Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, gavusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ ieškinį atsakovui „EURO-Helix S.R.L.“ dėl skolos ir baudos priteisimo, rašytinio proceso tvarka

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „Arčia“ pareiškė ieškinį, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 4 920 Eur skolai grąžinti, 41 564,16 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinį atsisakytina priimti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra tvarka, kurią numato CPK ir kiti įstatymai, bei juose numatyti priskirtinumo ir teismingumo institutai, reglamentuojantys jurisdikcinę teismų kompetenciją. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK normos nustato, kad tuo atveju, kai ieškinys teismui neteismingas, teismas turi atsisakyti jį priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė bankrutavusi UAB „Arčia“ pareiškė ieškinį Italijos Respublikoje registruotai bendrovei „EURO-Helix S.R.L.“. 2009 m. gruodžio 9 d. sutartyje Nr. 01/09/12/2009, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo skolą ir baudą, nurodyta, kad, nepavykus nesutarimų išspręsti draugiškai, jie sprendžiami Leipcigo teisme Vokietijoje pagal Vokietijos įstatymus.

Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamoje byloje esančioms aplinkybėms, yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai kyla klausimas dėl tarptautinės jurisdikcijos taikymo civilinėse ir komercinėse bylose, teismas turi išsiaiškinti, į kurio teisės akto reguliavimo sritį patenka pareikštas ieškinys. Nagrinėjamu atveju aktualus Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo ir Reglamentas Nr. 1346/2000, kurio nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu laikytinos lex specialis. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta: Šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė: Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento 60 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta: Pagal šį reglamentą bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų: a) oficiali buveinės vieta <..>. Reglamento 71 straipsnis reglamentuoja konvencijų taikymo klausimą: 1. Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą; 2. Siekiant vienodai aiškinti šio straipsnio 1 dalį, ji turi būti taikoma taip: a) pagal šį reglamentą valstybės narės, kuri dalyvauja konvencijoje dėl konkrečios bylos, teismui nedraudžiama prisiimti jurisdikcijos pagal minėtą konvenciją, netgi jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, kuri toje konvencijoje nedalyvauja. Bet kuriuo atveju teismas, nagrinėjantis ieškinio pareiškimą, taiko šio reglamento 26 straipsnį; b) konvencijoje dėl konkrečios bylos numatytą jurisdikciją valstybėje narėje vykdančio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse narėse pripažįstami ir vykdomi pagal šį reglamentą.

Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, reglamentuojančio tarptautinę jurisdikciją, 1 dalyje nustatyta: Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė. Šio reglamento 44 straipsnio „Santykis su kitomis konvencijomis“ 3 dalies a punkte įtvirtinta: Šis reglamentas netaikomas: jokioje valstybėje narėje, jei ji nesuderinama su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui. Pagal reglamento 25 straipsnio 1 dalį: Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį; Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas.

Toks reguliavimas Europos Sąjungos teisėje nesudaro pagrindo persidengti pirmiau nurodytų reglamentų taikymo sritims – ieškinys turi būti kvalifikuojamas kaip patenkantis į vieno iš jų reguliavimo sritį. Valstybės, Europos Sąjungos narės, nebeturi galimybių taikyti savo taisyklių, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus su bankrotu susijusiose bylose, jei ieškinys patenka į vieno iš šių reglamentų taikymo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ir Briuselio konvencija) 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė), netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei kitiems, tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems, ieškiniams (žr. Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimą Gourdain v. Nadler byloje (C-133/78). Ši formuluotė buvo perkelta į Reglamentą Nr. 1346/2000, tačiau jame nenustatyta taisyklė, reglamentuojanti ieškinių, tiesiogiai kylančių iš bankroto proceso, jurisdikciją. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais, kurie yra svarbūs nagrinėjamoje byloje:

1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimas Gourdain byloje; 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics byloje (C-292/08);

2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (žr. sprendimą Gourdain byloje; 2009 m. liepos 2 d. sprendimą SCT Industri byloje (C-111/08);

3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (žr. sprendimą Gourdain byloje);

4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (sprendimai Gourdain ir Seagon bylose).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, atstovaujantis BUAB „Arčia“, pareiškė ieškinį dėl skolos ir baudos priteisimo, kuri susidarė neatsiskaičius už prekes iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės bankroto administratorius nenurodo, kad būtent dėl šio įsiskolinimo ieškovei iškelta bankroto byla. Tokį ieškinį ieškovė galėjo pateikti ir iki bankroto bylos iškėlimo. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovės bankroto administratorius remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis pirkimą–pardavimą, atsiskaitymą, taigi ieškinys paremtas bendrosiomis civilinės teisės normomis ir negrindžiamas vien bankroto teise, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybės narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalis), todėl vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 išimtį, nes tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir pati kreditorė. Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje nurodė, kad teismai turėtų vertinti pareikštą ieškinį pagal visus pirmiau nurodytus Teisingumo Teismo suformuotus reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijus ir konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kartu – kad taikytina Reglamento Nr. 44/2001 išimtis, tik tada, jei nustatoma atitiktis visiems kriterijams. Šioje byloje akivaizdu, kad bankroto administratoriaus pareikšti reikalavimai nėra glaudžiai susiję su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratoriaus ieškinys vertintinas kaip civilinis ginčas, kylantis iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, t. y. taikytina pagrindinė jurisdikcijos (pagal oficialią juridinio asmens buveinės vietą) taisyklė.

Kadangi UAB „Arčia“ ir bendrovė „EURO-Helix S.R.L.“ 2009 m. gruodžio 9 d. sutartyje Nr. 01/09/12/2009 susitarė, kad, nepavykus nesutarimų išspręsti draugiškai, jie sprendžiami Leipcigo teisme Vokietijoje pagal Vokietijos įstatymus, konstatuotina, kad šiuo atveju yra sutartinė išimtinė jurisdikcija, atitinkanti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos teismai (tarp jų ir Kauno apygardos teismas) neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštus reikalavimus, todėl ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

BUAB „Arčia“ bankroto administratoriui nurodytina, kad jis turi teisę su ieškiniu kreiptis į Leipcigo teismą Vokietijoje (CPK 137 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ ieškinį atsakovui „EURO-Helix S.R.L.“ dėl skolos ir baudos priteisimo.

Dėl nutarties per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.