Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I3-1808-596/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-11-22
Bylos Nr.: I3-1808-596/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04464-2021-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: E. M.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I3-1808-596/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04464-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.10.3; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant atsakovės atstovui A. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija arba MGK) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-154 (7-127/2021) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-183 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui papildomai apskaičiuota 9 634,09 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) suma ir paskirta 80 proc. bauda.

Paaiškina, kad 2021 m. birželio 3 d. jam buvo įteiktas VMI 2021 m. birželio 2 d. patikrinimo aktas Nr.FR0680 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Susipažinęs su Patikrinimo akto išvadomis ir su jomis nesutikdamas, pareiškėjas pateikė skundą VMI, tačiau jo skundas buvo atmestas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į MGK, kuri, 2021 m. lapkričio 12 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, jį taip pat atmetė.

Nurodo, kad Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 12 042,61 Eur mokėtina GPM suma, kurią sudaro: 1) 685,96 Eur (mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas gavo 11 450 Eur nekilnojamojo turto nuomos pajamų, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo nuo jų GPM); 2) 722,56 Eur (mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas iš fizinių asmenų gavo 4 800 Eur pajamas į asmeninę banko sąskaitą, jų nedeklaravo ir nuo jų nesumokėjo GPM); 3) 9 634,09 Eur (mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas 2016 m. –2019 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 63 327,35 Eur pajamomis, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų GPM.

Nesutinka su Patikrinimo akto teiginiais, jog jis nepateikė prašomos informacijos bei neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, kadangi visuomet geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Teigia, kad gavęs mokesčių administratoriaus nurodymą su klausimais į visus juos atsakė. Daug klausimų apėmė 6 metų laikotarpį, todėl tiksliai atsakyti į šiuos klausimus buvo sudėtinga. Praėjus kiek laiko po pirmojo nurodymo, mokesčių administratorius pateikė dar mažiausiai du nurodymus su identiškais klausimais, tačiau nepaaiškino, kokiu tikslu duoda tuos pačius klausimus, nesupažindino su proceso eiga, nepaaiškino vykdomų veiksmų, todėl pareiškėjas, nesuprasdamas tokių veiksmų esmės, gavęs tuos pačius klausimus, nukreipdavo mokesčių administratorių į pirminį atsakymą. Pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodoma Patikrinimo akte, šiuo atveju nebendradarbiavo atsakovė.

Nurodo, kad nesutinka su atsakovės vertinimu, jog iš fizinių asmenų gautos lėšos (4 800 Eur) turėjo būti apmokestintos GPM, kadangi vienkartinės automobilio padangų, klozeto pardavimo pajamos ir grąžinta paskola GPM prasme priskiriama neapmokestinamoms pajamoms. Atkreipia dėmesį, kad mokestinio tyrimo metu atsakovei paaiškino, jog 4 100 Eur suma, pervesta į jo asmeninę banko sąskaitą, buvo paskolos, kuri buvo suteikta pareiškėjo pažįstamai 2014 m.–2015 m. ir dėl kurios nebuvo sudarytos paskolos sutartys, grąžinimas, taip pat, kad 400 Eur buvo pervesti pažįstamo mechaniko, jam pardavus pareiškėjo pas jį laikomas automobilio padangas, o 300 Eur – pardavus unitazą pareiškėjo partnerės sesers vyrui. Pateikė žinomus asmenų kontaktinius duomenis. Atsižvelgdamas į tai mano, kad Patikrinimo akte atsakovė neturėjo pagrindo nuo į pareiškėjo banko sąskaitą gautų 4 800 Eur įplaukų apskaičiuoti 722,56 Eur GPM.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad jo 2016 m. – 2019 m. išlaidos viršijo pajamas 63 327,35 Eur. Mano, kad atsakovė, nustatydama mokesčių bazę ir pareiškėjui priklausančią mokėti GPM sumą, neįvertino reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis, todėl neteisingai nustatė mokesčio bazę ir 9 634,09 Eur prievolės dydį. Atkreipia dėmesį, kad nei jis pats, nei jo šeimos nariai negavo ir negyveno iš pajamų, kurių negalėtų pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka ar kurios nebuvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka ir nuo jų nesumokėti mokesčiai.

Nurodo, kad dėl 3 590 Eur grynųjų pinigų įnešimo į banko sąskaitas trūkumo atsakovei paaiškino, jog gimtadienių proga iš tėvų, giminių ir draugų gaudavo dovanas pinigais. Sumų neįvardino, nes negalvojo, kad tokia asmeninė ir jautri informaciją gali būti aktuali, todėl tik pažymėjo, kad paprastai gimtadienių proga yra dovanojama nuo 2 000 Eur iki 2 500 Eur. Pareiškėjas pateikia 2016 m. –2019 m. gautų piniginių dovanų detalizaciją (nurodo kiek, kokie asmenys, kokiais ryšiais susiję su pareiškėju jas padovanojo) ir teigia, kad atsakovė pateiktos informacijos nevertino ir netikslino, t. y. nesidomėjo kada, iš kokių giminių ir draugų buvo gautos piniginės lėšos, neapklausė tėvų dėl dovanojamų piniginių lėšų grynais pinigais. Gautos dovanos iš giminaičių nebuvo deklaruotos, kadangi pagal teisinį reglamentavimą dovanų, kurių suma neviršija 2 500 Eur, prievolės deklaruoti nėra.

Atkreipia dėmesį, kad 2015 m.–2019 m. bankiniais pavedimais mokėjo už buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas. Šio buto savininkė D. D. už sumokėtas paslaugas pareiškėjui atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, tačiau atsakovė, vertindama pareiškėjo gautas pajamas, nepagrįstai nepripažino faktiškai gautų pajamų grynais pinigais, o Komisija net nevertino D. D. pateikto paaiškinimo (paliudijimo).

Dėl laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. metinėse gyventojo turto deklaracijose deklaruotų grynųjų piniginių lėšų likučių paaiškina, kad mokestinio tyrimo metu, atsakovei paprašius, pateikė patikslintas metines gyventojo turto deklaracijas už 2016 m. –2017 m. ir patikslino piniginių lėšų likučius banko sąskaitose, tačiau atsakovė dėl pareiškėjo deklaracijose už minėtą laikotarpį galimai neteisingai deklaruotų 6 000 Eur piniginių lėšų ne kredito įstaigose likučių metų pabaigai patikslinimo neinformavo. Patikrinimo akte, atsižvelgdama į pareiškėjos teiktas deklaracijas 2017 m. sausio 1 d. ir 2018 m. sausio 1 d. datoms, atliekant pajamų išlaidų analizę, vertino pareiškėjo deklaruotus piniginių lėšų likučius ne banke, t. y. 6 000 Eur. Pareiškėjo nuomone, jo teiktų turto deklaracijų duomenys už 2016 m. –2017 m. nėra įgavusios teisinio stabilumo, todėl jei VMI nustatė pateiktų duomenų neatitikimus, turėjo informuoti pareiškėją, kad jas reikia patikslinti.

Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už asmeninės nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto pardavimą adresu: (duomenys neskelbtini), nurodo, jog VMI vertino, kad pareiškėjas į banko sąskaitą 2019 m. gavo 65 000 Eur ir bankiniais pavedimais patyrė 8 072,65 Eur (iki 2019 m. gruodžio 5 d.) mokėjimų, susijusių su D. R. buto pardavimu. Atsižvelgdama į tai, jog už buto lėšas buvo apmokėti buto komunaliniai mokesčiai, kredito įmokos, bei nustatyti banko pavedimai buto savininkui D. R., vertino, kad pareiškėjas buto savininkui grynais pinigais grąžino 56 927,35 Eur sumą, t. y. skirtumą tarp gautų pajamų už parduotą butą ir patirtų išlaidų susijusių su buto eksploatavimu ir bankinių pavedimų buto savininkui (65 000 Eur gautos buto pardavimo pajamos – 8 072,65 Eur patirtos išlaidos), iš jų 2019 m. rugsėjo 17 d. – 928,96 Eur, 2019 m. spalio 29 d. –7 585,52 Eur, 2019 m. gruodžio 5 d. – 48 412,87 Eur.

Pažymi, kad R. S. į pareiškėjo banko sąskaitą už D. R. priklausančio buto pardavimą 2019 m. pervedė 65 000 Eur. Mokėjimai į pareiškėjo banko sąskaitą buvo vykdomi pagal 2019 m. rugsėjo 16 d. susitarimą dėl buto pirkimo - pardavimo ir avanso sumokėjimo, sudarytą tarp R. S., D. R. ir E. M. Minėtu susitarimu asmenys susitarė, kad R. S. už perkamą butą, adresu: (duomenys neskelbtini), mokėjimus pagal pagrindinę notarinę buto pirkimo - pardavimo sutartį atliks į E. M. banko sąskaitą.

Nurodo, kad negavo jokios naudos už banko sąskaitos panaudojimą D. R. parduodant butą R. S. R. S. pervestos piniginės lėšos už butą į pareiškėjo banko sąskaitą buvo bankiniais pavedimais pervestos tretiesiems asmenims (Kredito unijai, fiziniams asmenims, komunalinėms paslaugoms apmokėti ir kt.) arba grynais pinigais grąžinti buto savininkui 2019 m. –2020 m.

Pareiškėjo nuomone, VMI neatsižvelgė į visą turimą informaciją ir vertino tik jai naudingą informaciją, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui už D. R. buto pardavimą grąžinti trūko 51 737,35 Eur lėšų: 2019 m. spalio 29 d. – 6 714,48 Eur, 2019 m. gruodžio 5 d. – 45 022,87 Eur. Atkreipia dėmesį, kad VMI patirtus mokėjimus už butą vertino tik iki 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimo dėl pretenzijų nebuvimo datos ir neatsižvelgė į vykdytus pavedimus po 2019 m. gruodžio 5 d., nors, pareiškėjo nuomone, iš atliktų pavedimų turinio aiškiai matyti, kad pavedimai tretiesiems asmenims (A. A., S. B. ir kt.) susiję su už butą pervestų piniginių lėšų grąžinimu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo banko sąskaitų duomenis apie 2019 m. vykdytus mokėjimus už butą 26 040 Eur sumai, kurių mokesčių administratorius nevertino. Teigia, kad 2019 m. pabaigoje pareiškėjo nuimtos piniginės lėšos buvo perduotos buto savininkui, tačiau šių pinigų nuėmimo mokesčių administratorius taip pat nevertino. MGK buvo gavusi išsamų buto savininko D. R. paaiškinimą apie atsiskaitymą, atsiskaitymo eigą ir būdus, tačiau ir šie paaiškinimai liko neįvertinti.

Pažymi, kad atsižvelgus į išdėstytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad VMI atlikti GPM apskaičiavimai nebuvo tinkamai motyvuoti ir pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, pareiškėjo patirtos išlaidos buvo skaičiuojamos jo nenaudai, esant galimybei skaičiuoti jas pareiškėjui palankesniu būdu. Mano, kad VMI apskaičiuota 9 634,09 Eur GPM suma pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, VMI nustačius, kad pareiškėjas 2016 m. - 2019 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 63 327,35 Eur pajamomis, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, yra nepagrįsta, nes VMI patikrinimo metu neteisingai nustatė pareiškėjo turėtas pajamas bei patirtas išlaidas. Tokiu būdu, Patikrinimo akte VMI nuo 63 327,35 Eur sumos neturėjo pagrindo apskaičiuoti 9 634,09 Eur GPM, taip pat, remiantis nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančia MAĮ 139 straipsnio 2 dalimi ir neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimą), skirti 80 proc. GPM baudą.

Nuotoliniu būdu vykusiame teismo posėdyje, apie kurį buvo tinkamai pranešta, pareiškėjas nedalyvavo. Pareiškėjas 2022 m. spalio 10 d. pateikė prašymą atidėti 2022 m. spalio 25 d. vyksiantį teismo posėdį, nurodydamas, kad 2022 m. spalio 21d. –31 d. bus išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir bus ne Europos Sąjungos šalyje, todėl jam kyla pagrįstų abejonių dėl galimybės naudotis internetu ir atitinkamai dalyvauti teismo posėdyje. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas prie prašymo nepateikė jokių jame nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, taip pat į tai, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti atstovavimu, prašymo netenkino, todėl byla nagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjui Patikrinimo aktu buvo papildomai apskaičiuota sumokėti į valstybės biudžetą šios sumos: 12 042,61 Eur GPM, 693,23 Eur GPM delspinigių ir 7 226 Eur GPM bauda, kurios buvo patvirtintos VMI sprendimu. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas Komisijai pateikė skundą, tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti VMI Sprendimą.

Pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog vienkartinės automobilio padangų, klozeto pardavimo pajamos ir grąžinta paskola priskiriami neapmokestinamoms pajamoms, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kuria jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik esant pakankamiems įrodymams, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos ir pareiga pagrįsti, jog tai yra neapmokestinamosios pajamos, tenka mokesčių mokėtojui, pateikiant konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus.

