- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-480-628/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11606-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Sigita Bieliauskienė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- L. S.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 punktu, paskirtos bausmės bei Biržų rajojo apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta viešųjų darbų 8 (aštuonių) mėnesių bausmė subendrinta, bausmes apimant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš L. S., G. S. naudai priteista 5000 Eur, A. B. naudai – 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas – 2352,38 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. L. S. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 6 d. apie 17.30 val., G. S. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų G. S. ir A. B. atžvilgiu, tai yra sudavė pagaliu smūgį broliui G. S. į pilvo sritį, padarė jam blužnies plyšimą, taip sumušdamas savo artimąjį giminaitį G. S. tyčia sunkiai sutrikdė jo sveikatą, bei sudavė kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį A. B., padarė jam muštines žaizdas apatinės lūpos gleivinėje ir smakro kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kairės pusės antro danties panirimą, taip sumušdamas A. B. tyčia nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba nuosprendį pakeisti, veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuojant į BK 136 straipsnį. Taip pat paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba sankcijoje numatytą švelniausią laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiojo G. S. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, nukentėjusiojo A. B. pretenzijas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir jo ieškininį reikalavimą mažinti iki 200 eurų.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas ir teisėtas dėl jame padarytų išvadų, kurios iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės už nusikalstamą veiką, kurios iš esmės jis (L. S.) nepadarė. Apelianto nuomone, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika, o byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.
2.2. Apeliantas skunde cituodamas savo duotus parodymus pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad jo parodymai dėl įvykio aplinkybių, skundžiamu nuosprendžiu iš esmės nebuvo paneigti. Pirmosios instancijos teismas vertindamas jo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, pagarsinęs nepilnamečių liudytojų S. B. bei S. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, padarė išvadą, jog yra akivaizdus prieštaravimas tarp jo (L. S.) parodymų, kad prieš suduodant smūgį G. S. rankoje buvo peilis ir nukentėjusiojo G. S. neigiamos aplinkybės – peilio paėmimo į ranką prieš smūgio pagaliu sudavimą. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad jo paties parodymai dėl peilio buvimo nukentėjusiojo G. S. rankoje pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo G. S., kitų apklaustų asmenų duotais parodymais nebuvo paneigti, o pagarsinus S. B. bei S. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, dėl peilio G. S. rankose buvimo, iš esmės patvirtina jo paties duotus parodymus. Tokiu būdu, esant tokiems esminiams prieštaravimams tarp jo ir nukentėjusiojo G. S. parodymų, daro išvadą, kad jo kaltė dėl tyčinio sunkaus savo brolio G. S. sužalojimo nėra įrodyta, t. y. trūksta įrodymų jo kaltei pagrįsti. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepašalinęs tokių prieštaravimų, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir dalių reikalavimus.
2.3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs esminius prieštaravimus dėl peilio buvimo nukentėjusiojo G. S. rankose ir jo parodymus vertindamas kaip ginčijamą versiją, daro nelogišką išvadą, kad nukentėjusysis G. S. grėsmės prieš suduodant smūgį pagaliu jo (L. S.) sveikatai ar gyvybei nekėlė, jokių aktyvių veiksmų neatliko, žodinių grasinimų neišsakė, nors galimai peilio jo rankose buvimo versija nėra paneigta. Taigi, anot apelianto, nors peilio buvimą G. S. rankose prieš jam suduodant smūgį pagaliu iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau šis teismas visai neatsižvelgė į jo pateiktus ir jo gynėjo baigiamoje kalboje išsakytus logiškus paaiškinimus, kad būdamas girtas jo brolis G. S. yra agresyvus ir sunkiai prognozuojamas. Peilis stipriai apgirtusio žmogaus rankose, nagrinėjamu atveju (G. S. tuoj po įvykio buvo nustatytas 1,94 prom. girtumas), yra rimtas pavojus kitų asmenų sveikatai, ar net gyvybei keliantis veiksnys. Ir net jokių grasinimų neišsakęs G. S. tuo metu kėlė pavojų, kadangi dėl girtumo tuo metu jis elgėsi neadekvačiai ir buvo sunkiai prognozuojamas. Apelianto aiškinimu, būdamas girtas brolis būdavo agresyvus, ką parodė ir pastarojo suduotas smūgis prieš įvykį, kuomet R. K. nuėjo į jo namus išsivesti R. G., kuris yra jo (L. S.) gyvenimo draugės brolis ir tuo metu turėjo prižiūrėti sunkiai vaikštančią ir negalinčią apsitarnauti motiną, o to nedarė, nes girtavo pas G. S.. Tuo metu, R. K. norėjus parsivesti R. G., G. S., nieko nesakęs, pastarajam kumščiu sudavė smūgį į veidą. Aplinkybes, kad G. S. būdamas išgėręs linkęs konfliktuoti, puola muštis, o nagrinėjamu atveju paėmė į rankas peilį, apeliantas nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Tokie, jo neblaivaus brolio G. S. veiksmai, atsižvelgiant į jo ūmų charakterio būdą, girtumą, pastovų judviejų nesutarimą bei priešiškumą jo (L. S.) atžvilgiu, iš tiesų tuo metu kėlė realų pavojų jo (apelianto), bei su juo atėjusių asmenų, tame tarpe ir nepilnamečių, sveikatai ir net gyvybei, todėl jis ir griebėsi po ranka pasitaikiusio medinio pagalio, kuriuo vieną kartą sudavė savo broliui norėdamas išmušti iš rankos peilį, tačiau pataikė ne į ranką, o į dešinį šoną ir po suduoto vieno smūgio G. S. iš esmės nurimo. Tyčia jo sužaloti nesiekė, pagrindinis tikslas tokiais veiksmais, kaip ne kartą minėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdyje, buvo išmušti iš G. S. rankų peilį, nes situacija, kada jis į ranką paėmė peilį, jo (apelianto) vertinimu darėsi grėsminga ir neprognozuojama.