Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K., atstovaujamo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ įgalioto asmens M. S. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-34-722/2016 pagal bankrutuojančio V. K. bankroto administratoriaus prašymą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl fizinio asmens mokumo plano atitikties Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytiems reikalavimams

Viena iš Fizinių asmenų bankroto įstatymo 16 straipsnyje nustatytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – per šio įstatymo nustatytą terminą parengti mokumo atkūrimo plano projektą ir pateikti jį bankroto administratoriui. Pažymėtina, kad fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir jo tvirtinimo procedūrų teisėtumas turi būti vertinami atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto proceso tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi V. K. iškelta fizinio asmens bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“, bei patvirtinta 843,54 Eur lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti V. K. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo planą įsiteisėjimo dienos. Taip pat nustatytas keturių mėnesių terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį teismui turi būti pateiktas tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektas (T.2, b.l. 53-57).Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi patvirtinti, o 2015 m. gruodžio 11 d., 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. sausio 22 d., 2016 m. vasario 4 d. nutartimis patikslinti kreditoriniai reikalavimai (T.2, b.l. 157-158; T.3, b.l. 5, 18, 26, 67-68). Bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 90 171,88 Eur. Reikalavimus, keliamus fizinio asmens mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 ir 8 straipsniai. Bankroto administratorius, gavęs bankrutuojančio fizinio asmens parengtą plano projektą, parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 str. 1 d., 2 d.). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi teisę plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti. (FABĮ 8 str. 3 d.). Taigi, plano projekto svarstymas kreditorių susirinkime yra privaloma procedūra, o įstatymu teismui suteikiama teisė tikrinti tokios procedūros vykdymą ir įsiterpti į šią procedūrą, kai nustatomos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimtys. Įstatyme nurodytais atvejais teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, jį patvirtinti (FABĮ 8 str. 8 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Bankroto administratoriui buvo pateiktas V. K. 2015 m. gruodžio 8 d. mokumo atkūrimo planas (T.3, b.l. 39-43). Administratorius 2015 m. gruodžio 8 d. parengtoje išvadoje nurodė, kad asmens planas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytus reikalavimus (T.3, b.l. 44). Pirmasis kreditorių susirinkimas 2016 m. sausio 12 d. įvyko. Jame kreditoriai – VSDFV Kauno skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, L. K., AB SEB bankas – kurių balsų skaičius sudaro 85,85 proc. balsų, balsuodami raštu, nepritarė asmens mokumo atkūrimo planui (T.3, b.l. 45, 47-49). Kreditorė AB SEB bankas 2015 m. gruodžio 3 d. balsavimo raštu biuletenyje nurodė nesutikimo su mokumo atkūrimo plano patvirtinimu priežastis (T.3, b.l. 49). Kreditorės nuomone, pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimų, t.y. mokumo atkūrimo plane aiškiai nurodyta, jog jokie mokėjimai, net ir nedidele dalimi, kreditoriams nebus vykdomi, kas prieštarauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 12 straipsnio nuostatoms; nėra pateikti įrodymai apie mokumo atkūrimo plane nurodytas V. K. gautinas (duomenys neskelbtini) Eur per mėnesį pajamas, priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams; iš plane numatytų skolininko iš darbo užmokesčio ir pajamų iš individualios veiklos gaunamų (duomenys neskelbtini) Eur (atskaičius mokesčius) pajamų, pagal pateiktus skaičiavimus atėmus 286,00 Eur sumą reikalingą jo poreikiams tenkinti, 455,28 Eur sumą kas mėnesį skiriamą nepilnamečių vaikų išlaikymui, matyti, jog lieka nepanaudota (duomenys neskelbtini) Eur suma, kuri turėtų būti skiriama kreditorių reikalavimų tenkinimui ir bankroto administravimo išlaidoms padengti; nėra pagrįsta administravimo išlaidų sąmata. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. sausio 11 d. balsavimo raštu biuletenyje kai nesutikimo su pateiktu mokėjimo atkūrimo planu nurodė – nenurodytą kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybę ir nepagrįstai didelę administravimo išlaidų sąmatą (T.3, b.l. 47). Kreditorių susirinkimui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, 2016 m. sausio 13 d. buvo parengtas patikslintas mokumo atkūrimo planas (T.3, b.l. 51-55). Administratorius 2015 m. sausio 14 d. išvadoje nurodė, kad asmens planas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytus reikalavimus (T.3, b.l. 56). 2016 m. sausio 25 d. įvykęs antrasis kreditorių susirinkimas vėl nepatvirtino asmens mokumo atkūrimo plano (prieš 85,85 proc. balsų) (T.3, b.l. 63). Kreditorės AB SEB bankas ir Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. sausio 25 d. balsavimo raštu biuleteniuose iš esmės nurodė tas pačias nesutikimo su mokumo atkūrimo plano patvirtinimu priežastis (T.3, b.l. 56-57, 60). Kreditorės L. K. nuomone, pateiktas mokumo atkūrimo plane nėra numatyta dengti nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo; esant iškeltai bankroto bylai nutrauktas dalies išlaikymo kompensavimas iš Vaikų išlaikymo fondo; skolininkas nedengia išlaikymo įsiskolinimo ir nemoka priteistų vaikų išlaikymui periodinių išmokų, todėl įsiskolinimas didėja, o tai neatitinka nepilnamečių vaikų interesų; išlaikymo įsiskolinimas negali būti nurašytas, todėl skolos išieškojimo sustabdymas prieštarauja vaikų interesams (2016 m. balsavimo raštu biuletenis, T.3, b.l. 62). Nagrinėjamu atveju kreditorės AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija ir L. K. nepritarė pateiktam patikslintam mokumo atkūrimo planui ir balsavimo raštu biuleteniuose pateikė savo pastabas, nurodydamos, jog planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje keliamų reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, teismas turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, nurodė, jog teismas nepagrįstai plano dalį dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto realizavimo vertino kaip išimtinai palankią skolininkui, nes pagal planą jis neketinantis dengti daugiau kreditorių reikalavimų iš kito turto. Be to, apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino argumentus dėl papildomos galimybės dirbti, vaikų išlaikymo, gaunamų pajamų dydžio. Fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo šio asmens sąžiningų pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Pagal FABĮ nuostatas bankrutuojantis fizinis asmuo rengia pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus mokumo atkūrimo planą, jį pateikia bankroto administratoriui, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 str. 1 d., 2 d.). Kaip jau minėta, 8 straipsnio 3 dalis, kurios nuostatų pažeidimas suteikia teismui teisę nepatvirtinti plano, numato, jog jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Ši nuostata skirta maksimaliam kreditorių teisių užtikrinimui, t.y. kad teismui nebūtų teikiamas tvirtinti toks planas, kuris, kreditorių nuomone, neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų, ir kad būtų išnaudotos visos galimybės pašalinti šiuos neatitikimus dar iki plano pateikimo teismui tvirtinti. Priešingu atveju, bankrutuojantiems asmenims būtų sukurtos prielaidos piktnaudžiauti bankroto procesu ir nepaisant kreditorių nepritarimo dėl plano neatitikimo įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir neišnaudojus visų galimybių patikslinti planą, teikti jį teismui.Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie jo ketinimus bent iš dalies papildomai dengti kreditorinius reikalavimus, o jo nurodyti argumentai apie išsilavinimą, persikvalifikavimą, kitos specialybės įgijimui galimai patiriamas išlaidas, nešildomas patalpas, pavasarį didėjantį užsakymų skaičių yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Jau minėta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, turi patikrinti tokio atsisakymo pritarti priežastis. Nagrinėjamu atveju kreditoriai jau pirmajame susirinkime atsisakė pritarti planui dėl to, kad jame nėra nustatyta atsiskaitymų su kreditoriais. Kadangi kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame turi būti nurodomos kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos, patenka į FABĮ 7 straipsnyje planui nustatytų reikalavimų apimtį (FABĮ 7 str. 1 d. 12 p.), todėl toks planas turėjo būti tikslinamas ir pakartotinai svarstomas kreditorių susirinkime. Nagrinėjamos bylos atveju nei pareiškėjas, nei bankroto administratorė netikslino, netaisė plano projekto, kuris pažeidžia įstatyme įtvirtintą teisingą skolininko ir jo kreditorių pusiausvyrą, pagal kreditorių pastabas, todėl antrasis kreditorių susirinkimas vėl nepatvirtinimo mokumo atkūrimo plano. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra nustatyta, kad kreditoriai būtų atsisakę savo reikalavimų pareiškėjui, todėl pareiškėjas, gavęs kreditorių pastabas, turėjo peržiūrėti planą ir teikti pakartotiniam kreditorių susirinkimui. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog vien tik turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininko mokumui atkurti, o nemoka kas mėnesį išlaikymo vaikams, nors deklaruoja, kad jo būtinų poreikių tenkinimui ir vaikų išlaikymui reikalinga konkreti pinigų suma per mėnesį, nenurodo, kokias pajamas gauna iš individualios veiklos, ir nurodydamas, kad gaunamomis pajamomis iš individualios veiklos bus dengiami einamieji mokėjimai vaikų išlaikymui, individualiai veiklai vykdyti reikalingų išlaidų suma sudaro 30 procentų nuo pajamų, iš esmės siekia skolų nurašymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo.

Dėl administravimo išlaidų dydžio

Nesutikdamas su pirmosios instancijos argumentais dėl administravimo išlaidų dydžio, apeliantas nurodė, plane numatytos administravimo išlaidos nėra per didelės, neviršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje numatyto maksimalaus administravimo išlaidų dydžio, atitinka administratoriaus vykdomų funkcijų pobūdį, mastą, kvalifikaciją bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nes fizinis asmuo verčiasi individualia veikla bei gauna darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais dėl bankroto administravimo dydžio pagrįstumo. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. Šio įstatymo 22 straipsnyje, reglamentuojančiame bankroto administravimo išlaidų dydį, nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka kitaip (FABĮ 22 str. 5 d.). Administravimo išlaidų sąmatą tvirtinti ir keisti, nustatyti bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarką turi teisę kreditorių susirinkimas (FABĮ 22 str. 2 d., 26 str. 4 p.).Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog teismas iškėlęs fizinio asmens bankroto bylą 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtino 843,54 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti V. K. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo planą įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projekte numatyta, kad bankroto administratoriaus atlyginimas per visą laikotarpį iki plano įgyvendinimo pabaigos sudarys 3 000,00 Eur, todėl mokumo atkūrimo plano projekte siūloma skirti papildomai 2 052,20 Eur visam bankroto procesui. Kaip matyti iš mokumo atkūrimo plano V. K. nėra padengęs jokios dalies administravimo išlaidų, todėl visa bankroto administravimo išlaidų suma dengiama iš lėšų gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, proporcingai įkeisto ir nekeisto turto daliai. Vykdant fizinio asmens bankroto procedūras visų pirma turi būti siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, kad nebūtų pažeisti nei skolininko, nei jo kreditorių teisės ir teisėti interesai (FABĮ 1 str. 1 d.). Nustatinėjant administratoriaus atlyginimo dydį, yra būtina atsižvelgti ir į kreditorių bei paties bankrutuojančio asmens interesus, t. y. reikia siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų kiek įmanoma labiau patenkinti. Bankroto administravimo išlaidų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vykdo individualią veiklą, tačiau turi tik vieną parduotiną nekilnojamojo turto objektą, debitorių neturi, kreditorių skaičiaus nėra didelis, nėra sudaręs sandorių, kurių pagrįstumas turėtų būti peržiūrėtas ar ginčijamas, bankroto procesas iš esmės nesudėtingas, todėl plane nurodytos papildomos 2 052,20 Eur bankroto administravimo išlaidų sumos pagrįstumas (450,00 Eur ryšių, kanceliarinėms, transporto ir patalpų nuomos ir eksploatavimo, spausdinimo išlaidoms; 520,08 Eur administratoriaus padėjėjos darbui apmokėti; 240,39 Eur gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitos tvarkymui, banko mokesčiams, privalomiesiems mokėjimams; 87,67 Eur pašto išlaidoms ir laiškų parengimui; kt.) kelia abejonių. Juolab, kad kaip teisingai nurodė kreditoriai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokia administravimo išlaidų suma nėra adekvati skolininko gaunamoms pajamos, kadangi iš pastarųjų atėmus skolininko būtinąsias išlaidas ir administravimo išlaidas, nelieka lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui.Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą kad, esant ginčui dėl bankroto administravimo išlaidų, dėl priemonių, skirtų fizinio asmens mokumui atkurti, ir dėl išlaidų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, kreditorių pastabos yra esminės, dėl kurių nėra įmanoma užtikrinti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.Taip pat pažymėtina, kad formalus mokumo atkūrimo planas, sukuriantis prielaidas pasyviai išvengti skolų ir neskatinantis pareiškėjo dėti visas įmanomas pastangas siekiant gauti daugiau pajamų ir didesne apimtimi patenkinti kreditorius reikalavimus, negali būti pripažįstamas tinkamu bankroto procedūrų įgyvendinimu, kadangi bankroto procesas nebus rezultatyvus, kreditorių interesų gynimas nebus užtikrintas, o taip pat bus pažeista pareiškėjo ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepatvirtinęs pareiškėjo mokumo atkūrimo plano ir nutraukęs fizinio asmens bankroto bylą, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias plano tvirtinimo procedūrą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.