Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 40–45), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 7 straipsnio 1 dalį neapskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir sumokėti už visą laikotarpį nuo valstybinės pensijos skyrimo iki dabar, taip pat priteisti pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalis nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo dalį už visą nemokėjimo laikotarpį. Pareiškėjas, be to, kėlė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio 1 ir 2 dalių konstitucingumo klausimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai dėl vidaus tarnybos ypatumų į pensiją išleidžiami anksčiau, negu išeinantys į senatvės pensiją. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-5640 jam paskirta valstybinė pensija. Visos gaunamos pajamos buvo apmokestinamos gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais, o valstybinė pensija apskaičiuota tik nuo dalies pajamų, be to, jam, vidaus tarnybos pensininkui, pradėjus dirbti, tapus ūkininku ar paėmus verslo liudijimą ir t. t., iš valstybinės pensijos atimama 37 proc., t. y. 108 Eur. Pareiškėjas, argumentuodamas dėl valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimo tvarkos, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsniais, Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 35– 38 straipsniais, nurodė, kad priemokos sudaro 13–20 proc. darbo užmokesčio. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, į darbo užmokestį įskaičiuojama pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymuose nustatyta tvarka. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje asmens pajamomis laikomos visos jo pajamos (pareiginė alga, priedai ir priemokos). Pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalį, pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui (visam, o ne daliai). Teisės aktuose viskas skaičiuojama nuo viso darbo užmokesčio, o ne nuo dalies. Mokesčiai buvo išskaičiuojami ir nuo priemokų, o skaičiuojant valstybinę pensiją priemokos netraktuojamos kaip pajamos. Apskaičiavus valstybinę pensiją, paaiškėjo, kad priemokos nebuvo priskirtos pajamoms, ir todėl apskaičiuota mažesnė valstybinė pensija. Taigi jis patyrė žalą / nuostolius; skirtumas tarp valstybinės pensijos, jeigu ji būtų apskaičiuojama nuo viso darbo užmokesčio (209,13 Eur), ir paskirtos valstybinės pensijos (176,84 Eur) yra 32,29 Eur. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo poziciją nurodytu klausimu, rėmėsi Konstitucijos 52 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), nurodė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti valstybinių pensijų skaičiavimo metodiką, nepagrįstai į pensijos apskaičiavimo dydį neįskaičiuojant gautų priemokų už darbą nakties metu, poilsio bei švenčių dienomis ir kt., galbūt prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat buvo pažeistos jo konstitucinės teisės. Pareiškėjas, argumentuodamas dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo (108 Eur) nemokėjimo, vidaus tarnybos pensininkui pradėjus dirbti, rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), Konstitucijos 29 straipsniu, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad pensijos suma yra 285 Eur (177 Eur + 108 Eur (valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas)), tačiau dirbant valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nemokamas, už tai nėra niekaip atlyginama, taigi galiojantys teisės aktai verčia vidaus tarnybos pensininką ieškoti neoficialaus darbo (būti šešėlinės ekonomikos dalyviu) tam, kad pagal galiojantį įstatymą nebūtų atimtas šis priedas. Be to, jis turi ūkininko pažymėjimą, ūkis įregistruotas Ūkininkų ūkių registre, tačiau jokios veiklos nevykdo ir neturi iš ūkio jokių pajamų, ūkininko pažymėjimo turėjimas savaime neduoda pajamų, tačiau vidaus tarnybos pensininkas – ūkininkas praranda galimybę su valstybine pensija gauti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Tuo atveju, jeigu jis dirbtų 0,5 etato (136 Eur alga „į rankas“ už 0,5 etato) už minimalų valandinį atlygį, jo pajamos būtų 313 Eur (177 Eur + 136 Eur), o jeigu nedirbtų, pajamos sudarytų 281 Eur. Šiuo metu jis dirba už minimalų valandinį atlygį visu etatu (252 Eur alga „į rankas“), pajamos sudaro 429 Eur (177 Eur + 252 Eur). Taigi, jam dirbant, pajamos didėja 148 Eur, o valstybei sumokama asmens ir darbdavio mokesčių 141 Eur, tai sudaro 94 proc. nuo pajamų padidėjimo. Pareiškėjo nuomone, yra prieštaravimas Konstitucijos 48 straipsniui. Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, pagal kurių nuostatas vidaus tarnybos pensininkas nuo tos dienos, nuo kurios jis tampa vienu iš asmenų, išvardytų Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose arba ūkininku, ar jo partneriu, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nebemokamas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams. Taigi Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 1 ir 2 dalys mažina pensijos dydį, pablogina vidaus tarnybos pensininkų materialinę padėtį (socialines garantijas) ir neužtikrina Statute pažadėtų socialinių garantijų bei prieštarauja Pensijų įstatymui, kuris nemažina uždirbtos pensijos dydžio.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 23, 51) nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog Valstybinių pensijų įstatymas jam pritaikytas tiksliai, bet nesutinka su pačiu įstatymu. Pareiškėjo, kaip pareigūno, socialinis draudimas apėmė tik valstybinių socialinio draudimo pensijų ir nedarbo socialinį draudimą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjas nemokėjo ir neturėjo mokėti įmokų pareigūno valstybinei pensijai, buvo mokamos įmokos į valstybinio socialinio draudimo fondą, iš kurio pareiškėjas gaus valstybinę socialinio draudimo pensiją. Nėra jokios teisiškai reikšmingos sąsajos tarp pareiškėjo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir pareigūno valstybinės pensijos. Priemokos, kaip darbo užmokesčio dalis, yra laikino pobūdžio, laikina priemoka neatspindi visos pareigūno tarnybos, todėl teisiškai pagrįsta, kad įstatymų leidėjas priemokų neįtraukė į pensijos apskaičiavimą. Teisę į valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą turi tik tam tikros kategorijos remtini asmenys. Pareiškėjas, nebūdamas toks asmuo, reikalauja valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo. Pateikdamas prašymą dėl pensijos skyrimo, pareiškėjas 2 punkte nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. dirba. Tokio statuso asmeniui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nepriklausė ir nepriklauso (Valstybinių pensijų įstatymo 15 str. 1 d.). Vidaus reikalų ministerija yra įstatymų vykdytoja, įstatymo vykdymo procese ar ginče dėl įstatymo vykdymo svarstyti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, nėra jos kompetencija. Pažymėjo, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. ne tik pensijos mokėjimas, bet ir pensijos skyrimas, perskaičiavimas, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimas bus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos administravimo įstaigos kompetencija (Valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), todėl nuo šios datos atsakovu turėtų būti tam tikra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įstaiga.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 59–63) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 16 d. prašymo „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ 2 punkte nurodė, jog nuo 2014 m. spalio 1 d. dirba. Vidaus reikalų ministerija 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-5640 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo J. K.“ paskyrė pareiškėjui nuo 2014 m. spalio 1 d. neterminuotai 610,59 Lt dydžio valstybinę pensiją. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 11DP(P)-5362 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo“ informavo pareiškėją apie paskirtą valstybinę pensiją (su raštu pateikė Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 11SP-5640), išaiškino valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo tvarką ir pareigą pranešti pensiją mokančiai institucijai, jeigu taps vienu iš asmenų, išvardytų Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, nurodė, kad, laiku nepranešus apie paminėtus faktus ir permokėjus pensiją, permokėtos pensijos suma bus išieškoma iš pensijos gavėjo, taip pat informavo, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2014 m. gruodžio 10 d. prašymą „Dėl pensijos dydžio apskaičiavimo“, kuriame, be kita ko, nurodė, kad darbo užmokesčio priemokos nebuvo pridėtos prie draudžiamųjų pajamų ir todėl jam apskaičiuota mažesnė valstybinė pensija, negu priklauso, kad Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 29, 48 straipsniams, prašė inicijuoti teisės aktų pakeitimus dėl valstybinės pensijos apskaičiavimo metodikos, taip pat valstybinės pensijos padidinimo ir grąžinti nesumokėtos valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 10 d. prašymą, 2015 m. vasario 9 d. rašte Nr. 1D-1641(11) „Dėl pensijos dydžio apskaičiavimo“ išaiškino pareiškėjui dėl valstybinės pensijos skyrimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nurodė: pareiškėjas 2014 m. spalio 16 d. prašyme prašė skirti valstybinę pensiją pagal paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių 12 mėn. pareiškėjui nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, t. y. 2 820,28 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; vadovaujantis Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pateiktais dokumentais, pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-5640 paskirta 610,59 Lt dydžio valstybinė pensija; nurodyta pensijų skaičiavimo metodika atitinka Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas; Pensijų įstatymas reglamentuoja valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimą.

Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas abejojo Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi tiek, kiek nustatyta, jog priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą nakties metu bei viršvalandinį darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis nepriskiriamos darbo užmokesčiui, pagal kurį apskaičiuojamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui; taip pat Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas pareigūnams ir kariams nemokamas, jeigu jo gavėjas tapo vienu iš asmenų, išvardytų Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, arba kitoje valstybėje pradėjo gauti su darbo santykiais susijusių pajamų ar tapo savarankiškai dirbančiu asmeniu, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nesutiko su pareiškėjo abejonėmis. Įstatymų leidėjas turi itin plačią diskreciją nustatydamas valstybines pensijas, be kita ko, jų dydį; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia (be kita ko) nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimą). Teismo vertinimu, pareiškėjo manymas, kad valstybinės pensijos dydis yra per mažas, jog jis turėtų priklausyti nuo pareiškėjo mokėtų gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų, yra visiškai nepagrįstas. Todėl teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, nes jis neabejojo paminėtų nuostatų konstitucingumu (Konstitucijos 110 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, jog, galiojant neprieštaraujančioms Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį neapskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir sumokėti už visą laikotarpį nuo valstybinės pensijos skyrimo iki dabar, taip pat priteisti pagal Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalis nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo dalį už visą nemokėjimo laikotarpį.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 65–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio 1 ir 2 dalių konstitucingumo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš esmės teismas tik iš dalies perrašė iš bylos medžiagos faktines aplinkybes bei paminėjo jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Teismas padarė išvadą be jokių motyvų ir argumentų, kad jam nesukėlė abejonių prašyme nurodytų teisės normų atitiktis Konstitucijai. Teismas formaliai vadovavosi teisės normomis, dėl kurių teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai surašė pagrindinius kontrargumentus, tačiau dėl jų nebuvo pasisakyta. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, pensijos už tarnybą įstatymų leidėjo sprendimu skaičiuojamos skirtingai, taip dalijant pareigūnus į dvi grupes. Dirbantiems 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį, nedirbantiems pamainomis) pensijos skaičiuojamos nuo visos algos, kuomet pareigūnams, dirbantiems pamainomis (kurie dirba iki 48 valandų per savaitę), pensijos mažinamos, nes jos apskaičiuojamos ne nuo visos algos, neįtraukiant priemokų (už darbą nakties metu, viršvalandinį darbą, poilsio bei švenčių dienomis ir kt.). Be to, skiriasi pareigūnų, turinčių vienodą pareiginę algą, mėnesio valandinis atlygis. Teismas diskriminavo pamainomis dirbančius pareigūnus kitų pareigūnų atžvilgiu (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareigūnams, dirbantiems pamainomis, priemokos (už darbą nakties metu, viršvalandinį darbą, poilsio bei švenčių dienomis ir kt.) yra mokamos nuolat per visą tarnybos laiką. Priemokos yra kintamoji pareigūno darbo užmokesčio dalis ir mokamos nuolat dirbantiems pamainomis. Teismas rėmėsi tik viena Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimo dalimi. Pareigūnams, dirbantiems 40 valandų per savaitę, pensijos skaičiuojamos nuo visos algos (dirba darbo dienomis ir neturi priemokų) ir jie turi didesnį valandinį atlygį už tą pačią pareiginę algą, o nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis (dirba iki 48 valandų per savaitę ir turi priemokų) ir turintiems mažesnį valandinį atlygį už tą pačią pareiginę algą, įstatymų leidėjas nusprendžia sumažinti pensiją be jokio teisingumą atitinkančio principo.