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymų visumą, nevertino, ar veiksmai G. S. atžvilgiu, atsižvelgiant į visas aplinkybes, atitinka BK 136 straipsnio požymius (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus). Ir nors aprašant apeliantui inkriminuojamą nusikalstamą veiką nurodoma, kad jis dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų G. S. ir A. B. atžvilgiu, tačiau vertinant jo paties parodymus ir situaciją, kad G. S. rankose peilis iš tiesų buvo (ir tai yra tiesa), jo veiksmus dėl smūgio sudavimo pagaliu galėjo sukelti ir didelis, staigus susijaudinimas pamačius savo brolio rankose peilį, žinant, kad būdamas girtas (įvykio metu jis buvo sunkiai apgirtęs) brolis yra agresyvus ir neprognozuojamas, tuoj puola muštis ir kitaip smurtauti. Anot apelianto, šiuo atveju peilis nukentėjusiojo rankose ir sukėlė jo paties staigų išgąstį, kad pastarasis gali su tuo peiliu jį patį ar kitus patalpoje buvusius asmenis sužaloti. Dėl to spontaniškai stvėrė nuo grindų medinį pagalį ir vieną kartą juo sudavė savo broliui. Jei iš tiesų būtų turėjęs tikslą kerštauti, pykdamas broliui tikrai būtų sudavęs ne vieną smūgį, kaip pasielgė su A. B., kuriam suduotų smūgių, dėl jo paties veiksmų, neneigia. Apelianto aiškinimu, jis pamatęs savo brolio rankose peilį išsigando, jog šis gali jį patį ar kitą kambaryje buvusį asmenį staiga pulti, dėl to lazda smūgiavo šiam į šoną. Mano, kad jo veiksmuose iš tiesų būtų galima įžvelgti BK 136 straipsnio požymius, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokios galimybės net nesvarstė, jo veiksmus nepagrįstai pripažino tyčiniais, siekiant brolį sužaloti. Visgi, jokios tyčios jis sužaloti brolį neturėjo, kas atsispindi ne tik jo paties ir liudytojų parodymuose, bet iš dalies ir iš skundžiamo nuosprendžio motyvų. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad lazda nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis, tačiau neteisingai vertino tai, dėl ko toks smūgis buvo suduotas. Jo paties pozicija dėl smūgio sudavimo lazda buvo daug kartų išsakyta ir skundžiamu nuosprendžiu ji nebuvo paneigta. Be to, bet kokios abejonės pagal baudžiamosios teisės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo principą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau to pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje nepadarė ir todėl, dėl neva tyčinio sunkaus G. S. sveikatos sutrikdymo, priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
2.5. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nuosprendžiu jam paskyrė neadekvačią ir aiškiai per griežtą bausmę. Apelianto aiškinimu, net ir įrodžius jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, jam skirta bausmė turėjo būti žymiai mažesnė. Nors skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad ankstesni jo teistumai yra išnykę, paties smūgio sudavimo pagaliu savo broliui jis neneigė, visgi jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima bausmės vidurkiui už tokį nusikaltimą. Tačiau baudžiamajame įstatyme numatyta, kad skiriant bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas aplinkybes – vertinti ne tik lengvinančias, sunkinančias aplinkybes, bet ir paties nukentėjusiojo elgesį nagrinėjamo įvykio metu, jo agresyvią nuostatą apelianto atžvilgiu, pastovų konfliktavimą ir net paties nukentėjusiojo G. S. prašymą baigiamosiose kalbose, kad reiktų skirti švelnesnę bausmę negu to paprašė valstybinis kaltintojas. Esant šioms aplinkybėms, net ir įrodžius jo kaltę dėl nukentėjusiojo G. S. tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, jam (L. S.) skirta bausmė turi būti švelnesnė ir artima bausmės minimui, kadangi reikia atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo elgesį šio įvykio metu, kada jis būdamas girtas elgėsi agresyviai ir paimdamas į ranką peilį taip išprovokavo nusikalstamus veiksmus savo atžvilgiu. Kita vertus, jo paties (L. S.) pozicija yra išreikština šiuo skundu, kad tokios nusikalstamos veikos, kuria jis kaltinamas, savo brolio G. S. atžvilgiu nepadarė ir turėtų būti arba išteisintas, arba jo veika perkvalifikuota į BK 136 straipsnį ir tuo pagrindu skirta nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė, arba sankcijoje numatyta švelniausia laisvės atėmimo bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
2.6. Apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl pareikštų ir priteistų civilinių ieškinių, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino visus pareikštus civilinius ieškinius šioje byloje, tik nukentėjusiojo G. S. pareikštą 10 000 Eur ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino per pus. A. B. 400 eurų ieškinį neturinei žalai atlyginti ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2352,38 Eur civilinį ieškinį dėl G. S. gydymo išlaidų priteisimo tenkino pilnai. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas tai pat nesutinka, kadangi G. S. ligoninės stacionare išlaidas lėmė jo paties girtumas ir neprognozuojami, agresyvūs veiksmai kito asmens, ar asmenų atžvilgiu. Dėl to mano, kad ir G. S. turėtų prisidėti dėl jo gydymo išlaidų ligoninės stacionare atlyginimo, todėl ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2352,38 Eur civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, paliekant nukentėjusiajam G. S. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasą žalos atlyginimą išsireikalauti pateikiant ieškinį CPK nustatyta tvarka.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžio nekeisti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.
6.1. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis L. S. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl A. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl G. S. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo), išteisinant jį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu arba veiką perkvalifikuojant į švelnesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Taip pat kelia klausimus dėl švelnesnės bausmės skyrimo bei priteistų civilinių ieškinių dydžio sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertina paduoto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteistojo L. S. apeliacinio skundo argumentų.
7. Nuteistasis L. S. neneigia pagaliu sudavęs vieną smūgį savo broliui – nukentėjusiajam G. S., ir tokiu būdu padaręs šiam sužalojimą, kuris vertinamas sunkiu, tačiau nesutinka su apygardos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytų išvadų atitiktimi nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, jo atliktų veiksmų juridine kvalifikacija. Apelianto aiškinimu, apygardos teismas, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų dėl jo paties teigiamos ir nukentėjusiojo neigiamos aplinkybės – peilio, prieš suduodant smūgį, buvimo G. S. rankoje – pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nenustatęs, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ar peržengęs jos ribas (BK 28 straipsnis), taip pat nevertinęs ar jo veiksmai atitinka BK 136 straipsnio požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinusi nuteistojo L. S. apeliaciniame skunde išreikštą poziciją bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto ir jo gynėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad priešingai nei teigiama, šioje byloje apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl L. S. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų juridinės kvalifikacijos. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančiu įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, o visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Teismo išvada dėl nuteistojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, padarytomis teismo išvadomis ir abejoti nuteistojo L. S. nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra. Nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti.
