Kauno apygardos teismo nutartis

2012-10-02 · Civilinė byla Nr. B2-2412-658/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. B2-2412-658/2012Nutartis · 2012-10-02Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-02-22Lietuvos apeliacinis teismas
  3. B2-1593-153/2013Nutartis · 2013-05-22Kauno apygardos teismas
  4. B2-161-658/2016Nutartis · 2016-05-18Kauno apygardos teismas
  5. B2-161-658/2016Sprendimas · 2016-05-18Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-02
Bylos Nr.
B2-2412-658/2012
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00387-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Kreditorius
R. D.
Trečiasis asmuo
V. K.
Advokatai
Vilma Normantienė
Civilinė byla Nr. B2-2412-658/2012(Proceso Nr. 2-56-3-00387-2012-9)Procesinio sprendimo kategorija: 117; 126.5 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant BUAB „Santechnikos centras“ atstovams: bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui Violetai Laimienei ir advokatei Vilmai Normantienei, kreditoriui- R. D., trečiajam asmeniui- V. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bankroto administratoriaus prieštaravimus dėl pateikto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi UAB „Santechnikos centras“ iškelta bankroto byla, nustatytas 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti.

Šalies argumentai

Pasibaigus teismo nustatytam terminui kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti, administratoriaus įgaliotas asmuo sudarė ir pateikė teismui tvirtinti įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Prašyme nurodė, jog administratorius nesutinka su R. D. prašymo dalimi dėl 21056 Lt skolos įtraukimo į kreditorinio reikalavimo sumą, taip pat nesutinka, jog būtų tvirtinamas reikalavimas dėl 25 000 Lt sumos, kuriai pagrįsti kreditorius pateikė paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Posėdžio metu bankrutuojančios įmonės atstovės nurodė, jog įmonėje yra išlikę dokumentai, iš kurių matosi, jog tarp įmonės ir kreditoriaus buvo sudaryta rangos sutartis, ir šios sutarties pagrindu įmonė buvo gavusi iš kreditoriaus 40000 Lt avansą. Taip pat rastas dokumentas, iš kurio matyti, jog įmonė atliko kreditoriui darbų už 21056 Lt. Todėl mano, kad įmonė kreditoriui liko skolinga tik 18944 Lt. Jokių kitokių dokumentų, galinčių turėti reikšmės sprendžiant šį ginčą, įmonėje nėra. Įmonė turėjo daug objektų ir medžiagas pirko centralizuotai, todėl taip pat nėra jokios galimybės nustatyti kiek ir kokių medžiagų buvo sunaudota kreditoriaus objekte ir nėra kaip patikrinti. Taip pat atstovės teigė, jog nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, rodžiusių, jog įmonė pagal vekselius gavo kokias nors sumas iš kreditoriaus, todėl taip pat nemato jokio pagrindo įtraukti į kreditorinius reikalavimus ir vekseliuose nurodytą 25000 Lt sumą. Todėl prašo netvirtinti kreditoriaus reikalavimo didesnei nei 18944 Lt sumai.

Kreditorius teismui paaiškino, jog su BUAB „Santechnikos centras“ buvo sudaręs rangos sutartį. Pagal šią sutartį jis sumokėjo 40 000 Lt avansą. Rangovas darbus vykdė, tačiau jie vyko labai vangiai, vis reikdavo raginti, o po to vieną dieną darbininkai dingo. Kreditoriui jokių dokumentų rangovas pasirašyti nedavė, jokių darbų priėmimo-perdavimo ar paslėptų darbų atlikimo aktų rašyta nebuvo, taip pat jis nėra pasirašęs ir bankroto administratorės į bylą pateiktos sąskaitos. Jam kelia abejonių ir atliktų darbų kokybė, ir tai, ar tikrai už sąskaitoje nurodytą sumą buvo atlikta tiek darbų ir sunaudota tiek medžiagų. Taip pat jis paaiškino, jog įtardamas kažką negero, ir norėdamas apsisaugoti, pareikalavo papildomų garantijų iš įmonės vadovo, todėl ir buvo surašyti du vekseliai (10 000 Lt ir 15 000 Lt sumai), kurių tikslas buvo toks, kad jei su įmone atsitiks kažkas negerai, pagal vekselius laiduos įmonės vadovas V. K.. Šiai dienai darbai nepabaigti, įmonė bankrutavo, o vadovas vis žada, kad darbus baigs, tačiau realiai nieko nedaro. Pats kreditorius mano, kad darbų yra atlikta ženkliai mažiau nei pateiktoje sąskaitoje, ir iš įmonės dar norėtų atgauti apie 22-25 tūkstančius litų. Tai pat pripažino, kad įmonės vadovas V. K. jam asmeniškai atidavė 2500 Lt, kuriuos jis skaito, kad gavo kaip iš laiduotojo, o ne iš įmonės.

Tretysis asmuo- V. K. teismui paaiškino, jog jam būnant įmonės vadovu su kreditoriumi buvo sudaryta rangos sutartis, gautas avansas, atliekami darbai. Dalis darbų buvo atlikta, dalis gautų pinigų buvo sunaudota, ir tam faktui pagrįsti išrašyta PVM sąskaita 21056 Lt sumai. Taip pat jis pripažino, jog siekdamas suteikti papildomas garantijas užsakovui, kad darbai bus atlikti, kaip laiduotojas pasirašė du vekselius, tuo prisiimdamas ir asmeninę atsakomybę.

Papildomas kreditorinis reikalavimas netvirtintinas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog 2012-02-08 tarp UAB „Santechnikos centras“ ir R. D. buvo sudaryta Rangos sutartis, o 2012-04-11 papildomas susitarimas (b.l. 10-16, 17). Vykdydamas šią sutartį kreditorius 2012-04-11 įmonei sumokėjo 40 000 Lt (b.l. 18). Byloje esančioje 2012-06-13 PVM sąskaitoje-faktūroje nr. Sc0000073 nurodoma, jog ji išrašyta R. D. 21056 Lt sumai už atliktus santechnikos darbus pagal Rangos sutartį. Sąskaita R. D. nepasirašyta (b.l. 21). Taip pat iš kreditoriaus pateiktų 2012-03-02 ir 2012-04-11 vekselių matyti, jog vekselio davėjas UAB „Santechnikos centras“ ir laiduotojas V. K. besąlygiškai įsipareigoję sumokėti 2012-03-19 10000 Lt ir 2012-04-28 15000 Lt (b.l. 19-20). Kitokių rašytinių įrodymų, susijusių su nagrinėjamu ginču byloje nėra.

Nagrinėdamas bylą teismas pirmiausiai pažymi, jog siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, bei vadovaudamasis formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika skyrė šio klausimo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, suteikdamas šalims galimybę aplinkybes paaiškinti žodžiu, pateikti papildomus rašytinius įrodymus, pareikšti prašymus dėl kitų procesinių veiksmų atlikimo (pvz. įrodymų išreikalavimo, ekspertizių skyrimo ir pan.). Todėl manytina, jog teismas įgyvendino įstatymo jam numatytą pareigą būti aktyviu šios kategorijos bylose, ir daro išvadą, jog pačiam kreditoriui iš esmės elgiantis pasyviai (pvz. net neatvykstant į pirmąjį teismo posėdį, o ir iki antrojo posėdžio nepasirūpinant papildomų įrodymų pateikimu ir nepareiškiant teismui jokių prašymų dėl papildomų procesinių veiksmų) teismas neprivalo ir neturi galimybės savo iniciatyva imtis veiksmų (pvz. dėl ekspertizės skyrimo), nes bus pažeistas rungimosi, ir galimai teismo nešališkumo principas, o be to tokių veiksmų atlikimas ribojamas ir finansinių galimybių, nes už ekspertizę reikia mokėti, o teismas tam pakankamų lėšų neturi. Todėl priimant nutartį vadovaujamasi žodiniais dalyvaujančių byloje asmenų parodymais ir ištirtais rašytiniais įrodymais. Visi šie įrodymai vertinami CPK 185 str. nustatyta tvarka.

Vertinant įrodymus neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog dalį darbų pagal rangos sutartį įmonė atliko. Iš esmės kyla ginčas tik dėl darbų kiekio ir skolos likučio. Teismo vertinimu, tiksliausiai į šį klausimą galėtų atsakyti tik ekspertas, tačiau nei viena šalis nepareiškė teismui prašymo skirti ekspertizę, nesumokėjo užstato į teismo depozitinę sąskaitą, todėl, atsižvelgiant ir į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ekspertizei skirti sąlygų nėra. Iš kitos pusės, vertinant darbų pobūdį, darytina išvada, jog dauguma darbų yra paslėpti, todėl siekiant tiksliai išsiaiškinti naudotų medžiagų kiekius ir sudėtį neišvengiami demontavimo darbai, dėl ko kreditoriui nuostoliai dar padidės. Taip pat pripažintina, jog įmonė, atlikdama statybos darbus nesilaikė visų statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepildė paslėptų darbų atlikimo aktų, nevedė Statybos darbų žurnalo, medžiagų nurašymo ir sunaudojimo aktų, todėl iš vienos pusės tai yra įmonės kaltė, dėl ko neįmanoma tiksliai sužinoti ir apskaičiuoti atliktų darbų ir sunaudotų medžiagų vertės, nes PVM sąskaita, kurios paskirtis tik atspindėti atliktos ūkinės operacijos turinį neinformatyvi ir užsakovo nepasirašyta. Tačiau vertinant įrodymus, iš kitos pusės pažymėtina, jog ir pats kreditorius nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus: t.y. statybos procese ir jam pačiam tenka bendro pobūdžio pareiga domėtis statybos procesu, rūpintis, kad būtų atliekama techninė darbų priežiūra, kad esant nukrypimams nuo projektinių sąlygų, būtų galima stabdyti darbus, reikalauti pakeisti medžiagas, o taip pat imtis priemonių aktuojant paslėptus darbus, kuo šiuo atveju nepasirūpino ir kreditorius. Taigi, teismo posėdžio metu pačiam kreditoriui pripažinus, jog dalis darbų atlikta, esant tai patvirtinančiam rašytiniam įrodymui (b.l. 21), taip pat paties kreditoriaus pripažinimui, jog atliktų darbų suma, jo manymu, tik 2-3 tūkstančiais mažesnė, nei PVM sąskaitoje – faktūroje, ir nesant jokių kitų įrodymų, išnaudojus galimybes papildomus įrodymus gauti- teismas daro išvadą, jog kreditorius neįrodė, jog įmonė jam skolinga daugiau nei 40 000 – 21056 = 18944 Lt. Todėl laikytina, jog kreditoriaus R. D. kreditorinis reikalavimas sudaro tik 18944 Lt (kas jau yra patvirtinta 2012-08-27 nutartimi b.l. 22-24), ir prašymas dėl papildomo kreditorinio reikalavimo 21 056 Lt sumai atmestinas (ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Dėl vekselių

Pasisakant šiuo klausimu pažymėtina, jog aiškinant Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas, bei vadovaujantis formuojama teismine praktika, vekselis laikytinas abstraktaus vienašalio sandorio rezultatu, o prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti. Tai reikštų, jog prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio) ir yra be išlygų. Todėl vekselio davėjui ar laiduotojui neginčijant vekselio, kreditoriui leistų pareikšti reikalavimą išmokėti vekselyje numatytas sumas, net neaiškinant kokiu pagrindu jų reikalaujama. Tačiau toks kreditoriaus reikalavimas yra reiškiamas bankroto byloje, o preziumuojant, jog bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu bei bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių interesų pusiausvyra ir jų gynimu, teismas privalo į tai atsižvelgti ir vertinti visas su vekselio išdavimu susijusias faktines aplinkybes. Kaip jau minėta, faktinės aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog vekseliai įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaityti; nėra jokių duomenų, jog pagal juos įmonė kreditoriui davė kokius nors pinigus; proceso dalyviai pripažįsta, jog jų tikroji valia sudarant ir pasirašant vekselius buvo įmonės vadovo, kaip fizinio asmens, papildomų įsipareigojimų kreditoriui užtikrinimas. Taigi, įvertinus šiuos įrodymus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo normų konkurencijos aspektu, darytina išvada, jog šių vekselių išrašymas nebuvo įmonei privalomas, nes siekiant asmeninės įmonės vadovo atsakomybės buvo galimybė asmeniškai su juo sudaryti kitokio pobūdžio sandorius, ar jam asmeniškai įsipareigoti pagal vekselį. Todėl teismas daro išvadą, jog šioje byloje prioritetiškai turi būti taikomos Įmonių bankroto įstatymo normos, kaip ginančios visų kreditorių interesus, o ne išskirtinai kreditoriaus R. D., todėl papildomi jo kreditoriniai reikalavimai bankrutuojančiai įmonei netvirtintini ir jo pateiktų vekselių pagrindu. Tokią išvadą teismas daro remdamasis ir formuojama teismine praktika (pvz. 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje nr. 2-394/2012). Tačiau netvirtindamas kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei pagal pateiktus vekselius bankroto byloje teismas pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Tai reiškia, jog vekselis gali patvirtinti tiek skolinį įsipareigojimą, tiek būti jo užtikrinimo priemone, bei gali kaip civilinės apyvartos objektas būti panaudotas atsiskaitymui. Todėl kreditorius, gindamas savo pažeistas teises gali šį vertybinį panaudoti, bendra teismine tvarka reikšdamas reikalavimą laiduotojui (įmonės vadovui).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, 26 straipsniu, teismas

nutaria:

netvirtinti papildomų kreditoriaus- R. D. kreditorių reikalavimų 21056 Lt sumai.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Nerijus Meilutis