Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį.

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Arčia“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo, Italijoje registruoto juridinio asmens, Euro-helix S.R.L 4 920 Eur skolą ir 41 564,16 Eur baudą. Paduodama ieškinį Kauno apygardos teismui ieškovė rėmėsi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 27 straipsniu, t. y. ieškinį pareiškė pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą ir ieškinio sumą, kuri yra didesnė kaip 43 000 Eur. Ieškovė ieškinį grindžia tarp jos ir atsakovo 2009 m. gruodžio 9 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovui pardavė prekių, tačiau atsakovas atsiskaitė tik iš dalies.

Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.

Teismas, darydamas savo nutartyje išdėstytas išvadas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėms, pateiktais išaiškinimais.

Teismas nustatė, kad sutartyje yra nurodyta, jog nepavykus nesutarimų išspręsti draugiškai, jie sprendžiami Leipcigo teisme Vokietijos Federacijoje pagal Vokietijos įstatymus. Teismas taip pat nustatė, kad toks ieškinys dėl skolos ir baudos, atsiradusių dar iki bankroto bylos iškėlimo, priteisimo galėjo būti pateiktas ir iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškinyje remiamasi bendrosiomis civilinės teisės normomis ir negrindžiamas vien bankroto teise, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybės narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 18 straipsnio 1 dalis), todėl vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 44/2001) išimtį, nes tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir pati kreditorė. Ieškinyje pareikšti reikalavimai nėra glaudžiai susiję su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Teismas ieškinį vertino kaip civilinį ginčą, kylantį iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, t. y. taikytina pagrindinė jurisdikcijos (pagal oficialią juridinio asmens buveinės vietą) taisyklė.

Teismas, remdamasis sutarties nuostatomis, konstatavo, kad šiuo atveju yra sutartinė išimtinė jurisdikcija, atitinkanti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos teismai (tarp jų ir Kauno apygardos teismas) neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštus reikalavimus, ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliantė (ieškovė) BUAB „Arčia“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas klaidingai konstatavo, kad šioje ir nurodytoje kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-142/2014 faktinės aplinkybės yra analogiškos. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškoje bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Šiuo atveju teismas negalėjo kaip precedentu remtis nurodyta kasacinio teismo nutartimi. Kol teismas nėra gavęs atsakovo pagal ieškinį prašymo, kad būtų laikomasi šalių nusistatyto sutartinio teismingumo, tol nėra pagrindo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį atsakovui (CPK 788 straipsnio 1, 2 dalys). Teismo siūlymas ginčą spręsti Leipcigo teisme pagal Vokietijos teisę yra neprotingas, nes nei viena iš sutarties šalių nėra susijusi su šia šalimi. Ieškinio padavimas Vokietijos teismui vilkintų bankroto procesą ir galimybę atgauti skolą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų šiuo atveju nenustatyta.

Atskirojo skundo argumentai suponuoja, kad byloje yra kilęs klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti apeliantės pareikšto ieškinio, nes apeliantės ir atsakovės sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, nustatytas prorogacinis jurisdikcijos susitarimas. Pagal šį susitarimą, išskirtinė jurisdikcija nagrinėti ginčus, kylančius iš sutarties, suteikta Vokietijos Federacijos Leipcigo miesto teismui.

Atsakovė pagal ieškinį yra Italijos Respublikoje registruota bendrovė, ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl skolos ir baudos priteisimo – civilinio pobūdžio, o pats ieškinys teismui perduotas 2015 m. gruodžio 5 d. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinas ne Reglamentas Nr. 44/2001, bet jį pakeitęs 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – Briuselis Ia) (Briuselis Ia 1 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 66 straipsnio 1 dalis). Tačiau nurodyta klaida yra nereikšminga, kadangi šiuo atveju aktualios reglamentų nuostatos iš esmės nesiskiria (CPK 330 straipsnis).

Apeliantės procesinė pozicija leidžia teigti, kad ji sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Reglamentas Nr. 1346/2000, sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą, nagrinėjamu atveju netaikytinas. Vien tik atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kasacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika suformuluotomis bendro pobūdžio teisės aiškinimo taisyklėmis, nereiškia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Reglamento Nr. 1346/2000 netaikymo ginčijimo. Apeliantė neneigia pirmosios instancijos teismo pateikto vertinimo, kad pareikšti reikalavimai nėra glaudžiai susiję su bankroto byla, todėl nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Dėl to papildomai pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1346/2000, nustatant nacionalinio teismo tarptautinę jurisdikciją, taikomas tik tada, kai pripažįstama, jog ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012). Šių faktų apeliantė neįrodinėja.

Kaip minėta, apeliantė ir atsakovė jų sudarytoje sutartyje, pagal kurią apeliantė įsipareigojo atlygintinai parduoti ir pristatyti atsakovei 7 paletes sraigių, buvo nustatyta, kad visi iš sutarties kylantys ginčai yra teismingi išimtinai Vokietijos Federacijos Leipcigo miesto teismui. Šis susitarimas atitinka Briuselis Ia 25 straipsnio 1 dalyje nustatytus formos reikalavimus. Susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas bei galiojantis. Be to, Susitarimas neprieštarauja Briuselis Ia 25 straipsnio 4 daliai. Taigi susitarimas saisto tiek jį sudariusius asmenis, tiek teismus. Atskirojo skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į susitarimą dėl jurisdikcijos, yra teisiškai nemotyvuoti. Nacionalinės teisės nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes teismų jurisdikcijos klausimus reglamentuoja Briuselis Ia (CPK 780 straipsnis). Briuselis Ia nuostatų, atitinkančių nustatytas CPK 788 straipsnio 2 dalyje, nėra ir reglamente nenustatyta jokių kitų neaptartų išlygų, remiantis kuriomis teismas galėtų ignoruoti šalių laisva valia sudarytą prorogacinį susitarimą dėl jurisdikcijos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti apeliantės pareikšto ieškinio. Tai, kad apeliantei pagal susitarimą nustatyta teismo vieta yra nepatogi, negali būti vertinama tinkamu teisiniu pagrindu netaikyti, nustatant, ar ieškinys, turintis tarptautinį elementą, teismingas Lietuvos Respublikos teismams, Briuselio Ia 25 straipsnio.

Net ir keliant prielaidą, kad apeliantės ir atsakovės sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos turėtų būti laikomas negaliojančiu, Lietuvos teismai vis tiek neturėtų jurisdikcijos nagrinėti ieškinio. Apeliantės reikalavimai kildinami iš sutarties, pagal kurią ji įsipareigojo parduoti ir pristatyti prekes atsakovei. Atsakovės buveinės vieta yra Italijos Respublikoje, o prekių pateikimo vieta – Italijos Respublika. Taigi nei pagal bendrąsias, nei pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles apeliantės ieškinys nebūtų teismingas Lietuvos teismams (Briuselis Ia 4 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji ir trečioji įtraukos).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.