2. Teismas neatsižvelgė į Darbo kodekso 4 straipsnio 2 punktą. Jo pajamos, kai dirba, yra 429 Eur, o jeigu nedirbtų – 285 Eur. Dirbant pajamos didėja 144 Eur, t. y. mažiau nei nustatyta minimali mėnesinė alga „į rankas“. Pajamos didėja 144 Eur, o valstybei sumokama žmogaus ir darbdavio mokesčių 141 Eur, tai sudaro 98 proc. nuo pajamų padidėjimo. Toks teisinis reglamentavimas pažeidžia konstitucinę jo (ir kitų asmenų) teisę (Konstitucijos 48 str.). Teismas neįvertino įrodymų dėl pensijų dydžio adekvatumo. Visa pensijos suma mokama tik tuo atveju, kai žmogus nevykdo jokios papildomos veiklos (darbas, ūkininkavimas, individuali veikla ir t. t.), o jeigu pradeda kažką daryti, tai iš jo atimama pensijos sumos dalis, neužtikrinus, ar jis atgauna prarastas pensijos sumos lėšas iš naujos veiklos. Pagal galiojantį Pensijų įstatymą, dirbantiems pensininkams pensijos nėra mažinamos. Remiasi Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimu. Formaliai taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti: mažinti pensiją už tarnybą pareigūnams, dirbantiems pamainomis (apskaičiuoti tik nuo dalies pajamų), ir atimti iš vidaus reikalų sistemos pensininko, pradėjus dirbti, tapus ūkininku ar paėmus verslo liudijimą ir t. t., pensijos sumos – 108 Eur.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74) nesutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad Valstybinių pensijų įstatymas jam pritaikytas tiksliai, bet nesutinka su pačiu įstatymu.

