Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu trejiems metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. L. priteista 530,77 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 7 d. apie 15 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto metu, tyčia peiliu vieną kartą dūrė savo šeimos nariui – sugyventinei – E. J. į kaklą, taip padarė kairės kaklo pusės durtinę pjautinę žaizdą su kairės jungo venos sužalojimu, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios E. J. sveikatą.

Apeliantas skunde remiasi teismų praktika ir tvirtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Valstybės paskirtis yra galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Skunde išdėstomas BK 54 straipsnio 3 dalies turinys, cituojama teismų praktika (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-259/2011) ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisingumo principas – teisingos bausmės paskyrimas. Todėl nuteistojo R. L. vertinimu, tikslinga jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis (apeliantas) iki šio nusikaltimo padarymo su nukentėjusiąja nekonfliktavo, padarytas nusikaltimas buvo tik atsitiktinis susiklosčiusių aplinkybių pasekmė (t. y. dėl suvartoto alkoholio kiekio prarado nuovoką ir turėtu rankoje peiliu, dūrė vieną kartą nukentėjusiajai), kuri gali būti pripažįstama išimtine aplinkybe sudarančia pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymi ir tai, kad praeityje teistas nebuvo, po įvykio su nukentėjusiąja susitaikė, toliau veda bendrą ūkį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. L. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde neskundžia nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik kritiškai vertina savo poelgį, gailisi ir prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį. Todėl nuosprendis peržiūrimas apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo R. L. skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 54 straipsnio 3 dalyje (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Teisėjų kolegija nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. L. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai. Teismas kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, o taip pat ir į visas kitas konkrečias bylos aplinkybes, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas R. L. skirdamas bausmę ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, padaryto nusikaltimo pobūdį (BK 11 straipsnio 6 dalis), tiesioginės tyčios kaltę (BK 15 straipsnio 2 dalis), atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, nusikalstamos veikos baigtumą, kitas reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) (1 t., 108-109, 120-124, 126 b. l.). Pažymėtina tai, kad R. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė, nei numato BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas anksčiau jau buvo atleistas nuo atsakomybės dėl nukentėjusiosios E. J. sumušimo (1 t., 112-113 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau nurodyta aplinkybė įrodo, kad R. L. linkęs daryti nusikalstamas veikas, jokių išvadų nepadarė, todėl yra pavojingas visuomenei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. L. švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių.

Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Kasacinė byla Nr. 2K-508/2007). Tai, kad R. L. anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiosios E. J. sumušimo, baustas administracinėmis nuobaudomis įrodo, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, kurį nulėmė nepalankiai susiklosčiusių jo gyvenimo aplinkybių visuma. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad iki šio nusikaltimo padarymo su nukentėjusiąja nekonfliktavo, nusikalstamą veiką padarė dėl spontaniškai susiklosčiusių aplinkybių, t. y. dėl didelio alkoholio kiekio prarado nuovoką, tačiau dabar alkoholio nebevartoja, anksčiau neteistas, su nukentėjusiąja susitaikė, padeda jai namuose ir toliau veda bendrą ūkį, nėra ir negali būti pripažintos išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės. Pažymėtina, kad apygardos teismas į aukščiau nurodytas aplinkybes atsižvelgė nuteistajam nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. L. skirdamas bausmę taip pat atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas R. L. užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.