8. Byloje, L. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį – brolį G. S.. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, įvykio metu (2016 m. kovo 6 d.), nukentėjusiajam G. S., jo paties namuose, pagaliu buvo smūgiuota į pilvo sritį, dėl ko, jis patyrė specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus sužalojimus, kurie dėl blužnies plyšimo vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 127-128). Kad nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą lėmęs sužalojimas buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu ir nustatytu būdu šį sužalojimą G. S. padarė jo brolis L. S., abejonių nėra. Tą įrodo (patvirtina) paties nuteistojo duoti parodymai, kad nuo grindų paimtu pagaliu stipriai sudavė nuo kėdės besikeliančiam savo broliui, pataikydamas šiam į kairįjį šoną (t. 3, b. l. 103-105); nukentėjusiojo G. S. aiškinimas, jog ne kas kitas, o būtent jo brolis – L. S. – pagaliu sudavė stiprų smūgį jam į kairįjį šoną, po ko jam skaudėjo pilvą, sunku buvo pasikelti (t. 3, b. l. 78); nukentėjusiojo A. B., liudytojų R. K. ir V. B. parodymai teisme bei nepilnamečių liudytojų S. K. ir S. B. pagarsinti parodymai teisme, iš kurių matyti, kad L. S. pagaliu smūgiavo savo broliui G. S. (t. 3, b. l. 79; 90; 91-92, t. 1, b. l. 117-121; 158-160); iš dalies liudytojos D. Š. parodymai, kad G. S. buvo jai pasakęs, jog į jo namus atėjęs brolis L. S. jį sumušė bei, kad po brolio suduoto smūgio jam labai skaudėjo pilvą, negalėjo pasikelti ir dėl to ji iškvietė grietąją pagalbą (t. 3, b. l. 89-90); 2016 m. gegužės 24 d. apžiūros protokole fiksuoti duomenys, kad 2016 m. kovo 6 d. 17.47 val. ir 18.01 val. buvo gauti skambučiai į bendrąjį pagalbos centrą, pranešėjai G. S. ir A. B. pranešė, kad buvo sumušti L. S. (t. 2, b. l. 118-123); specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), atlikus pateiktų medicininių dokumentų tyrimą, kurioje konstatuota, kad G. S. buvo nustatytas pilvo sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva pilvo dešinėje ir blužnies plyšimu, sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu, kietais bukais daiktais arba paviršiais pasekoje ir dėl blužnies plyšimo kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 2, b. l. 127-128); teisme apklausto specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto I. A. paaiškinimai, kuriais jis patvirtinęs išvadoje konstatuotų duomenų teisingumą dėl G. S. konstatuoto sužalojimo, jo atsiradimo laiko ir būdo, pažymėjo, kad blužnies plyšimas yra pakankamai koncentruotos kietos bukos pilvo traumos pasekmė ir griuvimo traumai nėra būdingas (t. 3, b. l. 102). Taigi, nukentėjusiojo G. S. sužalojimo padarymo būdas, jo mastas, nustatytas neginčijamai ir, kaip minėta pirmiau, paties nuteistojo L. S. nėra neigiamas. Visgi, nuteistojo nuomone, jis baudžiamojon atsakomybėn už savo brolio sunkų sveikatos sutrikdymą, patrauktas nepagrįstai, argumentuojant byloje esančiais prieštaravimais dėl peilio įvykio metu buvimo/nebuvimo G. S. rankoje ir dėl to sąlygotų jo (L. S.) veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu (smūgio pagaliu sudavimo), taip pat akcentuojant, kad jo paties parodymai dėl peilio nukentėjusiojo rankoje, nebuvo paneigti.
8.1. Vertinant tokius apelianto argumentus dėl jo veikos kvalifikavimo, nustatyta, kad nuteistasis L. S., duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes iš tiesų parodė, kad pagaliu smūgiavo savo broliui tik todėl, kad šis nuo stalo paėmė peilį ir tokiu būdu norėjo jį jam išmušti iš rankos, nors pats G. S. jokių grasinančių veiksmų ir neatliko, nieko nesakė, tačiau galvojo, kad visgi jis gali pulti. Savo ruožtu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis G. S. neigė peilio rankoje turėjimo faktą, nuosekliai aiškindamas, kad netrukus po to, kai gavo R. K. smūgį ranka į veidą, brolis jam sudavė pagaliu į šoną. Pažymėtina, kad tokį nukentėjusiojo G. S. aiškinimą byloje patvirtino ir liudytoju apklaustas V. B., kuris parodė, kad užėjus į G. S. namus, pirmas smūgį ranka nukentėjusiajam sudavė R. K., po ko šiam atsisėdus ant lovos, netrukus sekė L. S. smūgis jam pagaliu. Šio liudytojo tvirtinimu, G. S. rankoje jokio peilio ar kitų įrankių, įvykio metu, nebuvo. Apie tai, kad G. S. rankoje jokio peilio nematė, parodė ir byloje nukentėjusiuoju apklaustas A. B., pažymėdamas, kad į nukentėjusiojo namus tik įėję R. K. su L. S. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus. L. S. rankoje laikius pagalį ir pripuolus prie G. S., jis pastarojo rankoje peilio nematė. Visgi, kaip akcentuojama ir apeliaciniame skunde, taip pat matyti, kad šios bylos proceso metu, liudytojais apklausti R. K., nepilnamečiai S. K. ir S. B. parodė aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo nurodomą versiją dėl nukentėjusiojo įvykio metu turėto peilio rankoje. Antai liudytojo R. K. parodymais, L. S. suduodant smūgį G. S., jis matė peilį pastarojo rankoje, liudytojas S. K. parodė, jog G. S. nuo stalo paėmė kažką panašaus į peilį, o S. B. parodė, kad tik įėjus į G. S. namus, pastarasis nuo stalo paėmė peilį.
