Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-1070-798/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-14
Bylos Nr.: e2-1070-798/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00574-2021-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Antanas Rudzinskas
Pareiškėjas: Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Nevskoe“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras

Kategorijos

3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas

Civilinė byla Nr. e2-1070-798/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00574-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Nevskoe“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Nevskoe“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio arbitražo teisme nagrinėjama byla, taikymo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras turtui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras (buvęs pavadinimas UAB „Alfagra“) kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir jas išdėstyti sekančiai – areštuoti atsakovei UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis iki bus įvykdytas Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos GAFTA arbitražo sprendimas ginče tarp pareiškėjos ir atsakovės dėl 5 477 934,70 Eur skolos ir 60 257,28 Eur delspinigių priteisimo, leidžiant iš areštuotų lėšų atlikti būtinuosius mokėjimus atsakovės kontrahentams, siekiant užtikrinti atsakovės veiklos nepertraukiamumą, nustatant, kad bendra atsakovės išlaidų apmokant būtinuosius mokėjimus kontrahentams, užtikrinančius atsakovės veiklos nepertraukiamumą, suma per mėnesį negali viršyti 10 677,60 Eur, taip pat leisti mokėti privalomus mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su pareiškėja. Bendra areštuoto turto vertės ir lėšų suma turi savo verte atitikti 5 538 191,98 Eur sumą. Atsakovė prašo teismo leisti disponuoti lėšomis, neviršijančiomis 10 677,60 Eur per mėnesį sumos, esančiomis ar būsiančiomis šiose atsakovės vardu atidarytose banko sąskaitose: 1) AB SEB banke atsakovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) AB Šiaulių banke atsakovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Prašymą atsakovė grindžia tuo, kad jos vykdomos įprastinės ūkinės-komercinės veiklos (didmeninės prekybos žemės ūkio produkcija) palaikymui yra būtinos tam tikros paslaugos (biuro patalpų nuoma, interneto ir mobilusis ryšys, kt.), be kurių atsakovei toliau vykdyti savo veiklą būtų iš esmės neįmanoma. Dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių neturint galimybės atsiskaityti su kontrahentais, teikiančiais atsakovei jo veiklos palaikymui būtinas paslaugas, pastarieji gali nutraukti savo paslaugų teikimą. Susiklosčius tokiai situacijai, tikėtina, kad atsakovės vykdoma ūkinė-komercinė veikla nutrūktų, o finansinė padėtis itin suprastėtų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nutarė – leisti atsakovei UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centrui iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties pagrindu areštuotų piniginių lėšų, esančių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, ir Nr. (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių bankas, atlikti jos ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus už atsakovei teikiamas paslaugas, būtinas užtikrinti atsakovės veiklos vykdymą. Nustatyti, kad didžiausia bendra per abi sąskaitas lėšų suma, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams mokėti, yra 10 677,60 Eur, į šią sumą neįskaitant Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi leistų atlikti mokėjimų darbuotojų atlyginimams, mokesčiams valstybei bei atsiskaitymui su pareiškėja. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

2.1. Atsakovė, siekdama atsiskaityti su savo kontrahentais, teikiančiais atsakovės veiklai būtinas paslaugas, prašo teismo leisti disponuoti lėšomis, neviršijančiomis 10 677,60 Eur per mėnesį sumos. Paaiškino, kad biuro patalpų nuomai atsakovei per mėnesį reikalinga apytiksliai 3 112,22 Eur suma, mobiliojo ryšio bei interneto paslaugų teikimo atsakovei kainą per mėnesį sudaro 596,71 Eur, programinės įrangos ir buhalterinės programos nuoma atsakovei per mėnesį kainuoja 1 706,71 Eur, atsakovė nuomojasi virtualų serverį ir šių paslaugų kaina per mėnesį sudaro 400,51 Eur, išlaidų automobilių kurui per mėnesį suma yra 861,45 Eur, vykdydama savo ūkinę-komercinę veiklą atsakovė patiria ir kitokių būtinųjų išlaidų: brokerių paslaugos, draudimas, pašto kurjerių paslaugos, transporto paslaugos, kurių apmokėjimui atsakovei yra reikalinga 4 000 Eur suma per mėnesį. Nurodytas veiklos vykdymui būtinąsias išlaidas atsakovė grindžia kartu su prašymu pateiktomis į bylą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis-faktūromis.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės prašymo argumentus ir jiems pagrįsti pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus bei jų taikymo praktiką, sprendė, kad atsakovės prašymas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

