Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Rasčiuvienės ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta trečdaliu, t. y. trimis mėnesiais. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., Ž. P. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017-01-11 nuosprendžiu paskirta neatlikta laisvės atėmimo bei baudos bausme ir paskirta galutinė subendrinta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, ir 6 MGL dydžio, t. y. 225,90 Eur, bauda, kuri turi būti sumokėta į valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 str. 1, 2 d., konfiskuotas Ž. P. priklausantis 23 Eur vertės turtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 18 d. apie 17 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), sulaužęs pakabinamą durų spyną, įsibrovė į A. J. priklausantį gyvenamąjį namą ir pagrobė jai priklausantį televizorių „TV Star“ (200 Eur vertės) bei šio televizoriaus priedėlį (20 Eur vertės), taip A. J. padarė bendros 220 Eur vertės turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017-02-03 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka tik dėl jam paskirtos bausmės ir prašo ją sušvelninti, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), šią bylą, įskaitant ir skundžiamą nuosprendį, patikrina tik šiuo aspektu.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., bei bausmės paskirties, numatytos BK 41 str., nepažeidė, todėl pripažinti, kad Ž. P. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parinkdamas Ž. P. bausmės rūšį apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių tyčinių nusikaltimų. Apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, ir tai pirmosios instancijos teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau Ž. P. skundžiamu nuosprendžiu teisiamas jau 13 kartą, iš jų 12 kartą už analogiškų nusikalstamų veikų – vagysčių padarymą, turi neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, yra pripažinta ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Už svetimo turto vagystes jis ne kartą baustas ir administracine tvarka, vien po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, per trumpą beveik dviejų mėnesių laikotarpį (nuo 2016-11-20 iki 2017-01-17) Ž. P. įvykdė net tris alkoholinių gėrimų vagystes iš parduotuvių, už kurias jam skirtos administracinės nuobaudos, taip pat jo atžvilgiu pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-03516-17 pagal BK 178 str. 4 d. už veiką, kurią jis galimai įvykdė po ankstesnio 2017-01-11 nuosprendžio paskelbimo. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, vienareikšmiškai byloja apie jo susiformavusias neigiamas nuostatas, akivaizdų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą, nenorą laikytis įstatymų ir rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis, priešingai, tai dėsningas jo elgesio, kurio jis nenori keisti, padarinys. Ankstesnės sankcijos nuteistajam jokio poveikio nedaro, o priešingas teisei elgesys yra tapęs jo patogaus gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniu (Ž. P. niekur nedirba), todėl atsižvelgęs į visas pirmiau nurodytas aplinkybes apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti nuteistajam paskyrus tik griežčiausią sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės trukmė – iki šešerių metų. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas Ž. P. už padarytą vagystę paskyrė devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir ši bausmė yra žymiai švelnesnė nei BK 178 str. 2 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, netgi artimesnė šios bausmės minimumui, todėl negali būti laikoma aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, dar labiau ją švelninti nėra jokio pagrindo. Be to, apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas visiškai pripažino savo kaltę ir byla buvo išnagrinėta sutrumpino įrodymų tyrimo tvarka, Ž. P. taikė BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, t. y. paskyrė šešis mėnesius laisvės atėmimo, o šią bausmę su ankstesniu 2017-01-11 nuosprendžiu paskirta bausme bendrino taikydamas apeliantui palankesnį bausmių sudėjimo būdą – dalinį, todėl nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo ir 6 MGL baudos bausmė taip pat nelaikytina aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Savo prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę apeliantas grindžia tuo, kad yra atlyginta žala, tačiau jokių žalos atlyginimą patvirtinančių dokumentų apygardos teismui jis nepateikė, o šią aplinkybę, jog nusikaltimu padaryta žala yra atlyginta, atsiliepime neigia nukentėjusioji. Taigi jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. P. bausmę, apeliaciniame skunde nenurodoma, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl darytina išvada, jog apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir yra teisinga, atitinka apelianto asmenybės neigiamą charakterizavimą bei yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja bausmės paskirčiai, bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams ir teisingumo principui. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo neskirti jam laisvės atėmimo bausmės atlikti realiai.

Pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, teismas turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, ar iš tiesų bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Kartu pažymėtina, kad BK 75 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl galimybės nuteistajam Ž. P. taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kolegija šiuo atveju visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pasiekti bausmės tikslus neskyrus apeliantui bausmę atlikti realiai nėra įmanoma. Tokia išvada grindžiama tuo, kad Ž. P. nekeičia savo gyvenimo būdo, nerodo noro gyventi dorai, pasitaisyti ir toliau piktybiškai daro analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas – vagystes, vieną iš kurių, t. y. dar vieną vagystę jis galimai įvykdė jau po ankstesnio 2017-01-11 nuosprendžio paskelbimo. Be to, apeliantui ankstesniais nuosprendžiais ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat lygtinio paleidimo ir atleidimo nuo bausmės institutai, tačiau tai jo elgesio pozityviai nepakeitė ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas dar kartą paskatins apeliantą elgtis teisingai ir nepažeidinėti visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Tai rodo, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai ją atliekant.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir paskyrė jam tinkamą bausmę, kurios švelninti ar atidėti jos vykdymą nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 40,53 Eur apmokėjimo už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašoma priteisti iš nuteistojo Ž. P. valstybės naudai.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroro ir gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo būtinas dalyvavimas apeliaciniame procese, o kaltinamajam atsisakyti nuo gynėjo apeliaciniame procese nenumatyta, tai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš Ž. P. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymą iš Ž. P. valstybės naudai priteisti 40,53 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atmesti.