Utenos apylinkės teismo sprendimas

KOPIJA Civilinė byla Nr. e2YT-388-732/2019 Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00693-2018-7 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1; 3.2.6.5.; 3.4.5.2. (S)

2019 m. kovo 1 d.

suinteresuotų asmenų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vokiečių armijai užėmus Lietuvą, J. B. nepasitraukė kartu su Raudonąja Armija, tikėdamasis, kad atsirado galimybė Lietuvoje atkurti nepriklausomybę ir Lietuvos kariuomenę, tačiau kai paaiškėjo, kad kuriami lietuviški pasipriešinimo pulkai turi tarnauti vokiečių reikmėms, o nebus atkuriama Lietuvos kariuomene, J. B. įsidarbino kelių darbininku Šiauliuose, kur dirbo iki 1944 m. Grįžus Raudonajai armijai turėjo dirbti Šiaulių kalėjime prižiūrėtoju, tačiau kaip „liaudies priešui“ 1944 metų pabaigoje buvo atnaujinta dar 1940 metais užvesta operatyvinė byla ir 1945-05-15 Vilniaus garnizono Karinis tribunolas jį nuteisė pagal RTFSR BK 581b straipsnį už tai, kad jis, būdamas kariškiu, išdavė tėvynę, ir paskyrė jam dešimt metų laisvės atėmimo su penkerių metų trukmės apribojimu, atimant teises, numatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c punktuose. Laisvės atėmimo vietoje J. B. buvo nuo 1945-03-04. Iš laisvės atėmimo vietos Komijos ATSR, Pečioros pataisos darbų stovyklos paleistas 1953-02-09, nustatant galimą gyvenamąją vietą Uchtos m., Komi ATSR su leidimu vykti tik iki Pečioros geležinkelio Uchtos stoties. Leidimas grįžti į Lietuvą J. B. nebuvo išduotas. Nustatytoje vietoje Chalmerju kaime, Vorkutoje, Komi ATSR J. B. dirbo pakėlimo mašinistu anglies kasykloje.

Į Lietuvą J. B. galėjo atvažiuoti tik kartą per metus, nustatytam laikui, nurodant tikslią gyvenamąją vietą kur tuo laikotarpiu gyvens. Apie tai jis turėjo informuoti Vorkutos m. komendantūrą, atvykęs į Lietuvą turėjo laikinai registruotis, ir išsiregistruoti išvažiuodamas. Jis lankydavosi (duomenys neskelbtini), pas tėvus.

1955-09-17 buvo paskelbta amnestija, kuri taikyta ir J. B., tačiau leidimas grįžti į Lietuvą nebuvo išduotas, o vadovaujantis 1957-01-21 LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku buvo uždrausta politiniams kaliniams nuteistiems už tėvynės išdavimą po lagerio apsigyventi ne tik 100 km spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno, bet ir likusioje Lietuvos teritorijoje, o jiems grįžus savavališkai, teismo nuosprendžiu turėjo būti tremiami iki penkių metų. Šis įsakas galiojo iki 1988 metų.

1956 metais atvykęs j Lietuvą J. B. susipažino su M. J. ir (duomenys neskelbtini) susituokė. Kadangi kaip politinis kalinys neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje ir buvo įrašytas į specialią įskaitą, į Vorkutą grįžo kartu su žmona. Ten (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjas R. B.. Šeimoje buvo dar vienas sūnus, tačiau jis neišgyveno.

Šeima nuolatinai prašė leidimo grįžti į Lietuvą. 1960-11-25 J. B. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą dėl reabilitacijos, tačiau gavo 1961-01-10 atsakymą, kad J. B. buvo nuteistas pagrįstai ir nėra pagrindo reabilitacijai. Politinio kalinio statusas buvo taikomas ne tik J. B., bet ir jo šeimos nariams. Leidimas grįžti į Lietuvą buvo išduotas tik 1961 metais - tais metais visi su šeima grįžo į Lietuvą. J. B. į Lietuvą grįžo 1961 metais be leidimo, čia mirė (duomenys neskelbtini).

1990-06-25 LR Aukščiausiasis teismas išdavė Pažymėjimą Nr.8-4017/90. kuriuo nurodė, kad pagal 1990-05-02 Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo I straipsnį J. B. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietines teises.

Įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Šio centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2018-02-14 protokolu Nr 2PD-1(250) nurodė, jog pareiškėjo tėvas J. B. buvo politinis kalinys, tačiau nepakanka duomenų bei pateiktų dokumentų pripažinti pareiškėją nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinį statusą. Neturėdamas galimybių gauti papildomų dokumentų, pareiškėjas kreipiasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio lakto nustatymo.

Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas siekiant pareiškėjui įgyti nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens teisinį statusą ir gauti nustatytas kompensacijas bei kitas socialines išmokas, priklausančias asmenims, nukentėjusiems nuo okupacinių režimų. Pareiškėjas R. B. teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti ir nurodė, jog tėvas ne savo noru buvo apsigyvenęs Uchtos mieste, o buvo priverstinai apgyvendintas. Apie tai jam pasakojo motina ir motinos sesuo V. A. B.. Iš jų jam žinoma, jog tėvas negalėjo pats grįžti į Tėvynę, o tik atvykdavo atostogų ir tai prieš išvykstant iš Uchtos turėjo iš ten išsiregistruoti ir laikinai prisiregistruoti Lietuvoje. Tik parašius malonės prašymą, tėvo šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo pareiškimas tenkintinas.

Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjo tėvas J. B. iki II-jo pasaulinio karo ir Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 4 artilerijos su kavalerijos skyriumi pulke. 1940 metais Lietuvos liaudies kariuomenę perorganizavus i Raudonosios Armijos 29 šaulių teritorinį korpusą, J. B. buvo priverstas tarnauti Raudonojoje Armijoje. Lietuvos ypatingojo archyvo 2018-10-11 pažymoje Nr. P2-2538 nurodyta, jog pareiškėjo tėvas J. B. tarybinės kariuomenės Karo Tribunolo 1940 m. gruodžio mėnesį buvo nuteistas pagal RTFSR BK 193⁷ straipsnį „b“ punktą 1 metams drausmės bataliono už tai, jog pasišalino iš dalinio, tai yra dezertyravo iš Raudonosios Armijos ir buvo kalinamas Latvijos teritorijoje. Po to, Vilniaus garnizono Karo Tribunolo 1945-05-15 nuosprendžiu už Tėvynės išdavimą pagal RTFSR BK 581b straipsnį buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje su teisių suvaržymu 5 metams, be turto konfiskavimo. 1953-02-09 J. B. iš Vorkutpečlago buvo paleistas prieš laiką, įskaitant darbo dienas. LTSR Aukščiausiojo Teismo 1961-01-10 rašto duomenimis, remiantis TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1955-09-17 įsako 6 str. J. B. buvo panaikintas teistumas. 1953-02-09 pažymoje Nr. 00027110 nurodyta, jog J. B. atlikinėjo bausmę VRM įkalinimo vietose iki 1953-02-09 d., ir atlikęs bausmę, įskaitant atidirbtų darbo dienų skaičių, buvo paleistas į laisvę ir keliauja į pasirinktą gyvenamąją vietą Uchtos m., Komi ATSR, iki Pečioros geležinkelio Uchtos stoties. (duomenys neskelbtini) J. B. ir M. J. susituokė ir jų santuoka įregistruota Molėtų rajono CMS, įrašo Nr. 139 (santuokos liudijimas IV OK Nr. (duomenys neskelbtini). R. B., J. sūnus gimė (duomenys neskelbtini) mieste Chalmer ju, Archangelsko sritis, Anderminsko rajonas, RTFSR (gimimo liudijimas ŽC Nr. (duomenys neskelbtini)). J. B. mirė (duomenys neskelbtini) d. ((duomenys neskelbtini) mirties įrašas Nr. 4). 1990-06-25 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo išduotame pažymėjime Nr. 8-4017/90 nurodyta, jog B. J., A., gim (duomenys neskelbtini) gyvenęs (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose- Komi ATSR nuo 1945-03-04 iki 1953-02-09 d. Pagal 1990 m. gegužės 02 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo teisės.

Iš aptartų byloje pateiktų dokumentų darytina išvada, jog pareiškėjo tėvas J. B. buvo Lietuvos Respublikos patriotas ir nenorėdamas tapti Lietuvos Respublikos išdaviku arba kolaboruoti su okupaciniu režimu, pasišalino iš Raudonosios Armijos gretų, kai jo dalinys buvo inkorporuotas į okupacinio režimo ginkluotąsias pajėgas. Dėl savo politinių pažiūrų jis buvo nuteistas ir atlikinėjo bausmę. Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą J. B. pasiliko Lietuvoje ir vėl Raudonajai Armijai okupavus Lietuvos Respublikos teritoriją už tėvynės išdavimą buvo nuteistas 10 metų lagerių.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras motyvuodamas tuo, jog 1953-02-09 pažymoje Nr. 00027110 nurodyta, kad jis iš lagerio išvyko į pasirinktą vietą, atsisako R. B., gimusiam tremtyje, pripažinti tremtinio statusą, nes jo tėvas J. B. nuo 1953-02-09 jau nebuvo kalinys ar tremtinys.

Su tokia suinteresuoto asmens išvada negalima sutikti. Liudytoja V. A. B. paaiškino, jog J. B. vieną kartą buvo atvykęs į Lietuvą 1956 m. ir atvykęs jis turėjo laikinai registruotis pagal atvykimo vietą. Okupaciniu laikotarpio laikinai registruotis turėjo arba užsieniečiai, arba asmenys, kurie turėjo problemų su okupaciniu režimu. Pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 35 straipsnio 1 d. viena iš teisminio taisomojo pobūdžio socialinės gynos priemonė yra pašalinimas iš RTFSR ar iš atskiros vietovės ribų su privalomuoju apgyvendinimu ar uždraudimu gyventi kitose vietovėse ...(RTFSR BK redakcija su pakeitimais iki 1940 m. lapkričio 15 d.; šio straipsnio redakcija nepasikeitė ir RTFSR BK redakcijoje iki 1954-01-01). Taigi, liudytojai V.A. B. nėra pagrindo netikėti ir darytina išvada, jog J. B. buvo apribota galimybė grįžti į Tėvynę ir tai, jog minėtoje pažymoje nurodytas J. B. vykimas į pasirinktą vietą, neturi jokios reikšmės, nes vietą galima buvo pasirinkti tik tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje. Pažymėtina, jog J. B. bandė teisėtai grįžti į Lietuvą, tačiau jam tai nepavyko. 1955-09-17 buvo paskelbta amnestija, kuri taikyta ir J. B., tačiau leidimas grįžti į Lietuvą nebuvo išduotas, o vadovaujantis 1957-01-21 LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku buvo uždrausta politiniams kaliniams nuteistiems už tėvynės išdavimą po lagerio apsigyventi ne tik 100 km spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno, bet ir likusioje Lietuvos teritorijoje, o jiems grįžus savavališkai, teismo nuosprendžiu turėjo būti tremiami iki penkių metų. Šis įsakas galiojo iki 1988 metų. Ir tik po to, kai J. B. Lietuvos TSR Ministrų Tarybai 1960-11-25 pateikė malonės prašymą jam buvo panaikintas teistumas ir jis su šeima galėjo grįžti į Tėvynę. Visa ši įvykių seka byloja apie tai, jog J. B. po bausmės atlikimo 1953-02-09, laisva valia negalėjo grįžti į Lietuvą, o su šeima grįžo tik po 1961-01-10, kai jo atžvilgiu buvo pritaikytas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1955-09-17 įsako 6 str. R. B. gimė (duomenys neskelbtini) Chalmer ju, Archangelsko sritis, RTFSR, tai yra pagal jo tėvo J. B. priverstinę buvimo vietą.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 dalies 3 punktas numato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

J. B. šeima gyveno jo tremties vietoje, tai yra jam buvo uždrausta gyventi Lietuvoje. Kadangi J. B. šeimos nariais buvo žmona ir du jo sūnus, todėl akivaizdu, jog šeima, kaip socialinis vienetas, negalėjo gyventi atskirai, dalimis ar kitaip. J. B., kaip politiniam kaliniui, negalint grįžti į Tėvynę, su juo negalėjo ir grįžti jo šeimos nariai. Todėl jis ir jo šeimos nariai pripažintini tremtiniais.

Atkreiptinas dėmesys, jog civilinėje byloje Nr. 2-1535-475/2012, kuri buvo išnagrinėta Kauno miesto apylinkės teisme, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja A. V. Š., būdama nepilnametė, tėvo - politinio kalinio, K. K., įkalinimo metu nuo 1945 02 09 iki 1956 03 23, kartu su motina P. K., ir broliu S. K. K., negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir pasislėpusi išvengė tremties. Šis juridinę reikšmę turintis faktas buvo įrodinėjamas liudytojų pagalba. Toje byloje liudytojai paaiškino, jog po K.K. įkalinimo, jo šeimos nariai bijojo tremties ir slapstėsi. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog K.K. šeimai grėsė realus pavojus, tačiau liudytojų parodymų pagrindu šis faktas buvo nustatytas. Toje byloje suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras sutiko su tokiais liudytojų parodymais. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas taip pat tiki liudytojos A.V. B. parodymams ir daro išvadą, jog J. B. įkalinimo ir grįžimo į Lietuvą apribojimo metu, žmona M. B. ir sūnus R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001, kat. 108.10). Sprendžiant klausimą, ar asmeniui, kuris kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo, toks juridinis faktas sukels asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, būtina vadovautis atitinkamų įstatymų nuostatomis ir kitais civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą faktinį ir teisinį prašomo nustatyti juridinio fakto pagrindą.

Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų ar kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 444 str., 445 str.)

Pareiškėjo prašomą nustatyti faktą patvirtino tiek pats pareiškėjas savo pateiktame pareiškime ir duodamas paaiškinimus teisme, tiek liudytoja A.V. B., kuri nurodė, jog J. B. atvykimas į Lietuvą buvo apribotas ir jis atvykęs trumpam, galimai buvo sekamas.

Faktas, kad pareiškėjas buvo politinio kalinio sūnus ir negalėjo gyventi Lietuvos Resdpublikos teritorijoje, įrodytas pareiškėjo ir liudytojos paaiškinimais, rašytiniais dokumentais. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo normas, tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami - tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėjui kitokiu būdu negalint gauti reikalingų dokumentų, nustatytinas pareiškėjo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas. Pareiškimas pagrįstas, įrodytas (CPK 444 str. 2 d. 9 p., 177str., 182 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas , vadovaudamasis LR CPK 444str. 2d. 9 p., 448 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270str.,

nusprendė:

pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. B. įkalinimo ir grįžimo į Lietuvą apribojimo metu, žmona M. B. ir sūnus R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Turintis juridinę reikšmę faktas nustatytas nukentėjusių asmenų nuo 1939 - 1990 metų okupacijų tremtinio teisinio statuso suteikimo tikslu.

Sprendimas per 30 d. gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.