2.3. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenų įmonėje dirba 14 apdraustųjų asmenų. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, įrašyto į įmonės balansą už 2019 metus turto vertė yra 13 495 366 Eur, iš kurių 7 046 507 Eur – pirktos prekės, skirtos perparduoti. Iš atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos už 2019 metus matyti, kad pardavimo pajamos siekė 48 307 202 Eur. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad atsakovė yra veiklą vykdanti įmonė, o vykdant ūkinę komercinę veiklą patiriamos išlaidos. Teismas įvertinęs atsakovės nurodytas patiriamas išlaidas, sprendžia, kad jos yra būtinos ir neišvengiamai reikalingos įprastinei atsakovės veiklai vykdyti, ir yra pagrįstos. Todėl vadovaudamasis proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principu tenkina atsakovės prašymą, leidžiant iš atsakovės areštuotų lėšų atsiskaityti už atsakovei teikiamas paslaugas, būtinas užtikrinti atsakovės veiklos vykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Apeliantė Rusijos Federacijos bendrovė OOO „Nevskoe“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nutartį ir išnagrinėti klausimą iš esmės – atmesti UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė ginčijamą nutartį išimtinai vadovaudamasis atsakovės pateikta melaginga informacija. Pareiškėjui pasisakyti galimybė nebuvo sudaryta. Tokiu būdu buvo įteisinta situacija, kada atsakovė, pateikusi melagingus duomenis, gali laisvai disponuoti vieninteliu turtu, į kurį pareiškėja gali nukreipti išieškojimą – pinigines lėšas.

1.2. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, leido susiklostyti situacijai, kada yra pateisinamas atsiskaitymo su kreditoriais mokėjimo eiliškumo pažeidimas. Atsakovė prašė leisti atsiskaityti su kreditoriais, kurie yra toje pačioje eilėje kaip ir pareiškėja, kuriai atsakovė yra skolinga daugiau nei 5 mln. Eur. Atsakovė nevykdo veiklos, yra nemoki ir nepagrindė kodėl mokėjimas UAB „Tele2“ ar Circle K turi prioritetą prieš atsiskaitymą su pareiškėja (produkcijos tiekėja) ar kitais kreditoriais. Nėra suprantama, kokia logika remiantis atsakovė atsirinko, su kuo pirmiausia jai atsiskaityti. Bet koks mokėjimas, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų, turi būti atliekamas laikantis mokėjimų eiliškumo.

1.3. Argumentus apie tai, kad atsakovė nevykdo veiklos bei pateikė pirmosios instancijos teismui teisybės neatitinkančius duomenis įrodo tai, jog iš viešai prieinamos informacijos matoma, kad atsakovė turi įsiskolinimų VSDFV, nors prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodo priešingai, jog VSDFV pradelstų įsiskolinimų neturi. Taigi, nors ginčijama teismo nutartimi, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo leista atsakovei atsiskaityti su darbuotojais, atsakovė šios pareigos nevykdė ir nevykdo iki šiol. Tikėtina, kad nėra apmokamos ir papildomos išlaidos, minimos prašyme – už mobiliojo ryšio paslaugas, internetą, kurą. Dėl to, labiau yra tikėtina, kad nurodytos išlaidos už mobiliojo ryšio paslaugas, internetą, kurą yra skirtos atsakovės asmeniniams interesams patenkinti.

1.4. Siekdama pagrįsti, kad atsakovė vykdo veiklą, ji kartu su prašymu pateikė tik 2019 m. (dviejų metų senumo) finansinės atskaitomybės dokumentus. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas ginčijamą nutartį, turėjo išsireikalauti aktualius šiai dienai atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, kadangi būtent aktualūs dokumentai parodytų, kokia yra atsakovės tikroji finansinė padėtis ir veiklos vykdymo perspektyvos. 2020 m. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai išvis nėra pateikti VĮ Registrų centrui Juridinių asmenų registrui, tačiau pareiškėja į bylą jau yra pateikusi atsakovės 2021 m. gegužės 20 d. balanso duomenis, remiantis kuriais atsakovė yra nemokus juridinis asmuo. Atsakovė 2021 m. gegužės 20 d. deklaravo, kad turi 23 122 243 Eur turto ir 22 559 322 Eur įsipareigojimų. Atsakovė nepripažįsta 5 538 191,98 Eur skolos pareiškėjai ir galimai nėra nurodžiusi šio įsipareigojimo balanse.