8.2. Taigi, šioje byloje, dalis proceso dalyvių tvirtino matę nukentėjusiojo rankoje peilį, kita dalis, priešingai, šį faktą paneigė. Tačiau pažymėtina, kad esant byloje prieštaringiems parodymams, jų vertinimas atliekamas visų byloje nustatytų duomenų kontekste, kadangi tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek priimtina kiekvieno proceso dalyvio nurodoma pozicija, po ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės toks vertinimas pirmosios instancijos teismo šioje byloje ir buvo atliktas. Nurodomos aplinkybės dėl galimo peilio buvimo nukentėjusiojo G. S. rankoje jo sužalojimo metu, teismo buvo vertinamos ir analizuojamos visų byloje esančių duomenų kontekste ir tiek, kiek ši aplinkybė turėjo reikšmės L. S. veikos kvalifikavimui, ko pagrindu buvo padarytos atitinkamos išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, nors liudytojai R. K., S. K. ir S. B. parodė apie nukentėjusiojo G. S. turėtą peilį, tačiau kartu įvertintina ir liudytojo V. B. nurodyta aplinkybė, kad po įvykio, jis yra girdėjęs kalbas, jog reikia sakyti, kad nukentėjusiojo rankoje buvo peilis. Taip pat, negalima neatsižvelgti į tą faktą, kad liudytoju apklaustas R. K. yra ne tik nuteistojo L. S. draugas (pažįstamas), bet taip pat pats buvo šio įvykio dalyvis, t. y. atliko tam tikrus veiksmus nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu (smūgiavo ranka į veidą), ir nors ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu byloje buvo nutrauktas, tačiau nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Taigi, tai taip pat kelia tam tikrų abejonių jo duotų parodymų objektyvumu. Be kita ko, neginčijamai nustatyta, kad nepilnametis liudytojas S. K. yra R. K. šeimos narys – sūnus, o nepilnametė liudytoja S. B. – nuteistojo L. S. sugyventinės dukra. Pastebėtina ir tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytojas S. K. nurodė, kad įvykio metu G. S. bandė kažką imti nuo stalo, tuo tarpu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jau nurodė, jog nukentėjusysis paėmė kažką panašaus į peilį. Savo ruožtu liudytojos S. B. nurodytos aplinkybės aiškinant L. S. ir G. S. kontakto pradžią, kad G. S. peilį nuo stalo paėmė iš karto jiems įėjus į jo namus, po ko L. S. smūgiavo šiam pagaliu, nesutampa su kitų proceso dalyvių, tarp jų ir paties nuteistojo parodymais. Todėl vertinti, kad šie asmenys nėra suinteresuoti bylos baigtimi, negalima, juolab, kad ir netikėti paties nukentėjusiojo G. S. bei byloje apklaustų nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo V. B. parodymais, pagrindo nėra. Jokių duomenų, kas patvirtintų aplinkybes, jog pastarieji siekė apkalbėti ir taip pakenkti L. S., nebuvo nustatyta. To iš esmės neparodė ir pats apeliantas. Kita vertus, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nei vienas iš bylos proceso dalyvių neparodė, kad nukentėjusysis G. S., įvykio metu būtų kam nors grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, kurie būtų iššaukę šioje byloje aptariamą nuteistojo veiksmą – sudavimą pagaliu nukentėjusiajam. Tokiu būdu, apelianto nurodyti argumentai dėl jo parodymų ir kaltės, o būtent, kad jo kaltė dėl tyčinio sunkaus brolio sužalojimo nebuvo įrodyta, nepagrįsti. Daryti priešingas išvadas, o būtent, kad dėl L. S. veiksmų, dėl kurių nukentėjusiajam atsirado nustatytas sužalojimas, įvykio situacija buvo netinkamai įvertinta ir tai turėjo reikšmės priimant galutinį teismo sprendimą byloje, negalima. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl nukentėjusiojo rankoje galimai turėto peilio nėra esminė. Kaip jau minėta, nei vienas iš bylos proceso dalyvių neparodė, kad nukentėjusysis G. S. įvykio metu būtų kam nors grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, kurie būtų iššaukę šioje byloje aptariamą nuteistojo veiksmą – sudavimą pagaliu nukentėjusiajam.
9. Nagrinėjamu atveju, vertinti, nuteistojo L. S. veiksmus nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu kaip būtinąją gintį ar jos ribų peržengimą (BK 28 straipsnis), arba veiką perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas laibai susijaudinus), nėra teisinio pagrindo.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji gintis konstatuojama tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tuo tarpu būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Nustatant būtinosios ginties situaciją, orientuojamasi į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Be to, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.
10.1. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad juo buvo atmesta versija apie G. S. sunkų sveikatos sutrikdymą veikiant L. S. būtinosios ginties situacijoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad šiuo konkrečiu atveju, BK 28 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties buvimo, taikyti nėra galimybės. Byloje nenustatyta, kad aptariamo įvykio metu, nukentėjusysis G. S. puolė ir atliko nusikalstamus veiksmus nuteistojo L. S. ar kitų tuo metu jo namuose buvusių asmenų atžvilgiu. Išvada, kad iš nukentėjusiojo pusės buvo akivaizdus pavojingas kėsinimasis, tiesiogiai kėlęs grėsmę nuteistojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams ir kad dėl tokio G. S. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio L. S. būtų turėjęs ir galėjęs gintis, juo labiau, panaudoti gynybai pagalį, negalima. Pastebėtina, jog teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Nustatant būtinosios ginties situaciją yra reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan. Pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, kurių šaltiniai nėra vien tik nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai, bet ir liudytojų parodymai, leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadas ne tik dėl pačios įvykio situacijos, bet ir atsižvelgus į šiame įvykyje dalyvavusių asmenų elgesį, spręsti dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.
10.2. Pagal šioje byloje nustatytus duomenis, nuteistasis L. S. kartu su kitais tyrimo metu nustatytais ir pirmiau jau minėtais asmenimis, atvyko į nukentėjusiojo G. S. namus norėdamas iš jų išsivesti girtaujantį sugyventinės brolį R. G.. Nuteistasis L. S. buvo piktas (kaip nurodė teisiamajame posėdyje, taisukėlė jam pykčio priepuolį), jog pastarasis gėrė pas G. S.. Tik įėjus į namus, kartu su juo atvykęs R. K., pirmas sudavė smūgį ranka prie stalo buvusiam nukentėjusiajam G. S. į veido sritį, kadangi pastarasis jam buvo sudavęs tą pačią dieną dar prieš šį įvykį ir tokiu būdu už tai atsiskaitė. Po R. K. smūgio, nukentėjusiajam atsisėdus ir bandant stotis, sekė nuteistojo L. S. veiksmas, t. y. nuteistasis smūgiavo pagaliu pataikydamas pastarajam į šoną. Po ko, nukentėjusysis liko sėdėti, nebesistojo. Nuteistojo aiškinimu, tokį veiksmą sąlygojo atlikti tai, kad nukentėjusysis, stodamasis nuo stalo, paėmė peilį, o jis (nuteistasis) norėjo jį jam išmušti iš rankos. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, aiškinant įvykio aplinkybes dėl G. S. rankoje buvusio peilio, ne tik nuteistasis ir nukentėjusysis parodė skirtingai, bet ir byloje apklaustų asmenų (kito nukentėjusiojo ir liudytojų) parodymai išsiskyrė, t. y. vieni tvirtino matę peilį nukentėjusiojo rankoje, kiti neigė šią aplinkybę. Nepaisant to, nei vienas šių byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad nukentėjusysis G. S. šio įvykio metu būtų kam nors, tarp jų ir L. S., grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie buvusią grėsmę sveikatai ar gyvybei. Paties nuteistojo L. S. aiškinimu, jis tik manė, kad pastarasis gali pulti, nors jo paties atžvilgiu jokių grasinančių veiksmų G. S. neatliko, grasinimų neišsakė. Gi, kaip jau buvo pažymėta, pripažįstant esant būtinosios ginties situacijai, kėsinimasis negali egzistuoti besiginančioje vaizduotėje, kaip šiuo atveju. Jis turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Nagrinėjamu atveju, to nebuvo nustatyta. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis G. S. savo namuose vartojo alkoholį – alų, kurį gėrė kartu su R. G. ir A. B.. Nėra ginčijamas ir smūgio sudavimas ranka R. K. į veidą. Tačiau taip pat nustatyta ir tai, kad po tokio jo veiksmo, G. S. daugiau jokių kitų smurtinių ir agresyvių veiksmų pastarojo atžvilgiu neatliko, priešingai kvietė R. K. prisijungti prie jo ir kitų asmenų, ką iš esmės patvirtino byloje liudytoju apklaustas ir pats R. K.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo veiksmas R. K. atžvilgiu, įvertinus tai, kad nei vienas, nei kitas jokių kitų vienas kito atžvilgiu priešiškų ir smurtinių veiksmų tuo metu daugiau neatliko, nepatvirtina, kad pastaroji aplinkybė rodo, jog šio, nagrinėjamo įvykio metu, nukentėjusysis G. S. kėlė realų pavojų, L. S., ar juo labiau kartu su juo atėjusių asmenų, sveikatai ar gyvybei. Juolab, kaip jau minėta, apie tai, kad nukentėjusysis būtų buvęs agresyvus, neadekvatus, iš esmės neparodė nei vienas iš byloje apklaustų asmenų. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde pažymima apie tai, kad jis pats su broliu nesutarė, buvo priešiškuose santykiuose, tačiau bylos faktiniais duomenimis nepatvirtinta, kad būtent nukentėjusysis G. S. kėsinosi ar padarė kokius nors aktyvius nusikalstamus veiksmus tiek paties nuteistojo, tiek ir kitų asmenų atžvilgiu. Priešingai, nustatyta, kad netrukus po to, kai R. K. išėjo iš nukentėjusiojo namų, jis apie tai kas įvyko papasakojo L. S., po ko pastarasis kartu su R. K. ir dar trimis asmenimis atvyko į nukentėjusiojo namus, bei neblaivaus nukentėjusiojo atžvilgiu, atliko smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirminiai nukentėjusiojo veiksmai R. K. atžvilgiu turėjo reikšmės konfliktui, tačiau vėliau sekę įvykiai negali būti vertinami kaip nuteistojo atliktus veiksmus prieš G. S. pateisinantys veiksmai BK 28 straipsnio prasme. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad G. S. buvo sužalotas L. S. ne tik šiam neadekvačiai sureagavus į pačią situaciją, jos tariamą grėsmę, bet ir esant įsisenėjusiems nesutarimams tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Taigi, visos šios aukščiau aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į L. S. ar į kitus, tuo metu su juo buvusius asmenis, nebuvo, todėl nebuvo ir būtinosios ginties situacijos. Nenustačius, kad nuteistasis L. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas. Nuteistojo L. S. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal G. S. sukeltas pasekmes.
11. Norėdamas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, apeliantas L. S. skunde nurodė ir tai, kad tokius jo veiksmus, t. y. smūgio sudavimą nukentėjusiajam pagaliu besiginant, galėjo sukelti didelis susijaudinimas. Anot apelianto, paties nukentėjusiojo veiksmai jam sukėlė išgąstį, jog pastarasis gali neadekvačiai pasielgti, dėl ko spontaniškai stvėrė nuo grindų pagalį ir vieną kartą sudavė juo savo broliui.
11.1. Pagal BK 136 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Šią būseną turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis ir ji nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Be to, veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas ir tik esant jų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas labai susijaudinus. Aptariamo straipsnio prasme, neteisėtas poelgis yra tada, kada padaromas teisės pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ar teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.
11.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nuteistojo L. S. tyčią laikyti afektine ir veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 136 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtinta, kad nukentėjusiajam G. S. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau, kolegijos nuomone, tai yra vienintelė, šiuo konkrečiu atveju nustatyta neginčijama aplinkybė, atitinkanti BK 136 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Kitų aplinkybių, reikšmingų kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 136 straipsnį, nagrinėjamoje byloje nėra. Ir nors apelianto tvirtinama, kad nukentėjusiojo veiksmas – peilio paėmimas į ranką, sukėlė jam staigų susijaudinimą, išgąstį, ir tai turėjo įtakos jo tolimesnių veiksmų eigai – pagalio paėmimui ir sudavimui juo nukentėjusiajam į šoną, tačiau neginčijamai nenustačius byloje šių nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų atlikimo, juo labiau panaudojimo fakto (nenustatyta, jog nukentėjusysis aptariamo įvykio metu būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo ar kartu su juo buvusių asmenų atžvilgiu), teigti, jog nuteistojo L. S. įvykdyta veika atitinka BK 136 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį nėra pagrindo. Jau minėta, kad byloje nuteistasis ir nukentėjusysis davė priešingus parodymus dėl peilio buvimo (jo paėmimo) rankoje įvykio metu. Kitų proceso dalyvių (kito nukentėjusiojo ir liudytojų) parodymai dėl šio fakto taip pat išsiskyrė. Įvertintina ir tai, jog nuteistojo aiškinimu, jis tik galvojo, kad brolis gali pulti, nors jo paties ir kartu su juo buvusių asmenų atžvilgiu, šis jokių grasinančių veiksmų ir neatliko, grasinimų neišsakė. Tai, jog nukentėjusysis G. S. nesiėmė jokių aktyvių ir neatliko kokių nors agresyvių veiksmų įvykio metu, patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys. Ir nors L. S. aiškinimu, jo manymą, jog nukentėjusysis galėjo pulti lėmė tai, kad įvykio metu G. S. buvo neblaivus, o tokios būsenos šis elgdavosi agresyviai, puldavo muštis, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, net ir šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip galėjusios staiga sukelti nuteistajam labai didelį susijaudinimą. Priešingai, tokie apelianto argumentai parodo, kad net ir toks nukentėjusiojo elgesys, jam (L. S.) neturėtų būti staigmena, atsižvelgus į tai, jog konfliktai tarp jų kildavo ir anksčiau. Pažymėtina, kad fiziologinio afekto būsena pasireiškia kaip staigus atsakas į asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį, t. y. iš esmės vienkartinį traumuojantį poveikį. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų, o toks jo elgesys buvo kryptingas, tikslingas, atitinkantis situaciją ir iš esmės jam būdingus elgesio reagavimo ypatumus. Antai, kaip nustatyta byloje, nuteistasis L. S. dar iki šio įvykio su savo broliu G. S. buvo priešiškuose santykiuose, nesutardavo, vienas kito atžvilgiu turėjo tam tikrų pretenzijų, tarp jų kildavo ir fizinio smurto panaudojimo atvejų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam nepatiko tai, jog G. S. namuose lankydavosi R. G. ir, kaip jis nurodė pats, įvykio dieną tai sukėlė jam pykčio priepuolį. Tai, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį siejo priešiški santykiai ir tai, kad pastarasis pykdavo, kai R. G. būdavo G. S. namuose, iš esmės patvirtino ir byloje apklausti kiti asmenys. Nagrinėjamoje situacijoje L. S. veiksmams, kuriuos jis atliko nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu, reikšmės turėjo ir R. K., įvykio dieną, jam papasakotos aplinkybės dėl G. S. elgesio, šiam paprašius pakviesti R. G.. Po ko, kaip nustatyta, būtent L. S., kartu su R. K. ir dar trimis asmenimis atvykęs į nukentėjusiojo namus, neblaivaus G. S. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, t. y., užėjęs R. K. iškarto smūgiavo nukentėjusiajam į veidą, po ko šiam stojantis – L. S. pagaliu į šoną. Teisėjų kolegijos nuomone, visų šių aptartų aplinkybių visuma, leidžia daryti išvadą, kad L. S. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu iš esmės buvo sąlygoti tarp jų buvusių asmeninių nesutarimų ir pykčio, o ne gynybos nuo galimo kėsinimosi, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pagrindo teigti, jog nuteistojo nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį sąlygojo staiga kilusi afektinė tyčia, kaip greitas atsakas į neteisėtus ar itin įžeidžiančius nukentėjusiosios veiksmus, nėra. Tokias abejones paneigia ir paskesni nuteistojo veiksmai kaip, kad aiškinimasis su G. S. dėl jo elgesio R. K. atžvilgiu, pyktis ir smurtiniai veiksmai atlikti A. B. atžvilgiu, sužinojus, kad šis skambina ir rašinėja žinutes jo sugyventinės nepilnametei dukrai, bandymas išsivesti R. G., taip pat parodytos aplinkybės, jog po visko, su R. K. išgėrė po stiklinę alaus ir ramiai išėjo iš nukentėjusiojo namų.
11.3. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamoje situacijoje L. S. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių). Keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir kitaip įvertinti nuteistojo L. S. padarytą nusikalstamą veiką, nei ji buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.
12. Teisėjų kolegijos nuomone, nors L. S. nesutinka su jam paskirta bausme, iš esmės apeliuodamas į tam tikrų bylos aplinkybių netinkamą ištyrimą, baudžiamojo įstatymo taikymą, tačiau nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta.
12.1. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę L. S., tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41 ir 54 straipsniai) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Teismas, skirdamas L. S. bausmes ir jų dydžius už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai (už sunkų sveikatos sutrikdymą G. S. – laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis; už nežymų A. B. sveikatos sutrikdymą – laisvės apribojimo bausmę savo trukme artima minimaliai šios bausmės rūšies trukmei) tiek galutinę subendrintą bausmę (laisvės atėmimas 6 metams), baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikaltimų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, L. S. asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių nebuvimą.
12.2. Nustatyta, kad L. S. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurios pagal savo pavojingumą, remiantis BK 11 straipsnio 3 dalimi ir 6 dalimi, priskiriamos nesunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams. Nusikaltimai baigti, padaryti tyčia. Byloje nustatyti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – L. S. nedirbantis, anksčiau buvo teistas, nusikalto esant išnykusiam teistumui, būdamas baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio teisės pažeidimus, kuriuos darė ir po šių nustatytų nusikaltimų, be to, vėl darė naujas nusikalstamas veikas, tarp jų ir nusikaltimus žmogaus sveikatai ir už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn – nepalankiai charakterizuoja L. S. ir teisėjų kolegijos vertinimu, rodo jo neteisėtų veiksmų dėsningumą, neigiamą požiūrį į valstybėje nustatytų teisės normų laikymąsi, jų negerbimą, bei leidžia spręsti apie jo polinkį nusikalsti. Nors L. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau visapusiškai charakterizuojant nuteistąjį, nagrinėjamu aspektu, taip pat yra svarbus ir jo požiūris į padarytas nusikalstamas veikas, nes bausmės paskirtimi siekiama ne tik sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį, bet ir paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiama užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiuo atveju matyti, kad nuteistasis L. S. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl A. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (dėl savo brolio G. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo), kaltę pripažino tik iš dalies, todėl dėl šio nusikaltimo, lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nekonstatuota pagrįstai. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis G. S. pats išprovokavo savo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus, tačiau, atsižvelgus į nustatytas šios bylos faktines aplinkybes, pagrindo sutikti su tokiu apelianto L. S. argumentu, nėra.
12.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu iš esmės laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Paprastai pripažįstama, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmąja instancija, tokios apelianto L. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatavo. Šios lengvinančios atsakomybę aplinkybės taikymo galimybės nemato ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Iš paties nuteistojo parodymų nustatyta, jog savo broliui – G. S., jis smūgiavo pamatęs, kad šis nuo stalo paėmė peilį, t. y. smūgis pagaliu buvo sąlygotas neva paties nukentėjusiojo atlikto veiksmo, o būtent, peilio paėmimo į ranką. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota pirmiau, šioje byloje tiek nuteistojo ir nukentėjusiojo, tiek kitų proceso dalyvių (kito nukentėjusiojo ir liudytojų) parodymai dėl šios aplinkybės išsiskyrė, visgi, nepaisant to, nei vienas iš apklaustų asmenų, tarp jų ir nuteistasis, nenurodė, kad nukentėjusysis G. S. būtų kam nors grasines ar atlikęs kitus agresyvius veiksmus, dėl ko būtų galima spręsti apie jo paties netinkamą, rizikingą elgesį įvykio metu. Taigi, baudžiamojoje byloje, išskyrus keliamą versiją apie nukentėjusiojo rankoje buvusį peilį (jo paėmimą į ranką), jokių kitų duomenų, kad nukentėjusysis būtų kaip nors aktyviais veiksmais bandęs išprovokuoti konfliktą ar kitaip provokavęs L. S. atlikti teisei priešingus veiksmus, nebuvo surinkta. Įvertintina ir tai, kad dar iki šio įvykio, tiek nuteistąjį, tiek nukentėjusįjį siejo konfliktiški santykiai (nesutardavo, ne kartą naudodavo fizinį smurtą), L. S. taip pat nepatikdavo ir jis pykdavo, kad pas G. S. girtaudavo jo sugyventinės brolis, kaip buvo ir aptariamos situacijos atveju. Be to, pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvykio dieną, pas savo brolį G. S., nuteistasis L. S. atvyko netrukus po to, kai iš pastarojo namų atėjęs R. K. papasakojo apie nukentėjusiojo elgesį jo atžvilgiu, o būtent apie sudavimą ranka į veidą, paprašius pakviesti L. S. sugyventinės brolį. Po ko, nuteistasis L. S. kartu su R. K. ir dar trimis asmenimis, atvykęs į brolio namus, neblaivaus G. S. atžvilgiu, atliko smurtinius veiksmus, t. y., kaip nustatyta, tik užėjęs R. K. sudavė nukentėjusiajam į veidą, nurodydamas, kad tokiu būdu atsiskaitė už jo paties jam suduotą smūgį prieš tai, o iškarto po smūgio bandančiam stotis G. S., L. S. smūgiavo pagaliu į šoną ir dėl to nukentėjusysis liko sėdėti, nebesistojo. Taigi, vertinant šią situaciją, matyti, jog pats nuteistasis nukentėjusiojo smūgio R. K. prieš aptariamą įvykį nematė, kas rodo, kad tarp L. S. ir G. S., dar prieš pradedant naudoti smurtą, iš pradžių nebuvo jokio, netgi žodinio kontakto. Be kita ko matyti, jog nors nuteistąjį ir nukentėjusįjį siejo priešiški vienas kito atžvilgiu santykiai, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu, nukentėjusysis jokio konflikto nekėlė, nesikabinėjo ir aktyviai apelianto neprovokavo, kai tuo tarpu L. S., kaip nurodo, tik manydamas, kad G. S., būdamas neblaivus, galėjo pulti, pats pastarojo atžvilgiu atliko priešingus teisei veiksmus. Nagrinėjamu aspektu taip pat įvertintina ir ta aplinkybė, kad net ir atsakas į R. K. atžvilgiu buvusį nukentėjusiojo elgesį nebuvo toks staigus, o tik po kurio laiko. Visos šios nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą manyti, kad nuteistojo L. S. veiksmai atlikti G. S. atžvilgiu iš esmės yra sąlygoti asmeninių nesutarimų ir pykčio, taip pat R. K. pasakymo apie nukentėjusiojo elgesį jo atžvilgiu. Taigi, visų šių duomenų pagrindu, darytina išvada, kad nors apelianto teigiama apie paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį, tačiau G. S. elgesys, turint omenyje įvykio vietą, paties nukentėjusiojo būklę (buvo neblaivus), taip pat jo atžvilgiu R. K. ir nuteistojo L. S. smurtinius veiksmus, nei savo pobūdžiu, nei apimtimi nebuvo provokuojantis ar rizikingas nagrinėjamos situacijos kontekste. Pagrindo konstatuoti sąmoningą provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiojo elgesį nuteistojo atžvilgiu nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.
12.4. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinio skundo argumentai, apie tai, kad savo brolį G. S., nuteistasis sužalojo esant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis) ar labai susijaudinęs (BK 136 straipsnis), teisėjų kolegijos jau buvo atmesti, pritariant, kad L. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal nukentėjusiajam sukeltas pasekmes. Be to, atsižvelgtina į tai, kad L. S. sunkiai sutrikdė savo brolio G. S. sveikatą veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o šiuo atveju pasirinktas būdas – medinė lazda – parodo padidintą nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl L. S. padarytos veikos, nukentėjusysis buvo hospitalizuotas, operuotas – pašalinta blužnis, paties nukentėjusiojo aiškinimu, jis patyrė didelį skausmą, kurį jautė ilgą laiką, be to, dėl tokios savo būklės buvo nedarbingas, negalėjo dirbti jokio fizinio darbo.
12.5. Atsižvelgus į visas paminėtas bausmės skyrimui nustatytas reikšmingas aplinkybes, ne tik apibūdinančias nuteistojo padarytas veikas, bet ir L. S. asmenybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmes už kiekvieną nusikaltimą atskirai, parinkdamas bausmė rūšį ir dydį, taip pat skirdamas galutinę subendrintą bausmę, netinkamai būtų įvertinęs BK 41, 51 straipsniuose numatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, nuteistajam paskirtos bausmės, bei galutinė subendrinta bausmė, jos dydis, negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta. Skirdamas ją, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes ir priešingai nei teigiama, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Paskirtų bausmių dydžiai, tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinė bausmė atitinka nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Ir nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad paties nukentėjusiojo buvo prašoma griežtai nebausti kaltininko, į šią aplinkybę skiriant bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, todėl dar kartą švelninti bausmę šiais motyvais nėra pagrindo. Kita vertus teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmės skyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, kuris kiekvieno asmens atveju vertina konkrečias, su tuo asmeniu susijusias byloje nustatytas aplinkybes, t. y. jų visumą. Apygardos teismo tai ir buvo padaryta, skundžiamame nuosprendyje nurodant dėl kokių priežasčių apeliantui šioje byloje buvo skirtos atitinkamos rūšies ir dydžio bausmės. Savo ruožtu, švelninti bausmę dėl kokių nors naujų paaiškėjusių aplinkybių, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo, kadangi faktiškai jau buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes susijusias su nuteistojo padarytos veikos pavojingumu ar jo asmenybe. Ir nors apeliuojama į skirtos bausmės proporcingumą, tačiau akcentuotina, kad apeliantas yra nuteistas už dviejų nusikaltimų padarymą, kurių vienas priskiriamas laibai sunkiems, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės vienokiu ar kitokiu būdu varžančios jo teises ir laisves. Kaip minėta, kiekvienoje konkrečioje byloje, kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, pagrindo nėra. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį ir dydį, skundžiamu nuosprendžiu yra pakankamai motyvuotas ir teisėjų kolegija taip pat nemato galimybės paskirti nuteistajam kitokią bausmę. Nuteistasis L. S., savo veiksmais pats pablogino savo padėtį, tai yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų taisyklių rezultatas. Šiuo konkrečiu atveju, pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. Nuteistajam taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinka teisingumo principą.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas byloje teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą dėl turtinės žalos Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir neturtinės žalos – nukentėjusiesiems G. S. ir A. B., atlyginimo.
13.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. prašė Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl išlaidų susijusių su nukentėjusiojo G. S. gydymu, taip pat nukentėjusiojo G. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus, paliekant šiems žalos atlyginimą išreikalauti pateikiant ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka, o nukentėjusiajam A. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimą mažinti. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo G. S. gydymo išlaidas lėmė jo paties girtumas bei neprognozuojami, agresyvūs veiksmai ir dėl to dalį išlaidų jis turėtų atlyginti pats, o nukentėjusiajam A. B. nebuvo padaryta tokia žala, dėl ko šiam turėtų būti priteistas jo prašomas neturtinės žalos dydis.
13.2. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio teritorinė ligonių kasa pareiškė 2352,38 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl G. S. gydymo išlaidų atlyginimo, nukentėjusysis G. S. – dėl 10 000 eurų, o nukentėjusysis A. B. dėl 400 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš L. S. Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai 2352,38 eurų nukentėjusiojo G. S. gydymo išlaidoms padengti, bei G. S. naudai 5000 eurų ir A. B. 400 eurų neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus.
13.3. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors apelianto skunde buvo prašoma Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip ir nukentėjusiojo G. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau toks L. S. prašymas, kaip matyti, iš esmės buvo grindžiamas jo išteisinimu arba aiškinimu, jog jis veikė esant BK 28 straipsnyje nustatytiems pagrindams ar labai susijaudinęs (BK 136 straipsnis). Tačiau netenkinus apelianto prašymo jį išteisinti, taip pat nustačiusi, jog L. S. nusikalstama veika negali būti įvertinama kaip būtinoji gintis ar veikimas labai susijaudinus, palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus nėra pagrindo.
13.4. Taip pat nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo, iš nuteistojo L. S., Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista išlaidų suma, susijusia su G. S. suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, juolab, kad tai neprieštarauja ne tik BPK 109 straipsniui, tačiau ir įtvirtintai bei galiojančiai teisminei praktikai nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai. Be to, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, šioje dalyje yra įrodytas byloje esančiais dokumentais (t. 1, b. l. 61, 62-63, 65). Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų išlaidų pagrįstumu. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis L. S. buvo gydomas nuo patirto sužalojimo, dėl kurio padarymo kaltu pripažintas nuteistasis L. S.. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Tačiau šiuo atveju, nukentėjusiojo girtumas (nustatytos 1,94 promilės), nepašalina nuteistojo kaltės, nesudaro pagrindo mažinti priteistą civilinį ieškinį ar pareigos atlyginti atsiradusią žalą. Kaip nustatyta, tokia nukentėjusiojo būklė įvykio metu, nepadidino jo gydymo išlaidų, gijimo trukmės, taip pat nelėmė jam sukeltų pasekmių, t. y. neišprovokavo ar kitaip nedarė įtakos, kad nusikaltimas jam būtų padarytas, kaip tai traktuojama apelianto. Byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad visų G. S. gydymo išlaidų priežastis yra nuteistojo L. S. padaryta nusikalstama veika. Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti Panevėžio teritorinės ligonių kasos patirtą žalą už G. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas yra teisingas.
13.5. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
13.6. Įvertinusi visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiesiems G. S. ir A. B. skundžiamu nuosprendžiu priteisti neturtinės žalos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegijos nuomone, įstatymo taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Keisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pagrindo nėra. Kaip jau minėta, byloje nukentėjusysis G. S. buvo pareiškęs 10 000 eurų, o nukentėjusysis A. B. – 400 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, L. S. padarytą veiką ir jos pasekmes, sprendė, kad nukentėjusiojo G. S. patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti, teisinga, sąžininga ir protinga suma bus 5000 eurų, o nukentėjusiajam A. B. – 400 eurų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas, bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Tai pirmosios instancijos teismo iš esmės ir buvo įvertinta. Pastebėtina ir tai, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimu nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (kaip įvykio metu patirtas sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti operacija ar operacijomis, bei išgyvenimas dėl pačios operacijos fakto, nes operacijos sukelia asmeniui papildomų fizinių, organizacinių bei materialinių pasekmių) ar tokių sužalojimų pobūdžiu, kad iš karto jų pasekmės nepašalinamos, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
13.7. Šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad tiek nukentėjusiojo G. S., tiek nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, buvo padaryta nusikalstama veika. Dėl L. S. nusikalstamų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo, nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu pasireiškusiu pagalio sudavimu į pilvo sritį; nukentėjusiojo A. B. – kumščiais ir kojomis ne mažiau trijų smūgių sudavimas į veido sritį) nukentėjusieji patyrė kūno sužalojimus (G. S. – blužnies plyšimą; A. B. – muštines žaizdas apatinės lūpos gleivinėje ir smakro kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kairės pusės antro danties panirimą). Bylos medžiaga patvirtina, kad G. S. dėl patirto sužalojimo buvo hospitalizuotas, operuotas, jam pašalinta blužnis. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota. kad G. S. dėl blužnies plyšimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Paties nukentėjusiojo aiškinimu, jis patyrė didelį skausmą, kurį jautė ilgą laiką, nepatogumus, buvo nedarbingas, negalėjo dirbti jokio fizinio darbo. Nukentėjusysis A. B. į gydytojus nesikreipė, gydėsi namie. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) jam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šio nukentėjusiojo aiškinimu, po L. S. jo atžvilgiu atliktų veiksmų, jis negalėjo valgyti, klibėjo priekiniai dantys, 1-2 mėnesius laiko juto žandikaulio skausmus. Taigi, kaip matyti, dėl nuteistojo L. S. smurtinių veiksmų, nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, diskomfortą, nepatogumus, tam tikrus išgyvenimus, be to, dėl suduoto smūgio pagaliu, nukentėjusiajam G. S. buvo padaryta sunki trauma, operacijos metu pašalintas vidaus organas. Nors nuteistasis parodė, kad jo veiksmus išprovokavo patys nukentėjusieji, tačiau kaip jau minėta prieš tai, nenustatyta, jog įvykio metu, G. S. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, dėl ko būtų galima spręsti apie jo paties netinkamą ir provokuojantį elgesį, kuris padėjo žalai atsirasti, tuo tarpu nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu kilusi situacija (dėl skambinimo ir žinučių rašymo nepilnametei S. B.) ir tuo pagrindu atlikti veiksmai, taip pat nelaikytini pateisinami ir pakankami kitokio procesinio sprendimo priėmimui.
13.8. Esant pirmiau nustatytoms ir išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtas skriaudas, taip pat į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiesiems buvo padaryta tyčiniais nuteistojo L. S. veiksmas, kas teisinėje praktikoje pripažįstama, jog tokiu būdu yra padaroma kur kas didesnė žala, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą netinkamai taikė įstatymą nustatantį neturtinės žalos nustatymo kriterijus ar pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Priešingai, apygardos teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį kiekvienam nukentėjusiajam. Konstatuotina, jog tokiu būdu bus pasiekta protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Todėl tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir keisti nuosprendžio dalį dėl priteistų neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos, nėra pagrindo.
14. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. S. apeliacinis skundas nepagrįstas, iš esmės visi jame dėstomi argumentai jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė bei priteisti turtinės ir neturinės žalos atlyginimo dydžiai taip pat yra teisingi.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.