Nurodo, kad atlikusi pareiškėjo gautų į banko sąskaitą piniginių lėšų tyrimą nustatė šias svarbias aplinkybes: 1) pareiškėjas į 2020 m. rugpjūčio 13 d. pranešime apie atliekamą mokestinį tyrimą Nr. (21.222 E) MTP-389 nurodytus klausimus, kokiu tikslu ir kokių sandorių pagrindu iš fizinių asmenų pervestos lėšos, 2020 m. rugpjūčio 31 d. nurodė, kad su T. Z., S. S., ir A. Š. yra pažįstamas; praėjus nemažai laiko negali tiksliai prisiminti, tačiau tai didžioji dalis - tai paskolintų/pasiskolintų lėšų grąžinimas/gavimas; prisiminęs šių sandorių aplinkybes informuos papildomai; pareiškėjui įteikti mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti detalesnius duomenis apie įvykusius sandorius bei nurodyti asmeninius ryšius su kiekvienu asmeniu: 2020 m. rugsėjo 2 d. Nr. (21.222) FR0706-877, 2021 m. balandžio 13 d. Nr. (21.222) FR0706-491, į kuriuos pareiškėjas atsakė, tačiau papildomų duomenų ir (ar) sandorių aplinkybių nenurodė; 2) asmeniniai ryšiai tarp pareiškėjo ir T. Z. nenustatyti; T. Z. Išsiųstas 2020 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. RKD-3386 VMI turimu elektroninio pašto adresu pateikti informaciją, kokių sandorių pagrindu atlikti mokėjimai į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą; T. Z. į el. laišką atsakė 2020 m. spalio 22 d. informuodama, kad praleido atsakymo terminą ir pasitikslino, ar informacija dar reikalinga; informavus, kad informacija reikalinga, T. Z. VMI atsakymo nepateikė; 3) asmeniniai ryšiai tarp pareiškėjo ir S. S. nenustatyti; S. S. registruotu paštu 2020 m. rugsėjo 22 d. išsiųstas raštas Nr. RKD-3384 jo registruotos gyvenamosios vietos adresu pateikti informaciją, kokių sandorių pagrindu atlikti mokėjimai į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą; laiškas grįžo neįteiktas, su pašto žyma „Neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“; 4) asmeniniai ryšiai tarp pareiškėjo ir A. Š. nenustatyti.; A. Š. 2020 m. rugsėjo 22 d. registruotu paštu išsiųstas raštas Nr. RKD-3385 jo registruotos gyvenamosios vietos adresu pateikti informaciją, kokių sandorių pagrindu atlikti mokėjimai į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą; laiškas grįžo neįteiktas, su pašto žyma „Neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“; 5) atliktų pinigų pervedimų nurodytos mokėjimų paskirtys neinformatyvios, neatskleidžia sudarytų sandorių turinio; pareiškėjas gavęs pinigines lėšas iš fizinių asmenų jas naudojo asmeniniams tikslams: vartojimo išlaidoms (prekėms/paslaugoms) apmokėti; pareiškėjo pavedimai į minėtų asmenų banko sąskaitas nenustatyti; 6) pareiškėjas teikė neišsamius bendro pobūdžio paaiškinimus, jų nepagrindė dokumentais ar kitais įrodymais, nepaaiškino pajamų gavimo aplinkybių bei nepateikė sandorius pagrindžiančių dokumentų; kita sandorio šalis, fiziniai asmenys duomenų neteikė, su VMI nebendradarbiavo; duomenų, kad gautos lėšos nėra pareiškėjo pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos, nėra.

Atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas teigia, jog T. Z. grąžino jam paskolas, tačiau banko pavedimuose nėra pažymėta apie paskolų grąžinimą (kortelės papildymas, lėšų pervedimas), T. Z. nepateikė paaiškinimo apie pinigų pervedimus, kitokių įrodymų, patvirtinančių apie paskolos santykius tarp pareiškėjo ir minėto asmens, taip pat nepateikta. VMI taip pat kritiškai vertina pareiškėjo versiją apie S. S. ir A. Š. pervestas lėšas už vienkartinius pardavimus. Pažymi, kad banko pavedimuose nėra nurodyta apie lėšas už pardavimus (sąskaitos papildymas, mokėjimas), t. y. mokėjimų paskirtis yra neinformatyvi, minėti asmenys nepateikė paaiškinimų apie pinigų pervedimus, kitokių įrodymų patvirtinti apie daiktų pardavimus nepateikta. Pažymi, kad VĮ „Regitra“ duomenimis, pareiškėjo vardu nebuvo registruotas automobilis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas per apie vienerius metus trukusį mokestinį tyrimą ir patikrinimą nenurodė minėtų piniginių lėšų gavimo aplinkybių, taigi, VMI nuomone, šios lėšos pagrįstai buvo traktuojamos kaip gautos pajamos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų vertinimo atsakovė nurodo, jog pagal VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. VA-96 „Dėl metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“, jei dovanų vertė iš artimųjų didesnė nei 2 500 Eur, dovanos deklaruojamos metinės pajamų deklaracijos GPM308N priede, o iš kitų asmenų gautos dovanos neviršijanti 2 500 Eur dovanos dalis deklaruojama metinės pajamų deklaracijos GPM308N priede, o viršijančios 2 500 Eur dovanos dalis deklaruojama metinės pajamų deklaracijos GPM308P priede.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas į VMI 2020 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (21.222 E) MTP-389 pateiktą klausymą apie gautas pajamas grynaisiais pinigais yra nurodęs, kad „gimtadienių ar švenčių proga iš tėvų, giminių ir draugų esu gavęs dovanų. Švenčių ar gimtadienių proga paprastai yra dovanojami pinigai. Sumas šiai dienai man būtų sunku prisiminti, bet kaip paprastai gimtadienių proga yra sudovanojama nuo 2 000 Eur iki 2 500 Eur“. Pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių realų piniginių dovanų gavimą, nepateikė, taip pat nenurodė, ką ir kokios vertės dovanojusiems asmenims dovanojo panašiomis progomis, dovanų nėra deklaravęs.

Pažymi, kad daugiau duomenų apie gautas pajamas grynaisiais pinigais pareiškėjas nepateikė, VMI 2021 m. kovo 9 d. nurodymo asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą Nr. (21.222) FR0698-2, pateikti paaiškinimą apie per 2016 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį gautas pajamas pareiškėjas neįvykdė, atsakymo nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad pastabų tvirtinimo stadijoje pareiškėjas pateikė išsamius duomenis apie dovanotas lėšas, nors iki tol negalėjo nurodyti datų, sumų, asmenų ir sandorių aplinkybių. Kita vertus, pareiškėjas teigia, jog tėvai jam dovanojo po 500 Eur per gimtadienius, tačiau A. ir F. M. nurodė, kad dėl pareiškėjo 2017 m. sausio 18 d. parduoto jiems nuosavybės teise priklaususio buto vyksta teisminiai ginčai, nes iki šiol nėra jiems grąžinti sumokėti pinigai (2021 m. kovo 18 d. paaiškinimas). Be to, pareiškėjas, susipažinęs su Patikrinimo aktu, nurodė sumas, kurios yra artimos nedeklaruojamoms sumoms, todėl pirminiai paaiškinimai yra patikimesni ir ši informacija vertinta kritiškai.

Nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, jog VMI neįvertino 2019 m. vykdytų mokėjimų už parduotą butą D. R. naudai, tačiau minėtus pavedimus negalima vertinti, kaip vykdytus už minėtą asmenį (pvz., mokėjimas Nr. 602 S. B. – skolos grąžinimas, Nr. 604 A. K. – skolos grąžinimas, Nr. 618 A. A. – sąskaitos papildymas, kt., kurių paskirtis – skolos grąžinimas arba sąskaitos papildymas). Nors pareiškėjas teigia, kad 2019 m. pabaigoje jis nuimtus pinigus grąžino D. R., tačiau jis 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinime dėl pretenzijų nebuvimo nurodė, jog: „nuo Buto rankpinigių sutarties sudarymo ir Buto pirkimo-pardavimo sutarties surašymo 2019 m. gruodžio 4 d. E. M. visas gautas lėšas perdavė Buto savininkui t. y. man asmeniškai“, todėl mokesčių administratoriui nėra pagrindo abejoti buto savininko teiginiu, kad paskutinė lėšų grąžinimo diena buvo 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. dokumento surašymo data. Šiame kontekste atsakovė taip pat pažymi, jog pareiškėjas pateikė duomenis apie mokėjimus UAB „Ignitis“ ir UAB „Servico“ už butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šie duomenys jau buvo žinomi mokestinio patikrinimo metu (pvz., 2018 m. rugsėjo 26 d. lėšų pervedimas UAB „Servico“, 2018 m. rugsėjo 29 d. – AB „Energijos skirstymo operatorius“, 2018 m. spalio 29 d. – UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, 2018 m. spalio 29 d. - UAB „Servico“ ir kt.) ir juos įvertino MGK.

Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis LVAT praktika ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, taigi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius, o tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas turi būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Pažymi, jog VMI teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įrodymais, taigi atsakovė pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė, tuo tarpu pareiškėjas, neigdamas atsakovės poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų spręsti kitaip, nepateikė. Pastabose teikiami paaiškinimai nebuvo pagrįsti įrodymais, todėl VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus atsakovė daro išvadą, kad VMI ir MGK sprendimai yra pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmetamas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjui papildomai apskaičiuota 9 634,09 Eur GPM suma ir paskirta 80 proc. bauda, bei Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl VMI sprendimo panaikinimo buvo netenkintas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Atsakovės atstovo paaiškinimais, administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat MGK bylos Nr. 7-127/2021 medžiaga nustatyta, kad vykdydama 2021 m. kovo 8 d. pavedimą tikrinti Nr. (21.222 Mr) FR0773-388, VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė atliko pareiškėjo GPM už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą ir surašė 2021 m. birželio 1 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-185, kuriuo: 1) nustatė, kad pareiškėjas gavo 11 450 Eur nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos pajamų (iš jų 2018 m. – 5 400 Eur, 2019 m. – 6 050 Eur, kurios priskiriamos B klasės pajamoms ir apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu), kurių pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų GPM, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas; 2) konstatavo, kad pareiškėjas gavo 4 800 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių individualios veiklos pajamų (iš jų 2016 m. – 3 300 Eur, 2017 m. – 1 200 Eur, 2019 m. – 300 Eur, kurios priskiriamos B klasės pajamoms ir apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu), kurių nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų GPM, tuo pažeisdamas GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies bei 27 straipsnio 1 dalies nuostatas; 3) nustatė, kad pareiškėjas 2016 m.–2019 m. laikotarpiu disponavo 63 327,35 Eur piniginėmis lėšomis, gautomis iš nenustatytų pajamų šaltinių (iš kurių 2016 m. – 7 540 Eur, 2017 m. – 2 000 Eur, 2019 m. – 53 787,35 Eur). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 12 042,61 Eur GPM, iš kurių 9 634,09 Eur apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas 2021 m. liepos 1 d. VMI pateikė rašytines pastabas ,,Dėl 2021-06-02 patikrinimo akto Nr. FR 0680“, kuriose paaiškino, kad pajamas, kurios buvo vertinamos kaip kitos su darbo santykiais nesusijusios pajamos, į asmeninę banko sąskaitą gavo iš T. Z., S. S. ir A. Š. Nurodė laikotarpius, kada minėti asmenys atliko pavedimus, taip pat dėl kokios priežasties ir už ką mokant jie buvo atlikti bei nurodė žinomus jų kontaktinius telefonus. Atkreipė dėmesį, kad iš fizinių asmenų gautos lėšos į banko sąskaitą negali būti apmokestinamos GPM, nes vienkartinis automobilio padangų, unitazo pardavimo pajamos ir grąžinta paskola GPM prasme priskiriama neapmokestinamoms pajamoms. Pažymėjo, kad nesutinka su VMI vertinimu, kad 2016 m. – 2019 m. išlaidos viršijo pajamas 63 327,35 Eur, kadangi VMI, nustatydama mokesčių bazę ir pareiškėjui priklausančią mokėti GPM sumą, neįvertino reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis, todėl neteisingai nustatė mokesčio bazę ir 9 634,09 Eur prievolės dydį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes prašė netvirtinti Patikrinimo akto.

VMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-183 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė: 1) patvirtinti VMI Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 12 042,61 Eur GPM; 2) apskaičiuoti 693,23 Eur GPM delspinigius; 3) skirti 7 226 Eur baudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, 2021 m. rugpjūčio 17 d. Komisijai pateikė skundą ,,Dėl akto tvirtinimo 2021 m. rugpjūčio 2 d. Nr. (21.131-31-5) FR0682-183“, kuriame nurodė, kad priimdama sprendimą VMI jame nepagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė prašomos informacijos ir nebendradarbiavo, taip pat neįvertino pareiškėjo nurodytų reikšmingų aplinkybių, o atlikti skaičiavimai nebuvo tinkamai motyvuoti ir pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, patirtos išlaidos buvo skaičiuojamos pareiškėjo nenaudai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė: 1) panaikinti VMI sprendimą, kuriuo nurodyta sumokėti į biudžetą delspinigius 693,23 Eur delspinigius ir 7 226 Eur baudą; 2) sumažinti VMI sprendimą, kuriuo nurodyta sumokėti į biudžetą 12 042,61 Eur.

Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 27 d. Komisijai pateikė 2021 m. rugsėjo 25 d. papildomą prašymą prie teikto skundo ,,Dėl akto tvirtinimo 2021 m. rugpjūčio 2 d. Nr. (21.131-31-5) FR0682-183“, kuriame nurodė, kokie bankiniai pavedimai nebuvo vertinti VMI atliekant patikrinimą ir pateikė banko išrašus už 2015 m.–2019 m. laikotarpį. Akcentavo, kad VMI taip pat neįvertino, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 9-29 d. iš banko sąskaitos nuėmė daugiau nei 16 000 Eur.