1.5. Be to, atsakovė pateikė teismui melagingą informaciją apie debitorinius įsipareigojimus. 2021 m. liepos 21 d. el. laišku, siųstu antstoliui, atsakovo buhalterė patvirtino, kad atsakovės debitorinių reikalavimų suma yra 7 539 124,82 Eur, taigi, beveik 5 mln. Eur mažiau nei nurodoma pirmosios instancijos teismui, nors prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo teismui buvo pateiktas 2021 m. liepos 21 d. Apeliantė padarė išvadą, kad atsakovė siekė teismui įrodyti, jog jos turtinė padėtis yra geresnė nei ji iš tiesų yra. Antstolis, aiškindamasis atsakovės debitorinius įsiskolinimus nustatė, kad viena bendrovė iš atsakovės debitorinio sąrašo yra likviduota, o kitos – jokie įsipareigojimai su atsakove nesieja. Taip pat dvi bendrovės yra tiesiogiai susijusios su atsakove.

Atsiliepimas

1.6. Atsakovė prašyme nurodė, kad naudojasi brokerių paslaugomis, kas palengvina atsakovės pirkėjų paiešką. Kartu su prašymu atsakovas pateikė dvi UAB „Skovs Korn Baltic“ PVM sąskaitas-faktūras. Apeliantės teigimu, vykdomosios bylos medžiaga parodo, kad atsakovės ir UAB „Skovs Korn Baltic“ komunikacija yra nutraukta, dėl to, jog atsakovė neatsiskaito su minėta įmone už suteiktas paslaugas.

1.7. Atsakovė pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu pateikė eilę PVM sąskaitų faktūrų, nurodydama, kad privalo jas apmokėti. Tačiau atsakovė nepateikė jokių sutarčių su kontrahentais, nurodydama, kad to negali padaryti, nes sutartys yra konfidencialios ir negali būti atskleistos tretiesiems asmenims. Apeliantės vertinimu, tokie atsakovės argumentai tik parodo, kad atsakovė, teikdama prašymą siekė tik asmeninės naudos, neketindama, o galbūt net neturėdama pareigos, atsiskaityti su 8 kontrahentais. Neturint galimybės įvertinti sutarčių, kurių pagrindu atsakovė neva turi pareigą atsiskaityti su kontrahentais, negalima daryti išvados, kad atsakovės prašymo argumentai yra pagrįsti. Atsakovas šiuo atveju galėjo prašyti teismo pripažinti teikiamas sutartis nevieša bylos medžiaga, tačiau bent jau teismas būtų turėjęs galimybę įvertinti, ar yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė turi atlikti mokėjimus kontrahentams.

1.8. Nutartyje remiantis atsakovės pateiktais 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenims, nurodyta, kad 2019 m. duomenimis, atsakovės turto vertė yra 13 495 366 Eur, iš kurių 7 046 507 Eur – pirktos prekės, skirtos perparduoti. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas padarė remdamasis pasenusiais finansinės atskaitomybės dokumentais. 2021 m. liepos 23 d. antstolio sudaryto atsakovės turto apraše nurodyta, kad atsakovė turi turto (kompiuteriai, telefonai), kurio likutinė vertė 11 tūkstančių Eur ir apie 2 000 Eur banko sąskaitose. Taigi, apeliantės vertinimu, visuma duomenų pagrindžia, kad atsakovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas melaginga informacija. Teismas, paviršutiniškai įvertinęs pateiktus duomenis, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovė vykdo veiklą ir yra būtina atlikti atsiskaitymus su kontrahentais. Palikus galioti neteisėtą, nepagrįstą nutartį, bus iš esmės pažeisti pareiškėjos interesai, kadangi atsakovei bus sudarytos sąlygos neapibrėžtą laiko tarpą (nėra žinoma, kada bent preliminariai bus išnagrinėta byla GAFTA arbitraže) kas mėnesį teisėtai perleisti 10 677,60 Eur tretiesiems asmenims.

2. Atsakovė UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras pateikė atsiliepimą į apeliantės Rusijos Federacijos bendrovė OOO „Nevskoe“ atskirąjį skundą, kuriame prašo atmesti pareiškėjos Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Nevskoe“ 2021 m. liepos 29 d. atskirąjį skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei leido pažeisti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Atsakovė su apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas atsakovei yra ginčijamas, o dėl šio reikalavimo yra pradėta teisminė procedūra GAFTA arbitraže. Taigi, atsakovės vertinimu, atsiskaitymas su kreditoriais, kurių reikalavimai yra pagrįsti ir kurių atsakovė neginčija, niekaip nepažeidžia įstatyme numatytos atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarkos. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nutartimi nustatė sumą, kuria atsakovei leidžiama disponuoti, siekiant atsiskaityti su atsakovės kreditoriais, teikiančiais atsakovei paslaugas, be kurių atsakovės tolimesnės veiklos vykdymas nebūtų įmanomas.

