- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- 2A-492-264/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Aušra Baubienė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- G. B.
- Kategorijos
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arūno Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11345-800/2013 pagal ieškovų Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui R. M., trečiasis asmuo G. B., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos naudai iš atsakovo R. M. 52 588,26 Lt patirtai žalai atlyginti. Ieškinyje nurodė, kad 2010-04-17 23.00 val. į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariatą dėl konflikto buityje buvo pristatytas neblaivus atsakovas R. M.. Kauno m. Santakos PK Operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiasis postinis G. B. jį nusivedė į laikinojo sulaikymo patalpą atlikti apžiūrą. G. B. atliekant R. M. apžiūrą, šis staigiai atsisuko į policijos pareigūną ir kumščiu trenkė jam į veidą. Nuo smūgio G. B. parkrito ant grindų. Iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai jį pristatė į Kauno medicinos universiteto klinikų Galvos smegenų traumų skyrių, kur jam buvo nustatyta trauminė smegenų liga. G. B. dėl patirtos traumos nuo 2010-04-18 iki 2010-08-02 buvo nedarbingas. Dėl šio įvykio 2010-04-17 pradėtas ikiteisminis tyrimas, G. B. pripažintas nukentėjusiuoju. Dėl pareigūno G. B. sužalojimo buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, nustatyta, kad pareigūnas buvo sužalotas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas. Tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Policijos departamentas prie VRM, atsižvelgdamas į Kauno apskr. VPK 2010-11-10 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-354 ir Kauno apskr. VPK viršininko 2010 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 20-TE-915, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“, skyrė Kauno apskr. VPK išmokėti aštuoniolikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją G. B., patyrusiam apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymą, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu. Piniginę kompensaciją - 52 588,26 Lt Kauno apskr. VPK 2010 m. gruodžio mėnesį pervedė į G. B. asmeninę sąskaitą. Policijos departamentas ir Kauno apskr. VPK išmokėjo G. B. piniginę kompensaciją ir pagal CK 6.280 str. nuostatas turi teisę iš R. M., padariusio žalą G. B., regreso tvarka išieškoti tokio dydžio sumą, kokia buvo sumokėta G. B., t. y. 52 588,26 Lt.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad G. B. atliekant tarnybines pareigas 2010-04-17 patirtas sveikatos sutrikdymas, priskiriamas apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymui. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu atsakovas R. M. buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 286 str., 138 str. 2 d. 10 p., 284 str. 1 p. ir galutinė bausmė paskirta 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, o bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant R. M. BK 69 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant R. M. atlyginti nukentėjusiajam G. B. nusikaltimu padarytą žalą iki 2012-08-20. Nuosprendžiu taip pat teismas patvirtino susitarimą tarp R. M. ir G. B. dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, t. y. kad R. M. įsipareigojo atlyginti G. B. padarytą 2000 Lt turtinę žalą ir 8 000 Lt neturtinę žalą, iš viso 10 000 Lt.
Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad dėl 2010-08-18 įvykio ir atsakovo R. M. veiksmų buvo sutrikdyta trečiojo asmens G. B. sveikata, jis nuo 2010-04-18 t.y. 107 dienas buvo nedarbingas. Policijos departamentas išmokėjo pareigūnui G. B. kompensaciją už sveikatos sutrikdymą vadovaudamasis teisės aktuose įtvirtinta tvarka ir sąlygomis, o kompensacijos dydis nustatytas Vidaus tarnybos statuto įstatymo pagrindu. Policijos departamento 2010-12-23 išvados ir Kauno apskrities VPK viršininko 2010 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 20-TE-915 pagrindu pareigūnui išmokėta 18 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, t. y. 52 588,26 Lt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kompensacija būtų išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai, pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus.
Teismas sprendė, kad byloje buvo nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovas sužalojo policijos pareigūną, šis dėl akiduobės skeveldrinio lūžimo patyrė apysunkį sveikatos sutrikdymą, atsakovo kaltės forma – neatsargumas, atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. dėl atsakovo smūgio sužalotas G. B.). Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškusi reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi tokią įrodinėjimo pareigą, nes, išmokėjusi kompensaciją žalos patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Ieškovo atstovė jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, jų teismui nepateikė ir tiesiogiai žalą patyręs G. B.. Teismas pripažino, kad regreso teisė šiuose teisiniuose santykiuose yra galima, nes atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų, neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų, bei regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo (šiuo atveju atsakovas R. M.) apskritai išvengtų atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui būtų perkelta mokesčių mokėtojams. Teismas atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 str.). Tuo tarpu šioje byloje nukentėjęs policijos pareigūnas ne tik gavo kompensaciją iš valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau sudarė papildomą susitarimą su atsakovu dėl papildomos 10 000 Lt žalos atlyginimo baudžiamajame procese. Bylos nagrinėjimo teisme metu nei ieškovai, nei trečiasis asmuo nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų. Iš bylos medžiagos, t.y. šalių paaiškinimų, teismas nustatė, kad nors ieškovams ir atsirado regreso teisė į žalą padariusį asmenį, o kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas neteko teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgijo kompensaciją išmokėjusi įstaiga, tačiau atsakovas su trečiuoju asmeniu papildomai susitarė dėl žalos atlyginimo ir šį susitarimą teismas patvirtino. Atsakovui šis susitarimas yra privalomas.
Teismas sprendė, kad atsakovas atlikęs neteisėtus veiksmus policijos pareigūno atžvilgiu, sulaukė neigiamų pasekmių, nes už savo veiksmus buvo nuteistas, bei privalo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Todėl ieškovas turėtų teisę reikalauti priteisti iš atsakovo 10 000 Lt žalą, tačiau ši suma iš atsakovo priteista patvirtinus šalių susitarimą dėl žalos atlyginimo. Ieškovas gindamas savo teises turi teisę inicijuoti naują civilinį procesą, nes trečiasis asmuo, nukentėjęs policijos pareigūnas, nėra teismui pateikęs jokių duomenų, kad gauta kompensacija iš valstybės nepadengė jam padarytos žalos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 79-81) prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino byloje esančių įrodymų netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.), dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
2. Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo kaltės forma dėl policijos pareigūno sužalojimo – neatsargumas. Tačiau iš Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio matyti, kad atsakovas tyčia sužalojo policijos pareigūną.
3. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių dokumentų teismui, kurie patvirtintų išlaidų dydį, įrodytų trečiojo asmens patirtos neturtinės žalos dydį. Tačiau ieškovai pateikė ieškinį atsakovui tik dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl visiškai nesuprantama, kodėl ieškovai teismui turėjo įrodinėti trečiojo asmens patirtos neturtinės žalos dydį.
4. Teismo išvada, kad ieškovai jokių žalos dydi patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, neatitinka tikrovės. Ieškovai pateikė teismui visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius žalos dydį. Piniginė kompensacija trečiajam asmeniui dėl žalos atlyginimo buvo apskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Statuto 40 str. 3 d. 6 p. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų ir jis turi atsakyti už žalą, padarytą sužalojus policijos pareigūną.
5. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas susitarė su trečiuoju asmeniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir sumokėjo trečiajam asmeniui 2 000 Lt turtinės bei 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš viso 10 000 Lt. Tačiau ieškovų policijos pareigūnui išmokėtos kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pagrįstumas nebuvo baudžiamosios bylos dalykas. Tai nagrinėjamos civilinės bylos dalykas.
6. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas, gindamas savo teises, turi teisę inicijuoti naują civilinį procesą, nes trečiasis asmuo teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad gauta kompensacija iš valstybės nepadengė jam padarytos žalos. Ieškovai visiškai nesupranta, kokiais teisių aktais nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti naują civilinį procesą. Ieškovai pateikė visus dokumentus, iš kurių matyti, kad trečiajam asmeniui buvo išmokėta kompensacija.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad kompensacija būtų išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai, pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus.
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai nepateikė teismui jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų, kadangi teismui buvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys ieškovų reikalavimus atlyginti žalą, taip pat konkrečiai ir tiksliai nurodytas žalos dydis. Todėl nagrinėjamu atveju CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria vadovavosi teismas, ieškovų atžvilgiu neturėjo būti taikoma.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais, vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, aiškiai ir teisingai motyvavo, kodėl ieškinio netenkino.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog policijos įstaigos specialiųjų įstatymų pagrindu vykdo socialinio draudimo funkciją, konstatuotina, kad Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Šiuo atveju policijos įstaigos regreso teisė kyla iš viešosios teisės aktais reglamentuojamos socialinio draudimo funkcijos.
Bylos faktiniai duomenys (b. l. 38-39) patvirtina, jog Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, inter alia vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, 40 straipsnio 3 dalimi, 2010 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą išmokėti ir, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos skyrius kompensacijos išmokėjimui reikalingas lėšas, o trečiasis asmuo policijos pareigūnas G. B., ginčo įvykio metu patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, aštuoniolikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, pinigine išraiška sudarančią 52588, 26 Lt. Ši prievolė atsirado viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybei savanoriškai prisiėmus pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama Civilinio kodekso normų.
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, viena vertus, kasacinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms ir kurioje buvo sprendžiami tapatūs teisės klausimai, suformavo teisės aiškinimo taisyklę, jog bendraisiais atvejais turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Kita vertus, kasacinis teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013, kuri nagrinėjamai bylai, kaip ir aukščiau nurodyta kasacinio teismo nutartis, yra teismo precedentas, konstatavo, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėjęs pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo ir atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, tai yra atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Šia kasacinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013, teisėjų kolegija remiasi, ji paminėta ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014, faktinės aplinkybės yra analogiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms ir kurioje buvo sprendžiami tapatūs teisės klausimai.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, išskyrus žalos dydį. Kitų atsakomybės sąlygų ieškovai apeliaciniu skundu neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Apeliantų teigimu, teismas neteisingai atsakovo kaltės forma dėl policijos pareigūno sužalojimo laikė neatsargumą, kai jo kaltės forma yra tyčia, tačiau kaltės forma šiuo atveju nėra lemianti, kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra nustatyta. Nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendis, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu padaręs BK 286 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalyje 10 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje numatytas tyčines veikas - pasipriešino policijos pareigūnui, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Teismo nuosprendžiu konstatuoti atsakovo nusikalstamos veikos padarymo ir šios veikos tiesioginių padarinių faktai, kurių iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Nuosprendžiu taip pat patvirtintas policijos pareigūno, nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens ir atsakovo (kalto asmens) susitarimas dėl 2000 Lt turtinės ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pastarasis įsipareigojo atlyginti iki 2012-08-20.
Byloje jau buvo nustatyta, jog, pirma, policijos pareigūnas G. B. buvo nedarbingas šimtą septynias dienas, antra, šiam policijos pareigūnui buvo išmokėta aštuoniolikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri buvo apskaičiuota pagal specialiuosius viešosios teisės aktus, pastarosios (kompensacijos) dydžio nesiejant su realiu policijos pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, kuriuo pastarasis negavo pajamų, atsakovo R. M. veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Byloje nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų, pasipriešinus policijos darbuotojo reikalavimams, t.y. neįvykdžius įstatymuose – CK 6.246 str. 1 d., Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d. – nustatytos pareigos. Todėl atsakovas yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją. Pirmosios instancijos teismas, ieškovams neįrodinėjant trečiojo asmens patirtos žalos dydžio, teismas, vadovaudamasis 2010 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje duomenimis laikė, kad trečiojo asmens dėl sužalojimo patirti nuostoliai – 2000 Lt realiai patirta turtine žala, dėl kurios atlyginimo jau susitarta baudžiamojoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės, paneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpciją, o ieškovų, kuriems tenka procesinė pareiga įrodyti inter alia žalos dydį, į šią bylą pateikti faktiniai duomenys nėra pakankami išvados, jog policijos pareigūnui G. B. išmokėta kompensacija yra adekvati šio policijos pareigūno realiai patirtai žalai, konstatavimui. Nei pirmosios instancijos teismui, nei prie apeliacinio skundo ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie trečiojo asmens patirtus realius nuostolius.
Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. kovo 25 nutartimi paskyrė bylą žodiniam nagrinėjimui, pasiūlė apeliantams papildomus įrodymus žalos dydžiui nustatyti, tačiau apeliantai jų nepateikė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad nesant byloje kitokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų, trečiojo asmens dėl sužalojimo realiai patirta 2000 Lt turtine žala, dėl kurios atlyginimo jau susitarta baudžiamojoje byloje. Pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą. Apeliantams nepateikus kitokių įrodymų, nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovų ieškinį atmetė.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovai nepateikė byloje įrodymų apie atlygintinos žalos dydį, t.y. apie tai, kokia buvo padaryta nukentėjusiam policijos pareigūnui G. B. reali žala, kurios atsakovas neatlygino (CPK 178 str.). Kadangi nenustatyta, jog policijos pareigūnui G. B. padaryta didesnė žala nei nuosprendžiu buvo nukentėjusiojo susitarta su atsakovu, pripažintina, kad ieškovai neįrodė ieškiniu pareikšto reikalavimo pagrįstumo, dėl ko nėra pagrindo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą laikyti nepagrįstu ir jį naikinti.
Ieškovai, kurių ieškinys atmestas, nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleisti (CPK 83 str. 1 d. 4 p.), todėl iš jų į valstybės biudžetą tokios išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 str. 2 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.