Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-02 · Civilinė byla Nr. e2A-502-864/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-02
Bylos Nr.
e2A-502-864/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Mikonienė, Rūta Petkuvienė, Andrius Verikas
Ieškovas
H. B.
Atsakovas
ADB „Gjensidige“
Trečiasis asmuo
AB „Lietuvos draudimas“, AB „Šiaulių bankas“, R. S.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) H. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. B. ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys byloje AB „Lietuvos draudimas“, AB „Šiaulių bankas“, R. S..

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė H. B. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“ (toliau ir atsakovas, draudikas) 24 496,94 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, kad ieškovė po vyro mirties paveldėjo visas iš (duomenys neskelbtini) sudarytos tarp V. B. ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ turto išperkamosios nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurios objektu buvo automobilis (duomenys neskelbtini) (toliau ir automobilis), kylančias teises bei pareigas.

3. Nurodė, kad šis automobilis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“ (kuri vėliau pakeitė pavadinimą į ADB „Gjensidige“) savanoriškuoju (KASKO) visų rizikų draudimu (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), draudimo sumą apibrėžiant automobilio rinkos verte draudžiamojo įvykio dieną, o naudos gavėju nurodant UAB „Šiaulių banko lizingas“. Pažymėjo, kad šalys taip pat susitarė, kad ši draudimo sutartis galioja visų automobilio vairuotojų atžvilgiu ir draudimo sutarčiai taikomos transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049 (toliau ir taisyklės).

4. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovės anūko R. S. vairuojamą automobilį (duomenys neskelbtini) atsitrenkė kitas automobilis (duomenys neskelbtini), kuris žiedinėje sankryžoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilnius, važiavo neteisinga juosta ir dėl to kliudė iš žiedinės sankryžos išvažiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini) (automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas patvirtino, jog yra atsakingas už padarytą žalą) (toliau ir eismo įvykis). Nurodė, kad jau kitą dieną - (duomenys neskelbtini) - draudėjas bei naudos gavėjas UAB „Šiaulių banko lizingas“ pranešė draudikui apie draudžiamąjį įvykį ir paprašė apskaičiuoti bei išmokėti dėl šio draudžiamojo įvykio jam, kaip naudos gavėjui, priklausančią draudimo išmoką. Teigė, jog draudikas, atlikęs automobilio apžiūrą, 2016 m. vasario 23 d. pateikė naudos gavėjui UAB „Šiaulių banko lizingas“ pranešimą Nr. S04-487779 „Dėl draudimo išmokos gavėjo“, kuriuo informavo, kad į eismo įvykį patekusio automobilio remontas ekonominiu požiūriu yra netikslingas, nurodė, jog dėl draudžiamojo įvykio ketina išmokėti 19 984 Eur draudimo išmoką ir pasiteiravo, kam šią draudimo išmoką išmokėti. Nurodė, kad 2016 m. vasario 24 d. UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateikė draudikui raštą „Dėl draudimo išmokos“, kuriuo paprašė draudiko nustatytą neginčijamą draudimo išmokos dydį už eismo įvykį pervesti į nurodytą naudos gavėjo UAB „Šiaulių banko lizingas“ banko sąskaitą.

5. Pažymėjo, kad, savo ruožtu, draudikas net ir neginčijamos draudimo išmokos taip ir neišmokėjo, nors yra praėję jau beveik 7 mėn. Paaiškino, kad 2016 m. balandžio 8 d. naudos gavėjui draudikas pateikė raštą „Dėl 2016.02.10 įvykio“, kuriame nurodė, jog, siekdamas įvertinti įvykio aplinkybes ir nustatyti žalą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl nustatytų įvykio aplinkybių ir priimtų procesinių sprendimų. Atkreipė dėmesį, jog analogišką raštą naudos gavėjui draudikas pateikė ir 2016 m. birželio 1 d. Paaiškino, kad ieškovė taip pat pateikė draudikui 2016 m. birželio 6 d. raštą „Dėl draudimo išmokos sumokėjimo“, kuriuo, be kita ko, paprašė nė vėliau kaip iki 2016 m. birželio 10 d. išmokėti dėl eismo įvykio draudimo išmoką, tačiau 2016 m. birželio 14 d. draudikas atsakyme į minėtą raštą išdėstė tą pačią deklaratyvią poziciją, jog šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir sprendimas bus priimtas tik pasibaigus šiam tyrimui.

6. Ieškovė paaiškino, jog 2016 m. rugpjūčio 2 d. ji kreipėsi į oficialų automobilių NISSAN autoservisą dėl automobilio remonto darbų sąmatos sudarymo, kuris, atlikęs vertinimą, pateikė sąmatą, pagal kurią šio automobilio remonto darbų kaštų sumą įvertino 24 496,94 Eur be PVM.

7. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog šiuo metu buvęs naudos gavėjas UAB „Šiaulių banko lizingas“ teisę į draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio yra perleidęs ieškovei.

Šalies argumentai

8. Ieškovės teigimu, eismo įvykio metu padaryti automobilio sugadinimai patenka į draudimo sutartyje numatyto draudžiamojo įvykio, už kurį turi būti sumokama draudimo išmoka, turinį. Anot ieškovės, toks itin ilgą laiką (beveik 7 mėn.) trunkantis draudimo bendrovės vykdomas draudimo išmokos mokėjimo vilkinimas, neteikiant duomenų, kokie konkretūs tyrimo veiksmai yra atliekami (kas būtent yra tiriama), o tik deklaratyviai ir abstrakčiai atsikirtinėjant esą yra atliekamas tyrimas, yra nesąžiningas ir aiškiai pažeidžiantis ieškovės teises. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju net jeigu vyktų koks nors tyrimas atsakovas privalėjo išmokėti ieškovei (ar prieš tai – lizingo bendrovei) bent neginčijamą jo paties nustatyto dydžio draudimo išmokos dalį už įvykusį draudiminį įvykį.

9. Atkreipė dėmesį, jog, be kita ko, atsakovo atliktas draudimo išmokos apskaičiavimas neatitinka taisyklių nuostatų ir yra nepagrįstai sumažintas. Pažymėjo, kad įvertinant, jog automobilio rinkos vertė eismo įvykio dienai sudarė mažiausiai 34 200 Eur (131 206,40 Lt (arba 38 000 Eur) (kaina, nurodyta išperkamosios nuomos sutartyje) x 0,9 proc. (pagal prie taisyklių pridėtą nusidėvėjimo lentelę Nr. 1)), šio automobilio remonto darbų suma sudaro mažiau negu 75 proc. šio automobilio rinkos vertės eismo įvykio dienai, dėl ko automobilis pagal taisyklių nuostatas vertintinas ne kaip sunaikintas (neremontuotinas), o kaip sugadintas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teigimu, atitinkamai, draudimo išmokos suma dėl žalos, padarytos minėtam automobiliui, turi būti apskaičiuojama pagal jo remonto darbų kaštus (taisyklių 11.1.6 p.), o ne nuostatas, taikomas sunaikintam automobiliui.

Atsiliepimas

10. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

11. Paaiškino, kad žalos bylos administravimo metu iš trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“, t. y. eismo įvykio kaltininko A. G. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, buvo gauta informacija, jog dėl galimo eismo įvykio dalyvių neteisėtų veiksmų, siekiant gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai adresuotame prašyme buvo nurodomi keli senesni eismo įvykiai, kurių metu arba tiesiogiai dalyvavo arba netiesioginių sąsajų turėjo ieškovės anūkas R. S. ir dėl kurių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai įtariant šį asmenį pasikėsinimu sukčiauti; prašyme, be kita ko, minimas ir ginčo eismo įvykis bei nurodoma, jog nuotraukose iš eismo įvykio yra užfiksuoti automobilio (duomenys neskelbtini) stūmimo pėdsakai, iš kurių galima teigti, kad prieš smūgį R. S. didino automobilio greitį, dėl ko manytina, kad eismo įvykį R. S. sukėlė tyčia. Atsakovas pažymėjo, kad trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ pateikė papildomą informaciją, jog automobilis 2012 m. buvo pardavinėjamas kaip sunaikintas vandens, o iki ginčo eismo įvykio šis automobilis jau buvo du kartus sunaikintas: 2014 m. birželio 18 d. (buvo išmokėta 55 194,04 Lt draudimo išmoka) ir 2015 m. rugsėjo 8 d. (buvo išmokėta 22 000 Eur draudimo išmoka) eismo įvykių metu Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, jog trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, pagrįsta manyti, kad R. S. įsigijo automobilio liekanas su tikslu inscenizuoti eismo įvykį ir apgaulės būdu gauti draudimo išmoką bei tyčia sukėlė eismo įvykį.

12. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi bei taisyklių 12.14.3 punktu draudikas sprendimo žalos byloje priimti negali, nes dėl eismo įvykio dalyvių veiksmuose galimos nusikalstamos veikos vyksta ikiteisminis tyrimas.

13. Atsakovo teigimu, nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrįstų įtarimų, jog draudiko atžvilgiu galimai buvo elgtasi nesąžiningai, buvo mėginta jį suklaidinti, todėl ieškinio reikalavimas savo esme gali būti neteisėtas, o tokiu atveju atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką nekiltų.

14. Nurodė, kad žalos bylos administravimo metu buvo gauta UAB „Fakto autocentras“ 2016 m. vasario 18 d. sąmata, kurioje nurodoma, jog dėl eismo įvykio metu patirtos žalos automobilio remontui reikalinga suma – 41 592,26 Eur su PVM. Pažymėjo, jog eismo įvykio dieną automobilio rinkos vertė pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis sudarė 29 100 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, vadovaujantis šia suma transporto priemonė būtų laikoma sugadinta ir jos remontas būtų laikomas tikslingu, jei remonto sąmata neviršytų 21 825 Eur sumos.

15. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka.

16. Trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, eismo įvykis buvo inscenizuotas ir sukeltas siekiant apgaule gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės. Šį faktą, anot trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“, patvirtina aplinkybės, pažymėtos atsakovo pridėtame trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ kreipimesi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Pažymėjo, jog tai, kad ieškovės transporto priemonė jau 2012 m. buvo pardavinėjama kaip sunaikinta, 2014 m. bei 2015 m. eismo įvykių metu Lietuvoje vėlgi sunaikinta, leidžia manyti, kad R. S. įsigijo automobilio liekanas su tikslu jas panaudoti inscenizuojant eismo įvykį. Nurodė, kad visų ankstesnių trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ tirtų eismo įvykių metu (2010 m. spalio 4 d. įvykio, 2011 m. rugsėjo 20 d. įvykio, 2011 m. spalio 14 d. įvykio bei 2014 m. kovo 3 d. įvykio) buvo nustatyta, kad visų šių įvykių metu buvo atsitrenkta į stovinčius automobilius.

17. Nurodė, jog vertinant tai, kad šiuo atveju, akivaizdu, jog eismo įvykis įvyko ne dėl natūraliai susiklosčiusių aplinkybių, o buvo inscenizuotas, A. G. kaltės pripažinimas eismo įvykio deklaracijoje yra netinkamas ir klaidinantis draudiką.

18. Trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti.

19. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog automobilis suremontuotas ieškovės lėšomis, trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ turtui – automobiliui - žala dėl įvykusio eismo įvykio atlyginta, trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ neturi jokios informacijos apie eismo įvykį, todėl nebeturi materialinio suinteresuotumo ir draudimo išmoka priklauso automobilio naudotojai - ieškovei.

20. Trečiasis asmuo R. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė, priešingai negu teigė atsakovas, turi materialinę reikalavimo teisę šioje byloje, ją ir atsakovą sieja draudimo teisiniai santykiai.

23. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus šalių rašytinius įrodymus ir duotus paaiškinimus, taip pat atsižvelgiant į jų pagrindu byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kritiškai, nes jie yra prieštaringi. Nurodė, jog aplinkybė, kad transporto priemonė yra suremontuota, pradėta tvirtinti tik pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Pažymėjo, kad automobilio remonto išlaidų dydį ieškovė įrodinėja rašytiniais įrodymais: prekybos automobiliais įmonės Vokietijoje E. N. A. 2016 m. kovo 1 d. išduotu dokumentu, kad už automobilio detales buvo sumokėta grynais 20 560 Eur, taip pat UAB „Tanagra“ aptarnavimo sąmatomis 996,60 Eur ir 1 176,34 Eur sumoms. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors iš pradžių buvo tvirtinama, kad automobilio remontu rūpinosi pati ieškovė, t. y. pirko detales, užsakė transporto priemonės remonto paslaugas, vėliau pradėta tvirtinti, kad automobilio remontu rūpinosi trečiasis asmuo. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikti Vokietijos įmonės išduotų dokumentų originalai, todėl teismas abejoja ir šių dokumentų autentiškumu. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjo, jog pati ieškovė į Vokietiją pirkti detalių nevyko ir pati Vokietijos įmonei pinigų nemokėjo. Teismas pažymėjo, jog byloje tvirtinama, kad į Vokietiją vyko, detales pirko ir grynaisiais pinigais už detales sumokėjo trečiasis asmuo R. S., tačiau Vokietijos įmonės išduotame kvite apie 20 560 Eur sumos priėmimą nurodyta, jog pinigus 2016 m. kovo 1 d. sumokėjo „H. B.“, vardas ir pavardė kvite įrašyti ne jos ranka. Atkreipė dėmesį, jog teismui nepateikta ir jokių įrodymų, kad ieškovė buvo išdavusi įgaliojimą trečiajam asmeniui R. S. spręsti klausimus, susijusius su detalių pirkimu. Be to, teismas nurodė, jog ir 2016 m. kovo 1 d. Vokietijos įmonės išduotame pirktų automobilio detalių sąraše kaip pirkėjos nors ir nurodyti ieškovės pavardė ir vardas, tačiau jos, kaip pirkėjos, parašo šiame dokumente nėra. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nors ir tvirtinama, kad už automobilio detales buvo sumokėta grynais 20 560 Eur, tačiau ieškovė iki šiol nesumokėjo UAB „Tanagra“ 2 172,94 Eur už transporto priemonės remonto paslaugas, nes neturi tam pinigų. Teismas nurodė, kad taip pat kritiškai vertina ir UAB „Tanagra“ išrašytas aptarnavimo sąmatas (viena aptarnavimo sąmata be išrašymo datos, kita išrašyta 2016 m. kovo 30 d.) atitinkamai 996,60 Eur ir 1 176,34 Eur sumoms. Pažymėjo, kad nors aptarnavimo sąmatoje (996,60 Eur sumai) nurodyta, jog ji turi būti apmokėta iki 2016 m. kovo 2 d., o kitoje (1 176,34 Eur sumai) apmokėjimo data nurodyta 2016 m. kovo 30 d., o byloje nustatyta, kad sąmatose nurodytos sumos UAB „Tanagra“ iki šiol nesumokėtos. Teismas atkreipė dėmesį, kad PVM sąskaitos-faktūros 1 176,34 Eur ir 996,60 Eur sumoms (Serija TAN18 Nr. 00057 ir Serija TAN18 Nr. 00056) buvo išrašytos tik 2018 m. vasario 22 d., kai UAB „Tanagra“ buvo išsiųstas reikalavimas paaiškinti automobilio remonto aplinkybes. Be to, teismas nurodė, jog nors tvirtinama, jog Vokietijoje pirktos automobilio detalės, reikalingos transporto priemonės remontui, buvo atiduotos UAB „Tanagra“, teismui nepateikta jokių detalių perdavimo-priėmimo aktų, nors pirktų detalių vertė yra 20 560 Eur. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog 2016 m. kovo 30 d. aptarnavimo sąmatoje nurodytų keičiamų detalių ir Vokietijoje pirktų detalių sąrašas nesutampa, aptarnavimo sąmatoje 996,60 Eur sumai nurodyti dažymo ir lyginimo darbai ir nėra nurodyta, jog buvo keičiamos kokios nors detalės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju kelia rimtų abejonių aplinkybė, jog automobilis buvo remontuojamas UAB „Tanagra“.

24. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime kritiškai vertino trečiojo asmens R. S. pateiktas fotonuotraukos, nes neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis šios nuotraukos buvo darytos; kritiškai vertino apklaustų liudytojų A. D. ir A. D. parodymus (UAB „Tanagra“ darbuotojai), kadangi A. D. nors ir pasirašė 2016 m. kovo 30 d. aptarnavimo sąmatoje, tačiau paaiškėjo, jog transporto priemonės remonte nedalyvavo, o jo paaiškinimais tik sutikrino sąmatos užpildymo teisingumą, o liudytojas A. D., pasirašęs kitoje aptarnavimo sąmatoje, negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių sąmatoje nenurodytas pirkėjas (paslaugų užsakovas), nėra nurodyta sąmatos sudarymo data.

25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad esant pačios ieškovės pateiktų dokumentų bei liudytojais apklaustų asmenų prieštaravimų, tebevykstant ikiteisminiam tyrimui dėl trečiojo asmens R. S. baudžiamosios atsakomybės – ieškovės bei trečiojo asmens R. S. paaiškinimai bei pateikti įrodymai vertintini itin kritiškai ir todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju draudikas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, o, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nurodytų aplinkybių nepaneigė, pripažintina, kad atsakovas (draudikas) turi teisę nemokėti draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai neišmokėjo ieškovei draudimo išmokos iki kol nebus baigtas ikiteisminis tyrimas, nes draudžiamuoju įvykiu yra pripažįstamas tik staigus ir netikėtas atsitikimas, o nagrinėjamoje byloje nėra aišku, ar eismo įvykis buvo netikėtas, ar numatytas iš anksto, suplanuotas ir atliktas tyčia, siekiant gauti draudimo išmoką, todėl esant tokiems įtarimams ir jiems pasitvirtinus šis eismo įvykis nebūtų pripažintas draudiminiu, atitinkamai ir draudimo išmoka nebūtų išmokama apskritai.

26. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis UAB „Fakto autocentras“ 2016 m. vasario 18 d. sąmata, kadangi ši įmonė įvykio metu nebuvo tarp draudiko nurodytų remonto dirbtuvių, kurių kainomis galima remtis apskaičiuojant išmoką, ir draudikui pateikta beveik 10 000 Eur didesnė remonto sąmata. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi UAB „Autorigeka“ 2016 m. kovo 16 d. sudaryta remonto sąmata Nr. PZU0454 (8 967,75 Eur be PVM sumai), taip pat į bylą pateikta draudiko sudaryta remonto sąmata Nr. 328078 (16 226,64 Eur be PVM sumai) (sudarytą atsižvelgus į UAB „Tanagra“ pateiktą informaciją apie tai, kokios iš keistų dalių buvo naudotos ar originalios), dėl ko darytina išvada, kad už automobilio sugadinimą pagrįsta būtų ne didesnė nei 8 967,75 Eur dydžio draudimo išmoka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

27. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškovės ieškinį patenkinti pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra konstatuotina, jog draudiminis įvykis įvyko ir, anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas su tokia išvada sutiko, kadangi ginčijamame sprendime analizavo galimus transporto priemonės remonto variantus bei patirtą žalos dydį.

29. Anot ieškovės, atsakovas neįrodė, jog egzistuoja jį atleidžiančios aplinkybės nuo draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi šiuo atveju yra laikoma, kad draudimo išmoka nebuvo išmokama, nes buvo praleisti imperatyvūs įstatymo terminai tokioms išmokoms išmokėti.

30. Atkreipia dėmesį, kad draudikas gali nemokėti draudimo išmokos tik tuo atveju, kai vyksta baudžiamoji, administracinė bei civilinė byla, o šiuo atveju vyksta ikiteisminis tyrimas, kuriame nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kurios buvo reikšmingos draudimo išmokos mokėjimui, nėra laikomas pagrindu sustabdyti ar nemokėti draudimo išmokos. Pažymi, kad paties ikiteisminio tyrimo pradėjimas savaime nepaneigia įvykio fakto, kurį įrodo byloje esantys objektyvūs duomenys. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantei priklausančią transporto priemonę valdęs arba kitas įvykyje dalyvavęs vairuotojas tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir pagrindo tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės teigimu, darytina išvada, jog įvykis pripažintinas draudžiamuoju, o draudikas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo.

31. Nurodo, kad pareiga mokėti draudimo išmoką nėra siejama su sąlyga, kad turtas, kuriam buvo sukelta žala, būtų atstatytas iki sugadinimo padėtį dar iki išmokant draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo reikalavimas, kad turtas būtų sutvarkytas teikiant ieškinį, yra nepagrįstas ir nepagrįstai suvaržantis apeliantę, nes jai keliamos pareigos, kurios nesukuria jokių teisių ir yra nepagrįstos. Be to, ieškovės teigimu, iš esmės pačiame skundžiamame sprendime yra nukrypstama nuo esmės, nes yra analizuojama naujų detalių transporto priemonei pirkimo, detalių perdavimo aplinkybės bei kita, kas iš esmės yra ne esminės aplinkybės ginčo klausimo sprendimui. Pažymi, kad esant abejonėms išmokėta draudimo išmoka galėjo būti mažinama, o ne konstatuojamas pagrindas jos nemokėti.

32. Nurodo, kad ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu pagrįstai šiuo atveju buvo įrodyta tiek pats remonto faktas, tiek ir remonto darbų kaina. Pažymi, kad byloje nebuvo pateiktų kitų sąmatų ar objektyvių duomenų, kurie paneigtų šios sąmatos realumą, todėl yra laikoma, kad apeliantė įvykdė savo pareigą ir tinkamai įrodė ieškinį, kadangi pateikė objektyvius duomenis, kurie iš esmės pagrindžia jos reikalavimus.

Atsiliepimas

33. Atsakovas atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti.

34. Nurodo, kad teisinis reguliavimas suteikia draudikui galimybę teisėtai nemokėti draudimo išmokos, kol nėra įsitikinama draudžiamojo įvykio buvimu.

35. Atkreipia dėmesį, jog Draudimo taisyklių 5.5, 5.6, 5.17 punktuose išdėstyti nedraudžiamieji įvykiai, siejami su įvykio, jo padarinių klastojimu, sukčiavimu ar įvykio padarymu tyčia. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, nepatikrinus ar įvykis yra nedraudžiamasis pagal nurodytus taisyklių punktus, negalima mokėti draudimo išmokos. Atsakovo nuomone, šiuo atveju draudikas įrodė aplinkybes, atleidžiančias nuo išmokos mokėjimo.

36. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutarties šalys susitarė, kad transporto priemonė bus remontuojama tik draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse, o išmoka mokama tik pagal draudiko nurodytų remonto dirbtuvių kainas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog išmokos dydis negali būti nustatomas pagal UAB „Fakto autocentras“, UAB „Tanagra“ remonto sąmatas, kadangi šios įmonės nebuvo nurodomos draudiko; ieškovės į bylą pateikti įrodymai (dalių įsigijimo dokumentai Vokietijoje, UAB „Tanagra“ sąmatos) ir parodymai vertintini itin kritiškai, nes ieškovės parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo nuolat keičiami, o byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina apeliantės nurodomų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

38. Bylos duomenimis, apeliantė pateikė naują įrodymą – 2019 m. sausio 10 d. pranešimą apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Savo ruožtu, Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdama į tai, jog šis įrodymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti šį įrodymą.

39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimas, kuriuo teismas netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos iš atsakovo priteisimo. Taigi, byloje spręstini klausimai iš esmės dėl atsakovo pareigos sumokėti ieškovei draudimo išmoką (ne)buvimo bei atitinkamai dėl prašomos priteisti draudimo išmokos dydžio pagrįstumo.

40. Įvertinus bylos medžiagą nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio nepagrįstumą grindė aplinkybėmis, kad šiuo atveju egzistuoja ieškovės pateiktų dokumentų bei liudytojais apklaustų asmenų prieštaravimai, tebevyksta ikiteisminis tyrimas dėl trečiojo asmens R. S. baudžiamosios atsakomybės, ieškovės bei trečiojo asmens R. S. paaiškinimai bei pateikti įrodymai vertintini itin kritiškai, dėl ko sprendė, kad ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

41. Įstatymas reglamentuoja, kad draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis, Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Pažymėtina, jog pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1-2 punktus, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Be to, ir ginčo atveju taikytinų taisyklių 12.14.3 punkte yra numatyta galimybė atidėti draudimo išmokos išmokėjimą, kol pasibaigs parengtinis tyrimas, teisminis procesas, susijęs su draudžiamuoju įvykiu. Taigi, pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

42. Remiantis bylos medžiaga, atsakovas nagrinėjamu atveju atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką, remdamasis aplinkybe, jog negali priimti žalos byloje sprendimo, kadangi dėl eismo įvykio dalyvių veiksmuose galimos nusikalstamos veikos vyksta ikiteisminis tyrimas. Taigi, akivaizdu, jog dėl eismo įvykio pradėtoje žalos administravimo byloje nėra dar priimto jokio sprendimo dėl draudimo išmokos (ne)išmokėjimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, bei tai, jog ikiteisminio tyrimo rezultatas iš esmės turi svarbios reikšmės atsakovo kaip draudiko sprendimui dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo priimti, laikytina, jog tokiu atveju atsakovo delsimas priimti atitinkamą sprendimą dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo buvo iš esmės nulemtas atsakovo kaip draudiko siekio išsiaiškinti visas aplinkybes dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju bei atitinkamai toks atsakovo elgesys laikytinas tinkamu bei atitinkančiu įstatymo nuostatas.

43. Savo ruožtu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje buvo pareikštas ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, įvykus, anot ieškovės, draudžiamajam įvykiui. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog byloje esminė aplinkybė, kurią buvo būtina nustatyti – ar eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju įvykiu, kadangi būtent ši aplinkybė pagal Civilinio kodekso 6.987 straipsnį, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalį, 98 straipsnį, lemia draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką buvimą. Pažymėtina, jog pagal šalių sudarytą draudimo sutartį nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikoma ir draudimo išmoka nėra moka tada, kai transporto priemonės teisėtas valdytojas žalą padarė tyčia (taisyklių 5.5. punktas) arba jei žala susijusi su teisėto valdytojo veika, kurioje kvotos, tardymo įstaiga arba teismas nustatė nusikaltimo arba chuliganizmo, užtraukiančio administracinę atsakomybę, požymius, taip pat jei transporto priemonės savininkas, valdytojas, draudėjas ar naudos gavėjas suklastojo duomenis apie kelių eismo įvykį, jo padarinius ar kitais būdais siekė neteisėtai gauti draudimo išmoką (taisyklių 5.6. punktas).

44. Įvertinus atsakovės procesinių dokumentų turinį, nustatyta, jog iš esmės atsakovė bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, savo atsisakymą išmokėti ieškovei draudimo išmoką grindė ne tik aplinkybe dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, tačiau taip pat ir tuo, jog, anot atsakovės, yra pagrįstų įtarimų, jog draudiko atžvilgiu galimai buvo elgtasi nesąžiningai, buvo mėginta jį suklaidinti. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime taip pat buvo nurodęs, jog, anot trečiojo asmens, (duomenys neskelbtini) įvykis buvo inscenizuotas ir sukeltas siekiant apgaule gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės. Taigi, akivaizdu, jog byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas dėl to, ar eismo įvykis buvo realus, ar imituotas, siekiant gauti draudimo išmoką. Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos nustatyta, jog šią aplinkybę atsakovas bei trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ grindė aplinkybėmis: jog nuotraukose iš eismo įvykio yra užfiksuoti automobilio (duomenys neskelbtini) stūmimo pėdsakai, iš kurių galima teigti, kad prieš smūgį trečiasis asmuo R. S. didino automobilio greitį, dėl ko manytina, kad eismo įvykį R. S. sukėlė tyčia; automobilis 2012 m. buvo pardavinėjamas kaip sunaikintas vandens, o iki ginčo eismo įvykio šis automobilis jau buvo du kartus sunaikintas: 2014 m. birželio 18 d. (buvo išmokėta 55 194,04 Lt draudimo išmoka) ir 2015 m. rugsėjo 8 d. (buvo išmokėta 22 000 Eur draudimo išmoka) eismo įvykių metu Lietuvoje; trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, pagrįsta manyti, kad trečiasis asmuo R. S. įsigijo automobilio liekanas su tikslu inscenizuoti eismo įvykį ir apgaulės būdu gauti draudimo išmoką bei tyčia sukėlė eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiama, kokiomis aplinkybėmis įvyko eismo įvykis, be kita ko, įvertinant ir aukščiau nurodytas aplinkybes bei jų reikšmę nustatant draudžiamojo įvykio (ne)buvimo faktą.

45. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybės dėl draudžiamojo įvykio kaip fakto (ne)buvimo bei neanalizavo su šiuo faktu susijusių įrodymų bei šalių argumentų, nors fakto dėl draudžiamojo įvykio (ne)buvimo nustatymas laikytinas esminiu šios bylos aspektu, vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

46. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui pagal Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

47. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų klausimo paskirstymas nėra tikslingas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręstinas pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį sprendimą šioje byloje, kuomet bus aiškus bylos šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų santykis (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1222/2014).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Ramunė MikonienėRūta PetkuvienėAndrius Verikas