2.2. Apeliantė kvestionuoja ginčijamą pirmosios instancijos nutartį dalyje, kurioje yra nustatyta, kad atsakovė neturi įsiskolinimo VSDFV. Atsakovė pažymėjo, kad atsiskaitymui su VSDFV jai pritrūko lėšų, tačiau ji turi gauti įplaukas, iš kurių tą įsiskolinimą padengs. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė su savo darbuotojais atsiskaito.

2.3. Atsakovė pabrėžia, kad apeliantė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Apeliantės siekis kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tėra spaudimas atsakovei.

2.4. Nors apeliantė abejoja ar jos skola yra apskaityta atsakovės buhalterinėje apskaitoje, atsakovės teigimu, 5 477 934,70 Eur dydžio prievolė pareiškėjai yra apskaityta pareiškėjos išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. vasario mėn. pagrindu. Pareiškėjos atsakovei parduotų kviečių kokybės trūkumai buvo nustatyti tik 2021 m. balandžio pabaigoje, t. y. po to, kai aukščiau nurodytos pareiškėjos išrašytos sąskaitos buvo apskaitytos atsakovės buhalterinėje apskaitoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakovės pretenzija dėl kviečių kokybės trūkumų, nėra pagrindo išrašyti atitinkamo apskaitos dokumento (kreditinio ar debetinio), kuriuo būtų atliekamas atitinkamas įrašas atsakovės buhalterinėje apskaitoje dėl trumpalaikių įsipareigojimų pasikeitimo. Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika bankroto bylose, ginčijami reikalavimai neįskaitomi į kreditorinių įsipareigojimų bendrą sumą, kas reiškia, kad bylose dažnai kyla situacija, kai į bendrovės balansą yra įrašytas turtas ar prievolės, kurios yra ginčijamos teismine tvarka.

2.5. Apeliantė taip pat kvestionuoja atsakovės pateiktus debitorinių skolų dydžius. Atsakovė paaiškina, kad siekiant apskaičiuoti atsakovės iš trečiųjų asmenų gautinas sumas, visos apeliantės pateiktos skunde ir prieduose sumos, t. y. tiek pirkėjų skolos, tiek suteiktos paskolos ir palūkanos, tiek ir permokos tiekėjams, turėtų būti sudėtos. Pažymėtina, kad sudėjus aukščiau nurodomas sumas, gaunama būtent 11 887 036 Eur suma, t. y. ta suma, kurią atsakovė ir nurodė teismui savo 2021 m. liepos 20 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

2.6. Apeliantė taip pat teigia, kad jai kyla pagrįstų abejonių dėl debitorinių skolų išieškojimo galimybių ir jų tikrumo. Atsakovė nurodo, kad UAB FINDEP atsakovei 2021 m. liepos 16 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą apmokėti 3 630 Eur už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovė minėtą sumą UAB FINDEP buvo avansu sumokėjusi dar 2021 m. gegužės mėnesį. Atitinkamai, iki 2021 m. liepos 16 d. atsakovės buhalterijoje UAB FINDEP buvo laikoma atsakovės skolininke. Atsakovės skolininkė įmonė OOO Litbelgrin veiklą nutraukė, kadangi buvo reorganizuota prijungimo būdu, prijungus ją prie kitos bendrovės, o OOO Litbelgrin įsiskolinimas atsakovui perėjo bendrovei, prie kurios OOO Litbelgrin buvo prijungta. Kaip matyti iš UAB „LITBELINVEST“ ir „Premium oils“, UAB finansinės atskaitomybės dokumentų, „Premium oils“, UAB įstatinis kapitalas yra didesnis nei 1,5 mln. Eur, bendrovė turi įvairaus turto, atsargų, taip pat gautinų sumų, bendrovės apyvarta yra gana didelė, tuo tarpu UAB „LITBELINVEST“ turi tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio didelės vertės turto, taip pat veikia pelningai ir turi daugiau nei 0,5 mln. Eur nepaskirstytojo pelno, t. y. nėra nemoki arba arti nemokumo ribos. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad minimos įmonės veiklą vykdo, o apeliantės argumentai apie tai, jog iš šių įmonių įsiskolinimo išieškojimas kelia pagrįstų abejonių, turėtų būti atmesti.