Komisija 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. S-154 (7-127/2021) ,,Dėl E. M. skundo“ nusprendė patvirtinti VMI sprendimą remdamasi tuo, kad jis yra priimtas tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, teisingai įvertinus mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų visumą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI ir Komisijos sprendimais pateikė skundą teismui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas.

GPMĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Pajamų mokesčio tarifas yra 15 proc., jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (GPMĮ 6 straipsnio 1 dalis).

Pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

MAĮ 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

Ginčo atveju VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju 2018 m. –2019 m. laikotarpiu į banke esančią sąskaitą gavo 11 450 Eur nekilnojamojo turto nuomos pajamas, 2016 m. –2017 m. bei 2019 m. iš fizinių asmenų gavo 4 800 Eur pajamas, priskirtinas kitoms, su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių GPM neapskaičiavo ir nesumokėjo, taip pat, jog pareiškėjas 2016 m.– 2019 m. laikotarpiu disponavo iš nenustatytų kilmės šaltinių gautomis 63 327,35 Eur pajamomis (2016 m. – 7 540 Eur, 2017 m. – 2 000 Eur, 2019 m. – 53 787,35 Eur), kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Atsižvelgdama į tai VMI, konstatavusi, jog pareiškėjo išlaidos nurodytaisiais laikotarpiais viršijo jo pajamas, taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokesčius pareiškėjui apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama išlaidų metodą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nekelia ginčo dėl jam tiesiogiai GPMĮ nustatyta tvarka apskaičiuoto 1 685,96 Eur GPM nuo 2018 m. – 2019 m. gautų 11 450 Eur nekilnojamojo turto nuomos pajamų, todėl teismas dėl šios skundžiamo VMI sprendimo dalies nepasisakys. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dalyką apsprendžia pareikšti konkretūs ir aiškūs pareiškėjo reikalavimai, teismas vertins ir pasisakys dėl VMI ir Komisijos sprendimų pagrįstumo, remdamasis pareiškėjo skunde nurodytais nesutikimo argumentais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesutinka su atsakovės vertinimu, jog iš fizinių asmenų gautos lėšos (4 800 Eur) turėjo būti apmokestintos GPM, kadangi vienkartinės automobilio padangų, klozeto pardavimo pajamos ir grąžinta paskola GPM prasme priskiriama neapmokestinamoms pajamoms, taigi atsakovė neturėjo pagrindo nuo į pareiškėjo banko sąskaitą gautų 4 800 Eur įplaukų apskaičiuoti 722,56 Eur GPM.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad pagal šiame straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.). Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr. LVAT 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m.–2019 metais iš fizinių asmenų T. Z., S. S. bei A. Š. į (duomenys neskelbtini) banke esančią sąskaitą mokėjimo pavedimais, kuriuose nurodyta mokėjimų paskirtis: kortelės papildymas, sąskaitos papildymas, pavedimas į sąskaitą, lėšų pervedimas, mokėjimas, iš viso gavo 4 800 Eur, kuriuos VMI vertino kaip pareiškėjo gautas GPM apmokestinamas kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos B klasės pajamas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu vertinimu, 2021 m. liepos 1 d. VMI pateiktose rašytinėse pastabose ,,Dėl 2021-06-02 patikrinimo akto Nr. FR 0680“ paaiškino, kad su minėtais asmenimis yra pažįstamas. Nurodė, jog: T. Z. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio į pareiškėjo sąskaitą pervesta 4 100 Eur suma buvo paskolos grąžinimas; S. S. 2016 m. rugsėjo mėnesį pervesta 400 Eur suma buvo atsiskaitymas už iš pareiškėjo nupirktas (duomenys neskelbtini) automobilio padangas su ratlankiais; A. Š. 2019 m. vasario mėnesį pervesta 300 Eur suma buvo atsiskaitymas už iš pareiškėjo perpirktą unitazą. Kaip matyti, VMI, siekdama išsiaiškinti į pareiškėjo banko sąskaitą pervestų lėšų gavimo aplinkybes bei jų pobūdį, kreipėsi į pareiškėją su paklausimais ir nurodymais (2020 m. rugpjūčio 13 d. pranešimas apie atliekamą mokestinį tyrimą Nr. (21.222 E) MTP-389, 2020 m. rugsėjo 2 d. ir 2021 m. balandžio 13 d. nurodymai Nr. (21.222) FR0706-877 ir Nr. (21.222) FR0706-491), tačiau pareiškėjas atsakė, kad dėl praėjusio nemažo laiko tarpo negali tiksliai prisiminti vykusių sandorių aplinkybių bei nurodė bendro pobūdžio informaciją, t. y. jog didžioji dalis pervestų lėšų yra paskolintų / pasiskolintų. VMI kreipėsi ir į pareiškėjui pinigines lėšas pervedusius fizinius asmenis: 1) 2020 m. rugsėjo 22 d. buvo išsiųstas paklausimas VMI turimu T. Z. elektroninio pašto adresu, 2020 spalio 22 d. gautas atsakymas su pasitikslinimu ar informacija vis dar reikalinga ir VMI atsakius, jog informacija reikalinga, jokio atsakymo nepateikė; 2) VMI 2020 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. RKD-3384 ,,Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į S. S., tačiau registruotos gyvenamosios vietos adresu išsiųstas paklausimas grįžo neįteiktas, su pašto žyma - ,,neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“; 3) VMI 2020 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. RKD-3385 ,,Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į A. Š., tačiau registruotos gyvenamosios vietos adresu išsiųstas paklausimas grįžo neįteiktas, su pašto žyma - ,,neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“. Paminėtina, jog A. Š., Komisijai nagrinėjant pareiškėjo skundą, 2021 m. rugsėjo 10 d. pateikė liudijimą, kuriame informavo, jog pervedė 300 Eur pareiškėjui už jo pirktą unitazą ir prašė šį paaiškinimą prijungti prie pareiškėjo skundo.

Pareiškėjo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke išrašas patvirtina aptariamų piniginių sumų įmokėjimą į pareiškėjo sąskaitą banke. Patikrinimo metu VMI nustatė, kad pareiškėjas gautas pinigines lėšas panaudojo asmeniniams tikslams, t. y. vartojimo išlaidomas apmokėti. Asmeniniai ryšiai su asmenimis, kurie pervedė pinigines lėšas į pareiškėjo sąskaitą, nenustatyti. A. Š. liudijimas pateiktas tik mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Mokėjimų pavedimuose nurodytos mokėjimų paskirtys yra bendro pobūdžio, taigi iš jų negalima identifikuoti, kokia iš teisų buvo jų paskirtis. Jokių kitų papildomų dokumentų ar objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pareiškėjas nei VMI atliekant patikrinimą, nei teismui nepateikė.

