įrodinėjimo pareigos kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma, ar atsakovė gali paneigti pareiškėjo dėstomas aplinkybes dėl jo teisių pažeidimo.

Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo aspektu atsakovė nurodo patalpas, kuriose galimai gyveno remonto metu pareiškėjas ir kiti nuteistieji, bei kiek jų galėjo gyventi pagal patalpos plotą. Tačiau, šiuo atveju sprendžiant kilusį ginčą svarbu įvertinti ne teorinį aspektą - kiek nuteistųjų atitinkamoje patalpoje galėjo gyventi - o kur ir kiek nuteistųjų faktiškai gyveno.

Atsakovė, atsikirsdama į pareiškėjo argumentus dėl patalpos ploto ir joje buvusių asmenų skaičiaus, siekdama paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jokių rašytinių įrodymų savo argumentams pagrįsti nepateikė, t. y. neįrodė kokiais administraciniais sprendimais į kokias patalpas ir po kiek asmenų apgyvendino, kol buvo remontuojamos pareiškėjo gyvenamosios patalpos nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad 9 asmenys iš remontuojamos 12 būrio gyvenamosios patalpos buvo apgyvendinti skirtingose patalpose - tiek virtuvės, tiek laisvalaikio patalpose - kad jiems buvo sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, neįrodė kokiose konkrečiai patalpose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Be to, atsakovė, atsikirsdama į pareiškėjo argumentus, iš esmės įrodinėja ne tai, kad pareiškėjui suteikė tinkamas kalinimo sąlygas, o remiasi tuo, kad pats pareiškėjas nepageidavo būti perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, todėl nuteistųjų pageidavimu ir administracijos žodiniu leidimu jam leista gyventi virtuvės ir laisvalaikio patalpose.

Teismo vertinimu, tokie atsakovo argumentai, perkeliant gyvenimo sąlygų pasirinkimo galimybę ir atsakomybę už minimalių gyvenimo sąlygų nesuteikimą išimtinai pačiam pareiškėjui, yra niekuo nepagrįsti ir neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą, nesuteikiant gyvenamosios patalpos pareiškėjui. Šiuose viešojo administravimo subjekto (kalinimo įstaigos) ir nuteistojo santykiuose atsakovės atstovas (pataisos namai) yra subjektas, kuris teisės aktų, nustatančių jo teises ir pareigas, apimtyje privalo įgyvendinti teisės aktus ir užtikrinti bausmę atliekančių asmenų gyvenimo sąlygas. Nuteistieji gali reikšti įvairaus pobūdžio prašymus ir/ar pageidavimus, taip pat nesutikimus, tačiau jų vertinimas bei tenkinimas/netenkinimas yra atsakovės atstovo pareiga, kurią vykdydamas jis negali ignoruoti imperatyvių teisės normų ir pažeisti minimalių nuteistųjų gyvenimo sąlygų. Nepaisant nuteistojo prašymų, pretenzijų, įgeidžių, pataisos įstaiga, spręsdama su nuteistųjų apgyvendinimu susijusius klausimus, negali priimti sprendimo, kuris iš esmės prieštarautų teisės aktams, nustatantiems minimalius būtinus nuteistųjų gyvenimo sąlygų reikalavimus, t. y. institucijos sprendimas nuteistųjų atžvilgiu negali peržengti ir pažeisti teisės normų, imperatyviai nustatančių gyvenimo sąlygų užtikrinimą. Konkrečios situacijos vertinimas negali išimtinai priklausyti nuo nuteistųjų noro/nenoro atlikti tam tikrus veiksmus ir negali būti kriterijus, įtakojantis pataisos įstaigos imperatyvių pareigų nevykdymą. Vykdydami pareigą užtikrinti pareiškėjui tinkamas ir minimalias garantuojamas gyvenimo sąlygas, Alytaus PN privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų išvengta teisės aktų pažeidimo užtikrinant minimalias būtinas gyvenimo sąlygas pareiškėjui, nes valstybė turi pozityvią pareigą garantuoti nuteistojo gyvenimo sąlygas, apsaugančias nuo žmogaus orumo žeminimo. Nežinojimas, kaip elgtis nestandartinėje situacijoje, abejojimas dėl atitinkamų priemonių tikslingumo negali būti pateisinama priežastis Alytaus PN nesilaikyti imperatyvių teisės normų.

Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu, kai buvo atliekami remonto darbai pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, ne pareiškėjas turėjo pareigą prašyti būti perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, bet Alytaus PN privalėjo imtis veiksmų dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas, užtikrindamas tiek gyvenamojo ploto, tiek naudojimosi sanitariniu mazgu, tiek visus kitus gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus. Pareiškėjo laikinas apgyvendinimas ne gyvenamosios paskirties, o kitos paskirties (pagalbinės) patalpoje, kuri apskritai nėra skirta gyventi, savaime yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, kiek ploto teko vienam asmeniui toje patalpoje. Todėl Alytaus PN argumentas, kad ne visi nuteistieji iš remontuojamos gyvenamosios patalpos gyveno virtuvėje, nes dalis jų gyveno poilsio kambaryje, neturi esminės reikšmės, kadangi nei viena iš šių patalpų nėra gyvenamoji ir jose nuteistieji negali būti apgyvendinami, jeigu jų paskirtis nėra pakeičiama (pritaikoma) į gyvenamąją.

Taigi, Alytaus PN neteisėtai apgyvendino pareiškėją patalpose, kurios nepritaikytos gyventi, todėl atsakovės sprendimas susiklosčiusioje situacijoje, neparenkant adekvačių būdų ir priemonių situacijos suvaldymui, o pasirenkant pasyvų ir teisės aktuose nenumatytą veikimo būdą, kai leidžiama pačiam nuteistajam spręsti kur gyventi, vertinamas kaip neprofesionalus ir neteisėtas, nes pats atsakovės atstovas pripažino, kad laisvų gyvenamųjų patalpų buvo, tik jos pareiškėjui nebuvo suteiktos atsižvelgiant į nuteistųjų pageidavimus. Teismas pažymi, kad bausmės vykdymas, ypač užtikrinant minimalius gyvenimo sąlygų standartus nuteistiesiems, turi būti grindžiamas teisės aktų reikalavimų įgyvendinimu ir precizišku laikymusi, o ne nuteistųjų norais ar įgeidžiais. Alytaus PN ne tik privalėjo, bet ir turėjo sąlygas perkelti pareiškėją į kitas gyvenamąsias patalpas kol buvo remontuojamos jo gyvenamosios patalpos, todėl leidimas jam gyventi tam neskirtose patalpose yra neteisėtas nepriklausomai nuo priežasčių, kodėl jis ten gyveno.

Teismo vertinimu, atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas bausmių vykdymo srityje, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjui neužtikrino minimalius standartus atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. kitos gyvenamosios patapos. Todėl teismas pripažįsta nustatytą faktą, jog atsakovė neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, o dėl tokių atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus.

Dėl privatumo naudojantis dušu pažeidimo

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01 teko gyventi virtuvės patalpoje, kurioje nebuvo nei sanitarinio mazgo, nei dušo. Teko naudotis dušu bendrose patalpose, kurioje buvo bendros praustuvės ir dvi dušo patalpos, tarp savęs atskiros skiriančia sienele, tačiau nebuvo izoliuotos nuo likusios dalies ir visi į tą patalpą užeinantys asmenys galėjo matyti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime nurodė, kad nors teisės aktai neįpareigoja, tačiau dušo kabinos yra įrengtos ir kiekviename 5 lokalinio sektoriaus 12 būrio miegamojo sanitariniame mazge. 12 būrio nuteistieji naudojasi bendra dušine, kuri yra apie 8.30 kv. m., joje yra 2 rageliai, tačiau jiems pageidaujant gali likti maudytis savo miegamuosiuose esančiose dušo kabinose. Remonto metu pareiškėjo miegamasis nebuvo rakinamas ir nuteistieji, gyvendami maisto produktų laikymo bei laisvalaikio kambariuose, nekliudomai naudojosi savo miegamojo sanitarinio mazgo patalpas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad bendrose dušo patalpose yra dušai, kurie yra atskirti sienele, be to dušų zona yra pačiame patalpos gale, atokiau nuo kitų sanitarinio mazgo objektų, todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu bendrose dušų patalpose ginčo laikotarpiu iš esmės nebuvo pažeidžiamas.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekviename 12 būrio miegamojo sanitariniame mazge yra įrengti dušai, kuriais pareiškėjas ir kiti konkrečios remontuojamos patalpos gyventojai galėjo naudotis jų gyvenamosiose patalpose esančiais dušais ir remonto metu. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti atsakovė pateikė į bylą SVS specialisto M. K. pranešimą Nr.7.20-1/3773 ir gyvenamųjų patalpų sanitarinio mazgo nuotraukas, kas patvirtina, kad pareiškėjas patirdamas diskomfortą ir nepatogumus naudojantis bendrais dušais, turėjo galimybę maudytis savo gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge esančiame duše. Taigi, atsakovės atstovas sudarė pareiškėjui sąlygas naudotis ne tik bendrais dušais, bet ir didesnį privatumą užtikrinančiu dušu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą nebuvo pažeistos

Dėl bylos baigties

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos netinkamos, darančios žalą pareiškėjo sveikatai (sutriko miegas) ir psichikai, tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nėra duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjui nepakanka tik deklaratyviai pagrįsti neturtinės žalos dydį.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, šio pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų, nepatogumų ir papildomą diskomfortą labiau nei būtina atliekant bausmę, kurių jis nebūtų patyręs, jei šio pažeidimo nebūtų ir jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio lygio, kad vienintelis būdas kompensuoti patirtą skriaudą būtų piniginės kompensacijos priteisimas.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 5 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau teismų praktikoje laikoma, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdai nurodomi ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet teisių apgynimas kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 str. 8 p.).

Tiek EŽTT (2000-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Paprastai tai konstatuojama grubių, ilgai trunkančių, intensyvių pažeidimų atveju.

Šiuo atveju išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau tai truko itin trumpą laikotarpį (7 dienas) ir nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Priešingai, pareiškėjo gyvenimo sąlygos jo gyvenamojoje patalpoje buvo gerinamos ir buvo pagerintos, todėl laikini ir labai trumpai trukę pareiškėjo nepatogumai gyvenant blogesnėmis sąlygomis nesukėlė tokio mąsto neturtinės žalos, kuriai kompensuoti neišvengiamai reikėtų priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą. Teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtus laikinus nepatogumus, todėl teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. V. teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2021-07-26 iki 2021-08-01 buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.