Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

M. A. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi – 1 metais 5 mėnesiais 21 diena, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo M. A. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. P., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė.

1. E. P. ir M. A. pripažinti kaltais už tai, kad 2021 m. rugsėjo 26 d., 15.51 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, aplinkinių žmonių akivaizdoje sustabdę D. V. vairuojamą automobilį ,,VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), per pravirą automobilio durų langą M. A., veikdamas iš chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, vieną kartą dešine ranka sudavė automobilyje sėdėjusiam D. V. į galvos sritį, pastarajam išlipus iš automobilio, lauke rankomis sudavė tris kartus D. V. į galvos sritį, E. P. rankomis sudavė du kartus D. V. į galvos sritį, po to D. V. susigrūmus su M. A. ir parkritus jiems ant žemės, E. P. du kartus spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, po to M. A. atsistojo ir vieną kartą įspyrė D. V. į galvos sritį, M. A. ir E. P. tokiais bendrais įžūliais veiksmais nukentėjusiajam D. V. sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados.

4. Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, o taip pat, nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme – laisvės atėmimu, nurodydamas, jog ji, atsižvelgiant į jį charakterizuojančius duomenis, yra per griežta ir jos vykdymas turėtų būti atidėtas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis; taip pat ginčijamas BK 64 straipsnio nuostatų taikymas. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

6. Iš nuteistojo M. A. apeliacinio skundo matyti, jog pirmiausia yra nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai neidentifikavo ir nekvalifikavo nuteistojo M. A. veiksmų, o taip pat neteisingai vertino ne tik nukentėjusiojo D. V., tačiau ir liudytojų paaiškinimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis nuteistojo E. P., nukentėjusiojo D. V., liudytojų E. L., A. G. (C.) parodymais padarė išvadą, jog E. P. ir M. A. viešoje vietoje – gatvėje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fiziniu smurtu prieš nukentėjusįjį, demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekė save pastatyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Nors apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl M. A. kaltės neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiek nuteistojo E. P., kuris pripažino savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupėje su apeliantu, tiek ir nukentėjusiojo, o taip pat ir liudytojų parodymais. Svarbu ir tai, kad vienintelio M. A. parodymai, apie tai, kad jis nagrinėjamo įvykio metu kumščiu netrenkė automobilyje sėdėjusiam D. V., o vėliau su juo tik susistumdė, tačiau smūgių neva nesudavė, nesutapo su kitais byloje surinktais įrodymais. Tiek nuteistasis E. P., tiek ir nukentėjusysis D. V. davė nuoseklius, vienas kitam neprieštaraujančius parodymus, jog būtent apeliantas pirmasis sudavė smūgį rankos kumščiu automobilyje sėdinčiam D. V., o nukentėjusiajam iš automobilio išlipus, prieš jį ir toliau buvo smurtaujama. Šias nuteistojo E. P. ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojos E. L. ir A. G. (C.), kurios tiesiogiai matė nagrinėjamą įvykį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos nagrinėjimo metu apklaustų nuteistųjų, nukentėjusiojo ar liudytojų parodymus, kuomet tik paties apelianto pateikiama įvykio versija prieštaravo visų kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Šioje dalyje svarbūs paties M. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, jog ne tik jis nukentėjusiajam nesudavė jokių smūgių, tačiau ir neva nematė, kad E. P. nukentėjusiajam taip pat būtų sudavęs smūgius ar spyręs. Šie apelianto duoti parodymai iš esmės prieštarauja nuteistojo E. P. duotiems parodymais, jog sustojus nukentėjusiojo vairuotam automobiliui, M. A. nukentėjusiajam dar sėdint automobilyje sudavė vieną smūgį į galvos sritį, o nukentėjusiajam išlipus, M. A. pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam po ko ir pats E. P. pora kartų spyrė nukentėjusiajam. Vertinant apelianto parodymus su nuteistojo E. P., kuris, be kita ko, pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, kurią padarė veikdamas bendrininkų grupėje su apeliantu, darytina išvada, jog būtent paties apelianto duoti parodymai yra tik gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino neatitikimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų duotų parodymų, tačiau pats apeliantas šių jo įžvelgiamų neatitikimų skunde nenurodo, o ir apeliacinės instancijos teismas neatitikimų tarp pirmosios instancijos teismo įvertintų liudytojų ir nukentėjusiojo, o taip pat ir nuteistojo E. P. duotų paaiškinimų, kurie sąlygotų kitokios nei skundžiamu nuosprendžiu padarytos išvados dėl apelianto kaltės priėmimo, nenustatė. Nukentėjusiojo D. V., o taip pat ir liudytojos A. G. (C.) parodymų objektyvumu neleidžia suabejoti ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusysis D. V. pirmosios instancijos teismui pateikė neva melagingą informaciją, jog nepažįsta apelianto, o su liudytoja A. G. (C.) apeliantą sieja priešiški santykiai. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog iki nagrinėjamo įvykio nepažinojo M. A., jog jį (apeliantą) pažinojo liudytoja E. L.. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad liudytoja A. G. (C.) kokiu nors būdu būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi, o taip pat ji ir rašytinai buvo įspėta ir dėl galimos atsakomybės už melagingų parodymų davimą (2 t., b. l. 44). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai vadovavosi būtent nuteistojo E. P., nukentėjusiojo D. V. ir liudytojų E. L. ir A. G. (C.) parodymais, patvirtinančias apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir paneigiančiais paties apelianto pateiktą įvykių versiją. Vien apeliaciniame skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje apklaustų asmenų parodymus, dėl ko buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo naikinti tokį sprendimą kaip nepagrįstą ar neteisėtą.

7. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų, t. y. galimo greičio viršijimo, taip pat to, jog šis vos nepartrenkė nuteistųjų. Matyti, jog apeliantas šiuo skundo argumentu nurodo, jog būtent nukentėjusiojo veiksmai buvo pagrindinė kilusio konflikto priežastis, todėl baudžiamoji atsakomybė apeliantui kilti negalėjo. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nuteistųjų E. P. ir M. A. versija, jog nukentėjusysis D. V., vairuodamas automobilį, vos nepartrenkė nuteistųjų, buvo atmesta, kadangi buvo paneigta byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo duotais parodymais, jog jis važiavo lėtai ir būtent nuteistieji jį sustabdė užkirsdami jam kelią. Nukentėjusiojo duotus parodymus šioje dalyje patvirtino ir kartu su juo automobiliu važiavusi liudytoja E. L. bei liudytoja A. G. (C.), kuri tiesiogiai matė nagrinėjamą įvykį. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu gautus duomenis, kuomet nuteistasis E. P. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, jog nukentėjusiojo vairuotas automobilis įvykio metu sustojo apytiksliai 1 metro atstumu nuo nuteistųjų. Vadovaudamasis byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog konflikto iniciatorius buvo ne nukentėjusysis, tačiau pats apeliantas. Apeliacinio skundo argumentai, jog būtent nukentėjusysis turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Matyti, jog apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl nukentėjusiojo D. V. neva padarytos nusikalstamos veikos, tiesiogiai susiję ir su apelianto teiginiais, jog jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios padaryti nusikalstamą veiką, o taip pat nebuvo ir kitų BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu pagal BK 284 straipsnį paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar nuteistojo M. A. veiksmai prieš nukentėjusįjį atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, apygardos teismas vertina, kokius padarinius sukėlė jo, o taip pat ir E. P. viešoje vietoje naudotas smurtas. Remiantis teismų praktika būtent kilę padariniai (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas) yra esminis šio nusikaltimo požymis, leidžiantis konstatuoti, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam ginčo dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis M. A. atliko viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje šalia gyvenamųjų namų, kur bet kuriu paros metu gali ir turi teisę būti ne tik aplink esančių gyvenamųjų namų gyventojai, tačiau ir kiti asmenys. Nagrinėjamą įvykį bei jo metu prieš nukentėjusįjį apelianto, o taip pat ir nuteistojo E. P. atliktus neteisėtus smurtinio pobūdžio veiksmus matė kartu su nukentėjusiuoju automobilyje važiavę asmenys, o taip pat ir liudytoja A. G. (C.). Būtent dėl neleistino ir visuomenėje nepriimtino nuteistųjų elgesio į įvykio vietą buvo iškviesti ir policijos pareigūnai. Nors pats apeliantas neigia savo kaltę, nurodydamas, jog fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, o apeliaciniame skunde nurodoma, kad konfliktas kilo dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, tačiau tokia neteisėto elgesio priežastis, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip neeliminuoja jų pavojingumo. Nuteistasis M. A. naudojo prieš nukentėjusįjį D. V. fizinį smurtą ir neabejotinai suvokė savo neteisėtų veiksmų pobūdį bei galinčius kilti padarinius, suvokė, jog neteisėtus veiksmus atlieka viešoje vietoje, matant kitiems asmenims ir norėjo taip veikti. Apelianto atlikti veiksmai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, dėl tokių veiksmų buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka, nes įvykio metu žmonės išsigando agresyviai nusiteikusio nuteistojo, patyrė neigiamas emocijas dėl jų akivaizdoje naudojamo smurto. Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, jog nuteistojo M. A. nurodomi argumentai, jog jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. A. veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

8. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. A. paskirta laisvės atėmimo bausme, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, todėl parinko per griežtą bausmės rūšį. BK 284 straipsnio sankcijoje, už šios nusikalstamos veikos padarymą yra numatytos galimos skirti kelios alternatyvios bausmių rūšys, o būtent: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas M. A. už šios nusikalstamos veikos padarymą, įvertinus jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje ir turėdamas neišnykusį teistumą už ankščiau padarytą nusikalstamą veiką, t. y. būdamas recidyvistu), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tai, jog jis ankščiau jau 9 kartus buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, o tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimą, jog lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu buvo baustas administracine tvarka už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, o taip pat įvertinus ir kitus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, skyrė laisvės atėmimo bausmę 1 metams 4 mėnesiams. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, kad jis grįžęs iš pataisos namų sukūrė šeimą, persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), kur įsidarbino, kad laisvu metu vykdo jam skirtą viešųjų darbų bausmę, priklauso (duomenys neskelbtini) asociacijai, kurioje savanoriauja, 2021 - 2022 m. įgijo plytelių klojėjo kvalifikaciją ir vykdo individualią veiklą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog parinkdamas M. A. skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį buvo įvertintos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, kad jis nuo 2018 m. balandžio 6 d. yra užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą, yra vedęs, tačiau buvo įvertinta ir tai, jog naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė praėjus kiek daugiau nei pusei metų po to, kai buvo lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo vietos. Ši aplinkybė bei tai, kad M. A. praeityje jau buvo ne vieną kartą pripažintas kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, o tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą išvadą, jog M. A. nuolat daro tyčines pavojingas nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į brangiausią žmogaus turtą – sveikatą, dėl to yra pavojingas visuomenei. Svarbu ir tai, jog M. A. už ankščiau padarytas nusikalstamas veikas jau buvo skiriama ir pati griežčiausia bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas, o nuteistajam ir toliau darant naujas nusikalstamas veikas, negalima daryti išvados, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę už laisvės atėmimo bausmės rūšį.

9. Taip pat, negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Nors apeliantas teigia, kad realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas sugriaus nuteistojo socialinius ryšius, pablogins socialinius įgūdžius ir neigiamai atsilieps jo asmeniniam gyvenimui, karjerai ir įsiliejimui į visuomenę, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šeimos bei darbo turėjimas nuteistojo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų darymo, todėl ši aplinkybė neturėtų lemti ir švelnesnės bausmės atlikimo formos taikymo. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tik realus bausmės vykdymas padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, subendrindamas M. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi (1 metai 5 mėnesiai 21 diena) neteisingai taikė BK 64 straipsnio nuostatas. Apeliantas nurodo, jog jam paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su jau atlikta bausme, kadangi 2022 m. liepos 23 d., pasibaigus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, jis buvo išbrauktas iš probacijos tarnybos registro. Apygardos teismas su tokia apelianto pozicija sutikti negali, kadangi pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam M. A. laisvės atėmimo bausmę, ją pagrįstai subendrino su Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. A. naują nusikalstamą veiką padarė 2021 m. rugsėjo 26 d., t. y. dar neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės (2021 m. vasario 2 d. buvo paleistas lygtinai iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos), todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam M. A. paskirtas bausmes, pagrįstai vadovavosi 64 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis išdėstytu, šis apeliacinio skundo argumentas taip pat yra atmetamas, jo pagrindu naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

11. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. A. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, o jam paskirta laisvės atėmimo bausmė paskirta teisėtai ir pagrįstai, atitinka proporcingumo ir teisingumo reikalavimus, paskirta įvertinus visas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes. Naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų.

12. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad M. A. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 150 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei.

13. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal, be kita ko, nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

14. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

15. Iš bylos matyti, kad nuteistasis M. A. pats parengė apeliacinį skundą, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jis vykdo individualią veiklą, tačiau tikslesnių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtus duomenis, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.