- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-256-262/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-17442-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- RUAB „Junesta“
- Ieškovas
- D. T.
- Kategorijos
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus ir Almos Urbanavičienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo RUAB „Junesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. T. ieškinį atsakovui RUAB „Junesta“ dėl darbdavio sprendimų panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškiniu ieškovė prašė panaikinti atsakovo sudarytos Darbo ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą bei atsakovo įsakymus Nr. 12 ir Nr. 13, pripažinti, jog ieškovė grąžinta į darbą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios numatytos darbo sutartyje, taip pat, priteisti iš atsakovo 5 208 Lt darbo užmokesčio už prastovą. Ieškinyje nurodyta, kad šalių 2004 m. birželio 9 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu ieškovė įsidarbino atsakovo bendrovėje administratore, 40 darbo valandų per savaitę už 2 100 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Ieškovei (duomenys neskelbtini) prasidėjo motinystės atostogų laikotarpis, tačiau atsakovas 2011 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 2 atšaukė ieškovę iš motinystės atostogų, be to, 2011 m. spalio 13 d. įsakymu ieškovės darbo užmokestis nustatytas pagal 2009 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 6 ir 2009 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 8 sąlygas, t. y. ieškovei darbo laikas sumažintas iki 4 darbo dienų per savaitę, kas dieną dirbant nuo 08:30 val. iki 12:30 val. Ieškovės nuomone, tokie atsakovo įsakymai yra neteisėti, kadangi ieškovė nedavė sutikimo pakeisti jos darbo laiką ir užmokestį. Dėl nurodytos priežasties laikytina, jog ieškovė grąžinta į darbą analogiškomis sąlygomis, nurodytomis darbo sutartyje, tai yra, 40 darbo valandų savaitei už 2 100 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Tuo tarpu už laiką, kurį ieškovė nedirbo, iš atsakovo priteistinas 2/3 vidutinis darbo užmokestis, kuris sudaro 5 208 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė atmesti ieškovės reikalavimus, teigdamas, jog Vilniaus apygardos teismas patvirtino bendrovės restruktūrizavimo planą, pagal kurį darbuotojams nustatyta 4 darbo dienų savaitė po 4 valandas per dieną, o atsakovo darbo užmokestis sumažintas iki 1 000 Lt. Pažymėjo, jog ieškovei tokia informacija buvo žinoma ir ji sutiko grįžti į darbą tokiomis sąlygomis. Atsakovo nuomone, jis nepažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimų
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: panaikintas atsakovo RUAB „Junesta“ sudarytos Darbo ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas, 2011 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 12 ir 2011 m. spalio 13 d. įsakymas Nr. 13; pripažinta, jog ieškovė D. T. grąžinta į darbą 2011 m. spalio 11 d., RUAB „Junesta“, 2004 m. birželio 9 d. Darbo sutartyje Nr. 76 sulygtomis sąlygomis, t. y. 40 darbo valandų per savaitę, darbo užmokestis – 2 100 Lt per mėnesį; iš atsakovo ieškovei priteista 5 731, 04 Lt vidutinio valandinio darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 33,32 Lt (4x8,33) darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, ir 66,64 Lt darbo užmokesčio už kiekvieną darbo penktadienį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 1125 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 188, 91 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis DK 179 str. 4 d., darbdavys užtikrina darbuotojų teisę po motinystės/tėvystės atostogų grįžti į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą (pareigas) ne mažiau palankiomis sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, ir naudotis visomis geresnėmis sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, į kurias jis būtų turėjęs teisę, jeigu būtų dirbęs. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato jokių minėtos normos išimčių darbdavio juridinio asmens restruktūrizavimo atveju. Todėl, teismo vertinimui, ieškovei, grįžus į darbą po motinystės atostogų, turėjo būti pasiūlytas analogiško dydžio darbo užmokestis ir kitos sąlygos, buvusios prieš skiriant jai motinystės atostogas. DK 120 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas darbdaviui sumažinti darbuotojui darbo užmokestį be pastarojo raštiško sutikimo, taip pat numatytas ir draudimas keisti ir kitas darbo sutarties sąlygas, šiuo atveju – darbo laiką (DK 120 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų raštiškai sutikusi su atsakovo pasiūlytu mažesniu darbo užmokesčiu ir trumpesniu darbo laiku. Todėl, teismas atsakovo įsakymus Nr. 12 ir Nr. 13 bei Darbo ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą laikė neteisėtais ir panaikino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
Nurodė, kad pagal restruktūrizavimo planą pas atsakovą nustatytas 4 darbo dienų po 4 vai. darbo laikas, atlyginimas administratorei 1000 Lt, todėl atsakovas negalėjo nukrypti nuo restruktūrizavimo plano ir suteikti ieškovei visą darbo laiką, kaip nustatyta jos darbo sutartyje. Ieškovė sutiko grįžti į darbą tokiomis sąlygomis. Pagal DK 180 str. 4 d. darbuotojui, grįžusiam po vaiko priežiūros atostogų paliekama darbo vieta, tačiau priešingai nei nustato DK 179 str. 4 d. neprivalo būti garantuojamos lygiavertės darbo sąlygos, kaip buvo iki vaiko priežiūros atostogų. Teismas nepagrįstai rėmėsi DK 179 str. 4 d., nors turėjo taikyti DK 180 str. 4 dalį. Ieškovė grįžo ne po nėštumo ir gimdymo atostogų, tačiau po vaiko priežiūros atostogų. Ieškovei darbo užmokestis nebuvo sumažintas, bet buvo sumažintas darbo laikas, o darbo užmokestis buvo apskaičiuotas proporcingai išdirbtam laikui. DK 180 str. 4 d. nenumatyta, kad taikyti šią normą būtinas darbuotojo sutikimas, toks aiškinimas darytų ją neveikiančią. Teismo sprendime nenurodyta, kodėl darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas. DK 129 str. nebuvo pažeistas, nes atsakovas įteikė iškovei pranešimą dėl atleidimo ir ją atleido per 4 mėnesius 2012 m. gegužės 17 d. Teismas suvaržė atsakovo teisę rinkti įrodymus, nes atmetė atsakovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo apie Ieškovės turėtus darbinius santykius atostogų vaikui prižiūrėti metu bei neleido šio klausimo užduoti ieškovei.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimas ir/ar restruktūrizavimo plano patvirtinimas nesuteikia darbdaviui teisės vienašališkai (nesant darbuotojos sutikimo) pakeisti darbuotojos darbo sutarties sąlygas. įskaitant darbo laiką, darbo užmokestį bei nesilaikyti DK 120 str. įtvirtintų reikalavimų keičiant darbuotojo darbo sutarties sąlygas gauti darbuotojo sutikimą. Atsakovo DK 180 str. aiškinimas, kad ši norma suteikia teisę vienašališkai keisti darbo sutarties sąlygas yra nepagrįstas ir neteisingas bei paneigtų DK 120 str.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).
CPK 1 str. 1 d. yra nurodyta, kad Darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Iš šalių pateiktų dokumentų tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teismui matyti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovės darbo sąlygų bei darbo užmokesčio pakeitimo (sumažinimo) ieškovei grįžus iš vaiko priežiūros atostogų kai darbdavys atsakovas UAB „Junesta“ tapo restruktūrizuojama įmone. Šalys laikosi skirtingos nuomonės kokiam teisės aktui turi būti teikiamas prioritetas- Įmonių restruktūrizavimo įstatymui (toliau- ĮRĮ) ar Darbo kodeksui (toliau DK), taip pat kokios DK normos turi būti taikomos šioje konkrečioje situacijoje.
Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad UAB „Junesta“ restruktūrizavimo byloje yra patvirtintas restruktūrizavimo planas, todėl turi būti laikomasi jame nurodytų darbuotojų darbo trukmės ir apmokėjimo reikalavimų.
Pagal ĮRĮ 14 str. 6 d. įmonės restruktūrizavimo planą tvirtina teismas, o tokia teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Taigi, nutartis, kuria patvirtinamas restruktūrizavimo planas privalo būti vykdoma. Tačiau, šiuo atveju bylos specifiškumą lemia tai, kad ginčas yra kilęs iš darbo santykių.
DK 11 str. 1 d. yra nurodyta, kad jeigu tarp šio Kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma šio Kodekso norma.
Taigi, akivaizdu, kad šioje byloje prioritetas turi būti teikiamas darbuotojo teisių ir interesų apsaugai, todėl atitinkamai prioritetas turi būti teikiamas DK, o ne ĮRĮ nuostatomis, t.y. pirmiausia turi būti atsižvelgiama į DK normas, reglamentuojančias darbuotojo teisių gynimą.
Atsakovas, ieškovei grįžus į darbą, sutrumpino ieškovės darbo laiką ir atitinkamai sumažino darbo užmokestį.
DK 120 str. yra nurodyta, kad darbo sutarties pakeitimai turi būti raštu suderinti su darbuotoju. Šio straipsnio 3 d. yra nurodyta, kad keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima.
Tarp šalių taip pat yra kilęs ginčas kuri DK norma turėjo būti taikoma- 179 str. 4 d. ar 180 str. 4 d. Anot atsakovo, šiuo atveju turėjo būti taikoma DK 180 str. 4 d., nes ieškovės nėštumo ir gimdymo atostogos buvo pasibaigę, o ieškovė į darbą grįžo iš vaiko priežiūros atostogų. Anot atsakovo, DK 180 str. 4 d. nenumato, kad darbuotojui grįžusiam po tokių atostogų būtų paliktos tos pačios darbo sąlygos bei užmokestis kaip ir buvo prieš atostogas.
Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Šiuos atsakovo teiginius paneigia sisteminis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei DK nuostatų aiškinimas.
Tiesiogiai taikomo teisės akto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 2 d. yra nurodyta, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
DK 11 str. 2 d. yra nurodyta, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata.
DK 179 str. 4 d. yra nurodyta, kad darbdavys užtikrina darbuotojų teisę po šių atostogų (nėštumo ir gimdymo) grįžti į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą (pareigas) ne mažiau palankiomis sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, ir naudotis visomis geresnėmis sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, į kurias jis būtų turėjęs teisę, jeigu būtų dirbęs.
DK 180 str. 4 d. yra nurodyta, per šį atostogų (vaiko priežiūros) laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė į darbą grįžo ne po nėštumo ir gimdymo, bet po vaiko priežiūros atostogų. Taigi, formaliai žiūrint, šioje situacijoje turėtų būti taikomas DK 180 str. Tačiau, kaip minėta, galiojantys teisės aktai gina darbuotojas, pagimdžiusias ir auginančias mažamečius vaikus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nors DK 180 str. 4 d. ir nėra tokia išsami, kaip DK 179 str. 4 d., tačiau, remiantis minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, abiejų šių teisės normų teisinis poveikis turi būti identiškas, t.y. grįžusioms iš vaiko priežiūros atostogų darbuotojoms turi likti tos pačios garantijos kaip ir grįžusioms iš nėštumo ir gimdymo atostogų. T.y. CK 180 str. 4 d. turi būti aiškinama ir taikoma plečiamai- analogiškai kaip ir CK 179 str. 4 d.
Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas neturėjo teisės vienašališkai (be ieškovės raštiško sutikimo) nustatyti kitokios ieškovės D. T. darbo laiko ir darbo apmokėjimo tvarkos nei ši buvo prieš ieškovei išeinant nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų. Tik tuo atveju jeigu ieškovė nebūtų sutikusi su darbo sąlygų pakeitimu, atsakovas būtų įgijęs teisę atleisti ją iš darbo pagal šio DK 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 120 str.).
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė CK nuostatas ir pagrįstai tenkino visus ieškovės reikalavimus.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad teismas netyrė atsakovo teiginių ir įrodymų dėl ieškovės darbo kitoje darbovietėje vaiko priežiūros atostogų metu. Kolegijos nuomone, šie atsakovo argumentai yra visiškai nesusiję su šios bylos dalyku.
Esant šioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl jis atmetamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo valstybei priteisė 188,91 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė todėl jis yra atleistas nuo bet kokių bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Todėl ši sprendimo dalis naikinama, o likusi iš sprendimo dalis iš esmės paliekama nepakeista.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme- 770 Lt (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 8 p., 93, 98 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo RUAB „Junesta“ valstybei buvo priteista 188,91 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo RUAB „Junesta“ ieškovei D. T. 770 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.