- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-590-593-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-9-00948-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- O. D., R. D.
- Nukentėjusysis
- mažamečio R
- Advokatai
- Loreta Kraujutaitienė
- Kategorijos
Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-26-9-00948-2012-6)
2014 m. gruodžio 23 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei ir Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, vertėjai V. R., nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei R. D., vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui M. K., nuteistiesiems O. D. ir R. D., jų gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. D. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo O. D. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteista 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme (LR BK redakcija galiojusi iki 2013-07-13); pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteista 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė bausmė paskirta 4 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme (LR BK redakcija galiojusi iki 2013-07-13); pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir galutinė bausmė paskirta 9 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiojo mažamečio R. D. atstovės pagal įstatymą R. D., ieškinys tenkintas dalinai ir priteista iš O. D. 300 Lt ir R. D. 1000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. D. nuteista už tai, kad 2012-07-18 apie 14 val. 30 min. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo, kieme esančių mažamečių R. A., M. U. ir T. T. akivaizdoje, priėjusi prie mažamečio R. D., gim. (duomenys neskelbtini), rankos delnu sudavė jam 3 kartus į veido sritį, tuo sukėlė mažamečiui R. D. fizinį skausmą, o tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
R. D. nuteistas už tai, kad 2012-07-18 apie 14 val. 35 min., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini), kieme esančių mažamečių R. A., M. U. ir T. T. akivaizdoje, priėjęs prie mažamečio R. D., gim. 2000-02-07, tyčia ranka sugriebė už kaklo iš priekinės pusės ir spaudė, o po to pargriovė mažametį ant žemės, tokiu būdu padarydamas mažamečiui nukentėjusiajam R. D. poodinę kraujosruvą kakle abipus, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, tuo sukeldamas mažamečiui R. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, o tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde teigiama, kad nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas yra neišsamus, neatitinka BPK reikalavimų ir nepašalinti prieštaravimai, nuosprendis paremtas prielaidomis, įrodymai vertinti šališkai. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo nuoseklius parodymus, bet vadovavosi kai kurių mažamečių prieštaringais parodymais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo R. D. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu nesutapo, nes iš esmės prieštaringai nupasakotos aplinkybės dėl to, ar iš tiesų R. D. buvo sugriebęs R. D. už kaklo, nes vienur nurodoma, kad nukentėjusysis kalbėti negalėjo, kitur, kad jis sušuko, taip pat kiek ir kaip jis laikė nukentėjusįjį, kur iš tikrųjų buvo nukentėjusiojo draugai kai vyko konfliktas, ar tikrai jie matė visas aplinkybes. Be to, teismas nepašalino abejonių ir neatitikimų tarp liudytojų M. U. ir T. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, t. y. nesutapo parodymai dėl aplinkybių, kada į įvykio vietą atėjo R. D., kaip ir ar iš viso jis sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, kur įvykio metu buvo nukentėjusiojo draugai, ar iš tiesų jei matė įvykio aplinkybes, ar šaukėsi pagalbos, ar aplinkui buvo žmonių. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo R. A. parodymų kaip patikimų, nes jis iki šiol bendrauja su D. D., nors ir kiti mažamečiai liudytojai buvo nukentėjusiojo draugai. Taip pat teismas nepašalino abejonių, ar nukentėjusiojo ir liudytojų T. T. ir M. U. parodymai nebuvo įtakoti ar paveikti susitartos įvykio versijos. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidėjo BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nuteistasis teigia, kad viso proceso metu teismas buvo šališkas, todėl pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų gynėja prašė įvertinti nukentėjusiojo ir kitų mažamečių liudytojų asmenybes ir parodymus dėl galimo keršto (tarp apelianto sūnaus ir nukentėjusiojo jau anksčiau buvo konfliktų), pavydo ar polinkio meluoti, apkalbėti kitus, gebėjimo teisingai įvertinti ir atpasakoti įvykio aplinkybes. Tačiau prokurorė tokio prašymo netenkino, kaip ir teismas netenkino prašymo, kad apklausiant nepilnamečius liudytojus dalyvautų psichologas ir buvo pasitenkinta tik VTAS specialistės dalyvavimu, kuri pati nebuvo apklausta. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo atmestas gynėjos prašymas įvertinti ir nustatyti, ar nukentėjusiajam sužalojimus galėjo padaryti R. D., neatsižvelgta į apelianto sveikatos būklę, fizines galimybes, nukentėjusiojo svorį. Skunde teigiama, kad teisme buvo dažnai atmetinėjami nuteistųjų gynėjos prašymai, bet tenkinami prokurorės prašymai. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis nurodė, kad R. D. griebė viena dešine ranka jam už kaklo iš priekinės pusės, kas prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai, be to, teisme specialistė nurodė, kad analogiškus sužalojimus ant kaklo galima pasidaryti pačiam. Todėl apelianto kaltės klausimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 str. 2 d. liko neišspręstas. Skunde nurodoma, kad esant prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų T. T. ir M. U., neaišku ar R. D. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, kaip ir kokiu būdu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, juo labiau, kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio ir truko kelias minutes, o mažamečių parodymai dėl iš kažkur atsiradusios pašalinės moters yra prieštaringi, ji nebuvo nustatyta, todėl jos dalyvavimas įvykyje neįrodytas.
Apeliaciniu skundu nuteistoji O. D. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Skunde teigiama, kad nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas yra neišsamus, neatitinka BPK reikalavimų ir nepašalinti prieštaravimai, nuosprendis paremtas prielaidomis, įrodymai vertinti šališkai. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistosios nuoseklius parodymus, bet vadovavosi kai kurių mažamečių prieštaringais parodymais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo R. D. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu nesutapo, o teismas neatsižvelgė į esminius skirtumus tarp nukentėjusiojo parodymų, kurie jo draugai matė įvykį, kur iš tikrųjų jie buvo įvykio metu ar jie tikrai matė visas aplinkybes. Be to, teismas nepašalino abejonių ir neatitikimų tarp liudytojų M. U. ir T. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, t. y. nesutapo parodymai dėl aplinkybių, kaip buvo nusiteikusi R. D., jai atėjus į aukštelę, ar ji buvo ramiai nusiteikus ateidama, ar staigiai ir įpykusi atėjo, ar nukentėjusysis ką nors sakė jai, o ką ji nukentėjusiajam, kodėl liudytojai negalėjo nurodyti ką ji rėkė, nors jie nurodė, kad stovėjo šalia. Tačiau teismas nepagrįstai nevertino liudytojo R. A. parodymų kaip patikimų, nes jis iki šiol bendrauja su D. D., nors ir kiti mažamečiai liudytojai buvo nukentėjusiojo draugai. Taip pat teismas nepašalino abejonių, ar nukentėjusiojo ir liudytojų T. T. ir M. U. parodymai nebuvo įtakoti ar paveikti susitartos įvykio versijos. Taip pat nebuvo ištirta, ar O. D. dėl ūgio skirtumų, jos rankose turimų daiktų ir tai, kad nukentėjusysis tuo metu žaidė krepšinį, iš viso galėjo nurodytu būdu mažamečiui nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidėjo BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nuteistoji teigia, kad teismas viso proceso metu buvo šališkas, todėl pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų gynėja prašė įvertinti nukentėjusiojo ir kitų mažamečių liudytojų asmenybes ir parodymus dėl galimo keršto (tarp apelianto sūnaus ir nukentėjusiojo jau anksčiau buvo konfliktų), pavydo ar polinkio meluoti, apkalbėti kitus, gebėjimo teisingai įvertinti ir atpasakoti įvykio aplinkybes. Tačiau prokurorė tokio prašymo netekino, kaip ir teismas netenkino prašymo, kad apklausiant nepilnamečius liudytojus dalyvautų psichologas ir buvo pasitenkinta tik VTAS specialistės dalyvavimu, kuri pati nebuvo apklausta. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo atmestas gynėjos prašymas įvertinti ir nustatyti, ar nukentėjusiajam fizinį skausmą galėjo sukelti O. D., neatsižvelgta į ūgių skirtumą. Skunde teigiama, kad teisme buvo dažnai atmetinėjami nuteistųjų gynėjos prašymai, bet tenkinami prokurorės prašymai, o specialisto išvadoje nėra nieko užsimenama apie nukentėjusiojo veidą, t. y. jis nebuvo tiriamas. Todėl apeliantės kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 str. 2 d. nebuvo įrodyta. Skunde nurodoma, kad esant prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų T. T. ir M. U., neaišku ar R. D. sukėlė nežymų fizinį skausmą, kaip ir kokiu būdu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, juo labiau, kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio ir truko kelias minutes, o mažamečių parodymai dėl iš kažkur atsiradusios pašalinės moters yra prieštaringi, ji nebuvo nustatyta, todėl jos dalyvavimas įvykyje neįrodytas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovė prašė visas aplinkybes ir pateiktus įrodymus įvertinti teisingai.
Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios O. D. skundas tenkinamas, nuteistojo R. D. skundas tenkinamas dalinai.
Dėl teismo šališkumo
Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog apylinkės teismas buvo šališkas, kadangi pažeidė BPK 20 str. nuostatas dėl išsamaus įrodymų ištyrimo, nusižengė suformuotai teismų praktikai dėl įrodymų vertinimo, pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nes kaltinimo ir gynybos šalys visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neturėjo lygių teisių teikti įrodymus ir prašymus, kurie turėjo esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Teismų praktikoje laikomais nuomonės, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu.
Šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko tinkamai laikantis rungimosi principo, bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose (tai patvirtino ir nuteistųjų gynėja apeliacinės instancijos teisme, teigdama, jog bylos procesas vyko sklandžiai, nepilnamečiams liudytojams psichologinis spaudimas nebuvo daromas, visi klausimai buvo užduodami per teisėją, viskas vyko pagal procesą). Bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamųjų bei jų gynėjos prašymai ir bylos nagrinėjime paskelbtos pertraukos, pridėti prie bylos jų pateikti dokumentai. Advokatės prašymu buvo įtraukta į teismo posėdyje apklausiamų asmenų sąrašą I. M., jos parodymai išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, o nuosprendis surašytas laikantis nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nurodant, kokiais duomenimis remiamasi, kokie atmetami ir kodėl. Skundų motyvai dėl teismo šališkumo iš esmės remiasi apeliantų manymu, jog pažeistos įrodinėjimo teisme proceso normos, nors tai, kaip jau buvo minėta, nesuteikia pagrindo pripažinti bylą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą šališku. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laikosi nuomonės, jog apeliantų nurodytos aplinkybės dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįstos.
Dėl O. D. inkriminuotos veikos pagal BK 140 str. 2 d.
O. D. inkriminuota, jog ji, priėjusi prie mažamečio R. D., rankos delnu sudavė nukentėjusiajam tris kartus į veido sritį ir tuo sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.
Pripažindamas O. D. kalta pagal BK 140 str. 2 d. apylinkės teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti mažamečių liudytojų parodymais, kurie nuosekliai tvirtino, kad matė suduodamus smūgius, o liudytojas R. A. matė paraudusį veidą. Teismas R. A. parodymus apie tai, jog jis nematė suduodamų smūgių vertino kaip nepatikimus dėl jo gerų santykių su nuteistųjų sūnumi.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir atlikusi įrodymų tyrimą, priėjo išvados, jog nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių O. D. kaltę dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d.
Nors nuteistoji O. D. skunde teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jos nuoseklius parodymus, bet vadovavosi kai kurių mažamečių prieštaringais parodymais, tačiau šie jos skundo argumentai atmetami, kadangi nors ji ir nepripažino sudavusi į veidą nukentėjusiajam, tačiau visi mažamečiai liudytojai bei nukentėjusysis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog O. D. tris kartus sudavė R. D. į veidą. Apeliantės skundo teiginiai, jog teismas, apklausiant liudytojus nepasinaudojo psichologo pagalba, siekiant nustatyti ar liudytojai nemeluoja niekuo nepagrįsti, kadangi nustatyti ar asmuo meluoja konkrečioje situacijoje nėra galimybės net atliekant psichologinę ekspertizę, kuri tik parodo asmens polinkį meluoti ar fantazuoti. Šiuo atveju, tirti visų liudytojų polinkio meluoti nebuvo jokio pagrindo, tačiau nepilnamečių liudytojų parodymai turėjo ir turi būti vertinami atsižvelgus tiek į jų amžių, tiek tarpusavio santykius su nukentėjusiuoju bei su nuteistųjų sūnumi. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, jog teismas nepašalino prieštaravimų tarp nepilnamečių liudytojų parodymų, šiuos prieštaravimus nurodydama kaip nevienodai aiškintas aplinkybes dėl O. D. priėmimo, jos įpykimo, rėkimo bei smūgių sudavimo, tačiau, kaip jau buvo minėta, visi asmenys nurodė, jog matė nuteistosios rankos ir nukentėjusiojo veido kontaktą, išskyrus R. A. parodymus, kur jis teigė, jog apie tai jam pasakė T. T..
Nors nuteistoji teigia, jog jos parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir ji neigė sudavusi smūgius nukentėjusiajam, tačiau tai paneigta jau minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, kurie dėl sudavimo fakto bei skaičiaus yra vienodi.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, pripažindamas O. D. kalta dėl fizinio skausmo sukėlimo, rėmėsi teisiamojo posėdžio metu apklaustų mažamečių liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais, tačiau nei vienas iš jų nenurodė, jog O. D. veiksmais R. D. būtų sukeltas fizinis skausmas.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, mažametis R. D. nurodė, jog žaidžiant krepšinį, pasirodė kaltinamoji ir pradėjo klausinėti, dėl ko jis negražiai vadina jos sūnų, trenkė 3 kartus per veidą. Po to, jam beeinant, atbėgo kaltinamasis D., įsiutęs griebė už kaklo, smaugė, iškėlė ir metė į žemę, dėl ko buvo nugaros skausmai, raudonas kaklas, sutrenkta galva.
R. A. parodė, kad D. (D.) Romas (.) pravardžiavo bailiu. Po kiek laiko atėjo D. mama ir norėjo pabarti Romą, kaip trenkė – nematė, gal tik stumtelėjo. Teigė, jog prieš metus atsiminė gal geriau, teigė, jog T. (T.) sakė, kad trenkė į veidą, bet pats nematė ir garso jokio negirdėjo. Romo veido pusė gal ir buvo paraudusi, dabar nelabai prisimena. Vėliau atėjo D. tėtis, norėjo jį papurtyti, paėmė už kaklo ar marškinėlių. Pargriuvus, D. tėtis palaikė apie 10 sekundžių, kažką pasakė ir paleido. Romas buvo išsigandęs, buvo nubrozdinta alkūnė, petys.