Nagrinėjamo ginčo atveju VMI pateikė pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo į asmeninę banko sąskaitą gautos lėšos pripažintinos GPM apmokestinamomis pajamomis. Tuo tarpu pareiškėjui jokiais objektyviais duomenimis neįrodžius gautų piniginių lėšų neapmokestinimo aplinkybių, konstatuotina, jog tiek VMI sprendime, tiek ir Komisijos sprendime, kuriame ji pritaria VMI pozicijai, pagrįstai pareiškėjo į banko sąskaitą gautos piniginės lėšos (4 800 Eur) pripažintos GPM apmokestinamosiomis pajamomis.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su VMI vertinimu, kad jo 2016 m. –2019 m. išlaidos viršijo pajamas 63 327,35 Eur. Mano, kad atsakovė, nustatydama mokesčių bazę ir pareiškėjui priklausančią mokėti GPM sumą, neįvertino reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis, todėl neteisingai nustatė mokesčio bazę ir 9 634,09 Eur prievolės dydį.

Patikrinimo aktu nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m., 2017 m. ir 2019 m. disponavo 63 327,35 Eur piniginėmis lėšomis (2016 m. – 7 540 Eur, 2017 m. – 2 000 Eur, 2019 m. – 53 787,35 Eur), kurių pajamų šaltinių negalėjo pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas disponavo nurodyto dydžio piniginėmis lėšomis, kurių trūko 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 31 d. deklaruotiems 6 000 Eur grynųjų piniginių lėšų likučiams (2016 m. gruodžio 31 d. trūko 6 000 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 2 000 Eur), grynųjų pinigų įnešimams į banko sąskaitas (trūko 3 590 Eur) ir lėšoms, gautoms į banko sąskaitą už trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausiusio buto pardavimą grąžinti (trūko 51 737,35 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad nurodytojo dydžio lėšų šaltinių pareiškėjas nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais, VMI mokestino patikrinimo metu pareiškėjo mokesčių bazę bei GPM dydį nustatė vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiu mokesčių apskaičiavimo būdu – pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 ,,Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (lot. k. tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) nėra galimybės dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

MAĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal Taisyklių 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 papunktis). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 4.1 punkte numatyta, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3.3 punkte nustatytą išlaidų metodą detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 punktas). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 punktas). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 punktas). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, jog šioje ginčo dalyje pareiškėjas nepateikia argumentų dėl VMI taikytų teisės normų taikymo ar aiškinimo, tačiau nesutinka su atitinkamų faktinių aplinkybių, lėmusių nustatytos GPM bazės dydį, vertinimu.

Pareiškėjas remiasi tuo, jog 2016 m.–2019 m. laikotarpiu kiekvienais metais iš tėvų, giminaičių ir draugų gimtadienio proga gaudavo nuo 2 000 iki 2 500 Eur, todėl šios lėšos turėtų būti vertinamos kaip jo gautų pajamų grynaisiais pinigais šaltinis apskaičiuojant trūkstamą 3 590 Eur grynųjų pinigų įnešimo į banko sąskaitą sumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas VMI 2021 m. liepos 1 d. teiktose rašytinėse pastabose įvardino informaciją, susijusią su dovanų gavimu, t. y. nurodė dovanas teikusių asmenų pavardes ir dovanotas sumas, tačiau jokių objektyvių duomenų (įrodymų) apie realų dovanų grynaisiais pinigais gavimą (perdavimą) negalėjo pateikti. Pareiškėjas neįvykdė VMI 2021 m. kovo 9 d. nurodymo asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą Nr. (21.222) FR0698-2 (forma FR0698), kaip to reikalauja MAĮ 41 straipsnio nuostatos. Byloje pateiktas pareiškėjo tėvų A. ir F. M. 2021 m. kovo 18 d. paaiškinimas paneigia pareiškėjo teiginius apie tėvų jam dovanotas pinigines dovanas, kadangi jame paaiškinama, jog dėl pareiškėjo 2017 m. sausio 18 d. parduoto jiems nuosavybės teise priklausiusio buto vyksta teisminiai ginčai, nes iki šiol jiems nėra grąžinti už butą sumokėti pinigai.

Pareiškėjas nurodo, jog jis prižiūri D. D. nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), tikrina šio buto skaitliukų duomenis, iš savo banko sąskaitos sumoka šio buto komunalinius mokesčius, o iš D. D. gauna pajamas grynaisiais pinigais, kurių mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino ir nevertino. Iš D. D. Komisijai 2021 m. rugsėjo 10 d. pateikto liudijimo turinio matyti, jog ji su pareiškėju yra pažįstama daugiau kaip 30 metų, pareiškėjas tvarko D. D. nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) buitinius reikalus, bankiniais pavedimais apmoka sąskaitas už komunalinius mokesčius, o ji grynaisiais grąžina pareiškėjui šio sumokėtus komunalinius mokėjimus (per metus vidutiniškai po 1 000–2 000 Eur). Iš byloje pateiktų pareiškėjo banko sąskaitų išrašų matyti, jog pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu mokėjo buto (duomenys neskelbtini), komunalinius mokesčius, tačiau mokestinio patikrinimo metu nepaaiškino, kokie teisiniai santykiai jį siejo su šio buto savininku, kokiu pagrindu jis mokėjo šio buto komunalinius mokesčius. Tik nustačius disponuojamų iš oficialių šaltinių gautų lėšų trūkumą, skunde Komisijai (taip pat 2021 m. rugsėjo 25 d. papildomuose paaiškinimuose prie teikto skundo) nurodė aplinkybes, susijusias su minimo buto komunalinių mokesčių mokėjimu bei kaip vieną iš trūkstamų pajamų šaltinių nurodė iš D. D. grynaisiais pinigais gautas pinigines lėšas.

LVAT yra ne kartą yra nurodęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3363-556/2020).

Atsižvelgiant į pacituotą LVAT praktiką darytina išvada, jog mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimais, kad jis gavo atitinkamas piniginių lėšų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti savo nurodomus piniginių lėšų šaltinius. Kaip matyti, pareiškėjas šioje ginčo dalyje savo argumentus grindžia paaiškinimais, tačiau jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių dovanų gavimo faktą, ar piniginių lėšų grynaisiais gavimo faktą iš D. D., nepateikia.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, remiasi ir tuo, jog VMI, atsižvelgdama į pareiškėjo 2015 m.– 2017 m. teiktose metinėse gyventojo turto deklaracijose (forma FR0001) galimai neteisingai deklaruotų 6 000 Eur piniginių lėšų ne kredito įstaigose likučių metų pabaigoje, neinformavo pareiškėjo apie jų patikslinimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. –2017 m. teikė metines gyventojo turto deklaracijas (forma FR0001), kuriose deklaravo 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 31 d. turėtas 6 000 Eur pinigines lėšas ne kredito įstaigose. Įvertinusi nurodytose deklaracijose deklaruotus duomenis VMI padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžioje–2016 m. sausio 1 d., taip pat 2017 m. sausio 1 d. bei 2018 m. sausio 1 d. turėjo po 6 000 Eur grynųjų pinigų likutį ne banke.

MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį, mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės. MAĮ 80 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčio mokėtojo pateikta deklaracija arba mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojui priklausančio sumokėti mokesčio yra tie teisinę reikšmę turintys dokumentai, kuriais remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Paprastai mokesčių mokėtojui sukuriama pareiga sumokėti atitinkamą mokestį arba teisė susigrąžinti mokesčio permoką (sumokėtas per dideles mokesčio sumas), atitinkamai mokesčių administratoriui sukuriama teisė iš mokesčių mokėtojo išsiieškoti nesumokėtas mokesčio sumas arba pareiga sugrąžinti mokesčio mokėtojui jo turimą mokesčio permoką (LVAT 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-438/2019).

Atsižvelgiant į paminėtas teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, sutiktina su Komisijos sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo priekaištai mokesčių administratoriui yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjo atliekami veiksmai, t. y. VMI jau pateiktų deklaracijų tikslinimas, priklausantis nuo mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių bei apskaičiuotų pajamų, kuriomis grindžiamos patirtos išlaidos, trūkumo, naujai keliamos ir tikslinamos jau iškeltos versijos, tik mokestinio ginčo metu teikiant papildomus dokumentus, vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, siekiant išvengti papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės mokėjimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI neatsižvelgė į visą turimą informaciją ir vertino tik jai naudingą informaciją, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui už D. R. buto pardavimą grąžinti trūko 51 737,35 Eur lėšų: 2019 m. spalio 29 d. – 6 714,48 Eur ir 2019 m. gruodžio 5 d. – 45 022,87 Eur. Akcentavo, kad VMI patirtus mokėjimus už butą vertino tik iki 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimo dėl pretenzijų nebuvimo datos ir neatsižvelgė į vykdytus pavedimus po 2019 m. gruodžio 5 d., nors, pareiškėjo nuomone, iš atliktų pavedimų turinio aiškiai matyti, kad pavedimai tretiesiems asmenims (A. A., S. B. ir kt.) susiję su už butą pervestų piniginių lėšų grąžinimu.

VMI nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. į savo (duomenys neskelbtini) banke esančią sąskaitą už D. R. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą iš R. S. mokėjimo pavedimais gavo 65 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti konkrečias sandorio vykdymo aplinkybes bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymu. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 30 d. VMI pateiktame atsakyme paaiškino, kad už buto pardavimą gauti pinigai buvo grąžinti buto savininkui ir butą parduoti įgaliotam asmeniui A. A., išskyrus patirtas išlaidas, susijusias su butu (komunaliniai mokesčiai, įmokos kredito įstaigai ir kt.), kurias galima matyti iš bankinių pavedimų. Taip pat, kad iš už butą gauto avanso, bankiniu pavedimu, padengė D. R. 170 Eur sms kreditą. Pareiškėjas pateikė 2019 m. rugsėjo 16 d. notaro nepatvirtintą susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo ir avanso sumokėjimo, pagal kurį R. S., D. R. ir pareiškėjas, kuris D. R. pavedimu buvo įgaliotas vesti derybas dėl buto pardavimo, susitarė, kad R. S. už perkamą butą mokėjimus atliks į pareiškėjo banko sąskaitą, esančią (duomenys neskelbtini) banke. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 23 d. VMI pateikė 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimą dėl pretenzijų nebuvimo, kuriuo D. R. patvirtino, jog pareiškėjas padėjo rasti klientus ir parduoti jam nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), bei geranoriškai leido pasinaudoti savo (duomenys neskelbtini) banko sąskaita, kad būtų galimybė buto pirkėjui pervesti buto pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą 50 000 Eur mokėtiną sumą, kad nuo buto rankpinigių sutarties sudarymo iki pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo 2019 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas visas gautas lėšas perdavė buto savininkui asmeniškai.

Liudytojas D. R. 2021 m. vasario 2 d. VMI pateiktame paaiškinime nurodė, kad turėjo kreditorinių įsipareigojimų ir bet kurie kreditoriai galėjo areštuoti jo banko sąskaitas, todėl jis paprašė, kad pavedimas už buto pardavimą būtų daromas per pareiškėjo banko sąskaitą. Kadangi pinigai (avansas ir galutinis atsiskaitymas) už buto pardavimą buvo mokami per pareiškėjo sąskaitą, tai komunalinius mokesčius, kreditą apmokėjo pareiškėjas.

VMI, atsižvelgusi į pareiškėjo bei D. R. teiktų paaiškinimų turinį, įvertinusi pareiškėjo banko sąskaitoje nurodytus mokėjimus, susijusius su D. R. buto pardavimu, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. iš R. S. mokėjimo pavedimais iš viso gavo 65 000 Eur bei iš šios sumos mokėjimo pavedimais sumokėjo iš viso 8 072,65 Eur su aptariamu butu susijusias išlaidas, iš šios sumos 7 042,65 Eur buto komunalinius mokesčius, mokėjimus pagal paskolos sutartį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) notarų biurui, 170 Eur kreditą „(duomenys neskelbtini)“ bei 1 030 Eur pervedė tiesiogiai D. R. Kadangi nei pareiškėjas, nei buto savininkas D. R. nenurodė už butą gautų piniginių lėšų perdavimo tikslių aplinkybių (perduotų sumų, datų), todėl VMI, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimą dėl pretenzijų nebuvimo, į jo surašymo datą bei į aplinkybę, jog atsiskaitymas už parduotą butą buvo numatytas ir 2020 m., padarė išvadą, kad galėjo būti perduotos tik iki 2019 m. gruodžio 5 d. pareiškėjo už buto pardavimą gautos sumos, taip pat vertino, jog pareiškėjas buto savininkui grynaisiais pinigais iš viso grąžino 56 927,35 Eur sumą, t. y. skirtumą tarp už parduotą butą gautą pajamų (65 000 Eur) ir patirtų išlaidų, susijusių su buto eksploatavimu ir bankinių pavedimų buto savininkui (8 072,65 Eur).

