Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui J. V., dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą byloje – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. V. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1150-358/2012 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.1. punktą, nurodant, kad nepilnametės dukters A. V. išlaikymui J. V. mokės po 175 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo priteisti A. V. iš J. V. laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 175 Eur, turto tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant D. V..

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys numatė, jog J. V. nepilnametės A. V. išlaikymui kas mėnesį periodinėmis išmokomis skirs po 101,37 Eur (350 Lt) iki dukters pilnametystės. Teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, priimtas prieš ketverius metus. Ieškovė prašymą priteisti laikiną išlaikymą grindžia padidėjusiais vaiko poreikiais. Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinus pateiktus duomenis, t. y. vaiko poreikių lentelę, joje nėra nurodytų ekstraordinarių, ypatingų aplinkybių, dėl kurių vaiko poreikiai ar tėvų turtinė padėtis galimai iš esmės pasikeitė (pvz., vaiko ar ieškovės liga, ieškovės nedarbingumas ar kt.). Todėl įvertinęs, kad minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai, esant priteistam išlaikymui po 101,37 Eur kas mėnesį, šios bylos nagrinėjimo metu galimai yra tenkinami, teismas sprendė, kad reikalavimas dėl pasikeitusių vaiko poreikių ir jiems tenkinti reikalingos sumos didinimo bus išspręstas bylą išnagrinėjus iš esmės. Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisto išlaikymo dydžio keitimą. Įstatyme numatyta galimybė priteisti laikiną išlaikymą, kai jis nėra teikiamas. Remiantis CPK 145 str. 1 d. 13 p., teismas gali taikyti tik įstatyme numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, priteisus ieškovės prašomo dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, iš esmės būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, o pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p. teismui padidinus mokamą išlaikymą nepilnamečiui vaikui laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir galimai atmetus ieškinį, išieškotų sumų pagal teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas neturėtų pagrindo išsiieškoti.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, jog vaiko laikinas išlaikymas yra skirtas vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti, t. y. užtikrinti minimalius vaiko poreikius maistui, būstui, sveikatai, ugdymui. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiui vaikui yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Kadangi civilinės bylos nagrinėjimas gali užtrukti tam tikrą laiką, tokiu atveju yra labai svarbu užtikrinti ir apsaugoti vaiko interesus. Skiriant laikiną išlaikymą A. V. būtina atsižvelgti į tai, kad pasikeitė ir išaugo ne tik jos poreikiai, kas sąlygojo išlaidų, skirtų būtiniesiems jos poreikiams tenkinti išaugimą, tačiau pasikeitė ir bendra ekonominė situacija Lietuvoje, pragyvenimas nuo 2012 m. gerokai pabrango. Priimant skundžiamą nutartį nesilaikyta prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo, neatsižvelgta į šiandieninę ekonominę situaciją, kad už tokią pinigų sumą sunku tenkinti net ir minimaliausius vaiko poreikius.Nesutiktina su teismo išvada, jog remiantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, teismas gali taikyti tik įstatyme numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje pažymėta, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau, teismo nuomone, yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus. Taigi CK 3.65 straipsnyje nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, vadinasi, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tokias, kurios yra reikalingos tam, kad konkrečioje situacijoje būtų maksimaliai pasiekti įstatymo numatyti tikslai ir apginti nepilnamečio vaiko interesai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir iš atsakovo J. V. priteisti laikiną padidintą išlaikymą nepilnamečiui vaikui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenys patvirtina, jog Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1150-358/2012 buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šios sutarties 4.1. punkte numatyta, jog J. V. nepilnametės dukters A. V. išlaikymui skirs kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt iki dukters pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui po 101,37 Eur kas mėnesį tenkina minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, o ekstraordinarių, ypatingų aplinkybių, dėl kurių vaiko poreikiai ar tėvų turtinė padėtis galimai iš esmės pasikeitė, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenustatyta, be to, priteisus ieškovės prašomo dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, iš esmės būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ieškovės D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Apeliantė (ieškovė) D. V., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis ne tik neužtikrina nepilnamečio vaiko galimybės fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus, bet ir nepatenkina net būtiniausių nepilnamečio vaiko poreikių, todėl yra pažeidžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, o teismas turi teisę taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų nepilnamečio vaiko interesus.

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Remiantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol byloje bus priimtas teismo sprendimas. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tuo, jog vaiko laikinas išlaikymas yra skirtas ne tik vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu ir pažymi, kad laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo, jo dydžio pakeitimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaikų interesai turi būti apsaugoti. Apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008), pagal kurią išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu ir yra svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus, taikytina nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, kai teismas nustato vaiko poreikius (jų pokytį) bei vaiko tėvų turtinę padėtį ir galimybes teikti tam tikro dydžio išlaikymą, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol bus išnagrinėta byla, nustatydamas, kad asmuo, prašantis taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą. Pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Priteisto išlaikymo dydis taip pat gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Nagrinėjamu atveju ieškovė D. V., kreipdamasi į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo J. V. laikiną išlaikymą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis yra nepakankamas patenkinti minimalius jo poreikius ginčo tarp šalių nagrinėjimo metu ar kad atsirado ekstraordinarių poreikių, kuriuos tenkinti reikėtų nedelsiant, padidinant priteistą išlaikymą dar iki sprendimo priėmimo. Ieškovė išaugusius nepilnamečio vaiko poreikius grindė tik savo sudaryta poreikių lentele. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš pateiktos vaiko poreikių lentelės nenustatyta jokių ypatingų (išimtinių) aplinkybių, dėl kurių vaiko poreikiai ar tėvų turtinė padėtis galimai iš esmės pasikeitė ir dėl to šių poreikių patenkinimą reikėtų užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Neabejotinai, vaikams augant, jų poreikiai didėja, tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daugelio įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2011; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Ieškovė, prašydama padidinti atsakovo mokamą išlaikymą nepilnametei dukrai dėl padidėjusių vaiko poreikių, privalo įrodyti esminį, o ne mažareikšmį vaiko poreikių pasikeitimą. Be to, kaip jau minėta, sprendžiant klausimą dėl priteisto išlaikymo padidinimo, turi būti įvertinta tėvų turtinė padėtis, tačiau ieškovė nepateikė jokių atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad esant priteistam išlaikymui po 101,37 Eur minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai šios bylos nagrinėjimo metu yra tenkinami, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiame bylos nagrinėjimo etape nėra teisinio pagrindo.Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo pagal ieškinį ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei atsakovo galimybių teikti tam tikro dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintini išnagrinėjus bylą iš esmės (išklausius šalių paaiškinimų, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą). Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai.Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis ir teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės argumentą laiko pagrįstu ir pažymi, jog šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje, iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, taip pat iki teismo sprendimo priėmimo būtų laikinai sureguliuota ginčo situacija. Taigi šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. CPK 145 straipsnio 1 dalyje bei CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios konkrečiu atveju yra būtinos siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip priteisto išlaikymo dydžio pakeitimas, tačiau teismas, vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu bei siekdamas maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nustatęs, jog priteisto išlaikymo dydis nėra proporcingas esamiems vaiko poreikiams ir jų patenkinimas nėra pilnai užtikrinamas, gali pakeisti priteistą išlaikymą vaikui, jį padidindamas, remdamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Tačiau nagrinėjamu atveju, nustačius, jog minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai šios bylos nagrinėjimo metu yra tenkinami, t. y. nėra akivaizdžiai pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai, taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiame bylos nagrinėjimo etape nėra pagrindo.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.