- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-112/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Regina Gaudutienė, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
- Nukentėjusysis
- I. P., V.
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Vita Neverauskaitė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 straipsnio 4 dalyje (2010-03-13 epizodas) ir 150 straipsnio 4 dalyje (2010-03-14 epizodas) bei nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2010-03-13 epizodas) – laisvės atėmimo bausme ketveriems (4) metams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2010-03-14 epizodas) – laisvės atėmimo bausme penkeriems (5) metams. BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, R. Ž. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė septyneriems (7) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš R. Ž. nukentėjusiajai I. P. priteista 124, 73 Lt padarytai turtinei žalai ir 15 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. Ž. priteista 30 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš R. Ž. priteista valstybei 493, 32 Lt už suteiktą I. P. antrinę teisinę pagalbą (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“ AB, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad 2010-03-13 naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , dukros V. Ž. kambaryje, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą su savo mažamete dukra V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) , prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, panaudodamas mažametės nukentėjusiosios V. Ž. atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, t.y. ranka užspausdamas jai burną, kad ši nešauktų, bei pasakęs, kad jei ši spardysis, tai bus blogiau, nuėmęs jos pėdkelnes ir kelnaites, kišo savo rankų pirštus į mažametės V. Ž. lytinius organus, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, padarydamas V. Ž. lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės plėvės paviršinį įtrūkimą, bei nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso ir taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją V. Ž..
Taip pat jis, 2010-03-14 naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , dukros V. Ž. kambaryje, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą su savo mažamete dukra V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) , prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, panaudodamas mažametės nukentėjusiosios V. Ž. atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, t.y. ranka užspausdamas jai burną, kad ši nešauktų, bei pasakęs, kad jei ši spardysis tai bus blogiau, nuėmęs jos pėdkelnes ir kelnaites, kišo savo rankų pirštus į mažametės V. Ž. lytinius organus, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, padarydamas V. Ž. lytinių organų srityje sužalojimus, t.y. mergystės plėvės paviršinį įtrūkimą, bei nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso ir taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją V. Ž..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi mažametės nukentėjusiosios V. Ž. parodymais, kadangi jie kelia abejonių dėl jų leistinumo, be to teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas, kadangi mažametės liudytojos parodymams suteikė pirmenybę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Visi byloje esantys duomenys yra konkretūs faktai, todėl jie turi vienodą įrodomąją galią, o vienodą įrodomąją galią turinčių įrodymų negalima vertinti skirtingai, t.y. vieniems suteikti didesne įrodomąją galią, o kitus nemotyvuotai atmesti ar iš viso nevertinti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad būtent nuteistasis padarė V. Ž.: "lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės plėvės paviršinį įtrūkimą, bei nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso“.
2010-04-02 d. Specialisto išvados Nr. G 1095/10 (01) tiriamojoje dalyje specialistai nurodė, kad pažeidimai nukentėjusiajai padaryti daugiau nei prieš 5 dienas iki apžiūros (t. 1, b. l. 37 -39), t. y. teisiamajame posėdyje ištirtų baudžiamosios bylos duomenų kontekste - laikotarpiu nuo 2009-12-11 iki 2010-03-28.