Kaip matyti VMI surašius Patikrinimo aktą ir nustačius, jog pareiškėjui trūko 51 737,35 Eur pajamų piniginėms lėšos už buto pardavimą buto savininkui D. R. grąžinti, pareiškėjas VMI 2021 m. liepos 1 d. pateiktose rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė mokėjimo pavedimus 26 040 Eur sumai, kurie, pareiškėjo tvirtinimu, buvo atlikti mokant už D. R. Susipažinusi su pareiškėjo nurodytais pavedimais (A. A., S. B., A. K., A. B.-G., „(duomenys neskelbtini)“) bei sulyginusi pareiškėjo pateiktą informaciją su pareiškėjo sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke 2019 m. laikotarpio išrašu, VMI šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, kadangi iš nei vieno atlikto mokėjimo nebuvo galima nustatyti, jog mokama konkrečiai už D. R.

Įvertinus pareiškėjo VMI pateiktus paaiškinimus, rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto bei buto savininko D. R. paaiškinimus, matyti, jog nei vienas iš jų nenurodė tikslių duomenų, kada, kokiomis aplinkybėmis buvo perduotos už butą gautos piniginės lėšos. Nei viename iš pareiškėjo skunde išvardintų mokėjimo pavedimų nėra nurodyta, jog yra mokama už D. R., priešingai nei tuose mokėjimo pavedimuose, (komunalinių mokesčių mokėjimo, mokėjimų kredito unijai, notarų biurui), kuriuos VMI patikrinimo metu pripažino kaip pareiškėjo atliktus už D. R. ir priskyrė jo su buto pardavimu susijusioms išlaidoms (pvz., mokėjimas Nr. 602 S. B. – skolos grąžinimas, Nr. 604 A. K. – skolos grąžinimas, Nr. 618 A. A. – sąskaitos papildymas, kt., kurių paskirtis – skolos grąžinimas arba sąskaitos papildymas). Aplinkybės, jog gautus už butą pinigus grąžino ir įgaliotam butą parduoti asmeniui A. A., pareiškėjas nepagrindė jokiais kitais byloje esančiais įrodymais (duomenimis), nenurodė mokesčių administratoriui jokių duomenų apie A. A., taip pat nenurodė jokių su šiuo asmeniu vykdytų sandorių aplinkybių. D. R., teikdamas paaiškinimus, duomenų, kad už butą gautos piniginės lėšos jo nurodymu būtų perduotos tretiesiems asmenims (tiek A. A., tiek ir kitiems aukščiau nurodytiems asmenims), nepateikė. Taigi, VMI, įvertinusi visumą surinktų įrodymų, pagrįstai pareiškėjo su buto (duomenys neskelbtini), pardavimu susijusioms išlaidoms priskyrė tik tuos pareiškėjo per banko sąskaitą atliktus lėšų mokėjimus, kuriuose aiškiai įvardinta, jog mokėjimai buvo atlikti už D. R.

Atkreiptinas dėmesys, jog kaip teisingai pažymėta Komisijos sprendime, Komisijai papildomai pateiktuose tiek pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 25 d., tiek D. R. 2021 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimuose nurodomų aplinkybių nepagrindžia jokie kiti byloje esantys su ginčo aplinkybėmis susiję įrodymai, be to, juose pateikta informacija yra prieštaraujanti tiek anksčiau teiktai, tiek nenuosekli lyginant ją tarpusavyje. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodo, kad 2019 m. pabaigoje iš banko sąskaitos išgrynintas pinigines lėšas perdavė buto savininkui, tuo tarpu D. R. tvirtina, jog pareiškėjo išgrynintos piniginės lėšos buvo perduotos A. A. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas po 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. dienos, kurią buto savininkas patvirtino, kad pareiškėjas yra perdavęs jam visas už buto pardavimą gautas pinigines lėšas ir kurią mokesčių administratorius, atsižvelgiant į šį pirminį paaiškinimą, pagrįstai laikė paskutine lėšų grąžinimo diena, išgrynino tik 16 900 Eur, tačiau jokio pagrindo teigti, jog iš minėtų lėšų buvo vykdomi atsiskaitymai su buto savininku, nenustatė. Tokių aplinkybių jo patikrinimo metu pareiškėjas taip pat nenurodė bei nepagrindė.

Pažymėtina, kad teismo posėdžiu metu apklaustas liudytojas D. R. negalėjo atsakyti, ar buvo naudojamasi pareiškėjo banko sąskaita. Teigė, kad iš esmės dalyvavo tik pasirašant buto pirkimo-pardavimo sutartį. Paklaustas, ar buvo atlikti vėlesni mokėjimai, t. y. jau po 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimo dėl pretenzijų nebuvimo, atsakė, jog po to, kai buvo parduotas butas, jokiuose finansiniuose reikaluose nedalyvavo. Atsakovo atstovui paprašius patikslinti aplinkybes, susijusias su 2019 m. gruodžio 5 d. patvirtinimu dėl pretenzijų nebuvimo, atsakė, jog nieko apie tai nežino.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovė, įvertinusi patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo bei kitų byloje minimų asmenų paaiškinimus kartu su kitais mokestinėje byloje surinktais įrodymais, surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas atsakovės nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė.

Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Sprendime atsakovė, vadovaudamasi aktualių nurodytų teisės aktų nuostatomis, detaliai išdėstė savo poziciją dėl atitinkamų išvadų ir sumų apskaičiavimo, išsamiai paaiškino, kokiais įrodymais remdamasi tai padarė. Vertinant Komisijos sprendimą, konstatuotina, kad jame taip pat išsamiai išanalizuotos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, detaliai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skunde išdėstytą argumentą, atskleista ginčo esmė, iš sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl VMI ir Komisijos sprendimų panaikinimo nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nesutinka su apskaičiuota GPM baudos suma, t. y. pareiškėjui paskirta 80 proc. dydžio bauda. Teismas pažymi, kad tiek VMI, tiek ir Komisija išsamiai pasisakė dėl pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstumo. Teismas neturi pagrindo nesutikti su VMI ir Komisijos sprendimuose išdėstytais argumentais. Asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojusius teisės aktus (MAĮ 97 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas straipsnis, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalis). Nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančioje MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) imperatyviai nurodyta, jog jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyta trūkstama mokesčio suma priskaičiuojama dėl mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių mokėtojo pajamų, kurių gavimo šaltinių mokesčių mokėtojas negali pagrįsti, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 50 iki 100 proc. priskaičiuotos trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda. Atsižvelgiant į šias MAĮ nuostatas, darytina išvada, jog VMI sprendime nuo už 2019 m. taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas papildomai apskaičiuotos GPM sumos, nustačiusi tik pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (MAĮ 140 straipsnio 4 dalies 2 punktas), tačiau nenustačiusi MAĮ 140 straipsnio 3 dalyje išvardintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįstai skyrė pareiškėjui 80 proc. dydžio GPM baudą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė