- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-21
- Bylos Nr.
- 1A-71-491/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Civilinis ieškovas
- UAB „P.“
- Civilinis atsakovas
- AB „(duomenys neskelbtini)“
- Kaltinamasis
- I. B.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Raimundas Lideika, Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės UAB „P.“ (toliau – Bendrovė) generalinio direktoriaus R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Bendrovės civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas. Bendrovės prašymas iš I. B. išieškoti išlaidas jos atstovo advokato paslaugoms apmokėti buvo netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. B. buvo išteisinta kaltinant ją tuo, kad ji pagamino netikrą dokumentą ir žinomai pagamintą netikrą dokumentą realizavo, padarydama didelės žalos, o būtent: pagal 2011 m. birželio 17 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ banku (duomenys neskelbtini) (toliau – Bankas) nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. būdama Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoja; žinodama, kad Bendrovė (duomenys neskelbtini) siekia sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – Ūkio ministerija) ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (juridinio asmens kodas 125447177, buveinės adresas Vilnius, Savanorių pr. 28) (toliau – Agentūra) ir gauti Europos Sąjungos lėšų pagal priemonę (duomenys neskelbtini) (toliau – Projektas) įgyvendinimui, todėl privalo iki 2013 m. lapkričio 26 d. Agentūrai pateikti Projekto finansavimo šaltinį patvirtinantį dokumentą; taip pat, žinodama, kad pagal Banko „Kompetencijų, priimant sprendimus dėl kreditavimo produktų išdavimo, nustatymo tvarkos“, patvirtintos 2013 m. kovo 14 d. Banko Valdybos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), bei minėtos tvarkos antrojo priedo „AB „(duomenys neskelbtini)“ banko Paskolų komiteto ir Paskolų fiziniams asmenims darbo grupės kompetencijos priimant sprendimus dėl kreditų suteikimo, restruktūrizavimo bei kitų kreditavimo sutarčių sąlygų keitimo“ nuostatas, negali pasirašyti kredito sutarties, nes Banko Paskolų komitetas ir Banko Valdyba nepriėmė sprendimo suteikti Bendrovei kreditą, ir šią informaciją nuo Bendrovės nuslėpdama; stengdamasi neprarasti Bendrovės, kaip Banko kliento, pasitikėjimo, tyčia 2013 m. lapkričio 28 d. Banko (duomenys neskelbtini) filialo patalpose, (duomenys neskelbtini), naudodamasi kompiuterine technika, pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Banko ir Bendrovės, kurioje įtvirtino melagingą informaciją apie tai, kad Bankas Bendrovei neva suteikia 966 705 litų (279 977,12 Eur) kreditą Projektui finansuoti, kurią patvirtino savo parašu ir Banko (duomenys neskelbtini) filialo antspaudu, taip suteikdama jam juridinę galią, ir 2013 m. lapkričio 29 d. Banko (duomenys neskelbtini) filialo patalpose, (duomenys neskelbtini), minėtą žinomai netikrą dokumentą realizavo – neatlygintinai perdavė Bendrovės atstovei vyr. finansininkei Z. K., nežinojusiai, kad dokumentas netikras; žinodama, kad Bendrovė 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pateiks Agentūrai kaip privalomą finansavimo šaltinį pagrindžiantį dokumentą ir pasirašius trišalę Projekto finansavimo ir administravimo sutartį tarp Ūkio ministerijos, Agentūros ir Bendrovės, Bendrovė privalės investuoti į Projektą nuosavų lėšų, kurių dalis turi būti Banko išmokėtos kredito lėšos, tačiau Bankas kredito lėšų pagal netikrą 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neišmokė; taip, pagamindama netikrą dokumentą ir jį realizuodama, pažeidė teisėtus Bendrovės lūkesčius gauti sulygtą kreditą ir Bendrovei padarė didelę – 59 558,82 Eur žalą (patirti nuostoliai dėl 2014-2015 metais nepagamintos produkcijos, negauto pelno; patirti nuostoliai dėl sutrikdyto gamybinio proceso ir išmokėtų priemokų iki minimalaus atlygio (2015 m.); sumokėti delspinigiai už VSDF įmokų mokėjimo vėlavimą (2015 m.); sumokėti delspinigiai bankui už ne laiku mokamas paskolas (2015 m.); užšaldyti pinigai (pajus); patirti nuostoliai dėl kredito unijai sumokėtų didesnių palūkanų; patirtos išlaidos dėl papildomų laiko sąnaudų finansavimo šaltinių paieškos).