2.7. Priešingai, nei teigiama atskirajame skunde, atsakovė siekia tinkamai atsiskaityti su visais savo kontrahentais, tačiau atsakovės turtui yra taikomas areštas, o teismo nutartis, kuria buvo pakeistos atsakovės atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta suma, kuria atsakovė turi teisę disponuoti atsiskaitydama už būtinąsias paslaugas, šiuo metu nėra įsiteisėjusi, atitinkamai, atsakovė neturi jokios galimybės atsiskaityti su savo kontrahentais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad atsakovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymu esą naudojasi kaip pateisinimu, kodėl nėra vykdomi atsiskaitymai, yra visiškai nepagrįsti ir net nelogiški.

2.8. Pareiškėja teigia, kad atsakovės pateikė teismui eilę PVM sąskaitų faktūrų, tačiau nepateikė jokių sutarčių su kontrahentais, dėl ko pareiškėja visiškai pagrįstai vertina, kad atsakovė esą neketina, ar net neturi pareigos, atsiskaityti su kontrahentais. Atsakovei PVM sąskaitas faktūras išrašę kontrahentai patiekė atsakovei tam tikras prekes arba suteikė tam tikras paslaugas, atitinkamai, atsakovė už šias prekes arba paslauga privalo apmokėti. Be to, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad byloje nepateikti aktualūs duomenys, parodantys dabartinę realią atsakovės finansinę padėtį.

2.9. Pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje yra nurodytos atsakovės vardu atidarytos banko sąskaitos, iš kurių atsakovei yra leidžiama atlikti mokėjimus savo kontrahentams, per mėnesį neviršijančius teismo nustatytos 10 677,60 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui bus žinoma informacija apie bet kokius atsakovės atliekamus lėšų pervedimus tretiesiems asmenims bei tai, kad lėšos naudojamos atsakovės veiklos palaikymui būtinų paslaugų apmokėjimui. Atitinkamai, atsakovė neturės jokių galimybių piktnaudžiauti savo teisėmis bei minėtą 10 677,60 Eur sumą per mėnesį panaudoti bet kokioms kitoms reikmėms. Galiausiai atsakovė pažymi, kad pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą bei į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą dėl ikiteisminio tyrimo atsakovės atžvilgiu pradėjimo, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir jokie įtarimai nei atsakovei, nei jos vadovui nebuvo pareikšti. Todėl atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismo ginčijama nutartis, kuria yra pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, pareiškėjos interesų nepažeidžia.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

2. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė į bylą pateikė šiuos įrodymus – 2021 m. liepos 19 d. UAB Baltijos industrinio perdirbimo centro raštas; 2021 m. liepos 15 d. UAB Baltijos industrinio perdirbimo centro raštas; 2021 m. liepos 21 d. el. laiškas; 2021 m. liepos 28 d. UAB FINDEP atsakymas; Išrašas iš Baltarusijos juridinių asmenų registro; Išrašas iš VĮ Registrų centro apie UAB „LITBELINVEST“; Išrašas iš VĮ Registrų centro apie „Premium Oils“, UAB; Išrašas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro; 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentai; 2021 m. liepos 12 d. el. laiškas iš UAB „Skovs Korn Baltic“; 2021 m. liepos 23 d. Turto arešto registro aktas.

3. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė pateikė į bylą šiuos įrodymus – mokėjimo pavedimų kopijos; 2021 m. birželio 14 d. atsakovės raštas; 3) 2021 m. birželio 17 d. atsakovės raštas; 4) UAB FINDEP 2021 m. liepos 16 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra; 2021 m. gegužės 20 d. atsakovės balansas; atsakovės sutartys su „AOC Invest“ SIA; atsakovės pirkėjui „AOC Invest“ SIA išrašytos PVM sąskaitos-faktūros; duomenys iš atsakovės el. bankininkystės.

4. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

5. Apeliantė skunde ir atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformulavo prašymo apeliacinės instancijos teismui dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos. Visgi, apeliacinis teismas, atsižvelgdamas tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai susiję su prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra papildantys apeliantės teiktus įrodymus pirmosios instancijos teisme, kad šių įrodymų pateikimo būtinumas apeliantei iškilo vertinant skundžiamos teismo nutarties motyvus, kad dėl šių naujų įrodymų atsakovė turėjo galimybę pareikšti nuomonę atsiliepime į atskirąjį skundą, taip pat į tai, kad abiejų šalių naujų įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nusprendžia priimti ir pridėti prie bylos apeliantės ir atsakovės teikiamus naujus įrodymus.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama taikyti atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis iki bus įvykdytas Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos GAFTA tarptautinio arbitražo Londone sprendimas ginče tarp pareiškėjos ir atsakovės dėl 5 477 934,70 Eur skolos ir 60 257,28 Eur delspinigių priteisimo.