2. Priemokos, kaip darbo užmokesčio dalis, yra laikino, išimtinio pobūdžio. Laikina priemoka neatspindi visos pareigūno tarnybos. Todėl teisiškai pagrįsta, kad įstatymų leidėjas priemokų neįtraukė į pensijos apskaičiavimą.

3. Teisę į valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą turi tik tam tikros kategorijos remtini asmenys. Pareiškėjas, nebūdamas toks asmuo, reikalauja priedo. Pateikdamas prašymą dėl pensijos skyrimo, pareiškėjas antroje grafoje nurodė, kad dirba nuo 2014 m. spalio 1 d. Tokio statuso asmeniui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nepriklausė ir nepriklauso (Valstybinių pensijų įstatymo 15 str. 1 d.).

4. Vidaus reikalų ministerija yra įstatymų vykdytoja. Įstatymo vykdymo procese ar ginče dėl įstatymo vykdymo svarstyti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, nėra jos kompetencija.

5. Nuo 2016 m. sausio 1 d. ne tik pensijos mokėjimas, bet ir pensijos skyrimas, perskaičiavimas, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimas bus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos administravimo įstaigos kompetencija (Valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.). Todėl nuo šios datos atsakovu turėtų būti tam tikra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įstaiga.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl, pareiškėjo manymu, neteisingo jam 2014 m. lapkričio 3 d. atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimo. Byloje nėra kvestionuojama, kad, apskaičiuojant šios pensijos dydį, be kita ko, buvo vadovaujamasi Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog į darbo užmokestį, nuo kurio apskaičiuojamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis, įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, nekvestionuodamas paties šios nuostatos pritaikymo teisingumo, kelia jos atitikimo Konstitucijai klausimą tiek, kiek joje nėra nurodyta, jog, be nurodytų tarnybinio atlyginimo priedų, į pensijos apskaičiavimui reikšmingą darbo užmokestį nėra įskaitomos jo faktiškai gautos priemokos už darbą nakties metu bei viršvalandinį darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Byloje taip pat nėra kvestionuojama faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas turi ūkininko statusą ir kad jo ūkis įregistruotas Ūkininkų ūkių registre, dėl to jam yra pritaikyta nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusi valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostata, pagal kurią Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nėra skiriamas, o jau paskirto priedo mokėjimas sustabdomas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą gavėjui, jeigu jis yra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą. Pareiškėjas, nekvestionuodamas paties šios nuostatos pritaikymo teisingumo, kelia jos atitikimo Konstitucijai klausimą.

Kolegija, atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ir nėra ginčo dėl materialinės teisės normų (paminėtų Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d. bei 15 str. 1 ir 2 d. nuostatų) pritaikymo faktinėje bylos situacijoje pagrįstumo. Nagrinėjamo ginčo esmė - nurodytų teisės normų (kolegijos išskirtų jų nuostatų) atitikimo Konstitucijai klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad bent kokia bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje (bylai aktuali 1999-01-14 įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016-06-30). Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Todėl, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus dėl teismo diskrecijos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros teisės normos atitikimo Konstitucijai, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, taip pat neįžvelgia būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Konstitucijai.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.