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Bendrovės generalinis direktorius R. K. prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – I. B. pripažinti kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį; Bendrovės civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir solidariai iš I. B. ir civilinio atsakovo Banko priteisti Bendrovei 299 563,41 Eur turtinę ir 15 000 Eur neturtinę žalą; iš I. B. išieškoti Bendrovei jos turėtas išlaidas atstovo advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme (19 557,17 Eur), taip pat apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Teismas, nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, padarė nepagrįstą išvadą, kad I. B. veikoje nėra tyčios. I. B., kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo vadovei, buvo keliami aukštesni kruopštumo, patikimumo ir veiklos teisėtumo reikalavimai. Kadangi I. B. buvo žinoma, jog ji neturėjo teisės pasirašyti kredito sutarties be Banko Paskolų komiteto sprendimo, tačiau pasielgė priešingai bei šią informaciją nuslėpė tiek nuo Bendrovės, tiek nuo Banko, todėl veikė sąmoningai, taigi, tyčia.
2.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Banko Paskolų komitetas 2013 m. gruodžio 20 d. protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) pritarė I. B. įgaliojimų viršijimui ir tai leidžiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.136 straipsnį. Pagal CK 2.133 straipsnį vėlesnis pritarimas sandoriui yra galimas tik aktyviais pritariančiojo veiksmais, kai pritariantysis yra informuotas apie ankstesnį sandorio sudarymą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarčiai Banko Paskolų komitetas pritarė 2013 m. gruodžio 20 d. protokolu, nes nė vienas iš šio komiteto narių nebuvo informuotas, jog I. B. 2013 m. lapkričio 28 d. sudarė kredito sutartį su Bendrove. Tai patvirtina liudytojų A. L., D. U., S. M. parodymai.
2.3. Teismo išvada, kad I. B. pasirašyta kredito sutartis buvo registruota, neatitinka bylos aplinkybių. Tai paneigia liudytojos D. U. parodymai, Banko (duomenys neskelbtini) filialo 2013 metų gruodžio mėnesio kredito sutarčių registro kopija, Banko patvirtinimas, jog 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis su Bendrove Banko duomenų sistemoje neregistruota, poėmio metu ši kredito sutartis taip pat rasta nebuvo, taip pat nebuvo rasta šio kredito byla.
2.4. Teismas, prieš darydamas išvadą, kad 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis Banko ir I. B. buvo vykdoma, privalėjo išsiaiškinti, kokia Banke tuo metu egzistavo kreditų administravimo tvarka ir ar jos išteisintoji laikėsi, kai Bendrovė 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi dėl kredito skyrimo.
2.5. Teismo išvada, kad, pasirašius 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas buvo gautas iš esmės analogiškomis sutarties sąlygomis, neatitinka bylos aplinkybių. Banko Paskolų komitetas minėtu sprendimu nutarė Bendrovei kreditą suteikti, nustatant kredito lėšų panaudojimo terminą iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. (pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį toks terminas nustatytas iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Kredito lėšų panaudojimo terminas Bendrovei buvo esminė sąlyga ir tai I. B. žinojo. Be to, Banko Paskolų komitetas nustatė ir griežtesnes prievolių užtikrinimo priemones, negu kredito sutartyje. Išteisintoji apie tokį Banko Paskolų komiteto sprendimą Bendrovės neinformavo, nors turėjo tokią pareigą. Tai patvirtina išteisintosios, liudytojų Z. K., R. K. parodymai. Kadangi I. B. suprato, jog esant kitokiam Banko Paskolų komiteto sprendimui, negu 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties sąlygos, Bankas pagal tokią kredito sutartį paskolos nesuteiktų, tai dar kartą patvirtina, jog ji veikė tyčia. Kad I. B. siekė nuslėpti savo veiksmus patvirtina ir tai, jog ji vengė įregistruoti Bendrovės prašymus ir raštus Banko gaunamų raštų knygoje, raštu neatsakė nei į vieną Bendrovės raštą ir paklausimą.
2.6. Taip pat teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad Bankas dėl Bendrovės kredito sąlygų pažeidimo atsisakė išmokėti kredito dalį. Kadangi Banko įgalioti organai ar darbuotojai tokio klausimo, kaip kredito dalies išmokėjimas pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, iš viso nesvarstė (apie šią sutartį nieko nežinojo), todėl ir negalėjo atsisakyti išmokėti kredito dalį dėl kredito sutarties sąlygų pažeidimo. Tuo tarpu I. B. nusprendė kreiptis į Banko Paskolų komitetą ne svarstyti kredito lėšų išmokėjimo klausimą pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, o spręsti dėl naujo kredito Bendrovei suteikimo pagal pastarosios prašymą. Šį klausimą Banko Paskolų komitetas ir svarstė 2014 m. gruodžio 23 d. bei atsisakė Bendrovei suteikti kreditą.
2.7. Teismas pernelyg sureikšmino tai, kad tuo metu, kai 2014 m. lapkričio 24 d. Bendrovė kreipėsi į Banką raštu dėl kredito suteikimo, pati Bendrovė tinkamai nesilaikė sutarties, pažeidė kredito grąžinimo metodą, neprašė pakeisti sutarties sąlygų. Visų pirma, neįmanoma pažeisti kredito grąžinimo grafiko, jeigu kreditas dar nebuvo išmokėtas. Negavus kredito, nekyla ir prievolė jį grąžinti. Tai galėjo būti sprendžiama dvejopai: 1) grąžinimo metode numatytomis pinigų sumomis Bankas galėjo mažinti išmokamo kredito sumas, arba 2) gavęs 2014 m. gruodžio 2 d. Bendrovės prašymą išmokėti 625 660 Lt kredito dalį, tai laikyti kaip Bendrovės laisvos rašytinės formos prašymą pakeisti kredito sąlygas. Antruoju atveju I. B. privalėjo tokį prašymą nedelsdama užregistruoti Banke nustatyta tvarka ir atlikti kitus reikiamus veiksmus, tačiau to nepadarė, nes tiek nuo Bendrovės, tiek nuo Banko slėpė savo veiksmus. Be to, Bankas ar I. B., laikydami, jog 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis yra galiojanti, prieš atsisakydami išmokėti kreditą ar jo dalį, galėjo sutartį nutraukti, kaip tai numatyta CK 6.217, 6.218 straipsniuose bei šios sutarties 6.2 punkte.
2.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad I. B. veiksmai Bendrovės teisėms ir pareigoms nesukėlė realios žalos ir jos veiksmai savo pavojingumu neperaugo civilinės atsakomybės lygio. Kadangi teismas Bendrovės civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, todėl negalėjo spręsti, jog žala Bendrovei nebuvo padaryta. Kad Bendrovei Bankas kredito nemokės, I. B. pranešė paskutinę kredito sutartyje numatyto kredito lėšų išmokėjimo termino dieną, t. y. likus 15 dienų iki Projekto pabaigos. Taigi, per 15 dienų laikotarpį Bendrovei buvo neįmanoma savo galimai pažeistas teises bei interesus apginti civilinio proceso tvarka. Kaip matyti iš vėlesnių įvykių, Bendrovei nepavyko gauti kredito iš kitų šaltinių, jai teko atitraukti apyvartines lėšas, kad Projektas nežlugtų, taip buvo sutrikdyti piniginiai srautai, krito gamyba, atsirado kitokios rūšies nuostolių, nurodytų civiliniame ieškinyje. Be to, įvertinus banko veiklos svarbą ekonomikai, šios veiklos griežtą teisinį reglamentavimą, pagal savo pobūdį ir svarbą netikros kredito sutarties pagaminimas pagal BK 300 straipsnio formalią sudėtį yra visuomenei pavojinga veika.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintosios I. B. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
3.1. Nors galima sutikti su kai kuriais apeliaciniame skunde nurodytais I. B. pažeidimais, tačiau tai dar nesudaro pagrindo ją pripažinti kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra jokių įrodymų, kad I. B. į 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį sąmoningai įrašė kokius nors neteisingus duomenis. I. B. sudaryta kredito sutartis yra tipinė, joje nebuvo įrašyta jokia melaginga informacija. I. B. pagal jos veiklą reglamentavusius norminius teisės aktus (Banko (duomenys neskelbtini) filialo bei jo valdytojo pareiginius nuostatus) turėjo teisę sudaryti kredito sutartį. Taigi, 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis tiek pagal savo turinį, tiek pagal formą buvo tikra.
3.2. Apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad I. B. neva žinojo, jog Bankas pagal jos pasirašytą kredito sutartį Bendrovei kredito nesuteiks, paneigia, visų pirma, tai, kad Bendrovė dėl kredito kreipėsi ne į išteisintąją, bet į Banko centrinio padalinio vadovybę Vilniuje. Tai patvirtina liudytojų R. K. ir Z. K. parodymai. Gavusi nurodymą iš Banko aukštesnio padalinio vadovų, I. B. parengė kredito sutarties projektą, teikė reikiamus dokumentus Banko Paskolų komitetui, buvo informuota apie šio komiteto 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą konceptualiai pritarti Bendrovės prašymui suteikti kreditą (liudytojų D. U., A. L., S. M. parodymai, Banko Paskolų komiteto posėdžio protokolo išrašas). Tai rodo, kad I. B., pasirašydama ir patvirtindama kredito sutartį, negalėjo žinoti, jog Bankas kredito Bendrovei neišduos. Tai, kad I. B. buvo įsitikinusi, jog Bankas kreditą Bendrovei išmokės, patvirtina ir tolimesni išteisintosios veiksmai – 2013 m. lapkričio 26 d. prašymas į Banko Paskolų komiteto dienotvarkę įtraukti kredito sutarties klausimo svarstymą, 2013 m. lapkričio 27 d. kredito sutarties sąlygų derinimas žodžiu su Banko Paskolų komiteto nariais.
3.3. Tai, kad I. B. kredito sutartį pasirašė dar iki Banko Paskolų komiteto galutinio sprendimo priėmimo, leidžia spręsti, kad šią sutartį ji sudarė per anksti, tokiu elgesiu galimai aplaidžiai atlikdama savo pareigas. Kita vertus, pagal Banko (duomenys neskelbtini) filialo nuostatų 6.7.4 punktą, jeigu filialo valdytojas, sudarydamas sandorius, viršija jam suteiktus įgaliojimus, tai nepanaikina banko atsakomybės už šiuos sandorius. CK 2.136 straipsnyje nustatyta, kad sandoris, kurį sudarė asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ar panaikina teises bei pareigas atstovaujamam asmeniui, kai atstovaujamasis po to pritaria visam sandoriui arba viršijančiai jo daliai. Banko Paskolų komitetas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarė suteikti Bendrovei kreditą. Ši aplinkybė patvirtina, jog I. B., sudarydama kredito sutartį, negalėjo žinoti, kad Bankas kredito lėšų neišmokės. Taigi, kredito sutartis, kuriai iš esmės pritarė I. B. atstovaujamas asmuo, turėjo būti vykdoma ir Bendrovė galėjo gauti kredito lėšas arba civilinio proceso tvarka reikalauti sandorio vykdymo.
3.4. Byloje taip pat nebuvo įrodytas didelės žalos požymis. Bankas patvirtino, kad I. B. veiksmai žalos jam nepadarė. Tuo tarpu Bendrovė jai galimai padarytos žalos dydį nuolat didino, tačiau šio dydžio nepagrindė jokiais duomenimis. Pagal byloje atliktos ekonominės ekspertizės aktą nustatyta, kad Banko paskolos nesuteikimas Bendrovei turėjo įtakos jos pinigų srautams, tačiau nėra galimybių nustatyti, kokio dydžio ta įtaka buvo. Realia žala galima būtų vertinti tik 1,53 procento didesnių palūkanų už gautą kreditą mokėjimą. Ekspertė B. M. paaiškino, kad Bendrovės finansinę padėtį dar iki kredito neišmokėjimo sunkino skolos ir delspinigiai, kitų bankų kreditavimo nutraukimas ir kita. Taigi, tokio dydžio žalos, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į Bendrovės turtą, apyvartą, pajamas, vertinti didele, pagrindo nėra. Be to, Bendrovei nebuvo sukliudyta sudaryti sutartį su Ūkio ministerija ir Agentūra bei įgyvendinti Projektą. Tai, kad Bendrovė delsė vykdyti kredito sutartį iš karto po sutarties pasirašymo, o dėl kredito lėšų išmokėjimo kreipėsi jau pasikeitus reikšmingoms aplinkybėms (siekdama kredito lėšas panaudoti ne pagal tikslinę jų paskirtį, neįvykdžiusi kitų sutarties sąlygų, kilus grėsmei, kad kredito gražinimas gali būti apsunkintas ir t. t.) ir sąlygojo kredito lėšų neišmokėjimą.
4. Atsiliepimais į apeliacinį skundą išteisintoji I. B. ir civilinio atsakovo – Banko Teisės departamento vadovas I. J. prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimuose iš esmės kartojami tie patys argumentai kaip ir išteisintosios gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus atsiliepime. Nurodoma, kad I. B. turėjo teisę su Bendrove sudaryti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, šiai sutarčiai iš esmės pritarė Banko Paskolų komitetas. Kadangi 2014 m. ženkliai pablogėjo Bendrovės finansinė padėtis bei Bendrovė neįvykdė kredito sutarties sąlygų (iki 2014 m. Bendrovė negrąžino nemenkos kredito sumos), I. B. pagrįstai siūlė priimti naują sprendimą dėl naujo kredito naujomis sąlygomis Bendrovei suteikimo. Bankas atsisakė suteikti Bendrovei naują kreditą, nurodydamas detalius to motyvus. Atsiliepimuose papildomai pažymima, kad poros savaičių terminas nuo Banko atsisakymo suteikti kreditą iki kredito gavimo (duomenys neskelbtini) kredito unijoje niekaip negalėjo sutrikdyti ir išbalansuoti Bendrovės piniginių srautų, taigi, padaryti jai didelės žalos.
5. Teismo posėdyje civilinės ieškovės Bendrovės atstovas advokatas R. Lideika prašė tenkinti šios bendrovės generalinio direktoriaus R. K. apeliacinį skundą. Prokurorė S. K., civilinio atsakovo Banko atstovas I. J., išteisintoji I. B. ir jos gynėjas advokatas A. Cemnolonskas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka civilinė ieškovė. Ji pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija šiais esminiais argumentais: 1) I. B. žinojo, jog ji neturi teisės pasirašyti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties su Bendrove be Banko Paskolų komiteto sprendimo suteikti šiai bendrovei kreditą, tačiau pasielgė priešingai, ir tai rodo, jog ji veikė tyčia; 2) I. B. žinojo, kad Bankas pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį Bendrovei kredito nesuteiks, kadangi 2013 m. gruodžio 20 d. Banko Paskolų komitetas pritarė Bendrovės finansavimo sąlygoms, kurios esmingai skiriasi nuo kredito sutartyje numatytų sąlygų; 3) dėl tų pačių priežasčių negalima teigti, kad 2013 m. gruodžio 20 d. Banko Paskolų komitetas pritarė 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarčiai, kaip tai numatyta CK 2.133 straipsnyje; 4) po 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties pasirašymo I. B. elgesys (kredito sutarties neįregistravimas Banko duomenų sistemoje, neinformavimas Bendrovės apie Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą dėl kitokių finansavimo sąlygų, Bendrovės siunčiamų raštų ignoravimas ir jų neįregistravimas Banko gaunamų raštų knygoje, inicijavimas naujos paraiškos dėl kredito Bendrovei suteikimo, o ne kredito dalies išmokėjimo pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį) rodo, jog ji siekė nuslėpti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties suklastojimo faktą; 5) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Bendrovei dėl tokių I. B. veiksmų nebuvo padaryta didelė žala.