7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras (buvęs pavadinimas „Alfagra“, UAB) priklausančio kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą, iki bus įvykdytas GAFTA arbitražo sprendimas ginče tarp pareiškėjos ir atsakovės dėl 5 477 934,70 Eur skolos ir 60 257,28 Eur delspinigių priteisimo, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti privalomus mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su pareiškėja.

8. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

9. CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Kadangi pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.

10. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-146-464/2017).

11. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nutarė – leisti atsakovei UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties pagrindu areštuotų piniginių lėšų, esančių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, ir Nr. (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių bankas, atlikti jos ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus už atsakovei teikiamas paslaugas, būtinas užtikrinti atsakovės veiklos vykdymą. Nustatyti, kad didžiausia bendra per abi sąskaitas lėšų suma, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams mokėti, yra 10 677,60 Eur, į šią sumą neįskaitant Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi leistų atlikti mokėjimų darbuotojų atlyginimams, mokesčiams valstybei bei atsiskaitymui su pareiškėja.

12. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodė, kad pirmosios instancijos teismas leido atsakovei pažeisti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą; vadovavosi teisybės neatitinkančia atsakovės pateikta informacija apie turimus pradelstus įsiskolinimus ir debitorių skolas; vadovavosi pasenusiais buhalterinės apskaitos dokumentais; atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė eilę PVM sąskaitų-faktūrų, nurodydama, kad privalo jas apmokėti, tačiau atsakovė nepateikė jokių sutarčių, sudarytų su kontrahentais; atsakovė yra nemoki. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jai termino atsiliepimui pareikšti, taip pažeisdamas proceso įstatymo normas.

13. Kaip minėta, pirmiausia apeliantė nurodo, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsakovei buvo leista pažeisti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu.

14. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020). Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas atsakovės turto areštą konstatavo, jog apeliantė pagrindė atsakovės nesąžiningumą ir jos sąmoningą siekį išvengti pareiškėjai palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos nurodytais argumentais, kad atsakovė, perleisdama grūdus ir negaudama už juos apmokėjimo elgiasi nesąžiningai, nes siekia išvengti galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o tai patvirtina antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. Tačiau šios pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl grėsmės galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė lėšas ūkinei komercinei veiklai vykdyti siekia panaudoti asmeniniais tikslais, ar pažeisti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą.

15. Proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje UAB „JGK Statyba“ ir G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 3330/12).

16. Vertintina, kad apeliantės skundas šioje dalyje nėra pagrįstas ir apeliantė neįrodė, kad atsakovė savo prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones bei leisti jai naudoti 10 677,60 Eur ūkinei komercinei veiklai vykdyti, siekia pažeisti apeliantės teisėtus interesus. Konstatavus priešingas aplinkybes, apeliacinio teismo vertinimu, susidarytų situacija, kai būtent apeliantei būtų nepagrįstai suteiktas pranašumas byloje, o atsakovė dėl negalėjimo vykdyti ūkinę komercinę veiklą ne tik patirtų didžiulius nuostolius, tačiau galimai netgi taptų nemoki.

17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į formuojamą teismų praktiką, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovės turtą, turi būti siekiama atsakovei palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis. Apeliacinės instancijos teismo manymu, susidarius situacijai kai atsakovė iš esmės neišgalės atsiskaityti su kitais kreditoriais, jų kreditoriniai įsiskolinimai gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės įvykdyti galimai apeliantei palankų teismo sprendimą pilna apimtimi. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje susidarytų priešingas rezultatas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad pinigai yra pagrindinė atsiskaitymo tarp įmonių priemonė, be kurios normali komercinė-ūkinė veikla sunkiai įmanoma. Teisminis procesas (nagrinėjamu atveju ginčas sprendžiamas GAFTA tarptautiniame arbitraže) neretai tęsiasi ilgą laiką, todėl įmonė, kurios pinigai yra areštuoti, visą arešto laiką negali vykdyti normalios komercinės ūkinės veiklos ir jos turto masė dėl to paprastai mažėja, o skolos didėja. Pradiniame teisminio proceso etape lėšų areštas, stabdantis ar iš esmės trikdantis įmonės komercinę-ūkinę veiklą, turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais ir tinkamai įvertinus jo pasekmes.

