- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- eA-216-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00895-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- M. O.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Savivaldybė) 2024 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.
2. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybė pateikė neigiamą atsakymą, remdamasi netinkamomis teisės normomis, t. y. suklaidino, keldama pareiškėjui papildomus reikalavimus, nes nurodė, jog pareiškėjas iš pradžių sudarytų infrastruktūros plėtros sutartį bei pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, ir pažymėjo, jog tik sudaręs sutartį, jis turi teisę kreiptis į Savivaldybę dėl prisijungimo sąlygų išdavimo, nors pagal įprastą praktiką, tik gavęs prisijungimo sąlygas, pareiškėjas sužino apie reikalavimus įgyvendinti infrastruktūros plėtrą.
3. Pareiškėjas tvirtino, jog Savivaldybė netinkamai pritaikė teisės normas, todėl atsisakymas išduoti prisijungimo sąlygas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 2 dalies bei 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi nurodyti motyvai nėra grindžiami pateiktais įstatymų (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 99 dalis ir kt.) straipsniais.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas vertino, kad Savivaldybė, nurodydama, jog „infrastruktūros plėtros sutartį galėtume sudaryti dėl tokios infrastruktūros, kuri susijungia su esama Vilniaus miesto savivaldybės valdoma infrastruktūra“, nepagrįstai apriboja jo teises, kadangi toks reikalavimas nėra nustatytas jokiame įstatyme, o prijungimo sąlygos nėra susijusios su Savivaldybės infrastruktūros plėtra.
5. Pareiškėjas akcentavo, jog anksčiau kreipėsi į Savivaldybę dėl preliminarios sutarties sudarymo, tačiau buvo gautas atsakymas, kad infrastruktūros plėtros sutartį galima sudaryti dėl tokios infrastruktūros, kuri susijungia su esama Savivaldybės valdoma infrastruktūra.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo projektui „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir projektas), o pateiktoje schemoje nurodė pageidaujamas projektuoti gatvių dalis, t. y. (duomenys neskelbtini) g. dalis nuo (duomenys neskelbtini) g. iki (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. dalis nuo (duomenys neskelbtini) g. iki ir ties žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).
8. Atsakovas, išdėstęs teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčo santykį, nurodė, kad pareiškėjas jokia teise nevaldė ir nevaldo pageidaujamų projektuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių dalių, o siekiant, jog būtų išduotos prisijungimo sąlygos minėtam statinio projektui, ir norint projektuoti viešąją Savivaldybės susisiekimo infrastruktūrą – gatves, kelius, pirmiausia turi būti užtikrinta Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatyta statytojo teisė.
9. Atsakovas akcentavo, jog Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai, tačiau vienas iš susitarimo būdų – infrastruktūros plėtros sutartis, kuria Savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus. Pasak atsakovo, pareiškėjas buvo informuotas apie 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą (toliau – ir Infrastruktūros plėtros įstatymas) bei tai, kad statinio projektas patenka į patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų galiojimo ribas, t. y. – į apie 37,4 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir į teritorijos (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, be to, atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nėra verčiamas pasirašyti sutartį.
Atsiliepimas
10. Atsakovas teigė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis ir Infrastruktūros plėtros įstatymu. Atsakovo nuomone, Savivaldybė objektyviai įvertino aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, pateikė motyvus, nurodė teisinį ir faktinį pagrindą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.
II.
11. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui, tačiau Savivaldybė Sprendimu informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi, statinio projektas rengiamas vadovaujantis privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, o vienas iš šių dokumentų nagrinėjamu atveju yra prisijungimo sąlygos, todėl pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, reikalinga pasirašyti sutartį, kurios pagrindu būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, taip įgyvendinant Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą statytojo teisę, be to, Savivaldybė išdėstė Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.
13. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, jog nors, pareiškėjo nuomone, tam, kad jo teisė būtų realizuojama, jam nėra būtina sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, kadangi jis yra statytojas, tačiau statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei Savivaldybei, nei teismui nepateikė jokių nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų dėl teritorijų (gatvių atkarpų), kurias siekia projektuoti. Todėl nenustatęs, jog pareiškėjas prašymo pateikimo metu nuosavybės ar kita valdymo forma, valdė siekiamų projektuoti gatvių atkarpas dėl kurių prisijungimo sąlygų prie susisiekimo komunikacijų išdavimo kreipėsi, teismas sprendė, kad Savivaldybė pagrįstai, remdamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalimi (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.), nustatė, jog prašymą išduoti sąlygas pateikė asmuo, t. y. pareiškėjas, neturintis teisės būti statytoju ir tai yra vienas iš argumentų, dėl ko prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos negali būti išduodamos.
15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos kelių įstatymas nustato Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus, o pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims, be to, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims (4 str. 3 d.). Todėl teismas sprendė, kad Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai.
16. Teismas, įvertinęs, ginčui aktualias Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, akcentavo, kad pareiškėjo schemoje nurodytos atkarpos, pateka į patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų galiojimo ribas, t. y. į apie 37,4 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir į teritorijos, (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Taigi, teismas vertino, kad Savivaldybė pagrįstai sprendė apie teisės jos valdomoje teritorijoje, suteikimą pareiškėjui, atlikti pareiškėjo pageidaujamų gatvių atkarpų plėtros darbus, sudarius sutartį dėl infrastruktūros, kuri susijungia su esama Savivaldybės valdoma infrastruktūra.
17. Nors pareiškėjas nurodė, kad aptariamu atveju, jis, sudarius infrastruktūros plėtros sutartį, pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, tačiau teismas nurodė, kad Sprendime tokie imperatyvūs reikalavimai nenurodyti, todėl toks pareiškėjo argumentas nėra pagrįstas. Teismas vertino, jog pasirašant infrastruktūros plėtros sutartį, bendras susitarimas dėl reikalingos susisiekimo infrastruktūros plėtros – gatvių atkarpų, tarp Savivaldybės ir pareiškėjo, neišvengiamas.
18. Nors pareiškėjas teigė, kad prašomos išduoti prijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos nėra susijusios su Savivaldybės infrastruktūros plėtra apskritai, tačiau teismas pažymėjo, jog šiuo aspektu pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių jo poziciją. Teismas akcentavo, kad Infrastruktūros plėtros įstatymas reglamentuoja savivaldybės infrastruktūros plėtrą ir jos planavimą, įgyvendinimą, finansavimą ir nustato savivaldybės infrastruktūros plėtroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas bei įpareigoja savivaldybę užtikrinti jos reikmes atitinkančios infrastruktūros plėtrą, be to, nurodė, jog minėtas įstatymas tuo pačiu numato konkrečius atvejus, kuomet sudaroma galimybė plėtoti trūkstamą savivaldybės infrastruktūrą. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentas dėl komunikacijos sąlygų sąsajumo nebuvimo su Savivaldybės infrastruktūros plėtra, yra tik interpretacinio pobūdžio ir Sprendime padarytų išvadų nepaneigia.
19. Teismas vertino, kad Sprendimu pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, jog vadovaujantis Infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis, savivaldybės infrastruktūra, esant statytojo suinteresuotumui, gali būti plėtojama pasirašant savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, susitariant dėl reikalingos susisiekimo infrastruktūros plėtros. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nebuvo verčiamas pasirašyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, o jam tik buvo suteikta informacija, kokiu būdu galėtų atlikti viešosios savivaldybės infrastruktūros plėtros darbus. Teismas pažymėjo, kad Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai, o vienas iš susitarimo būdas yra sutartis, kuria Savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus.
20. Teismas sprendė, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kokiais nustatytais faktais, teisės aktų nuostatomis jis grindžiamas, jame pateikti pakankami ir aiškūs motyvai, aiškios dėl jame išdėstytų aplinkybių kylančios pasekmės, iš skundžiamo Sprendimo yra aiškus jo pagrindu susiklostantis pareiškėjo ir Savivaldybės santykis, lengvai galima identifikuoti tiek pareiškėjo, tiek Savivaldybės teises bei pareigas, Sprendime nurodomos ištirtos ir nustatytos aplinkybės, Sprendimas, kaip administracinis aktas, pakankamai ir aiškiai motyvuotas, atitinka kitus VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Teismas vertino, kad Sprendimo turinys leido pareiškėjui pakankamai argumentuotai nesutikti su Sprendimo motyvais ir visapusiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, o vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su Sprendimą priėmusios institucijos atliktu vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Taigi teismas darė išvadą, kad Savivaldybės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
21. Teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.
22. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
III.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Savivaldybės Sprendimą bei įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Statybos įstatymo straipsnių, reglamentuojančių prisijungimo sąlygų išdavimą, analizė leidžia teigti, kad per 10 dienų laikotarpį turi būti išduotos prisijungimo sąlygos, arba motyvuotai atsisakoma jas išduoti. Savivaldybės puslapyje yra nurodyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami, t. y. 1) prašymas; 2) žemės sklypo ribų planas ir žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai; 3) situacijos schema. Tačiau nėra jokio reikalavimo sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį. Be to, įstatymas nurodo, kad prisijungimo sąlygos galioja 5 metus nuo jų išdavimo dienos, jeigu statybą leidžiantis dokumentas negautas, o gavus statybą leidžiantį dokumentą, specialieji reikalavimai ir prisijungimo sąlygos galioja iki statybos užbaigimo procedūrų užbaigimo dienos. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina, jog tai yra visi reikalingi dokumentai, nes ir statybos leidimai yra tvarkomi po prisijungimo sąlygų išdavimo. Be to, įstatymas įpareigoja juridinį asmenį nevilkinti proceso ir išduoti prisijungimo sąlygas per 10 dienų arba atsisakymą pagrįsti, tačiau neleidžia nepagrįstai atsisakyti išduoti prisijungimo sąlygas, o Savivaldybė savo puslapyje yra nurodžiusi tik vieną teisės aktą, kuris reglamentuoja prisijungimo sąlygų išdavimą.
23.2. Įstatymas numato, kad gali būti sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, kai planuojama statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuris nepriklauso savivaldybei, tačiau šiuo atveju dar nėra numatyta, kaip ir kokiu būdu bus planuojama statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį. Be to, pati infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo procedūra yra pakankamai ilga.
23.3. Palyginus Statybos įstatymo ir Infrastruktūros plėtros įstatymo reglamentavimą, matyti, kad prisijungimo sąlygų išdavimas ir infrastruktūros plėtros sutarties sudarymas yra atskiros procedūros, ir nėra būtinoji sąlyga, jog be jos nebūtų pradėta ir baigta viena iš nurodytų procedūrų. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo įstatymą ir pritaikė teisės normas.
23.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Savivaldybės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo Sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Tiek skundžiamas teismo sprendimas, tiek Savivaldybės Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, be to, Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis ir Infrastruktūros plėtros įstatymu. Savivaldybė objektyviai įvertino aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, pateikė motyvus, nurodė teisinį ir faktinį pagrindą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus.
24.2. Statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Nors pareiškėjas teigia, kad tam, jog jo teisės būtų realizuotos, jam nėra būtina sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, atsakovas su tokiu argumentu nesutinka ir pažymi, kad pareiškėjas jokia teise nevaldė ir nevaldo pageidaujamų projektuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių dalių, todėl atsakant į prašymą išduoti prisijungimo sąlygas aukščiau minėtam statinio projektui, pareiškėjui buvo suteikta informacija, jog pageidaujant projektuoti viešąją savivaldybės susisiekimo infrastruktūrą – gatves, kelius, pirmiausia turi būti užtikrinta Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatyta statytojo teisė, o Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai, be to, akcentuota, kad vienas susitarimo būdas yra sutartis, kuria Savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus. Atsakovas laikosi pozicijos ir pritaria pirmosios instancijos teismui, jog pareiškėjo skundo argumentas dėl komunikacijos sąlygų sąsajumo nebuvimo su Savivaldybės infrastruktūros plėtra, yra tik interpretacinio pobūdžio ir nepaneigia Sprendime padarytų išvadų.
24.3. Pareiškėjas siekia projektuoti gatvių atkarpas, patenkančias į patvirtintus detaliuosius planus, todėl mano, jog pagrįstai buvo spręsta apie teisės jos valdomoje teritorijoje, suteikimą pareiškėjui, atlikti jo pageidaujamų gatvių atkarpų plėtros darbus, sudarius sutartį dėl infrastruktūros, kuri susijungia su esama Savivaldybės valdoma infrastruktūra. Pareiškėjo atlikta Statybos įstatymo ir Infrastruktūros plėtros įstatymų reglamentavimo analizė yra tik interpretacinio pobūdžio, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas nėra pagrįstas ir yra atmestinas, o pateiktas atsakovo Sprendimas yra tinkamas, motyvuotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Statybos įstatymo nuostatomis ir Infrastruktūros plėtros įstatymu, pareiškėjo prašymui dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų parengimo projektui yra taikomi minėti teisės aktai, todėl Sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jame nurodomi teisiniai ir faktiniai pagrindai, dėl kurių prašymas negalėjo būti tenkinamas.
24.4. Savivaldybė objektyviai įvertino aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, atsižvelgė, jog Sprendimas yra susijęs su asmens turtu ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė tinkamų argumentų, kurie pagrįstų skundžiamo Sprendimo neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nemotyvuotumą ar nepagrįstumą, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime nurodytais motyvais nereiškia, jog Sprendimas nėra motyvuotas ir turėtų būti panaikintas pagal pareiškėjo argumentus. Taigi, pareiškėjui pateiktas Sprendimas buvo išsamus ir motyvuotas, taip pat jam paaiškintas teisės aktuose nustatytas reguliavimas, dėl kokių priežasčių pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas. Savivaldybės Sprendimas yra tinkamas ir atitinkantis teisės aktų keliamus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Savivaldybės 2024 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Savivaldybės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo Sprendimą panaikinti, taip pat nurodė, jog konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.
27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo ginčui aktualų teisinį reguliavimą, taip pat netinkamai pritaikė teisės normas, mano, jog skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra teisinis pagrindas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Konstatuotina, kad šiuo aspektu teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, o tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Statybos įstatymo straipsnių, reglamentuojančių prisijungimo sąlygų išdavimą, analizė leidžia teigti, jog per 10 dienų laikotarpį turi būti išduotos prisijungimo sąlygos arba motyvuotai atsisakoma jas išduoti, bet neleidžia nepagrįstai atsisakyti išduoti prisijungimo sąlygas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Statybos įstatyme yra nustatytas iš esmės procedūrinio pobūdžio terminas, per kurį turi būti priimtas atitinkamas sprendimas, t. y. išduoti prisijungimo sąlygas arba motyvuotai atsisakyti jas išduoti. Tačiau minėtame įstatyme nustatytas terminas, savaime nesuponuoja pareigos prisijungimo sąlygas išduodančiam subjektui (šiuo atveju Savivaldybei) visais atvejais išduoti prisijungimo sąlygas, neįvertinus prašymo pagrįstumo bei atitikties teisės aktų reikalavimams, t. y. išduoti prisijungimo sąlygas ir tais atvejais, kai tam nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nei Savivaldybei, nei teismui nepateikė jokių nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų dėl teritorijų (gatvių atkarpų), kurias siekia projektuoti. Todėl, nenustačius, kad pareiškėjas, prašymo pateikimo metu, nuosavybės ar kita valdymo forma, valdė siekiamų projektuoti gatvių atkarpas, dėl kurių prisijungimo sąlygų prie susisiekimo komunikacijų išdavimo kreipėsi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Savivaldybė pagrįstai, remdamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalimi (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.), nustatė, jog prašymą išduoti sąlygas pateikė asmuo, t. y. pareiškėjas, neturintis teisės būti statytoju, ir tai yra vienas iš argumentų, dėl ko prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos negali būti išduodamos. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
32. Pažymėtina, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo tvarką numato Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Pagal Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tarp savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus, savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus (iniciatorių), savivaldybės infrastruktūros valdytojo (valdytojų) ir (ar) elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojų iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo ar iki statybos darbų pradžios, kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas vadovaujantis šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu: 1) kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas, – iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo; 2) kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas ir vadovaujantis Statybos įstatymu privaloma pranešti apie statybos pradžią, – iki šio pranešimo dienos; 3) kai neprivaloma pranešti apie statybos pradžią, – iki statybos darbų pradžios. Minėto straipsnio 3 dalies nuostatose, be kita ko, numatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis nesudaroma, kai: 1) savivaldybės infrastruktūros plėtra nesusijusi su konkretaus statytojo (vystytojo) reikmėmis ir ją savo lėšomis įgyvendina savivaldybės infrastruktūros valdytojai; 2) savivaldybės infrastruktūros plėtrą įgyvendina kiti savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriai; 3) siekiama įrengti ar pastatyti naują kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nesuplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengiamas atitinkamas vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentas ir tam įgaliota institucija šį dokumentą patvirtina.
33. Nors pareiškėjas tvirtina, kad Savivaldybės puslapyje yra nurodyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami ir nėra jokio reikalavimo sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad toks informacinio pobūdžio pranešimas savaime neturi teisinės galios ir negali paneigti ar pakeisti Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo ir nesudarymo atvejus. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo schemoje, pridėtoje prie jo prašymo, nurodytos atkarpos pateka į patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų galiojimo ribas, t. y. į apie 37,4 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir į teritorijos, (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, jog Savivaldybė pagrįstai sprendė apie teisės jos valdomoje teritorijoje, suteikimą pareiškėjui atlikti pareiškėjo pageidaujamų gatvių atkarpų plėtros darbus, sudarius sutartį dėl infrastruktūros, kuri susijungia su esama Savivaldybės valdoma infrastruktūra, yra teisėta ir pagrįsta. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo verčiamas pasirašyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, bet jam Sprendimu tik buvo suteikta informacija, kokiu būdu jis galėtų atlikti viešosios Savivaldybės infrastruktūros plėtros darbus, nes Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai, o vienas iš susitarimo būdų yra sutartis, kuria Savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus. Todėl priešingi su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
34. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad Infrastruktūros plėtros įstatymas numato, jog gali būti sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, kai planuojama statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuris nepriklauso Savivaldybei, tačiau dar nėra numatyta, kaip ir kokiu būdu bus planuojama statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, taip pat jog, sulyginus Statybos įstatymo ir Infrastruktūros plėtros įstatymo reglamentavimą, matyti, kad prisijungimo sąlygų išdavimas ir infrastruktūros plėtros sutarties sudarymas yra atskiros procedūros, ir infrastruktūros plėtros sutarties sudarymas nėra būtinoji sąlyga, kad be jos nebūtų pradėta ir baigta viena iš nurodytų procedūrų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikta, su nurodytais argumentais susijusi, atitinkamų Statybos įstatymo, taip pat ir Infrastruktūros plėtros įstatymų nuostatų interpretacija, iš esmės yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, paremta klaidingu šių teisės aktų atitinkamų nuostatų aiškinimo ir taikymo interpretavimu, selektyviais argumentais ir aplinkybėmis, nepaneigianti pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų, todėl atmestina kaip nepagrįsta.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
36. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
37. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
39. Kadangi galutinis procesinis sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.