- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-14
- Bylos Nr.
- 2A-183-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08683-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- H. G.
- Kategorijos
- 3.3.1.2Apeliacijos ribojimai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. G. ieškinį atsakovams antstolei N. L. ir D. K. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė H. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovės N. L. 2014 m. vasario 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo parduotas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu; taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei iš varžytinių parduotą butą, kurį nuosavybės teise įsigijo atsakovas D. K.. Nurodė, kad ieškovė 2014 m. vasario 12 d. gavusi antstolės N. L. patvarkymą sužinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) parduotas iš varžytinių už 21940 Lt atsakovui D. K.. Ieškovės nuomone, minėtas sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.). Antstolė parduodama butą už kainą neatitinkančią rinkos vertės neproporcingai apribojo ieškovės kaip skolininkės nuosavybės teises, CPK 675-682, 713, 718, 722 str. 1 d. nuostatas. Ieškovei nebuvo įteiktas turto arešto aktas, todėl ieškovė negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl buto pardavimo kainos. Šiuo atveju egzistuoja CPK 602 str. numatyti pagrindai pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Bute gyvena ieškovės globojami nepilnamečiai vaikai, tačiau antstolė nesikreipė dėl leidimo parduoti paskutinį būstą, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai (CK 3.85 str. 2 d.), taip pažeisdama jų teises į gyvenamą būstą. Antstolė neišaiškino visų teisių, kuriomis ieškovė gali pasinaudoti prieš parduodant paskutinį būstą. Antstolė N. L. atsiliepimu į ieškinį prašė jo netenkinti. Nurodė, kad vykdo išieškojimą iš skolininkės H. G. įvairių išieškotojų naudai. Vykdymo procese 2009 m. kovo 10 d. areštuotas ieškovei priklausantis butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad kilus abejonių dėl areštuoto turto rinkos vertės, patvarkymu Nr. 0062/13/01993 – EEKSP-1, paskirta ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti. Minėtas patvarkymas įteiktas ieškovei 2013 m. rugsėjo 11 d. Skolininkė taip pat buvo atvykusi į antstolės kontorą ir susipažino su vykdomosiomis bylomis. Ekspertizės metu nustatyta nekilnojamo turto rinkos vertė 260000 Lt. Remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis vidutinė buto rinkos vertė 25000 Lt, o pagal mokestinę vertę 20100 Lt. Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad buto pardavimo iš varžytinių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už parduotą turtą suma neproporcinga turto rinkos vertei. Ieškovė nepateikia įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus dėl parduoto turto rinkos vertės. Ieškovės teiginius, kad ji negalėjo pareikšti nuomonės dėl buto pardavimo kainos, paneigia vykdomosios bylos medžiaga. Antstolė nesutiko su ieškovės argumentais, jog ginčo buto pardavimas iš varžytinių pažeidžia nepilnamečių vaikų, kuriems paskirta nuolatinė globa interesus. Nurodė, kad vykdymo procese 2009 m. kovo 10 d. areštuotas ne tik ginčo butas, bet ir butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini). Pradėjus minėto buto pardavimą iš varžytinių, ieškovė kreipėsi į teismą nurodydama, kad nepilnamečiai vaikai gyvena (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir uždraudė išieškoti iš paskutinio ieškovei priklausančio būsto, esančio (duomenys neskelbtini). Nutartyje nurodė, kad ieškovės prašymas dėl draudimo išieškoti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepagrįstas. Ieškovei vykdymo procese jos teisės išaiškintos ne vieną kartą antstolės procesiniuose dokumentuose.Atsiliepimu į ieškinį atsakovas D. K. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovė teigdama, kad butas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė, nepateikia jokių įrodymų. Antstolis atliko turto vertinimą ir ieškovė buvo informuota apie visus atliekamus veiksmus, tačiau ieškovė savo nuomonės nereiškė ir neskundė minėtų sprendimų. Atsakovas butą nupirko už didesnę nei pradinė pardavimo varžytinėse kainą. Varžytinės buvo vykdomos teisėtai bei pagrįstai, o ieškovės ieškinys ir išdėstyti argumentai neatitinka tikrovės. Klaidinantys teismą ieškovės argumentai, kad pardavus ginčo butą iš varžytinių pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, kadangi ieškovei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Skirtingai nei nurodo ieškovė, jos teisės vykdymo procese buvo išsiaiškintos ne vieną kartą ir ji jomis pasinaudojo.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė ieškovės H. G. ieškinį. Priteisė iš ieškovės H. G. 63,44 EUR bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Įvertinęs nagrinėjamos bylos bei vykdomosios bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo buto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkte įtvirtintu pagrindu, nes turto pardavimo iš varžytynių kaina buvo nustatyta laikantis įstatymo reikalavimų, gauta už šį butą suma, atsižvelgiant į vykdymo proceso aplinkybes, nevertintina kaip neproporcinga šio turto rinkos vertei.
7. Pažymėjo, kad antstolė, pagrįstai vadovavosi eksperto nustatyta ginčo buto verte, t. y. 26 000 Lt, ir nepažeisdama CPK 718 straipsnio nuostatų, teisingai nustatė šio buto pardavimo iš varžytynių kainą – 20 800 Lt, t. y. 80 proc. Ieškovės argumentus, kad ji neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės dėl ginčo buto pardavimo iš varžytynių kainos, atmetė kaip prieštaraujančius bylos medžiagai.
8. Pažymėjo, kad ieškovė, teigdama, jog ginčo butas parduotas už esmingai mažesnę, nei rinkos vertė kainą, nepateikė konkrečių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Byloje paskyrus ekspertizę, teismo ekspertizės 2014-11-17 akte konstatuota, kad ginčo buto rinkos vertė pardavimo iš varžytynių dieną, t. y. 2014-01-30, – 32 000 Lt, t.y. 6000 Lt didesnė už buto rinkos vertę nustatytą ekspertizės metu. Tačiau sprendė, kad ši aplinkybė savaime nėra pagrindas teigti, kad ginčo butas iš varžytynių parduotas už esmingai mažesnę nei jo rinkos vertė kainą.
9. Įvertinęs, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-10-12 nutartimi, remdamasis H. G. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad negali būti išieškoma iš pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini), kuriame ji faktiškai gyvena su nepilnamečiais vaikais ir prašymą nenukreipti išieškojimo į butą (duomenys neskelbtini) atmetė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 2012-10-08 pati nusprendė ir nurodė teismui, kuriame iš dviejų nuosavybės teise turimų butų ji gyvens su savo globotiniais. Aplinkybę, kad ieškovės ir globotinių deklaruota gyvenamoji vieta nurodyta bute (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia ribojimo nukreipti į šį butą išieškojimo, nes deklaruota gyvenamoji vieta ir faktinė gyvenamoji vieta gali nesutapti. Vykdomosiose bylose nėra duomenų, kad ieškovė pranešė antstolei apie tai, jog ginčo bute, į kurį nukreiptas išieškojimas, gyvena nepilnamečių vaikų.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš varžytynių parduotas ne paskutinis ieškovės būstas. Butas (duomenys neskelbtini), kaip pripažįsta pati ieškovė, yra gerokai erdvesnis, nei iš varžytynių parduotasis. Esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria uždrausta nukreipti išieškojimą į nurodytą butą, ir ieškovei nesutinkant, jog išieškojimas būtų nukreiptas į butą (duomenys neskelbtini), susiklostytų situacija, kad išieškojimas taptų neįmanomas, nes ieškovė neturi turto ir pajamų, iš kurių galėtų padengti skolas. Pripažino, kad ieškovė yra atsidūrusi jautrioje socialinėje situacijoje, tačiau ir tokioje situacijoje negali būti suabsoliutinami ieškovės interesai, visiškai paneigiant kreditorių interesus, juolab kad ieškovė turi kitą gyvenamąjį būstą.
11. Įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus, kad antstolė neišaiškino jai visų teisių, kuriomis ji galėjo pasinaudoti vykdymo procese, atmetė kaip prieštaraujančius vykdomosios bylos medžiagai ir pačios ieškovės veiksmams, atliktiems įgyvendinant skolininkės procesines teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė H. G. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
13. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi procesiniai dokumentai ieškovei buvo įteikti ir suprantami, kadangi pati antstolė atsiliepime patvirtino, kad ieškovei nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su vykdomąja byla. Pažymėjo, kad yra baigusi lenkų mokyklą ir jai sunku suprasti procesinių dokumentų turinį. Apeliantės nuomone, antstolės pareiga atvykusiam su vykdomąją byla susipažinti asmeniui tinkamai išaiškinti jo padėtį. Apeliantei pačiai bendrauti su antstole neteko, jai pateikiami dokumentai nebuvo išversti į jai suprantamą kalbą. Vykdomosiose bylose nėra duomenų, kad antstolė būtų užtikrinusi galimybes ieškovei tinkamai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų prasmę. Tokie pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminis CPK 602 str. 7 p. pažeidimas.
14. Neatitinka faktinių aplinkybių antstolės argumentai, kad 2009 m. kovo 10 d. iš varžytinių parduoto turto arešto aktas pasirašytinai įteiktas apeliantei, kadangi byloje yra pateiktas turto iš varžytinių 2014 m. vasario 3 d. pardavimo aktas atsakovui D. K.. Tai dar kartą patvirtina, kad antstolės veiksmai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, o faktinės bylos aplinkybės traktuojamos ne objektyviai, o norimo rezultato pagrindu.
15. Antstolė privalėjo leisti apeliantei pasinaudoti CPK 704 str. 1 p. numatyta teise iki varžytinių pradžios pačiai nustatyti parduodamo turto pirkėją. Šiuo atveju buvo pažeista CPK 681 str. nuostata, kad turi būti atsižvelgiama į arešto metu dalyvaujančių šalių nuomonę. Nagrinėjamu atveju butas parduotas atsižvelgiant tik į pirkėjo interesus, t.y. už ženkliai mažesnę kainą negu vidutinė rinkos kaina.
16. Apeliantė pažymėjo, kad apie eksperto atliktą turto vertinimą jai nebuvo žinoma, dėl šios priežasties ji prašė teismo skirti pakartotinę nekilnojamo turto ekspertizę, siekiant nustatyti realią turto vertę, kadangi eksperto K. K. atlikti paskaičiavimai kėlė abejonių. Teismas ieškovės prašymą tenkino. Kadangi antstolė tinkamai neinformavo ieškovės apie eksperto įvertinimą, ji negalėjo pasinaudoti teise pateikti motyvuotus prieštaravimus ir prašyti skirti pakartotinę ekspertizę. Pažymėjo, kad nustatyta turto vertė, nuo antstolės paskirto eksperto ir teismo paskirto eksperto skiriasi 1739,14 EUR. Apeliantės paskaičiavimais turto pardavimo kaina turėjo būti ne mažesnė nei 7791,4 EUR, tuo tarpu antstolė ginčo butą pardavė už 6359,50 EUR. Tai prieštarauja CPK 602 str. 1 d. 6 p. nuostatoms ir iš esmės pažeidžia apeliantės interesus, todėl yra pagrindas pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu, t.y. butas parduotas už mažesnę nei 80 proc. nustatytos rinkos kainos.
17. Apeliantė taip pat pažymi, kad jos globotinių deklaruota gyvenamoji vieta yra ginčo bute, o ne antstolės nurodytame, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė apie buto pardavimą sužinojo tuomet, kai jai paskambino atsakovas D. K. ir paprašė išsikraustyti. Antstolė parduodama butą privalėjo įvertinti visus sudaromo sandorio teisinius padarinius, o ypač nepilnamečių vaikų teisinę padėtį. Antstolė vadovavosi Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. teismo nutartimi, nors buto pardavimas įvyko 2014 m. vasario 9 d., todėl privalėjo pasidomėti ar nėra pasikeitę vaikų interesai. Sprendimą priėmęs teismas nepasidomėjo, kad butas (duomenys neskelbtini). yra tinkamas gyventi vaikams, negavęs Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados dėl tinkamumo vaikams gyventi minėtame bute. Apeliantė teismui nurodė, kad sutinka jog būtų parduotas jai priklausantis butas (duomenys neskelbtini), kadangi ginčo butas yra patogesnis vaikams ir labiau atitinka jų interesus. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo teisingumo principą. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas D. K. pareiškė apeliantei ieškinį dėl iškeldinimo. Taigi, susidaro tokia teisinė situacija, kad apeliantė reikalaudama, kad vietoj ginčo buto būtų parduodamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), tuo pačiu yra iškeldinama iš ginčo buto. CK 3.85 str. 2 d. nustatytas reikalavimas parduodant šeimos turtą gauti teismo leidimą. Antstolė parduodama butą akivaizdžiai nepaisė nepilnamečių vaikų interesų. Atsakovas D. K. žinojo, kad įgyjamame bute yra nepilnamečių vaikų, tačiau vis tiek jį įsigijo vien dėl palankios nekilnojamo turto kainos.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. K. su juo nesutiko prašė jį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad varžytinės buvo vykdomos teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgiant į eksperto nustatytą buto vertę ir vadovaujantis CPK nuostatomis. Bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta teismo ekspertizė, kurios metu nustatyta buto rinkos vertė nebuvo esmingai didesnė už tą kuri buvo nustatyta vykdomojoje byloje. Ieškovė žinojo ir buvo tinkamai informuota, pasinaudojo įstatyme nustatytomis savo teisėmis skųsti antstolio veiksmus. Ieškovė nurodė, kad nepilnamečiai vaikai gyvena bute su rūsiu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi nustatė, kad iš minėto buto negali būti išieškoma ir nurodė, kad ieškovės prašymas uždrausti išieškoti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepagrįstas. Šios aplinkybės įrodo, kad ginčo buto pardavimas nepažeidė nepilnamečių vaikų teisių.
19. Vykdymo procese apeliantei ne vieną kartą buvo raštu išaiškintos jos teisė. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė pasinaudojo teise kreiptis į teismą prašydama nenukreipti išieškojimo į ieškovei priklausančius butus. Vykdymo procese pačiam skolininkui keliama pareiga būti aktyviam ir domėtis vykdymo eiga. Ieškovės argumentai, kad dėl kalbos nežinojimo ji nesuprato, kad butas parduodamas iš varžytinių neatitinka tikrovės. Teismo posėdžio metu ji pati nurodė, kad kalbą supranta, tačiau jai sudėtinga reikšti mintis. Be to, ieškovė ne kartą naudojosi teisininko paslaugomis ir galėjo konsultuotis.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą antstolė N. L. su juo nesutiko ir prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, kad jai buvo sunku suprasti antstolės procesinių dokumentų turinį, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad ieškovė per visą vykdymo procesą nuo 2009 m. metu nesikreipė į antstolę nurodydama, kad nesupranta lietuvių k. ir nepateikė antstoliui prašymo dėl vertėjo dalyvavimo. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė ne kartą pasirašytinai supažindinta su jai įstatymo suteiktomis teisėmis ir jomis naudojosi.
21. Vykdomosios bylos medžiaga taip pat paneigia apeliantės argumentus, jog ieškovė nebuvo informuota apie ekspertizės įvertinimą bei negalėjo pasinaudoti teise reikšti motyvuotus prieštaravimus ir prašyti skirti pakartotinę ekspertizę. Pagrindo teigti, kad ginčo butas parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 str. 4 d.,718 str. nustatyta tvarka, nėra. Apeliantė nepagrįstai savo skaičiavimus grindžia teismo metu paskirtos ekspertizės nustatyta turto verte, kadangi skelbiant varžytines ši ekspertizė nebuvo atlikta. Antstolei nebuvo pagrindo abejoti vykdymo procese paskirtos ekspertizės metu nustatyta turto verte, kadangi ji buvo didesnė už registrų centro duomenyse nurodytą turto vertę. Buto pardavimo iš varžytinų kaina nustatyta pagal įstatymą, t.y. vadovaujantis eksperto nustatyta turto verte. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad butas galėjo būti parduotas už gerokai didesnę kainą.
Šalies argumentai
22. Apeliantės nurodytos normos (CK 3.85 str.) nesusijusios su priverstiniu skolos išieškojimu. Apeliantei buvo išaiškinta pareiga domėtis vykdymo procesu ir pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Vykdymo proceso metu apeliantė neinformavo antstolės, jog ginčo bute gyvena nepilnamečiai vaikai ir nesikreipė į teismą, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto. Pažymėjo, kad antstolė nėra paskelbusi varžytinių skolininkei priklausančiam antram butui (duomenys neskelbtini). Iš ieškinio ir apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nebendradarbiauja su antstole ir stengiasi vilkinti procesą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.
Žemesnės instancijos teismas
24. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovei nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad antstolė šiuo atveju ginčo buto pardavimo iš varžytynių kainą nustatė nepažeisdama įstatymo nuostatų, nustatyta pardavimo kaina nėra esmingai mažesnė už rinkos kainą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, taip pat konstatavo, kad ginčo buto pardavimas nepažeidė nepilnamečių vaikų interesų, kadangi tai nebuvo jų paskutinis būstas.
25. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodama tuo, kad teismas priėmė formalų sprendimą, neatsižvelgdamas į teisingumo principą.
26. Atkreiptinas dėmesys, jog iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame ieškovė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja deklaratyviais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos, neatsižvelgta į teisingumo principą. Kolegijos vertinimu, apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Apeliantė skųsdama teismo sprendimą nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, teisingai ir išsamiai motyvavo savo sprendimą, tinkamai pagrindė ieškovės argumentų atmetimą tiek ginčo išnagrinėjimui aktualių teisės normų, reglamentuojančių priverstinio vykdymo procese parduodamo turto kainos nustatymą, aiškinimu, tiek tinkamai vadovaudamasis ginčo išnagrinėjimui aktualia kasacinės instancijos teismo praktika, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime jau išdėstytų ir aprašytų pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja bei toliau papildomai pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl teisių ir pareigų išaiškinimo ir vertėjo dalyvavimo vykdymo procese.
28. Apeliantė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog turto pardavimo iš varžytinių aktas naikintinas tuo pagrindu, jog antstolė nesudarė galimybių apeliantei suprantama kalba įvertinti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų prasmę, taip pat neišaiškino apeliantės teisių vykdymo procese. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
29. CPK 597 str. numatyta, jog jeigu vykdymo proceso šalys nemoka lietuvių kalbos, jų rašytiniu prašymu antstolis kviečia vertėją, kad šis dalyvautų atliekant vykdymo veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į šią nuostatą apeliantė turėjo teisę pateikti prašymą antstoliui dėl vertėjo, tačiau tokia teise, bylos duomenimis, nepasinaudojo viso vykdymo proceso metu, t.y. nuo 2009 m. CPK 654 str. numato, kad antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir išieškotoją, išaiškinti jiems jų teises ir pareigas, numatytas šio Kodekso 639, 640, 643, 644 straipsniuose, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui. Taigi, paminėtoje teisės normoje nėra imperatyvaus reikalavimo kviesti vykdymo proceso dalyvius pas antstolį tikslu išaiškinti jiems teises vykdymo procese. Antstoliui šiuo atveju suteikta diskrecijos teisė naudotis minėta teisės norma pagal aplinkybes.
30. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš vykdomosiose bylose esančių dokumentų matyti, kad su skolininko teisėmis ir pareigomis vykdymo procese ieškovė ne kartą supažindinta pasirašytinai įteikiant antstolės N. L. procesinius dokumentus, kuriuose nurodytos skolininkui vykdymo procese įstatymo suteiktos teisės ir pareigos (v.b. Nr. 0062/13/01993, b.l. 3-6, 22, 54-55, v.b. Nr. 0062/11/0204, b.l. 49, 50-51, 104). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog apeliantė jai įstatymo suteiktomis teisėmis pasinaudojo 2012-10-08 kreipdamasi į teismą su pareiškimu, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į paskutinį gyvenamąjį būstą. Kolegija sutinka ir su atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėstomais argumentais, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma galimybė naudotis advokato teisine pagalba, todėl nesuprasdama jos atžvilgiu atliekamų antstolio veiksmų bei būdama pakankamai atidi ir rūpestinga turėjo imtis veiksmų ir kreiptis pagalbos į antstolį ar konsultuotis su teisininkais.
31. Kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad antstolė privalėjo pasiūlyti ieškovei pasinaudoti CPK 704 str. 1 d. jai nustatyta teise. Minimo straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki varžytynių pradžios skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kad žinodama šią savo teisę būtų kreipusis į antstolę nurodydama, kad yra radusi ginčo buto pirkėją. Tokių duomenų, apeliantė nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu.
32. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės argumentai, kad jai nebuvo išaiškintos jos teisės, kuriomis ji galėjo naudotis vykdymo procese prieštarauja vykdomųjų bylų medžiagai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad antstolė pažeidė esmines skolininkės teises ir yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu remiantis CPK 602 str. 1 d. 7 p.
Dėl iš varžytinių parduoto turto kainos nustatymo
33. Apeliantės įsitikinimu turto pardavimo iš varžytinių aktas pripažintinas negaliojančiu, kadangi antstolė ginčo butą pardavė už ženkliai mažesnę kainą, jai nebuvo žinoma apie atliktą turto vertinimą, todėl ji negalėjo pareikšti prieštaravimų ir prašyti skirti pakartotinę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
34. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas, visų pirma, yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu teismas nustato, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. prieš antstolę R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje praktikoje taip pat išskiriama, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu dėl neteisingo turto įkainojimo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas) tik tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teises. Tai, ar kaina yra ,,esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad antstolis nustatydamas ginčo buto kainą nepažeidė įstatymo reikalavimų, pagrįstai rėmėsi vykdymo proceso metu atliktos ekspertizės išvadomis. Įvertinęs, jog bylos nagrinėjimo metu atlikus ekspertizę nustatyta ginčo buto rinkos vertė buvo 18,75 proc. didesnė nei antstolio paskirtos ekspertizės metu ir kad butas parduotas už 4940 Lt mažesnę kainą, sprendė, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo butas parduotas už esmingai mažesnę kainą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais.
36. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė teigdama, kad antstolė butą pardavė už esmingai mažesnę nei rinkos vertė kainą, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors paprastai priverstine tvarka parduodamo turto didesnės kainos nustatymas atitinka tiek skolininko, kad kreditoriaus interesus, galima ir tokia situacija, kai per didelės kainos nustatymas pažeidžia tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesus, visų pirma, dėl priverstinio vykdymo proceso trukmės, kai turtas ilgai nerealizuojamas, o antra, tokia situacija galėtų susiklostyti, jeigu pirmose varžytynėse dėl per didelės nustatytos kainos turtas nenuperkamas, o tuomet antrosiose varžytynėse, skirtingai nei pirmosiose, kai turtas parduodamas už 80 procentų kainą, nustatytą pagal CPK 681 straipsnį (CPK 718 straipsnis), turtas būtų parduodamas jau tik už 60 procentų kainą nuo nustatytos CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka (CPK 722 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosiose varžytynėse turtą įkainojus didesne nei antstolės nustatyta kaina būtų buvę jo pirkėjų. Be kita ko atsižvelgiant į tai, kad ginčijamose varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas, taip pat galima spręsti, jog butas nebuvo pardavinėjamas už esmingai mažesnę kainą.
37. Kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad ji nežinojo apie antstolės paskirtą turto vertinimo ekspertizę, kaip prieštaraujančius bylos medžiagai. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog CPK 644 straipsnio 4 punkte yra nustatyta viena iš skolininko vykdymo procese pareigų – domėtis vykdymo eiga. Ši pareiga reiškia, kad, kaip ir kitos vykdymo proceso šalys, skolininkas turi bendradarbiauti su šalimis ir vykdymo veiksmus atliekančiu antstoliu, naudodamasis CPK 643 straipsnyje ir kitose šio Kodekso teisės normose nustatytomis teisėmis ir laiku, vykdymo veiksmų atlikimo metu, priešingu atveju, jis netektų galimybės ginti savo interesus dėl tų vykdymo veiksmų, kurie jau yra atlikti. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas 2013-09-05 patvarkymas Nr. 0062/13/01993-EKSP-1, kuriuo antstolė paskyrė ekspertizę buto (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti, ieškovei įteiktas 2013-09-11 (v.b. Nr. 0062/13/01993, b.l. 17). 2013-12-07 ieškovei įteikti du antstolio dokumentai Nr. 00162/13/01993-VAR-3 ir VAR-2, t. y. 2013-12-04 patvarkymas dėl buto (duomenys neskelbtini), elektroninių varžytynių paskelbimo (v.b. Nr. 0062/13/01993, b.l., 54-55, 57), kuriame antstolis nurodė nustatytą ginčo buto pardavimo kainą, su kuria šiuo metu nesutinka ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad ieškovė žinojo vykdymo proceso eigą, tačiau laiku nesiėmė jokių veiksmų, manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Tuo tarpu atkreiptinas dėmesys, jog turto pardavimo iš varžytinių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, neginčijamai įsitikinus, kad turtas parduotas už kainą neatitinkančią rinkos vertės. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje nėra duomenų, kad butas galėjo būti parduotas už didesnę kainą bei tai, kad turto pardavimo iš varžytynių kaina antstolė nustatė laikydamasi įstatymo reikalavimų, pagrįstai sprendė, kad antstolės nustatyta ginčo buto pardavimo kaina nevertintina kaip neproporcinga šio turto rinkos vertei.
Dėl nepilnamečių vaikų teisių pažeidimo
38. Apeliantės įsitikinimu, antstolė parduodama ginčo butą pažeidė nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinės argumentus kaip nepagrįstus.
39. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-10-12 nutartimi, remdamasis H. G. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad negali būti išieškoma iš pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini), kuriame ji faktiškai gyvena su nepilnamečiais vaikais. Minėtoje nutartyje teismas taip pat išaiškino, jog įstatymas numato galimybę apsaugoti nuo išieškojimo tik vienintelį ir paskutinį būstą (CPK 663 straipsnio 4 dalis), todėl prašymą nenukreipti išieškojimo į butą (duomenys neskelbtini), atmetė (civilinės bylos Nr. 2-6113-934/2012, b. l. 31-32). Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, ieškovė jos neginčijo.
40. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje byloje prašydama teismo neišieškoti iš jai nuosavybės teise priklausančių butų, apeliantė teigė, kad ji su globojamais anūkais apsigyvens po motinos mirties paveldėtame gerokai erdvesniame 41,31 kv. m ploto bute Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), nes bute (duomenys neskelbtini), vienam šeimos nariui tenka mažiau kaip du kvadratiniai metrai. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintini apeliantės argumentai, jog ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), labiau atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Kolegija taip pat atkreipia apeliantės dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra buto (duomenys neskelbtini) pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Todėl atmestini apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą turėjo įvertinti ar butas (duomenys neskelbtini) yra tinkamas vaikams gyventi.
41. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovų argumentais, jog antstolė vadovaudamasi įsiteisėjusia Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-12 nutartimi, kuria neleista išieškoti iš buto (duomenys neskelbtini), atsižvelgdama į ieškovės globojamų nepilnamečių vaikų interesus, pagrįstai nukreipė išieškojimą į ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pardavus iš varžytynių ginčo butą, ieškovė ir jos globotiniai liko be gyvenamojo būsto. Tuo tarpu apeliantės argumentai, kad antstolė prieš paskelbdama varžytines turėjo vertinti ar nėra pasikeitę nepilnamečių vaikų interesai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip minėta, apeliantė būdama skolininke turi pareigą domėtis vykdomosios bylos eiga, todėl suvokdama, kad bus išieškoma iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesikreipė nei į antstolę, nei į teismą nurodydama, kad į butą į kurį nukreipiamas išieškojimas gyvena nepilnamečių vaikų.
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai, neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
44. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi apeliantei H. G. atidėtas 50 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas iš apeliantės H. G. į valstybės biudžetą priteistina 50 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės H. G. valstybės naudai 50 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos banko sąskaitą, įmokos kodas 5660.