18. Galiausiai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė su apeliante atsiskaito ne dėl to, kad, kaip teigia apeliantė, nepripažįsta skolos pastarajai, o yra nepatenkinta patiektų prekių (grūdų) kokybe. Todėl šias aplinkybes tinkamai įrodžius ir pagrindus GAFTA arbitraže įsipareigojimas atsiskaityti su apeliante gali ir nekilti. Tai tik dar labiau pagrindžia, kad atsakovei negali būti trukdoma vykdyti ūkinę komercinę veiklą, net ir pritaikius jos turto areštą apeliantės reikalavimo apimtyje.

19. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, vadovavosi teisybės neatitinkančia atsakovės pateikta informacija apie turimus pradelstus įsiskolinimus ir debitorių skolas, pasenusiais buhalterinės apskaitos dokumentais.

20. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nutartimi, turi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, vadovavosi 2019 metų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentais. Tačiau tai nesudaro pagrindo teiginiui, kad atsakovės į bylą pateikti finansiniai atskaitomybės dokumentai neatitinka tikrovės, kadangi nei atskirojo skundo argumentai, nei kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, nepaneigia jų tikrumo. Galiausiai į bylą atsakovė pateikė aktualius tarpinius finansinės atskaitomybės dokumentus, pvz., 2021 m. gegužės 20 d. balansą, kurio kvestionuoti nėra jokio teisinio pagrindo.

21. Apeliantės teigimu, atsakovės nurodomos debitorių skolos yra 7 539 124,82 Eur, taigi, beveik 5 mln. Eur mažiau nei nurodoma pirmosios instancijos teismui. Tačiau susipažinus su į bylą pateiktai duomenimis nėra pagrindo su tokiais argumentais sutikti. Kaip teisingai nurodė atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą siekiant apskaičiuoti atsakovės iš trečiųjų asmenų gautinas sumas, visos aukščiau nurodytos sumos, t. y. tiek pirkėjų skolos, tiek suteiktos paskolos ir palūkanos, tiek ir permokos tiekėjams turi būti sudėtos, o jas sudėjus gaunama 11 887 036 Eur suma, t. y. ta suma, kurią atsakovė nurodė teismui savo 2021 m. liepos 20 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tą patvirtina pačios apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, t. y. buhalterės D. M. el. laiškas antstoliui D. K. Vien pats faktas, kad kai kurios atsakovei skolingos bendrovės yra susijusios su atsakove, niekaip nepatvirtina fakto, jog tokių bendrovių debitorinės skolos negalės būti faktiškai išieškotos.

22. Iš apeliantės kartu su skundu pateikto išrašo iš Baltarusijos juridinių asmenų registro įmonė OOO Litbelgrin veiklą nutraukė, kadangi buvo reorganizuota prijungimo būdu. Atitinkamai, OOO Litbelgrin prijungus prie kitos bendrovės, jos įsiskolinimas atsakovei nedingo, o perėjo bendrovei, prie kurios OOO Litbelgrin buvo prijungta. Ir nors byloje yra pateiktas antstolio A. N. raštas apie tai, kad atsakovės ir UAB FINDEP nesieja tarpusavio debitoriniai / kreditoriniai santykiai, tačiau į bylą atsakovė pateikė 2021 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą apmokėti 3 630 Eur už suteiktas paslaugas, kurią išrašė būtent UAB FINDEP. Suteiktos paslaugos – restruktūrizavimo plano projekto parengimas.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti UAB „LITBELINVEST“ ir „Premium Oils“, UAB finansinių apskaitos dokumentų, konstatuojant nurodytų bendrovių (ne)mokumą, kadangi šis klausimas yra niekaip nesusijęs su klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu. Šie duomenys galimai būtų naudingi sprendžiant klausimus, susijusius su atsakovės galimu nemokumu atskiroje civilinėje byloje.

24. Apeliantė taip pat nurodė, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė eilę PVM sąskaitų-faktūrų, nurodydama, kad privalo jas apmokėti, tačiau atsakovė nepateikė jokių sutarčių, sudarytų su kontrahentais.

25. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nurodytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Pažymėtina, kad tiek popierinės, tiek elektroninės PVM sąskaitos faktūros turi tuos pačius rekvizitus ir tokią pačią teisinę galią. Nors įforminant PVM sąskaitas faktūras joms keliami kilmės autentiškumo, turinio vientisumo ir įskaitomumo reikalavimai yra nustatyti apmokestinimo PVM tikslais, kartu šie reikalavimai turi teisinę reikšmę ir sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros kaip dokumento įrodomosios reikšmės, kai, nesant raštu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurių kilmės autentiškumas, turinio vientisumas teismui nekelia abejonių, reikia nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei spręsti dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo ir pirkėjo pareigos sumokėti daiktų kainą atsiradimo.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).

28. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.

29. Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 ir kt.)

30. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės argumentai, jog nagrinėjamu atveju į bylą nepakako pateikti PVM sąskaitų faktūrų, o turėjo būti pateikiamos sutartys su kontrahentais, nėra pagrįsti. Vertintina, kad atsakovės pateiktos į bylą PVM sąskaitos faktūros patvirtino, jog tarp atsakovės ir sąskaitas išrašiusių juridinių asmenų susiklostė teisiniai santykiai ir buvo įformintas prekių ir paslaugų suteikimas. Sutartyse, kurias reikalauja į bylą pateikti apeliantė, gali būti nurodyta konfidenciali informacija, kurios atsakovė neketina atskleisti apeliantei. O atsižvelgiant į aukščiau nurodomą formuojamą teismų praktiką apie PVM sąskaitų-faktūrų kaip įrodymo galią konstatuotina, kad sutarčių su kontrahentais pateikimas tik apsunkintų nagrinėjamą civilinę bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo ir padidintų jos apimtį bei būtų perteklinis. Juolab kad apeliantė skunde nurodomais argumentais ir pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais nenuginčijo nei vienos atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir nagrinėjamo klausimo kontekste neįrodė, kad PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytos prekės ir / arba paslaugos atsakovei suteiktos nebuvo.

31. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais apie tai, kad atsakovė, net ir turėdama pirmosios instancijos teismo leidimą atsiskaityti su darbuotojais (tokia teisė atsakovei buvo suteikta pirmosios instancijos teismui pritaikius areštą atsakovės turto atžvilgiu 2021 m. birželio 29 d. nutartimi), ji šios pareigos nevykdė ir nevykdo iki šiol. Šiuos apeliantės argumentus paneigia atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti mokėjimo pavedimai, iš kurių matoma, kad 2021 m. rugpjūčio mėnesį atsakovė savo darbuotojams išmokėjo atlyginimus už 2021 m. liepos mėnesį. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, atsakovėje šiuo metu dirba 8 darbuotojai. Taigi, šios aplinkybės taip pat paneigia ir apeliantės argumentus dėl to, kad atsakovė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo.

32. Apeliantė nurodė, kad atsakovė yra nemoki. Patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2021 m. spalio 5 d. yra gautas ieškovės užsienio juridinio asmens Horizon Capital Fund pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centrui (civilinė byla Nr. eB2-3011-1012/2021). Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovės nemokumas nėra konstatuotas, bankroto byla atsakovei nėra iškelta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė yra nemoki.

33. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu dėl to, kad naujausiame balanse atsakovė 2021 m. gegužės 20 d. deklaravo, kad turi 23 122 243 Eur turto ir 22 559 322 Eur įsipareigojimų. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, neturi pareigos nustatinėti atsakovės (ne)mokumo ir konstatuoti, kad atsakovei turėtų būti iškelta bankroto byla. Atsakovės atskaitomybė iš tiesų galimai signalizuoja apie tai, kad atsakovė turi finansinių sunkumų, tačiau tai, ar šie sunkumai yra laikino pobūdžio, ar ilgalaikiai, bus nustatyta civilinėje byloje Nr. eB2-3011-1012/2021, kurioje Vilniaus apygardos teismas atsakys į pagrindinį klausimą ar yra teisinis pagrindas kelti atsakovei bankroto bylą.

34. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jai termino atsiliepimui pareikšti, taip pažeisdamas proceso įstatymo normas. Su šiais apeliantės argumentais yra pagrindo sutikti tik iš dalies.

35. CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus.

36. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą pareikalauti jos atsiliepimo atsakovei pareiškus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad apeliantė pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nurodė nesutikimo su teismo nutartimi argumentus, kurie buvo apeliacinėje instancijoje įvertinti, pateikė papildomus įrodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priėmė, į tai, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįsta ar neteisėta bei į tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju klausimo grąžinimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui neduotų priešingo rezultato, o galimai užtruktų, kas tik dar labiau galimai pablogintų atsakovės padėtį dėl negalėjimo vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės procesinės teisės sprendžiant nagrinėjamą klausimą nebuvo pažeistos.

37. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo apeliantės skundo tenkinimui. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat neturi esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantės išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

40. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas