Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui J. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

Pažymėtina, kad nuteistieji vedami žaisti tinklinį, krepšinį, stalo tenisą bei kitus žaidimus, atsižvelgiant į jų elgesį buvimo Lukiškių TI-K metu, siekį taisytis ir reintegruotis į visuomenę bei pačių nuteistųjų žodinį / rašytinį prašymą.

3. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

4. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, remiantis LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011); neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos: neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006).

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. kovo 19 d. pareiškimą, 2015 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 96-885 „Dėl bendravimo su kitais nuteistaisiais“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė: pareiškėjas, dalyvaudamas pozityvaus užimtumo priemonėse, kurias sudaro: nuteistųjų fizinis lavinimas, religinių apeigų atlikimas (lankymasis koplyčioje, bendravimas su kunigu asmeniškai), intelektinis ugdymas (bendravimas su kitais nuteistaisiais poilsio kambaryje), psichologinė terapija, savišvieta (knygų ir periodinės spaudos skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis kompiuteriu), kultūrinė veikla (lankymasis įstaigoje organizuojamuose renginiuose), jis gali bendrauti su kitais nuteistaisiais; dalyvaujant socialinės reabilitacijos programose sudaromos sąlygos bendrauti ir reintegruotis į visuomenę; pareiškėjas įtrauktas į Nuteistųjų iki gyvos galvos ir nuteistųjų, atliekančių terminuotą laisvės atėmimo bausmę kalėjime, išvedimų į socialinės reabilitacijos programų vykdymą sąrašą (jį 2015 m. kovo 19 d. patvirtino direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas), t. y. į 28 grupę kartu su kitais nuteistaisiais, todėl sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose bei tuo metu bendrauti su kitais nuteistaisiais; pareiškėjo reintegracija į visuomenę, keitimosi procesas ir bendravimas su kitais nuteistaisiais sietinas ne tik su pareiškėjui siūlomomis socialinės reabilitacijos programomis, bet ir su jo noru juose dalyvauti, siekiu reintegruotis į visuomenę bei keistis (b. l. 5).

2. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. kovo 19 d. pareiškimą Nr. 29-490, 2015 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 96-892 „Dėl nuobaudų“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė: pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo paskirtos 3 nuobaudos (papeikimai): 2011 m. vasario 9 d. – už grasinimą susidorojimu, 2011 m. kovo 24 d. – už kratos metu rastos ylos turėjimą, 2012 m. gegužės 23 d. – už asmenų kurstymą; pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendyje, kuris įsiteisėjo 2010 m. vasario 2 d. ir yra vykdomas, pareiškėjas nuteistas už pavojingos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas) padarymą, taip pat pripažintas pavojingu recidyvistu (b. l. 6).

3. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. kovo 30 d. prašymą Nr. 54-497, 2016 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 96-1386 „Dėl pareiškimo“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė: Lukiškių TI-K Psichologinė tarnyba neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjui uždrausta dalyvauti darbinėje, sportinėje ar dvasinėje veikloje, Psichologinės tarnybos specialistai nėra pateikę Lukiškių TI-K administracijai informacijos apie pareiškėjo pavojingą elgesį bendruomenėje; nuo pirmos pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K dienos jis yra Psichologinės tarnybos žinioje ir dalyvauja psichologinio darbo procese; per visą individualaus psichologinio darbo su pareiškėju laikotarpį psichologai nėra pateikę išvadų ar kitos dokumentacijos, susijusios su pareiškėjo psichine sveikata ir pareiškėjo teiginys „jei jū nuomonė aš psihiškai esiu nesveikas žmogus“ yra nepagrįstas; dėl efektyvesnio klausimų sprendimo ateityje pareiškėjui rekomenduojama tiesiogiai žodžiu kreiptis į Psichologinės tarnybos specialistus (b. l. 4).

4. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. pareiškimą Nr. 29-699, 2016 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 96-1472 „Dėl darbo ir išvedimo į Šventas Mišias“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė: nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 30 d. būtų užpuolęs kokį nors asmenį, kad turėtų mobilaus ryšio telefoną ar būtų apsvaigęs nuo alkoholinių ar psichotropinių medžiagų; patikrinus duomenų sistemą nustatyta, kad pareiškėjas linkęs pažeidinėti vidaus tvarkos taisykles; Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 11d. nuosprendyje pareiškėjas nuteistas už pavojingos veikos (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas) padarymą ir pripažintas pavojingu recidyvistu; pagal galiojančią tvarką, gavus valstybės įmonės „Mūsų amatai“ (toliau – ir Įmonė) prašymą dėl laisvų darbo vietų, nuteistieji, pageidaujantys dirbti Įmonėje, užpildo nustatytos formos prašymą dėl priėmimo į darbą, kurį įteikia kuruojančiam Socialinės reabilitacijos skyriaus (toliau – ir SRS) būrio viršininkui; nuteistojo prašymas, kuriame užfiksuotas Įmonės gamybos cecho viršininko teigiamas tarpininkavimas (pritarimas) dėl nuteistojo priėmimo į darbą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Įmonės cecho viršininko pritarimo užfiksavimo jame dienos grąžinamas nuteistąjį kuruojančiam SRS būrio viršininkui, kuris gautą nuteistojo prašymą, suderinęs su Sveikatos priežiūros tarnybos specialistais, pateikia Nuteistųjų įdarbinimo komisijai (toliau – ir Komisijai); Komisijos posėdžiai organizuojami, atsižvelgus į Įmonės gautą rašytinę informaciją apie laisvas ar numatomas atsirasti darbo vietas ir pretendentams keliamus reikalavimus; per pastarąjį laikotarpį Įmonė dėl naujų darbuotojų poreikio į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė; pareiškėjui sudaroma galimybė dalyvauti Šv. Mišiose ir pareiškėjas pagal SRS būrio viršininkų sudarytus nuteistųjų sąrašus buvo vedamas į Šv. Mišias; pareiškėjo teiginys, kad jam viskas yra uždrausta, neatitinka tikrovės (b. l. 7).

5. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyrius 2016 m. birželio 17 d. pažymoje Nr. 24-5348 „Apie J. D. užimtumą“, be kita ko, nurodė, kad: su nuteistaisiais, esančiais Lukiškių TI-K, vykdomas socialinis darbas bei organizuojamas jų užimtumas, vykdomos šios socialinės reabilitacijos programos-priemonės: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K, nuteistųjų adaptacijos programa, integracijos į visuomenę, kompiuterinio raštingumo, meninio ugdymo programas, pozityvaus užimtumo priemonės, kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; pareiškėjas įtrauktas į Nuteistųjų iki gyvos galvos ir nuteistųjų, atliekančių terminuotą laisvės atėmimo bausmę kalėjime, išvedimų į socialinės reabilitacijos programų vykdymą, sąrašą (18 grupė), todėl sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose ir tuo metu bendrauti su kitais nuteistaisiais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės bei kiti teisės aktai nereglamentuoja draudimo nuteistiesiems bendrauti pro langą su kitais nuteistaisiais, todėl už bendravimą pro langą su kitais nuteistaisiais pareiškėjui nuobauda negalėjo būti skirta; 2016 m. birželio 15 d. pareiškėjui pasiūlyta dalyvauti įdarbinimo komisijoje, kur būtų svarstoma galimybė jį įdarbinti, tačiau pareiškėjas kategoriškai atsisakė joje dalyvauti; nuteistieji vedami žaisti tinklinį, krepšinį, stalo tenisą bei kitus žaidimus, atsižvelgiant į jų elgesį buvimo įstaigoje metu, siekį taisytis ir reintegruotis į visuomenę bei pačių nuteistųjų žodinį / rašytinį prašymą; pareiškėjo užimtumas, dalyvavimas sporto renginiuose, bendravimas su kitais nuteistaisiais sietinas ne tik su jam siūlomu dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose, bet ir su jo noru juose dalyvauti, siekiu reintegruotis į visuomenę bei keistis (b. l. 16).

II

1. Pareiškėjas J. D. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už psichologinį kankinimą ir nežmonišką elgesį su juo, konkrečiai dėl to, kad nesudaromos sąlygos jam dirbti, taip pat užsiimti sportine veikla.

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovas nepagrįstai nesuteikia pareiškėjui darbo, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad darbo galima suteikti tik tuomet, jeigu tam yra galimybių. Išanalizavus Lukiškių TI-K 2016 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 96-1472 „Dėl darbo ir išvedimo į Šventas Mišias“ pateiktus argumentus (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą), darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo galimybių suteikti darbo, todėl šiuo aspektu pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo padaryta jokia žala. Konstatuotina, kad ši pareiškėjo J. D. skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

4. Kitaip vertintini pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo suteikta galimybė sportuoti, t. y. jis nė karto nevestas žaisti tinklinio, krepšinio, stalo teniso, taip pat šachmatais, šaškėmis, nors visi kiti nuteistieji buvo vedami. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjo argumentai tėra bendro pobūdžio teiginiai, tačiau pabrėžtina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas siekė užsiimti sportine veikla, tačiau Lukiškių TI-K savo standartiniuose raštuose atrašė, jog pareiškėjas turi tikrai norėti užsiimti tokia veikla (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 5 punktus). Atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad siūlė pareiškėjui eiti žaisti krepšinio, tinklinio, kitų paminėtų sporto žaidimų, taip pat kad pareiškėjas atsisakė šių siūlymų. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo nurodytos bendro pobūdžio programos, skirtos nuteistiesiems, nepakeičia pareiškėjo norimos užsiimti sportinės veiklos, tačiau į jas būtina atsižvelgti, vertinant padarytos pareiškėjui žalos dydį. Vadinasi, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė užsiimti sportine veikla ir tai padaryta be jokio teisinio pagrindo.

Vertinant neturtinės žalos dydį pabrėžtina, kad, nors pareiškėjas teigia, jog jam nuo 2010 m. nebuvo suteikta galimybė užsiimti sportine veikla, tačiau tokių įrodymų nėra, nes anksčiausiai rašyti pareiškėjo raštai, pateikti byloje, yra 2015 m. kovo 19 d. pareiškimai (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 2 punktus). Teismas, įvertinęs, jog nuo 2015 m. kovo mėn. pareiškėjui be teisinio pagrindo nebuvo suteikiami jo pageidaujami sportinės veiklos renginiai, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sveikatos būklei nėra neigiamų padarinių, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2015 m. liepos 1 d. – 325 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. 615 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2016 m. sausio 1 d. – 350 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, priteistinos žalos dydį įvertina 200 Eur. Teismo vertinimu, didesnės negu 200 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.