8. Išteisintajai I. B. pateiktame kaltinime buvo nurodoma, jog ji pagamino netikrą dokumentą ir jį realizavo, t. y.: 1) kad ji žinodama, jog negali pasirašyti kredito sutarties su Bendrove, nes Banko Paskolų komitetas nebuvo priėmęs sprendimo dėl Bendrovės finansavimo sąlygų, 2013 m. lapkričio 28 d. ji pagamino kredito sutartį tarp Banko ir Bendrovės, kurioje įtvirtino melagingą informaciją, kad Bankas Bendrovei suteikia 279977,12 Eur kreditą Projektui finansuoti, šią sutartį patvirtino savo parašu ir Banko (duomenys neskelbtini) filialo antspaudu; 2) kitą dieną šią kredito sutartį ji realizavo – perdavė Bendrovės atstovei Z. K.; 3) ji žinojo, kad Bendrovė 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį pateiks Agentūrai kaip privalomą Projekto finansavimo šaltinį pagrindžiantį dokumentą bei kad Bankas kredito lėšų pagal šią kredito sutartį Bendrovei neišmokės, taip Bendrovei padarė didelę žalą.
9. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. B. dėl 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties suklastojimo ir jos realizavimo, pripažino, jog: 1) I. B., kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoja, turėjo teisę sudaryti bei pasirašyti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį; 2) dar iki 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties pasirašymo, t. y. 2013 m. rugsėjo 3 d., Banko Paskolų komitetas buvo konceptualiai pritaręs Bendrovės prašymui suteikti kreditą; 3) I. B. 2013 m. lapkričio 26 d. prašymas pritarti Bendrovės finansavimo sąlygoms nebuvo įtrauktas į tos pačios dienos Banko Paskolų komiteto posėdį; 4) tiek Bendrovės generalinis direktorius R. K., tiek šios bendrovės vyr. finansininkė Z. K. per I. B. ragino Banką priimti sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo (kredito sutartį Bendrovė turėjo pateikti Agentūrai iki 2013 m. lapkričio 27 d.); 5) nebuvo paneigti I. B. parodymai, kad 2013 m. lapkričio 27 d. ji su Banko Paskolų komiteto nariais, t. y. S. M., D. U. ir A. L., telefonu aptarė bei suderino Bendrovės finansavimo sąlygas, kurias ir surašė į 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį; 6) kaltinimo aplinkybę, kad I. B. žinojo, jog Bankas kredito lėšų pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį Bendrovei neišmokės, paneigia Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. protokolas, kuriame iš esmės nurodytos analogiškos Bendrovės finansavimo sąlygos kaip ir kredito sutartyje; 7) įvertinus visas šias aplinkybes, nebuvo nustatyta I. B. tyčia suklastoti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį; 8) nors tiek Bankas, tiek Bendrovė tinkamai nevykdė savo pareigų pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, tačiau šią sutartį abi šalys pripažino – Banko atstovas I. J. patvirtino, kad, net ir I. B. viršijus įgaliojimus (negavus Banko Paskolų komiteto sprendimo) bei pasirašius 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, Bankui ši sutartis buvo privaloma.
10. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teismo padarytomis išvadomis išteisinant I. B. pagal BK 300 str. 3 d., kadangi jos veikoje nėra šio nusikaltimo požymių. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas labai aiškiai, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl esminių byloje keliamų klausimų, nurodydamas kiekvieną teisiškai reikšmingą aplinkybę pagrindžiančius įrodymus (išteisintosios, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus). Teisėjų kolegija, visiškai pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, jų detaliai nekartoja, o atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
11. Dokumento suklastojimas bendrąja prasme – tai veiksmai, sukuriantys dokumento netikrumą arba jo turinio neteisingumą. Suklastojimas gali būti dviejų rūšių: materialinis ir intelektinis. Materialinis suklastojimas pasireiškia kaip netikro dokumento pagaminimas ar neteisėtas tikro dokumento turinio pakeitimas veikiant jo materialinę formą, pavyzdžiui, nuotraukos pakeitimas, vienos informacijos ištrynimas ir kitos įrašymas, parašo, antspaudo padirbimas, ir kt. Intelektinis suklastojimas pasireiškia kaip melagingos informacijos įrašymas į tikrą dokumentą. Melaginti duomenys – tai duomenys neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012).
12. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013 ). Vadinasi, šio nusikaltimo kaltės forma yra tiesioginė tyčia dėl pačių veiksmų (dokumento klastojimo) ir tiesioginė arba netiesioginė tyčia dėl pasekmių.
13. Šioje byloje keliamas esminis klausimas, ar I. B., negavusi Banko Paskolų komiteto sprendimo dėl Bendrovės finansavimo sąlygų bei 2013 m. lapkričio 28 d. pasirašiusi kredito sutartį, pastarąjį dokumentą suklastojo. Išteisintoji I. B. iš esmės viso proceso metu savo kaltę neigė ir parodė, kad ji nesiekė suklastoti 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties, nes kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoja ji turėjo teisę sutartį pasirašyti. Jos vertinimu, ji tik viršijo jai suteiktus įgaliojimus, kadangi 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį pasirašė negavusi rašytinio Banko Paskolų komiteto sprendimo, bet buvo gavusi dalies Banko Paskolų komiteto narių žodinį sutikimą dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo ir su jais suderinusi Bendrovės finansavimo sąlygas. Tikėjosi vėliau (po 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties pasirašymo) gauti Banko Paskolų komiteto sprendimą dėl Bendrovės finansavimo sąlygų, kas iš esmės ir buvo padaryta Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. protokolu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai sprendė, kad šie išteisintosios I. B. parodymai nėra paneigti.
14. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bet kurio banko veiklos skaidrumą užtikrina griežtas banko veiklos teisinis reglamentavimas ir I. B., kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojai, buvo keliami aukšti kruopštumo, patikimumo ir veiklos teisėtumo reikalavimai. Kita vertus, kaip jau minėta, baudžiamoji teisė nėra formali, ji taikoma ne už formalius pažeidimus, bet tik už pavojingus veikas. Taigi, baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) taikymo klausimas sprendžiamas pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir padarė. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog išteisintoji I. B. turėjo teisę pasirašyti kredito sutartį su Bendrove ir jos pasirašyta 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis savo forma ir turiniu iš esmės nesiskiria nuo standartinės Banko kredito sutarties, taigi – ji negali būti laikoma netikra. Tai patvirtina išteisintosios I. B., liudytojais apklaustų Banko Paskolų komiteto narių A. L., D. U., Banko atstovo I. J. parodymai, 2011 m. birželio 17 d. darbo sutartis (pagal ją I. B. buvo įdarbinta Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoja), Banko Filialo valdytojo tipinės pareiginės nuostatos (pagal jas valdytojas, be kita ko, organizuoja padaliniui priskirtų sutarčių pasirašymą Banko vardu), 2012 m. birželio 27 įgaliojimas (pagal jį I. B., be kita ko, buvo įgaliota pasirašyti kreditavimo sutartis). Byloje šios aplinkybės iš esmės ir nėra ginčijamos, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nebepasisako.
15. Apeliaciniame skunde išteisintosios I. B. 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties suklastojimas siejamas iš esmės vien su tuo, kad ji, negavusi Banko Paskolų komiteto sprendimo, negalėjo pasirašyti šios kredito sutarties. Iš tiesų, pagal banko kompetencijas Banko Paskolų komitetas turėjo pritarti kredito sutarties su Bendrove sudarymui ir jos finansavimo sąlygoms, tačiau tai iki I. B. pasirašant 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį nebuvo padaryta. Nepaisydama to, I. B. šią kredito sutartį pasirašė. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė tokį išteisintosios elgesį nulėmusias priežastis bei padarė motyvuotas išvadas, kad išteisintoji šiuo atveju nesiekė suklastoti minimos kredito sutarties. Visų pirma, Bendrovės generalinis direktorius R. K. dar gerokai prieš 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties pasirašymą kreipėsi į Banko centrinę būstinę Vilniuje dėl Projekto finansavimo galimybių. Tai patvirtina išteisintosios I. B., liudytojo R. K., S. M., teisiamajame posėdyje pagarsinti Z. K. parodymai. Po to, kaip matyti iš bylos, informacinio pobūdžio raštais Bankas informavo tiek Bendrovę, tiek Agentūrą apie svarstomą galimybę suteikti Bendrovei finansavimą dėl Projekto įgyvendinimo. Taip pat 2013 m. rugsėjo 3 d. Banko Paskolų komitetas konceptualiai pritarė Bendrovės prašymui dėl kredito sutarties sudarymo Projektui finansuoti. Taigi, iš viso to seka, kad I. B., kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojai, buvo pakankamai aiški Banko pozicija dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo Projektui finansuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė bei įvertino tai, kad Bendrovės vyr. finansininkė Z. K. aktyviai ragino išteisintąją I. B. kuo greičiau priimti sprendimą dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo. Byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 25, 26 ir 27 dienomis Bendrovės vyr. finansininkė Z. K. išsiuntė elektroninius laiškus I. B. primindama, kad baigiasi terminai dėl finansavimo sutarties pateikimo Agentūrai (tokią sutartį Bendrovė turėjo pateikti iki 2013 m. lapkričio 27 d.), pranešdama, kad kredito sutartis reikalinga kuo greičiau, taip pat paskutinę dieną (2013 m. lapkričio 27 d.) dar pateikdama atsakymus į Banko klausimus. Tai patvirtina 2017 m. vasario 9 d. apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėta 2017 m. sausio 26 d. poėmio metu iš Banko paimta kompiuterinė laikmena, protokolas (4 t., b. l. 148–196; 5 t., b. l. 1–48). Visa tai rodo, kad Bendrovei buvo itin reikalinga Agentūrai pateikti kredito sutartį kaip vieną iš Projekto finansavimo šaltinių, priešingu atveju, Bendrovė būtų netekusi galimybės gauti dalies finansavimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir vykdyti gamybos modernizavimo proceso.
16. Kad išteisintoji I. B. ėmėsi aktyvių veiksmų gauti Banko Paskolų komiteto sprendimą dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo ir jos finansavimo sąlygų, patvirtina ir tai, kad 2013 m. lapkričio 26 d. elektroniniu paštu ji išsiuntė Banko Paskolų komiteto nariams D. U., A. L. ir S. M. prašymą į tos pačios dienos komiteto darbotvarkę įtraukti klausimą dėl tokios kredito sutarties sudarymo bei nurodė, kad šis klausimas yra labai skubus. Tačiau 2013 m. lapkričio 26 d. Banko Paskolų komitetas posėdyje nesprendė klausimo dėl Bendrovės finansavimo ir jo sąlygų. Pagal išteisintosios I. B. parodymus, sužinojusi, kad 2013 m. lapkričio 26 d. posėdyje Banko Paskolų komitetas nesprendė minėto klausimo, ji priėmė sprendimą Bendrovės finansavimo sąlygas telefonu suderinti su keliais Banko Paskolų komiteto nariais, t. y. D. U., A. L. ir S. M., tądien buvusiais mokymuose, ir su jais suderintas finansavimo sąlygas surašė į 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad šie išteisintosios parodymai byloje nebuvo paneigti. Kad Banko Paskolų komiteto nariai D. U. (Banko Paskolų komiteto pirmininkė), A. L. ir S. M. 2013 m. lapkričio 27 d. dalyvavo mokymuose patvirtina tos pačios dienos Banko administracijos vadovo įsakymas, taip pat liudytojų D. U. ir A. L. parodymai, kad I. B. galėjo su jomis telefonu konsultuotis bei derinti kredito sutarties su Bendrove sąlygas. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. B. buvo įsitikinusi, jog Paskolų komiteto narių sutikimas yra gautas ir kad yra suderintos Bendrovės finansavimo sąlygos, įrašytos 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartyje. Prisimenant dar ir tai, kad Bendrovės vyr. finansininkė Z. K. per I. B. ragino Banką kuo greičiau priimti sprendimą dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo, pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tai, jog I. B. tik formaliai nesilaikė Banke nustatytos kompetencijų tvarkos (nesulaukė Banko Paskolų komiteto sprendimo dėl kredito sutarties su Bendrove sudarymo), dar nesudaro pagrindo teigti, jog ji tyčia į 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį įrašė melagingus duomenis.
17. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nors ir pavėluotai bei su tam tikrais keliais pakeitimais, Banko Paskolų komitetas 2013 m. gruodžio 20 d. protokolu pritarė Bendrovės finansavimo sąlygoms, ko I. B., pasirašydama 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį iš esmės ir tikėjosi. Palyginęs 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartyje nurodytas sąlygas bei Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą dėl Bendrovės finansavimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios sąlygos savo esme nesiskiria (išskyrus vieną prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę ir kredito lėšų panaudojimo terminą). Čia pažymėtina tai, kad pagal Banko (duomenys neskelbtini) filialo nuostatų 6.7.4 punktą, jei valdytojas sudarydamas sandorius viršija jam suteiktus įgaliojimus, tai nepanaikina Banko atsakomybės už šiuos sandorius (3 t., b. l. 77–81). Taip pat Banko atstovas I. J. patvirtino, kad Banko Paskolų komitetas 2013 m. gruodžio 20 d. protokolu patvirtino Bendrovės finansavimą pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį. Taigi, pastarąją sutartį Bankas pripažįsta galiojančia nuo jos sudarymo momento, kaip tai numatyta CK 2.136 straipsnyje (sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai). Atsižvelgiant į tai, kad viena iš šalių, t. y. Bankas, pripažįsta, kad I. B. 2013 m. lapkričio 28 d. pasirašyta kredito sutartis yra galiojanti, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, daryti priešingą išvadą pagrindo paprasčiausiai nėra.
18. Apeliaciniame skunde ypač didelis dėmesys yra skiriamas tam, kas vyko po to, kai I. B. pasirašė 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį. Apeliaciniame skunde dėstoma eilė I. B. padarytų Banke nustatytos kreditų pasirašymo, administravimo tvarkos pažeidimų ir Banko filialo valdymo trūkumų, kaip antai, kredito sutarties neįregistravimas Banko duomenų sistemoje, neinformavimas Bendrovės apie Banko Paskolų komiteto 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą dėl finansavimo sąlygų, Bendrovės siunčiamų raštų ignoravimas ir jų neįregistravimas Banko gaunamų raštų knygoje ir t. t. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad I. B. visos šios aplinkybės nebuvo inkriminuotos, ji nebuvo kaltinama kokia nors nusikalstama veika, kuri galėtų savyje apimti šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Vertinti jas kaip patvirtinančias I. B. tyčią suklastoti kredito sutartį kolegija nemato pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą I. B. pareikšto kaltinimo ribose, baudžiamąjį įstatymą aiškino teisingai ir pagrįstai pripažino, kad ji BK 300 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos nepadarė.
19. Antra, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutinka su tuo, kad I. B., kaip Banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojos, veiksmai neatitiko tokias pareigas einančiam asmeniui keliamo rūpestingumo standarto (pavyzdžiui, bendraudama su Bendrovės atstovais ji buvo pasyvi, į jų laiškus raštu neatsakinėjo). Tačiau tai dar nepatvirtina, kad 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis buvo suklastota. Kaip jau minėta, Bankas šią kredito sutartį laiko galiojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. lapkričio 28 d. Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė skundžiamame nuosprendyje, Bendrovė taip pat šią sutartį vykdė (Bendrovė teikė Bankui dokumentus apie lėšų panaudojimą), tačiau taip pat jos tinkamai nesilaikė (pažeidė kredito grąžinimo metodą, nesumokėjo sutarties rengimo mokesčio, nepasirašė laidavimo sutarties prievolės užtikrinimui ir pan. bei nesiėmė aktyvių veiksmų šioms sutarties sąlygoms įgyvendinti). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių: iš vienos pusės – Banko, ir iš kitos pusės – Bendrovės, buvo sutartiniai santykiai. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad sutartis, kuri buvo sudaryta nepažeidžiant šalių valios, privalo būti vykdoma. Kaip matyti iš bylos, abi sutarties šalys sutiko su šia sutartimi, ją pasirašė, todėl darytina išvada, kad ši sutartis atitiko jų tikrąją valią ir negali būti pripažįstama suklastota. Nenustačius, kad 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartis buvo suklastota, nėra jokio pagrindo kalbėti ir apie Bendrovei padarytą didelę žalą. Tuo labiau, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Bendrovės civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti buvo paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio Bendrovei galimai savo pažeistas teises ir interesus apginti civilinio proceso tvarka.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju civilinė ieškovė šioje baudžiamojoje byloje siekia išspręsti klausimą dėl Banko ir jo vardu veikiančios išteisintosios I. B. atsakomybės už netinkamą 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties vykdymą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šalys tarpusavyje kilusį ginčą bandė spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir toks galimai pažeistų teisių ar interesų gynimo būdas joms buvo žymiai apsunkintas ar neįmanomas. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. liepos 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybos Kriminalinės žvalgybos ir prevencijos skyriaus vyresniojo tyrėjo O. R. tarnybiniu pranešimu dėl kreditinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo. Iš šio tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo atlikta Projekto analizė ir jos metu kilo klausimų dėl 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutarties. Tuo tarpu, 2014 m. gruodžio mėnesį Bankui atsisakius suteikti Bendrovei kreditą pagal 2013 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį bei pasirašyti naują Bendrovės finansavimo sutartį, Bendrovė jokių pretenzijų Bankui nepareiškė ir galimai savo pažeistų teisių ar interesų nei civilinėmis, nei baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nesiekė ginti. Nežiūrint į tai, baudžiamojoje byloje Bendrovė vėliau pareiškė Bankui civilinį ieškinį dėl itin didelės 299563,41 Eur turtinės ir 15000 Eur neturtinės žalų atlyginimo, nurodydama, kad dėl Banko ir išteisintosios veiksmų Bendrovėje buvo ženkliai sutrikdyti pinigų srautai.
21. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir I. B. pripažinti kalta pagal BK 300 str. 3 d., nėra pagrindo. Dėl to apelianto skundas atmetamas.
22. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas civilinės ieškovės Bendrovės generalinio direktoriaus R. K. prašymas iš I. B. išieškoti 5418,05 Eur patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti (12 t., b. l. 46–56). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju, palikus galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, civilinės ieškovės Bendrovės patirtos išlaidos advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti iš išteisintosios I. B. neišieškomos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti civilinės ieškovės UAB „P.“ generalinio direktoriaus R. K. apeliacinį skundą.
Netenkinti civilinės ieškovės UAB „P.“ generalinio direktoriaus R. K. prašymo iš I. B. išieškoti 5418,05 Eur patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti.