Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro R. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. J. išteisintas dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo kai jis buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. sausio 8 d., apie 15.00 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), taip pat tęsdamas nusikalstamą veiką 2015 m. sausio 8 d., apie 19.00 val. ir 2015 m. sausio 9 d. apie 14.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) miesto ežero, žinodamas, kad atitinkamai 20 kg, 36 kg ir 20 kg šaltai rūkytų lašinių, šoninės ir kiaulienos nugarinės, 89, 160 ir 89 Eur vertės, vidutiniškai po 4,45 Eur už 1 kg, yra gauti nusikalstamu būdu, iš L. M., M. O. ir D. O. šiuos įgijo, tokiais veiksmais įgijo nusikalstamu būdu gauto turto už 338,40 Eur.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimas įgijus turtą žinant, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, R. J. nepasitvirtino, todėl jo veiksmuose neįrodžius vieno iš BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – kaltės – R. J. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl išteisintinas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras R. M. prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį dėl netinkamai nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo: pripažinti R. J. kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 20 MGL (732,20 Eur) bauda. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.Skunde prokuroras tvirtina, kad R. J. dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas nepagrįstai. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Pakanka, kad kaltininkas apie tai galėjo suprasti iš tam tikrų ypatumų, turto įgijimo sąlygų, konkrečių duomenų apie asmenį, kuris pasiūlė tą turtą ir panašiai. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino visų surinktų duomenų, kaip visumos, vienam įrodymui šaltiniui – R. J., kuris suinteresuotas bylos baigtimi, parodymams – teikė išskirtinę reikšmę. Dėl to teismas padarė klaidingas išvadas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad R. J. nežinojo, jog perkami rūkyti mėsos gaminiai yra gauti nusikalstamu būdu. Faktą, kad R. J. tai žinojo, patvirtino D. O., kuris nurodė, kad R. J., pirkdamas iš jo mėsos gaminius turėjo suprasti, kad perka vogtus mėsos gaminius, nes pirko didelį kiekį, t. y. 76 kg. Taip pat žinojo, kad D. O. niekur nedirba, kad jo tėvai ūkio, kur būtų galima gaminti mėsos gaminius, neturi. Be to, R. J. pažinojo D. O., nes šiam skambino, turėjo žinoti, kad D. O. yra teistas už vagystes ir niekada anksčiau nėra prekiavęs mėsos gaminiais. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad už perkamus mėsos gaminius R. J. mokėjo šiek tiek mažesnę, nei rinkos, kainą. Bylos duomenimis nustatyta, kad mėsos gaminius R. J. pirko beveik dvigubai mažesne, nei rinkos, kaina. Šią aplinkybę patvirtino pats R. J., perkamų gaminių kiekis. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad gaminiai perkami tamsiu paros metu ir ne tam skirtoje vietoje, iš asmenų, neturinčių leidimo užsiimti tokia veikla. Visos šios aplinkybės paneigia R. J. versiją, kad jis nežinojo, jog įgyja nusikalstamu būdu gautus mėsos produktus. Skunde nurodoma, kad paminėtos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka nuosprendyje išdėstytų faktinių aplinkybių. R. J. dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas nepagrįstai, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo gynėjas prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad R. J. kaltė dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta. Prokuroro vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai įrodo, kad R. J., pirkdamas rūkytus mėsos gaminius, žinojo, kad šie įgyti nusikalstamu būdu.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir dar kartą juos įvertinusi, daro išvadą, kad prokuroro skundo argumentai, kuriais jis grindžia nesutikimą su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti.Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. J. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Minėtame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą kaltininkui žinant, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu. Objektyvieji aptariamo nusikaltimo požymiai siejami su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu). Be to, nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Byloje neabejotinai nustatyta, kad rūkyti mėsos gaminiai buvo gauti nusikalstamu būdu. Jų neteisėto įsigijimo aplinkybes nurodė L. M., M. O. ir D. O. patvirtindami, kad rūkyti mėsos gaminiai buvo pavogti. Taip pat abejonių nekelia ir byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad dalį šių rūkytų mėsos gaminių iš L. M., M. O. ir D. O. pirko R. J.. Neteisėtu būdu gautų rūkytų mėsos gaminių įsigijimas atitinka BK 189 straipsnio 1 dalyje aprašytus objektyviuosius šio nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau vien tik objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens veiksmuose nėra pakankamas pagrindas baudžiamosios atsakomybės taikymui. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Būtent subjektyvusis BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – kaltė – nagrinėjamu atveju R. J. veiksmuose nėra nustatytas ir įrodytas. Apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad sprendžiant dėl atsakomybės pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nėra reikalaujama, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo (šiuo atveju rūkytų mėsos gaminių gavimo vagystės būdu) aplinkybes. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas apie tai galėjo suprasti iš tam tikrų turto ypatumų, jo įgijimo sąlygų, duomenų apie pasiūliusius įsigyti turtą asmenis ir panašiai. Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro vertinimu, kad šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai įrodo R. J. žinojimą, kad jis perka vogtus rūkytus mėsos gaminius ir nori taip veikti. Išteisintasis R. J. savo kaltę dėl aptariamo nusikaltimo padarymo neigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Apklausiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė rūkytų mėsos gaminių įsigijimo aplinkybes (1 t., b. l. 70, 71). Kolegijos nuomone, vertinti R. J. paaiškinimus kaip melagingus, sąlygotus siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, pakankamo pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog R. J. žinojo apie tai, kad mėsos gaminai vogti, patvirtino D. O.. Tačiau toks vertinimas yra grindžiamas iš įtariamuoju apklausto D. O. parodymų konteksto išskirtomis atskiromis frazėmis, teiginiais, kurie, analizuojant ir vertinant minėto asmens parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, R. J. kaltės neįrodo. Duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu D. O. nurodė manantis, kad R. J. turėjo suprasti, kad lašiniai vogti. Tokį manymą jis grindė tuo, kad R. J. neva žinoma apie tai, kad D. O. niekur nedirba, kad jo tėvai ūkio neturi. Tačiau ar iš tikrųjų šie duomenys R. J. buvo žinomi, nėra nustatyta. Posėdžio metu apklausiamas D. O. nurodė kiek kitokias aplinkybes, paaiškino, kad pirkusius asmenis žinojo tik iš matymo, jie neklausė iš kur lašiniai ir šios aplinkybės nėra paneigtos. L. M., M. O. parodymuose aplinkybių apie santykius su R. J. neužfiksuota. Objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J. buvo žinomi rūkytus mėsos gaminius pardavusius asmenis charakterizuojantys duomenys, jų gyvenimo būdas, byloje nėra. Vien tai, kad gaminiai buvo parduodami ne specialiai prekybai pritaikytoje vietoje (patalpose), mažesne, negu rinkos, kaina ar tai, kad vienu iš trijų atvejų gaminiai buvo perkami vakare, nelemia kategoriškos išvados, kad R. J. suprato apie tai, jog jie vogti. Šios aplinkybės gali sąlygoti manymą, kad asmenys mėsos gaminius parduoda neturėdami teisės užsiimti prekyba maisto produktais, tačiau savaime nesudaro pagrindo spręsti apie neteisėtą parduodamų gaminių kilmę. Savo paaiškinimuose išteisintasis nurodė, kad jis pats yra gyvenęs kaime, šeima laikė kiaules, parduodavo lašinius kitiems žmonėms ir negalvojo, kad tai yra negerai. Apie tai, kad lašiniai gali būti vogti, nurodė neįtaręs ir juos pirkęs liudytojas O. D., taip pat M. A., kurio parodymai pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, iš kurio kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą, nusikaltimo sudėties požymius jį padariusio asmens veiksmuose, tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Nagrinėjamu atveju svarių įrodymų, kurie leistų daryti kategoriškas išvadas dėl R. J. kaltės padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nebuvo surinkta. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J. artimai pažinojo vogtus rūkytus gaminius pardavusius asmenis, todėl prokuroro skundo argumentas, kad išteisintasis, įvertinęs gaminių pardavimo aplinkybes, turėjo suprati, kad jie vogti, laikytinas nepatvirtinta prielaida, tačiau prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų, patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad R. J. rūkytus mėsos gaminius įgijo žinodamas, kad jie gauti nusikalstamu būdu. Išteisintojo kaltė nėra įrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame padarytas išvadas išsamiai argumentavo ir pagrindė. Nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kaip to skunde prašo prokuroras, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro R. M. apeliacinį skundą atmesti.