L. M. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš pradžių atėjo D. D. mama, priėjusi trenkė per veidą R.. Trenkė 3 kartus su delnu. Vieną kartą trenkė, pakalbėjo, po to antrą ir trečią kartą trenkė. Po to atėjo R. D., paėmė nukentėjusįjį su viena ranka pakėlė į viršų ir tada nuleido žemėn. R. verkė, kai jis nuėjo, jam skaudėjo, buvo likę žymės. Ant kaklo ir veido buvo raudonos žymės. Neatsimena kuo buvo apsirengusi D. mama, rankose ji neturėjo nieko, gal buvo su šuniu. L. T. T. nurodė, kad jis, R., D. buvo ant kalno. R. kažką pasakė D., po to atėjo D. mama pakalbėjo ir trenkė jam per veidą. D. mama sudavė smūgius vieną kartą, po to kitą ir dar kitą. R. atsiprašinėjo, keiksmažodžių ir necenzūrinių žodžių nebuvo, po kokių 7 minučių atėjo D. D. tėtis liepė Romui ateiti ir suėmė už kaklo, sviedė į žemę. D. tėtis pargriuvęs nebuvo, Romas nepilnai minutę pagulėjo ir atsistojo.
Žemesnės instancijos teismas
R. D. teisme nurodė, jog vaikas verkdamas paskambino ir pasakė, kad jį primušė D. tėtis. Jis papasakojo, kad jį smaugė, pargriovė, pirma D. mama davė, po to ir tėtis atbėgo. Liudytoja I. M. (R. A. močiutė) parodė, jog pas ją atėjo T., M. ir R. ir papasakojo, kad, kai jie žaidė krepšinį, R. ,,pradėjo varyti“ ant D.. D. apsiverkė ir nubėgo į namus. Po to atėjo jo tėtis ir pradėjo jį barti, jie lyg nugriuvo, jie gal paslydo. Pasakojo daugiausia T.. A. D. mamą sakė, kad D. mama vaikštinėjo su šuniuku ir ji pabarė. Muštynių su ja nebuvo. Tiksliai įvykių neprisimena, gal kažką supainiojo.
L. J. E. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog apie bylą sužinojo iš vaikų – T. (T.), Romo (D.), M. (U.), R. (A.). Jai grįžus namo, jie papasakojo kad R. pakėlė ir metė į žemę. R. ranka buvo sužalota, todėl ji jam nuplovė peroksidu ir uždėjo pleistrą, liepė paskambinti mamai. Vaikai buvo išsigandę. Ji matė sužalotą ranką, sužalojimus ant kaklo, po to kartu nuėjo į policiją ir R. mama parašė pareiškimą.
Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jokių duomenų apie tai, kad O. D. sudavus nukentėjusiajam per R. D. būtų sukeltas skausmas – nėra. To nenurodė ir pats nukentėjusysis. Nors ikiteisminio tyrimo apklausiant mažamečius liudytojais jie nurodė apie galimą fizinio skausmo sukėlimą R. D., tačiau jų parodymai yra prieštaringi.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikrinus pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis bei atlikus įrodymų tyrimą, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) namo esančiame kieme tarp mažamečio R. D. ir nuteistosios O. D. įvyko konfliktas, kurio metu O. D. pareiškė pretenzijas dėl R. D. veiksmų, įžeidžiant jos sūnų D. D.. Pasibaigus šiam konfliktui ir O. D. nuėjus namo, į tą pačią vietą atėjo R. D. tarp kurio ir R. D. taip pat įvyko konfliktas ir po šio konflikto R. D. buvo sužalotas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 2 d.) numatė, jog atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla tik tuomet, kai nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas, t. y. pripažįstant kaltininką kaltu būtina konstatuoti, jog jo veiksmai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Taigi, vertinant O. D. veiksmus, būtina nustatyti, jog jos veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą.
Kaip matyti iš nagrinėjamos situacijos, O. D. priėjo prie nukentėjusiojo R. D., norėdama su juo pakalbėti, išsiaiškinti bei jam papriekaištauti dėl elgesio įžeidinėjant ir pravardžiuojant nuteistosios sūnų. Pokalbio metu sukilo emocijos ir, kaip teigia nuteistoji, ji ,,mostelėjo ranka“. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju R. D. nurodė, jog jam skaudėjo, o veido kairė pusė buvo paraudusi (1 t., 21 b. l.), tačiau, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis tokios aplinkybės, t. y., jog dėl O. D. veiksmų jam skaudėjo – nenurodė. Tai, jog nukentėjusiojo veidas buvo paraudęs, nurodė ir kiti kartu su juo buvę vaikai, tačiau kaip matyti iš įvykio aplinkybių, prieš tai, kai O. D. priėjo prie nukentėjusiojo, visi vaikai žaidė krepšinį, diena buvo labai karšta, todėl teigti, jog veidas buvo paraudęs dėl suduoto smūgio (smūgių) – nėra pagrindo. Be to, nors pats R. D. teigia, jog buvo paraudusi kairė veido pusė, kiti kartu buvę vaikai arba neatsiminė, kuri pusė buvo paraudusi, arba nurodė, jog buvo paraudę abu žandai. Apie tai, jog R. D. O. D. veiksmais galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, nenurodė ir iš karto po įvykio nukentėjusįjį R. D. mačiusi liudytoja J. E. T., kuri teigė, jog R. (D.) ranka buvo sužalota, vaikai buvo išsigandę, matė sužalojimus ant kaklo. Apie tai, jog R. D. skųstųsi skausmu veide ar būtų matęsis paraudęs vienas žandas, liudytoja neminėjo. Apie skausmo sukėlimą R. D. O. D. veiksmais nenurodė ir nukentėjusiojo motina R. D.. Nors skausmo konstatavimui specialių žinių nereikia, tačiau atvykęs pas teismo medicinos ekspertą apžiūrai R. D. taip pat nurodė tik apie D. D. tėvo veiksmus (1 t., 24 b. l.). Tai, jog po konflikto su O. D. mažametis verkė nurodė tik M. U. ir T. T. ikiteisminio tyrimo metu, teigdami, jog R. D. sakė, kad jam skauda (1 t., 27, 29 b. l.), tačiau kartu buvęs R. A. teigė, jog R. apie tai, kad jam skauda nesakė, taip pat šis liudytojas nenurodė, jog nukentėjusysis būtų verkęs (1 t., 26 b. l.) bet visi šie asmenys patvirtino, jog R. D. buvo išsigandęs.
Esant šioms aplinkybėms kolegija laikosi nuomonės, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei tiriant įrodymus apeliacinėje instancijoje objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog O. D. sukėlė fizinį skausmą R. D. nenustatyta. Nors dalis kartu su nukentėjusiuoju buvusių asmenų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. D. skundėsi, jog jam skauda bei verkė, tačiau, įvertinus tai, jog nukentėjusiojo ir nuteistųjų sūnaus D. D. tarpusavio santykiai buvo konfliktiški, dauguma liudytojų palaikė nukentėjusiojo pusę, mažamečių liudytojų parodymais turi būti remiamasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Vertinant O. D. veiksmus, atsižvelgtina į tai, jog 2012-07-31 (inkriminuota veika 2012-07-18) R. D. buvo 171 cm ūgio, svėrė 65,5 kg (2 t., 18 b. l.), t. y. panašaus ūgio kaip ir nuteistoji. Be to, kaip nustatyta liudytojų T. T., M. U., R. A. ir nukentėjusiojo R. D. parodymų patikrinimo vietoje metu, nukentėjusysis stovėjo ant kalniuko, o O. D. – įkalnėje, t. y. nukentėjusysis buvo aukštesnis nei nuteistoji, kas taip pat turėjo įtakos smūgių stiprumui. Kaip jau buvo minėta, aplinkybių apie tai, jog R. D. kam nors būtų sakęs, jog jam skauda, nei vienas liudytojas nenurodė teisiamojo posėdžio metu. Net jei ir būtų neginčijamai nustatyta, jog R. D. po konflikto su O. D. verkė – tai irgi nebūtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog verkė jis dėl patirto skausmo, kadangi mažametis galėjo išsigąsti O. D. pakelto tono ir verkti iš išgąsčio ar, jo manymu, nepagrįstų priekaištų.
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dalyje dėl O. D. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 2 d. naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis – O. D. pagal BK 140 str. 2 d. išteisintina jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Išteisinus O. D. BPK 303 str. 5 d. 2 p., R. D. civilinis ieškinys šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.)
Dėl R. D. inkriminuotos veikos pagal BK 140 str. 2 d.
R. D. nuteistas už tai, jog 2012-07-18 apie 14 val. 35 min., viešoje vietoje – prie V. K. pr., prie 58-to namo, Kaune, kieme esančių mažamečių R. A., M. U. ir T. T. akivaizdoje, priėjęs prie mažamečio R. D., gim. 2000-02-07, tyčia ranka sugriebė už kaklo iš priekinės pusės ir spaudė, o po to pargriovė mažametį ant žemės, tokiu būdu padarydamas mažamečiui nukentėjusiajam R. D. poodinę kraujosruvą kakle abipus, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, tuo sukeldamas mažamečiui R. D. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Pripažindamas R. D. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. apylinkės teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti specialisto išvada ir mažamečių liudytojų M. U. ir T. T. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvada, o kaltinamojo siekimą pargriauti nukentėjusįjį patvirtina liudytojo R. A. parodymai.
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 2 d. yra įrodyta.
R. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo parodymus, kurie buvo nuoseklūs ir vadovavosi tik kai kurių mažamečių parodymais, visiškai neatsižvelgiant į tai, jog tarp jų buvo esminių prieštaravimų. Kolegija sutinka, jog tarp mažamečių liudytojų parodymų yra prieštaravimų, tačiau nelaiko, jog šie prieštaravimai yra esminiai. Kaip matyti iš mažamečio nukentėjusiojo R. D. parodymų, jis teigė, kad žaidžiant krepšinį, po to, kai nuėjo O. D., atbėgo R. D., įsiutęs griebė už kaklo, smaugė, iškėlė ir metė į žemę, dėl ko buvo nugaros skausmai, raudonas kaklas, sutrenkta galva. Šiuos parodymus patvirtino M. U. teigdamas, jog R. D., paėmė nukentėjusįjį viena ranka, pakėlė į viršų ir tada nuleido žemėn. R. verkė, kai jis nuėjo, jam skaudėjo, buvo likę žymės. Taip pat ir T. T. parodymai, jog D. D. tėtis liepė R. ateiti ir suėmė už kaklo, sviedė į žemę. D. tėtis pargriuvęs nebuvo, R. nepilnai minutę pagulėjo ir atsistojo. Smaugimą ir pakėlimą matė. Kaip matyti iš liudytojų, betarpiškai mačiusių įvykį, parodymų, visi jie tvirtina, jog R. D. sugriebė už kaklo ir nustūmė R. D., parversdamas jį ant žemės. Nors apeliantas laiko, kad liudytojų parodymuose yra esminių prieštaravimų, tačiau jo skunde įvardinti prieštaravimai, t. y. apie vaikų stovėjimo vietą, R. D. elgesys, sugriebimo už kaklo metu (sakymas, kad dūsta, kaip nurodė, T. T., sušukimas, kaip nurodo R. D.) bei R. D. atėjimo laikas (ar atėjo iš karto, kai nuėjo O. D., ar po 10 min.) negali būti laikomi esminiais, kadangi akivaizdu, jog kiekvienas liudytojas įvykį stebėjo iš skirtingų pozicijų, kiekvienas žmogus (ypač vaikas) skirtingai suvokia laiką ir skirtingai jį nurodo, todėl nereiškia, jog teiginys ,,iš karto“ prieštarauja teiginiui ,,po 10 minučių“. Nors nuteistasis teigia, teismas neteisingai vertino R. A. parodymus, tačiau ir šis asmuo patvirtino, jog R. D. agresyviai priėjo prie nukentėjusiojo ir suėmė už drabužių kaklo srityje. Teismas šiais parodymais, kaip paneigiančiais R. D. veiksmus suimant nukentėjusįjį už kaklo nesirėmė teisingai, kadangi, natūralu, jog asmenų parodymai skiriasi nuo jų buvimo vietos bei įvykio suvokimo. Todėl teigti, jog šie R. A. parodymai prieštarauja kitiems liudytojų parodymams, nėra jokio pagrindo. Tai, jog R. D. buvo sužalotas ir tai padarė būtent R. D. patvirtino ir R. D., kuri nurodė, jog vaikas verkdamas paskambino ir pasakė, kad jį primušė D. tėtis. Jis papasakojo, kad jį smaugė, pargriovė. Taip pat šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. E. T., kuri nurodė, jog vaikai – T. (T.), R. (D.), M. (U.) papasakojo, kad R. pakėlė ir metė į žemę. R. ranka buvo sužalota, todėl ji nuplovė peroksidu ir uždėjo pleistrą, liepė paskambinti mamai. Vaikai buvo išsigandę. Ji matė sužalotą ranką, sužalojimus ant kaklo, po to kartu nuėjo į policiją ir R. mama parašė pareiškimą. Tai, jog R. D. buvo sužalotas patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad R. D. padaryti sužalojimai kakle, kairėje alkūnėje ir kairiame dilbyje. Specialisto išvadoje nurodyta ir sužalojimų padarymo mechanizmas, t. y. tai, jog kraujosruvos kakle abipus padarytos kietu buku daiktu, galimai rankomis suspaudžiant kaklą. Odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje, kairiajame dilbyje padaryti šiomis sritimis kontaktuojant su šiurkščiu plokščiu paviršiumi, galimai žeme, grindiniu (1 t., 24 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė S. B. savo išvadą patvirtino ir nurodė, jog nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai neprieštaravo tiriamojo nurodytoms aplinkybėms, t. y. atitiko sužalojimų laiką. Sužalojimų pobūdis nebūdingas savęs žalojimui. Nors R. D. skunde teigia, kad nukentėjusysis R. D. nurodė, jog jam už kaklo buvo suimta dešine ranka, tačiau toks teiginys nepagrįstas, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, R. D. apie tai, kuria ranka jam buvo suimta už kaklo nenurodė, o apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė paaiškino, jog, kadangi kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje buvo 3 vienoje eilėje išsidėsčiusios kraujosruvos, o kaklo kairėje – viena, galima teigti, kad labiausiai tikėtina, kad sužalojimai padaryti spaudžiant kaklą kaire ranka. Ketvirtojo piršto suspaudimas silpniausiais, todėl kraujosruvos galėjo nelikti. Keliant nukentėjusįjį, kurio svoris 65 kg galėjo būti ir daugiau kitokių sužalojimų, keliant už kaklo pasitempia kaklo audiniai, oda, minkštieji audiniai, bet šiuo atveju yra tik poodinės kraujosruvas. Ar kaklo suspaudimas padarytas suaugusiojo žmogaus, ar vaiko ranka – pasakyti negali. Kad tai buvo stiprus suspaudimas rodo taškinės kraujosruvos, kurios yra vienas iš smaugimo požymių, tokių kraujosruvų pačiam pasidaryti negalima. Nėra pagrindo teigti, kaip skunde nurodo R. D., jog jo parodymai buvo nuoseklūs. Apklausiamas įtariamuoju (1 t., 74 b. l.), R. D. nurodė, jog einant prie R. D., R. D. susipynė kojos ir jis nukrito, o po juo nukrito nukentėjusysis. Tačiau teisiamojo posėdžio metu R. D. teigė, jog norėjo paimti jį už rankos ir vesti pas tėvus, sugriebė jį už marškinėlių, jis sukosi ir tuomet abu nukrito (2 t., 49-50 b. l.).
Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistojo parodymai yra nuoseklūs, o liudytojų parodymai dėl sužalojimų padarymo aplinkybių ir mechanizmo yra nepatikimi. Kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymai patvirtinti kitais objektyviais duomenimis, o būtent specialisto išvada bei specialistės parodymais teismo posėdžio metu. Apelianto skundo teiginiai, jog teismas, apklausiant liudytojus nepasinaudojo psichologo pagalba, siekiant nustatyti ar liudytojai nemeluoja niekuo nepagrįsti, kadangi nustatyti ar asmuo meluoja konkrečioje situacijoje nėra galimybės net atliekant psichologinę ekspertizę, kuri tik parodo asmens polinkį meluoti ar fantazuoti. Šiuo atveju, tirti visų liudytojų polinkio meluoti nebuvo jokio pagrindo, tačiau nepilnamečių liudytojų parodymai turėjo ir turi būti vertinami atsižvelgus tiek į jų amžių, tiek tarpusavio santykius su nukentėjusiuoju bei su nuteistųjų sūnumi ir kontekste su kitais objektyviais bylos duomenimis. Kaip jau buvo minėta, mažamečių liudytojų parodymai yra patvirtinti specialisto išvada bei specialistės apklausomis, jie įvertinti atsižvelgus į įrodymų visetą, todėl atmestinas apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs į tai, jog kaltės įrodymu negali būti tik mažamečių parodymai, pažeidė BPK 20 str. nuostatas vertindamas įrodymus, neišsamiai juos ištirdamas nusižengė suformuotai teismų praktikai dėl įrodymų vertinimo.
Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, jog R. D. neturėjo realios galimybės pateikti teismui medžiagą dėl savo sveikatos būklės ir taip įrodyti, jog jis negalėjo viena ranka pakelti nukentėjusiojo. Nors liudytojai ir nukentėjusysis teigia, kad R. D. R. D. paėmęs už kaklo iškėlė ir metė, tačiau tokie veiksmai R. D. neinkriminuoti, inkriminuojant tik suėmimą už kaklo, kaklo spaudimą ir nukentėjusiojo pargriovimą ant žemės. Be to, R. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė duomenis apie savo sveikatos būklę, kuriuose nurodyta, jog R. D. 2014-03-10 siųstas tirti ir konsultuoti dėl dešinės peties sausgyslių įplyšimo, dėl ko jis negali kelti svorio virš pečių lygio, atlikti staigių judesių (2 t., 98 b. l.) bei išrašą iš VšĮ (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog 2014-03-21 buvo atliktas tyrimas ir padaryta išvada: saikingi stuburo disrtofiniai degeneraciniai pakitimai, L3/4 disko nedidelė dešinė subartikulinė 0,3 cm protruzija (2 t., 98 b. l.). Tačiau kaip matyti iš šių išrašų, jokių duomenų apie tai, jog R. D. rankose neturi jėgos – nėra. Net ir teigiant, jog, kaip nurodyta išraše, nukentėjusysis negali kelti svorio virš pečių lygio, šie medicininiai duomenys yra 2014 m., o R. D. inkriminuota veika padaryta 2012 metais, be to, nuteistajam neinkriminuotos aplinkybės, jog jis nukentėjusįjį pakėlė. Taip pat iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog R. D. nustatytas dešinės peties sausgyslių įplyšimas, o, kaip nurodė specialistė, sužalojimas nukentėjusiajam kakle padarytas ne dešine, o kaire ranka, todėl šios nuteistojo nurodytos ligos jokios reikšmės kvalifikuojant jo veiką neturi.
Tai, jog liudytoja I. M. (R. A. močiutė) nurodė, jog iš vaikų pasakojimų suprato, jog D. tėtis kartu su nukentėjusiuoju ,,lyg nugriuvo, gal paslydo“ – taip pat nepaneigia mažamečių liudytojų parodymų, kadangi šios liudytojos parodymai išvestiniai, be to ji pati nurodė, jog gal ką nors maišo.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija priėjo išvados, kad skundžiamu nuosprendžiu R. D. pagrįstai inkriminuota, jog jis nustatytomis aplinkybėmis sugriebdamas mažametį R. D. už kaklo ir jį pargriaudamas, nežymiai jį sužalojo, t. y. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d. Nuosprendį naikinti nuteistojo apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl R. D. apeliacinis skundas dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 2 d. atmetamas (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl BK 284 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abiems nuteistiesiems inkriminuotą demonstravimą nepagarbos aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdymą visuomenes rimties ir tvarkos kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkimas ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, tiek O. D., tiek R. D. prie nukentėjusiojo priėjo ir su juo konfliktuoti pradėjo dėl to, jog R. D. buvo nuskriaudęs D. sūnų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą, tačiau motyvai ir tikslai, jų analizė yra svarbūs teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis veikos aspektas (. 2K-484/2014). Todėl sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį, turi būti atsižvelga į tokio elgesio paskatas.
Teismas O. D. ir R. D. nuteisė už tai, kad viešoje vietoje, prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir sukėlė jam fizinį skausmą (O. D.) bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (R. D.) ir tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Nekyla abejonių dėl to, kad nuteistųjų veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad nuteistųjų, ypač R. D. veiksmai buvo prieštaraujantys padoraus elgesio taisyklėms. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, abiejų konfliktų paskatos nebuvo chuliganiškos, šiuos konfliktus lėmė asmeninės priežastys (nuteistieji pyko dėl to, jog mažametis nukentėjusysis įžeidinėjo jų mažametį sūnų). Be to, patys konfliktai (tiek O. D. su R. D., tiek po to ir R. D.) buvo trumpalaikiai, juos matė keturi liudytojai, neturintys nuteistiesiems jokių pretenzijų. Todėl, įvertinus nuteistųjų veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, nuteistųjų veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad minėta O. D. ir R. D. veika nepasiekė tokio pavojingumo, kuris galėtų būti vertinamas kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 str. 1 d., todėl šioje dalyje abu nuteistieji pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintini jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinus nuosprendžio dalį dėl R. D. nuteisimo pagal vieną iš jam inkriminuotų baudžiamojo įstatymo straipsnį, naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria R. D. paskirta subendrinta bausmė.
Nors apeliaciniuose skunduose nekeliamas civilinio ieškinio klausimas, tačiau R. D. išteisinus iš vienos jam inkriminuotos veikos, kolegija pasisako ir dėl civilinio ieškinio dydžio. Apylinkės teismas, dalinai tenkindamas R. D. įstatyminės atstovės ieškinį neturtinės žalos dydį nustatė, atsižvelgiant į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nurodė, jog R. D. veiksmais nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, tai padaryta viešoje vietoje, žala padaryta tyčiniais veiksmais, taip pat atsižvelgė į tai, kad konfliktą lėmė ir mažamečio nukentėjusiojo elgesys (dėl kurio nuteistieji su pareiškimu kreipėsi į VTAS) ir priteisė iš R. D. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Įvertinus tai, jog neturtinės žalos dydis nustatytas vertinant tik vieną veiką, dėl kurios nuteistas R. D. – nežymų kūno sužalojimą, kolegija laikosi nuomonės, jog R. D. išteisinimas dėl veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., įtakos priteistam civiliniam ieškiniui neturi, todėl priteista suma nemažintina. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo R. D. pagal BK 140 str. 2 d. paskirta bausme, kadangi bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 str. įtvirtintų bausmių skyrimo pagrindų.
Remiantis tuo kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d., 1 p. kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
N. O. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendžio dalį, kuria O. D. pripažinta kalta pagal BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį: O. D. pagal BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. išteisinti jai nepadarius veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
N. R. D. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.
Panaikinti 2014-05-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria R. D. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį: R. D. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. D. bausmė, paskirta pagal BK 140 str. 2 d., subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 str. 1 d.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria dalinai tenkintas R. D. atstovės pagal įstatymą R. D. civilinis ieškinys ir iš O. D. priteista 300 litų ir civilinį ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.