Nuosprendžio išvada, kad V. Ž. yra padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso iš esmės grindžiama Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 (t. 1, b.l. 68 - 71) 4 punkto išvada, kurioje ekspertai, konstatavo nesunkų V. Ž. sveikatos sutrikdymo mastą. Tačiau Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertai tyrimo metu įvertino nukentėjusiosios fizinius, o ne psichinius sveikatos sužalojimus, remiantis į baudžiamąją bylą nepateiktais duomenimis, esančiais dokumentuose - VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių intervencijos skyriaus epikrizėje Nr. 293 M bei VšĮ Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijoje, kurie teisiamojo posėdžio metu ištirti nebuvo. Duomenų, kad šie dokumentai buvo užfiksuoti ir/ar gauti BPK nustatyta tvarka, byloje nėra, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl šių duomenų pripažinimo įrodymais bei padarytos išvados pagrįstumo, atsižvelgiant į tai, kad teismo medicinos specialistai, susipažinę su Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72, pradėto 2010-05-18 d., užbaigto 2010-05-18 d., duomenimis, 2010-08-04 d. Specialisto išvadoje Nr. G 2699/10 (01) tuo pačiu klausimu padarė priešingą išvadą: "<...> Sužalojimų, galėjusių atsirasti laikotarpyje nuo 2010-03-12 iki 2010-03-15, V. Ž. kūne, nekonstatuota. V. Ž. apžiūros metu nustatytas mergystės plėvės paviršinis įtrūkimas, kaip sužalojimas, teismo medicininiu požiūriu, nevertinamas“ (t. 1, b. l. 41 - 43).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsisakė pašalinti aukščiau nurodytus prieštaravimus tarp šių ištirtų įrodymų įstatymo nustatyta tvarka, t.y. šaukiant į teismo posėdį bei apklausiant specialistus bei ekspertus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas, o ne tik teismo versiją atitinkančias, bylos aplinkybes. Atmesdamas šiuo konkrečiu atveju pagrįstus gynėjo prašymus formaliais pagrindais, pirmosios instancijos teismas tuo pačiu, pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnyje įtvirtintas bei įstatymo garantuotos kaltinamojo asmens teisęs, nes parodė išankstinį nusistatymą iš anksto įvertindamas įrodymus.
Atkreiptinas dėmesys, kad besąlygiškai priimdamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 išvadas, pirmosios instancijos teismas nepatikrino bei neįvertino jo kaip įrodymų šaltinio, leistinumo, ekspertams pateiktų pradinių duomenų teisingumo. P. T. ekspertizės įstatymo 11 straipsnį teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei, bet nepateiktą jam įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo gi konkrečiu atveju ekspertės, atliekant ambulatorinę, kompleksinę, pirminę ekspertizę, savo padarytas išvadas iš esmės pagrindė savarankiškai surinktais duomenimis, apie kurių gavimą nurodė ekspertizės akto tiriamojoje dalyje: „<...> susisiekta su J. B. vidurinės mokyklos psichologe E. Č., <...> susisiekta su Vilniaus m. VTAS, vyr. specialistės G. J., duomenimis, <...> susisiekta su Naujosios Vilnios seniūnija, vyr. inspektorės A. S., duomenimis, <...> susisiekta su Vilniaus rajono PK, vyresniosios tyrėjos E. E. duomenimis", ir kaip jau buvo minėta, duomenimis iš VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių intervencijos skyriaus epikrizės Nr. 293 M bei VšĮ Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijos, t.y. duomenimis, kurie nebuvo užfiksuoti byloje ar gauti, išnagrinėti bei patikrinti BPK nustatyta tvarka.
Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami, t. y. abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis apelianto kaltę ir paneigiantis jo parodymus. Dėl šios priežasties kyla pagrįstų abejonių dėl šių duomenų patikimumo ir surašant byloje pateiktas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 išvadas, kadangi, kaip buvo minėta, procesiniai įstatymai tokios galimybės ekspertui - savarankiškai rinkti duomenis - nenumato. Todėl šioje byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-72 nėra tinkamas įrodymas įstatymo (BPK 20 straipsnio) normos prasme, iš ko darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė duomenimis (įrodymais), neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Toks atvejis vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, eksperčių (psichiatrės R. D. ir psichologės A. Š.) teiginiai, kad „tiriamoji iš esmės pakartoja anksčiau duotus parodymus“, prieštarauja tų pačių eksperčių ekspertizės akte užfiksuotiems V. Ž. paaiškinimams apie byloje nagrinėjamus įvykius, turiniui. Mergaitės parodymai kardinaliai pasikeitė, ir iš esmės parodymuose atkartojami ne jos pačios, o būtent jos motinos I. P. prasimanymai kurie ekspertizės atlikimo metu atitikdavo I. P. turimą informaciją. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir gynėjo prašymu teisminio nagrinėjimo metu peržiūrėtas nukentėjusiosios V. Ž. apklausos vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad mergaitė, duodama parodymus, prasitaria, jog apie aplinkybes, kad jai skaudėjo (labai skaudėjo) ją prašė pasakyti mama, t. y. I. P.; byloje esantis 2010-05-01 Pranešimas "Dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo", kuriame nurodoma, jog "Apklausta nukentėjusioji V. Ž. patvirtino savo mamos I. P. duotus parodymus ir paaiškino, kad tėtis dvi naktis iš eilės prie jos lindo, kišo pirštus į jos lytinius organus" (t. 1, b.l. .6), bei pačios nukentėjusiosios I. P. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai kaip ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 72-75, 76-77, 77-78), taip ir teismo posėdyje, kurio metu I. P. iškėlė naują versiją, įrodinėdama, kad ne tik vienas apeliantas, bet jis kartu su savo motina P. Ž. seksualiai prievartavo mažametę V. Ž., teigė, kad būtent apie tai jai papasakojo bei teisme gali patvirtinti jos dukra.
Įstatymas nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Šių asmenų parodymais, ypač jei nuosprendis grindžiamas mažamečio nukentėjusiojo asmens parodymais, galima pagristi apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, jog kitų patikimų objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltumą padarius nusikaltimus, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė. Tai reiškia, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes byla nėra tinkamai ištirta: nuosprendis yra paremtas prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, nepašalintos byloje esančios abejonės.
Kadangi be suinteresuotos šios bylos baigtimi nukentėjusiosios I. P. parodymų kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo atliktus neva seksualinio prievartavimo veiksmus, byloje nėra, veika, kurios padarymu jis galėjo būti apkaltintas, jo manymu atitinka nebent BK 153 straipsnio sudėtį, t. y. mažamečio asmens tvirkinimą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, byloje esančių įrodymų visumą nėra pakankama ir tokiai išvadai padaryti dėl esminių bylos aplinkybių tyrimo pirmosios instancijos teisme neišsamumo.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino esminės aplinkybės, jog civilinėje atsakomybėje kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį, jog šiuo konkrečiu atveju patirtą turtinę žalą I. P. pagrindė neaiškios kilmės čekiais dėl homeopatinio preparato (Acosedum geriamųjų lašų tirpalo) pirkimo, tačiau nepateikė jokių motyvuotų duomenų, kad šie vaistai buvo būtini jos ar/ir V. Ž. gydymui, ar šie vaistai buvo paskirti jai ar/ir V. Ž. gydytojo.
Apelianto manymu, nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose šiuo klausimu, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji I. P. ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. Ž. kaltė padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi mažametės nukentėjusiosios V. Ž. parodymais, kadangi jie kelia abejonių dėl jų leistinumo, be to teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas, kadangi mažametės liudytojos parodymams suteikė pirmenybę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Nuteistasis nurodo, kad mergaitės parodymai kardinaliai pasikeitė, ir iš esmės parodymuose atkartojami ne jos pačios, o būtent jos motinos I. P. prasimanymai kurie ekspertizės atlikimo metu atitikdavo I. P. turimą informaciją. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apeliantas, iškeldamas versiją, kad iš esmės nukentėjusiosios V. Ž. parodymams turėjo įtakos jos motina I. P. yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino atsižvelgęs ir į kitus byloje esančius įrodymus: I. P. parodymus, specialistų, ekspertų išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės metu nustatyta, kad V. Ž. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti parodymus, jai nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei kitos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios būtų paveikusios jos elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji gėdijosi pasakoti apie įvykius, teigė, kad bijo sakyti, bijo tėčio. Teigė nežinanti, dėl ko jo bijo, bet tai su juo susiję. Nukentėjusioji nenorėjo užrašyti, kas atsitiko. Toliau pradėdama pasakoti apie gyvenamąją vietą, apie kambarį kur ji miegojo, kaip buvo apsirengusi, apie įvykių pradžią nukentėjusioji vėl nutraukė pasakojimą ir nurodė, kad ji gali sakyti mamai, kas nutiko, o kitiems negali. Po to nurodo, kad ji suprato, kad atėjo tėtis, nes jis ją pažadino. Po šių žodžių vėl teigia, kad mama gali už ją pasakyti, kas nutiko, nes ji negali, bijo sakyti (t. 1, b. l. 48-51). Šioje apklausoje nukentėjusioji taip pat parodė apie įvykius, kad tai buvo šeštadienis ir sekmadienis. Kai tėtis atėjo į kambarį pas ją, tai buvo pirmas kartas, ir antrą kartą jis atėjo pas ją į kambarį. Ji negalėjo paaiškinti, kas įvyko, ji negalėjo pasakyti tuos du žodžius, nes bijojo, kad tėtis sužinos. Nukentėjusioji tvirtino, kad dėl to jai bus blogai, o kas bus blogai, nesakys. Ji teigė, kad negali sakyti prieš kamerą. Tas žodis jai yra nemalonus. Per apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ant minkšto žaislo palietė meškiuko tarpkojį su ranka ir nurodė – taip tėtis darė. V. Ž. piešinuke parodė, kad tėtis lietė lytinius organus su pirštais. Jai skaudėjo. Nukentėjusioji teigė, kad tėtis nuėmė pėdkelnes ir triusikėlius ir lietė, sakė, kad jei spardysis su kojom, tai jai bus blogiau, todėl ji nesispardė. V. Ž. nurodė, kad tėtis jai sakė, jog bus blogiau „putei“. Taigi, vertinant šiuos mažametės nukentėjusiosios parodymus nėra pagrindo teigti, kad ji galėjo išgalvoti įvykius, nukentėjusioji nesipainioja savo parodymuose. Kaip minėta, nukentėjusioji gėdijasi savo duodamų parodymų, jai nemalonu pasakoti, įvardinti savo tėvo atliktus su ja veiksmus, todėl ji pamini įvykių epizodus bendrais bruožais ir nutyli detales dėl nemalonių pojūčių prisimenant įvykius. Tai, kad apie įvykius ji papasakojo savo motinai I. P., ir kaip teigė pati, kad ji gali įvykių detales papasakoti tik motinai yra visiškai natūralu ir nukentėjusioji I. P. davė parodymus pagal savo dukros pasakojimą, ką ji ir pati nurodė apklausoje, o ne atvirkščiai, kaip iškelia versiją nuteistasis. Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pirmenybę suteikė nukentėjusiosios V. Ž. parodymams ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nukentėjusiosios V. Ž. parodymai nekelia abejonių dėl jų leistinumo, kadangi nėra pagrindo teigti, kad mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pažeidžiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių bei 186 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir akcentuoja, jog jie turi būti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismas. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje apelianto, bei liudytojų parodymus išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistasis, nereiškia teismo šališkumo.
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad būtent nuteistasis padarė V. Ž.: "lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės plėvės paviršinį įtrūkimą, bei nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso“. Taip pat nurodo, kad 2010-04-02 d. Specialisto išvados Nr. G 1095/10 (01) tiriamojoje dalyje specialistai nurodė, kad pažeidimai nukentėjusiajai padaryti daugiau nei prieš 5 dienas iki apžiūros (t. 1, b. l. 37 -39), t. y. teisiamajame posėdyje ištirtų baudžiamosios bylos duomenų kontekste - laikotarpiu nuo 2009-12-11 iki 2010-03-28. Tačiau apeliantas nenurodo jokių argumentų kodėl jis nesutinka su šiomis teismo išvadomis, bei specialistų padaryta išvada. Apelianto nurodytos datos ir konteksto vertinimas taip pat neturi jokio pagrindimo, todėl šie nurodyti argumentai nesvarstomi.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertai tyrimo Nr. 103MS-72 metu įvertino nukentėjusiosios fizinius, o ne psichinius sveikatos sužalojimus, remiantis į baudžiamąją bylą nepateiktais duomenimis, esančiais dokumentuose - VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių intervencijos skyriaus epikrizėje Nr. 293 Min., bei VšĮ Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijoje. Šie dokumentai teisiamojo posėdžio metu ištirti nebuvo, todėl teismas negalėjo negalėjo atsižvelgti į šio ekspertizės akto išvadas, kadangi tai yra neleistinas įrodymas baudžiamojo proceso prasme. Nuteistojo argumentai iš dalies pagrįsti, ekspertai atlikę minėtą tyrimą iš tiesų atsakė į kelis klausimus per plačiai ir išėjo iš tyrimo ribų ir tyrimui panaudojo savarankiškai gautus duomenis. BPK, bei Teismo ekspertizės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ekspertų teises, nenumato ekspertams teisės savarankiškai rinkti įrodymų. Tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į ekspertų papildomai surinktą tyrimui atlikti medžiagą. Be to, ekspertizė Nr. 103MS-72 buvo paskirta siekiant nustatyti ir įvertinti nukentėjusiosios psichinę ir psichologinę būseną po patirtos seksualinės prievartos, taip pat siekiant įvertinti padarytos žalos laipsnį, o paminėti fiziniai sužalojimai ekspertizės akte yra pertekliniai. Į nustatytus psichinės sveikatos sutrikdymus pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nesirėmė ekspertų papildomai surinktais duomenimis apie nukentėjusiosios patirtus fizinius sužalojimus. Todėl nuteistasis be jokio pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos seksualinės prievartos remdamasis teismo posėdyje neištirtais įrodymais.
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti specialistus bei ekspertus ir tuo pažeidė ir BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnyje įtvirtintas bei įstatymo garantuotos kaltinamojo asmens teisęs, nes parodė išankstinį nusistatymą iš anksto įvertindamas įrodymus. Šiuos nuteistojo teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai, išklausęs visų dalyvių nuomonės, atmetė nuteistojo gynėjų prašymą apklausti teismo posėdyje psichiatrijos specialistę, nustatęs, kad teismo psichiatrijos specialistas neparodys jokių naujų duomenų teismui, nenustatys kūno sužalojimo laipsnio, kuris ir nėra inkriminuotas nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, šis apelianto argumentas atmetamas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog patirtą turtinę žalą I. P. pagrindė neaiškios kilmės čekiais dėl homeopatinio preparato (Acosedum geriamųjų lašų tirpalo) pirkimo, tačiau nepateikė jokių motyvuotų duomenų, kad šie vaistai buvo būtini jos ar/ir V. Ž. gydymui, ar šie vaistai buvo paskirti jai ar/ir V. Ž. gydytojo. Apelianto manymu, nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose šiuo klausimu, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Su šiais nuteistojo argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo R. Ž. padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes – nukentėjusioji V. Ž. dėl padarytų jos atžvilgiu nusikaltimų patyrė fizinį skausmą, didžiulius dvasinius išgyvenimus, buvo sukrėsta ir pažeminta, sumažėjo jos bendravimo galimybės, buvo sutrikdyta jos psichinė sveikata, taip pat mažametės V. Ž. motina I. P. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala įvertinta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgė į nuteistojo R. Ž. turtinę padėtį į tai, kad mažametei nukentėjusiajai jis padarė žalą tyčiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimus ir priteisti civiliniai ieškiniai nukentėjusiesiems padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per dideli.
Nuteistojo argumentai dėl priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajai I. P. padarytai turtinei žalai atlyginti nepagrįsti, kadangi nukentėjusioji I. P. pateikė pirmosios instancijos teismui vaistų pirkimo čekius ir paaiškino teismo posėdyje, kad vaistai buvo reikalingi nukentėjusiosios V. Ž. gydymui. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas apmokėjimo už gydytojo konsultaciją kvitas, todėl abejoti, kad nukentėjusioji I. P. patyrė išlaidų, susijusiu su V. Ž. gydymu, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad priteista suma nukentėjusiosios I. P. patirtai turtinei žalai atlyginti nėra per didelė ar neproporcinga.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, į tai, kad veika buvo padaryta prieš mažametį vaiką, pasinaudojant jo bejėgiškumu. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino R. Ž. asmenybę, o būtent tai, kad jis buvo vieną kartą teistas, teistumas išnykęs, tačiau tai jį charakterizuoja neigiamai, nedirbo, buvo baustas administracine tvarka, į narkologinę ir psichiatrinę įskaitas neįrašytas. R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė R. Ž. už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą už šių nusikaltimų padarymą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. Ž. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.