Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo ir kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. A., jo atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl 2015 m. gruodžio 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. laisvės apribojimo bausme 10 mėnesių, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo P. A. naudai iš V. Š. priteista 300 Eur išlaidos, nukentėjusiojo turėtoms atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. A. atžvilgiu suduodamas kumščiais ne mažiau keturių kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas jam sėdint automobilyje, o ištempus iš automobilio, pargriovus ant žemės ir gulinčiam ant žemės įspyrė ne mažiau kaip du kartus į juosmenį bei sudavė ne mažiau šešių kartų į krūtinės sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu V. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai leidžia teigti, jog veika, už kurios padarymą jis nuteistas, nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas visų bylos įrodymų atskirai, o po to jų visumos, iš viso nevertino ir nešalino akivaizdžių prieštaravimų, o nuosprendį surašė remdamasis tik tais parodymais, kurie neprieštaravo galimai išankstinei teismo nuomonei dėl jo kaltės. Apylinkės teismas net nesvarstė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, leidžiančių jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas nesistengė atskleisti abipusio konflikto kilimo priežasčių, nors tai labai svarbu padaryti siekiant teisingai įvertinti privataus kaltintojo ir jo (apelianto) parodymų patikimumą. Visas vertinimas turėjo būti pradėtas nuo išsiaiškinimo, kodėl privataus kaltinimo tvarka į teismą buvo kreiptasi praėjus beveik trejiems metams po konflikto. Taip pat neaišku, kodėl, jei veika iš tikrųjų buvo padaryta, neprašoma nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad kreipdamasis po įvykio praėjus gana ilgam laiko tarpui į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis tokiu būdu siekia daryti jam neteisėtą spaudimą dėl kilusio civilio ginčo dėl kombaino nuosavybės teisių. Taip pat pažymi, kad pagal BK 140 str. 1 d. baudžiama ne už bet kokį kontaktą (prisilietimą), o tik už tokį tyčinį sumušimą ar kitokį smurtavimą, kuris sukelia skausmą. Šiuo atveju nukentėjusysis aplinkybės, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, neįrodinėja. Mano, kad šio nusikaltimo sudėties nėra, kai susimuša abi konflikto šalys. Pasisakydamas dėl smūgių, suduotų automobilyje, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis (apeliantas) yra dešiniarankis, o nukentėjusiojo krūtinę saugojo vairas, taigi suduoti smūgius trukdė pati automobilio konstrukcija. Jeigu būtų buvę taip, kaip teigia nukentėjusysis, tai galimai smūgiai būtų buvę suduoti į kairę korpuso ar veido pusę, bet tik ne į krūtinę. Apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad smūgių sudavimą automobilyje patvirtina liudytojos A. Š. parodymai. Priešingai, minėta liudytoja nurodė, kad jie susikibo nukentėjusiajam išlipus iš automobilio. Mano, kad liudytojo V. G. parodymai, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, yra nepatikimi keliais aspektais. Pirmiausia, šis liudytojas įvykio vietoje nebuvo. Antra, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi kombainas tą dieną kūlė jo laukuose. Trečia, liudytojas teigė, kad važiavo kartu tam, kad P. A. pasiimtų savo automobilį iš V. Š. sodybos, tačiau kažkodėl po konflikto automobilio nepasiėmė. Visa tai patvirtina, kad V. G. nebuvo įvykio vietoje ir jis liudijo paprašytas privataus kaltintojo. Ketvirta, jei V. G. buvo taip pasislėpęs automobilyje, kad jo niekas ten nematė, tai ir jis negalėjo matyti, kas vyko kieme. Pirmosios instancijos teismas nevertino informacijos, esančios prokurorų nutarimuose, kuri aiškiai prieštarauja nuosprendyje padarytoms išvadoms. Mano, kad jeigu nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., tai negali būti ir nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., sudėties. Taip pat, apelianto nuomone, jis yra nuteistas nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų, kadangi susiklosčiusi situacija galėtų būti vertinama tik kaip netinkamas civilinio ginčo sprendimo būdas.

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis P. A. ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas V. Š. nuteisė pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 11 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. A. atžvilgiu suduodamas kumščiais ne mažiau keturių kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas jam sėdint automobilyje, o ištempus iš automobilio, pargriovus ant žemės ir gulinčiam ant žemės įspyrė ne mažiau kaip du kartus į juosmenį bei sudavė ne mažiau šešių kartų į krūtinės sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi nukentėjusiojo P. A. ir liudytojo V. G. parodymais. Apylinkės teismo nuomone, šie parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo vienodi, nuoseklūs, prieštaravimų tarp jų nenustatyta. Be to, anot teismo, nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymus patvirtina ir 2012-08-23 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G1150/12(05). Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, V. Š. kaltę iš esmės grindė vien nukentėjusiojo P. A. ir liudytojo V. G. parodymais bei juos patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas nuosprendyje padarė neatsižvelgęs ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką teismo išvadai dėl V. Š. kaltės klausimo.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2014-03-13 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK pagal nukentėjusiojo P. A. pareiškimą dėl veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jį 2012-08-11 apie 12 val. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), sumušė V. Š., taip pat jam įkando šuo (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1, 16 b.l.). Tyrimo metu P. A. pateikė 2012-08-23 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. G1150/12(05), kurioje nurodyta, jog apžiūros metu nustatyta, kad kairės rankos žastas ir dilbis įtverti gipso tvarstyje, virš gipso viršutinio krašto matosi melsvai gelsvos spalvos poodinė kraujosruva; juosmens kairėje pusėje išoriniame paviršiuje 9x5 cm dydžio žalsvai gelsvos spalvos poodinė kraujosruva, jos viršutiniame krašte yra įstrižos krypties 4x0,3 cm dydžio gilus odos nubrozdinimas, padengtas rudu, besilupančiu šašu (šuns įkandimo žymė). Ekspertas padarė išvadą, kad poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje, kairio alkūnkaulio išnirimas P. A. padaryta kieto buko daikto poveikyje, o poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas juosmens kairėje pusėje padaryta šuns dantų poveikyje aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2012-08-11; nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 17-19, 22 b.l.). Atlikus papildomą tyrimą, buvo gauta 2014-04-28 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pG1150/12/14(05), kurioje nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje ir kairio alkūnkaulio išnirimas P. A. galėjo būti padaryta griūnant ir kairės alkūnės sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 23 b.l.). 2014-07-30 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG1150/12/14(P-05) taip pat konstatuota, kad medicininė praktika rodo, jog poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje bei kairio alkūnkaulio išnirimas dažniausiai susidaro griūnant ir alkūnės sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 25 b.l.). Taigi kaip matyti iš visų šių išvadų jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam P. A. būtų buvę padaryta kokių nors kitų sužalojimų, išskyrus alkūnkaulio išnirimą ir šuns įkandimą, kuriuos pirmosios instancijos teismas, pašalino iš kaltinimo, nėra. Ir nors P. A. viso proceso metu tvirtino, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes V. Š. jį spardė ir mušė kumščiais, tačiau nukentėjusiojo parodymai dėl tokį skausmą tariamai sukėlusių smūgių skaičiaus bei jų sudavimo aplinkybių buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. 2014-03-13 pareiškime ir tą pačią dieną atliktos apklausos metu P. A. nurodė, kad jam atvažiavus į V. Š. tėvo namų kiemą, priėjo V. Š. ir, jam (nukentėjusiajam) atidarius automobilio vairuotojo dureles, nieko nesakęs sudavė keletą smūgių rankos kumščiu į krūtinę, po to jėga ištraukė iš automobilio, pargriovė ant žemės ir koja pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas, kiek kartų spyrė, nežino (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 16, 26 b.l.). 2014-04-07 apklausoje P. A. jau nurodė, kad kai jis atidarė automobilio vairuotojo dureles, V. Š. abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į krūtinę. Taip pat P. A. nurodė, kad dėl jo priverstinio ištraukimo iš automobilio galėjo ir suklysti, galėjo būti ir taip, kad išlipo pats, tačiau po to, kai išlipo iš automobilio, V. Š. pargriovė jį ant žemės, o po to ne mažiau kaip du kartus įspyrė į šoną. Nepamena, į kurį šoną įspyrė ir kuria koja spyrė. Dar V. Š. sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiais į krūtinę (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 28 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis ir vėl tvirtino, kad V. Š. jį ištraukė iš automobilio, paskui pargriovė ir gulinčiam spyrė į juosmenį, krūtinę (75-76 b.l.). Išanalizavus šiuos nukentėjusiojo parodymus ir sugretinus juos tarpusavyje akivaizdu, kad jie yra nepatikimi, kadangi visiškai nesuprantama, kaip asmuo, kuriam tariamai buvo suduota tiek smūgių, iš pradžių (ne iš karto po įvykio) negali pasakyti, kiek kartų ir kur buvo smūgiuota, o paskui jau nurodo tikslų smūgių skaičių. Tuo tarpu nuteistasis V. Š. viso proceso metu neneigė, kad tarp jo ir P. A. dėl kombaino tikrai įvyko konfliktas, kurio metu, po to kai P. A. griebė jį už drabužių, jie susistumdė, parkrito ant žemės ir buvo išskirti tik šuns ir jo motinos, tačiau nuosekliai tvirtino, kad buvo tik imtynės, jokio spardymosi ir muštynių nebuvo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių smūgių nukentėjusiajam sudavimą ir fizinio skausmo dėl jų sudavimo sukėlimą. Be to, svarbu ir tai, kad nors nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą nurodė, jog iš karto po įvykio dėl sumušimo kreipėsi į policiją, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, 2014-03-13 pareiškime jis nurodė, kad dėl sumušimo anksčiau į policiją nesikreipė (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 16 b.l.). Visai nesuprantama ir tai, kodėl nukentėjusysis, kaip jis teigia, išgirdęs, kad V. Š. per kitus asmenis pradėjo grasinti išsukti jam kitą ranką, į policiją kreipėsi ne dėl grasinimo sutrikdyti jo sveikatą, o policijai pasakojo apie įvykį, įvykusį beveik prieš dvejus metus, dėl kurio anksčiau jokių pretenzijų neturėjo.

Abejoti nukentėjusiojo P. A. parodymų tikrumu verčia ir tai, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus pasakodamas ir kitas įvykio aplinkybes. 2014-03-13 apklausos metu P. A. nurodė, kad baigęs jį mušti, V. Š. sėdo į automobilį, kuriame buvo M. P. bei moteris, ir išvažiavo (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 16 b.l.). 2014-04-07 apklausoje nukentėjusysis jau teigė, kad nebeprisimena, ar V. Š. po įvykio išvažiavo (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 28 b.l.). Liudytoja A. Š. tvirtino, kad N. M. V. Š. neišsivežė (79 b.l.). Nesutampa ir nukentėjusiojo bei ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklaustos N. M. (mirusi) parodymai, kadangi P. A. teismo posėdžio metu tvirtino, jog konflikto metu N. M. automobilyje buvo už kokių 20-30 metrų (76 b.l.), o liudytoja N. M. nurodė, kad atvežusi V. Š., jį paleido prie keliuko ir pati nuvažiavo link namų; važiuodama dar atsisuko pažiūrėti, ar V. Š. jau nuėjo į namų kiemą, ir pamatė, kad kieme vienas priešais kitą stovi V. Š. ir P. A.; matėsi, kad jie konfliktuoja; kas vyko toliau nieko nematė, nes pavažiavus toliau link namų nieko nebesimatė (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 53 b.l.). Liudytoja A. Š. taip pat patvirtino, kad N. M. sakė, jog matė, kaip jie (V. Š. ir P. A.) pasiskeryčiojo, tačiau išvažiavo, toliau nebežiūrėjo (79 b.l.).

Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nepatikimais taip pat laiko ir liudytojo V. G. parodymus. Nors tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas V. G. tvirtino, kad jis (liudytojas) buvo įvykio vietoje ir matė, kaip V. Š. mušė P. A., tačiau tokius minėtų asmenų parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, kad įvykio dieną su V. G. automobiliu buvo atvažiavęs tik P. A.. V. G., kurį gerai pažįsta, nebuvo ir jis negalėjo gulėti ant galinės sėdynės (79 b.l.; IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 45-46 b.l.). Tą pati A. Š. nurodė ir 2014-07-31 akistatos su V. G. metu (IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 50-51 b.l.). Nuteistasis V. Š. taip pat nurodė, kad P. A. V. G. automobiliu atvyko vienas. Daugiau žmonių automobilyje nematė (74 b.l.; IT byla Nr. (duomenys neskelbtini), 57-58 b.l.). Liudytojas K. G. teigė, kad maždaug prieš metus su sūnumi buvo nuvažiavęs pas V. G. į dirbtuves. V. G. paklausė, ar V. Š. neprašė jo (K. G.) liudyti ir pasakė, kad P. A. prašė jo liudyti, tačiau V. G. pasakė, kad V. Š. sodyboje nebuvo. V. G. sakė, kad nežino, ar liudyti, bet minėjo, kad P. A. jam žadėjo per pusę pasidalinti pinigus, kuriuos gaus iš V. Š. (82 b.l.). Atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas S. G. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 11 dieną, apie 12-13 val. su draugu G. R. važiavo į Adomavą. Lauke kūlė V. G. kombainas ir V. Š. kombainas, kurį kartu buvo nusipirkę V. Š. su nukentėjusiuoju. Sustojęs ant kelio kalbėjosi su V. G. apie pusę valandos, tuo metu abu kombainai kūlė. Teigia, kad V. G. kartu su nukentėjusiuoju pas V. Š. nevažiavo ir įvykio vietoje kartu su nukentėjusiuoju nebuvo, nes apie tai, kad nukentėjo P. A. sužinojo bekalbėdamas su V. G.. Kalbant su V. G. paskambinęs P. A. V. G. pasakė, kad susilaužė ranką ir važiuoja į ligoninę gipsuotis. V. G. dar juokėsi iš nukentėjusiojo, nes šis susimušė. Pakalbėjęs su nukentėjusiuoju, V. G. papasakojo, kad jam skambino nukentėjęs ir pasakė, kad vyko konfliktas su nuteistuoju, kurio metu jam buvo sužalota ranka. Be to, V. G. ir nukentėjusysis buvo atvažiavę pas jį ir jo tėvą bei išgertuvių metu paprašė paliudyti, kad buvo kartu ir kalbėjo, ką padaryti, kad V. Š. būtų blogiau (113 b.l.). Liudytoju teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme apklaustas G. R. taip pat teigė, kad apie 2012-08-11 įvykį, įvykusį V. Š. sodyboje, sužinojo iš V. G.. Tą dieną apie 12.00 val. kartu su S. G. važiavo į Adomavos kaimą. V. G. buvo laukuose ir prižiūrėjo žmones, kurie kūlė kombainais jo laukus. Pats V. G. nekūlė, tuo metu jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nes buvo pragėręs. Kombainai buvo vienodi, todėl pats jų nebūtų atskyręs. Vėliau pasikalbėjęs su G. Č. sužinojo, kad šis V. G. lauke kūlė su V. Š. kombainu. Sustojo pašnekėti su V. G.. Kalbėjosi apie gerą pusvalandį. Bekalbant suskambo V. G. telefonas, paskui jis (V. G.) pradėjo juoktis ir pats paaiškino, kad V. Š. išsuko P. A. ranką ir, kad P. A. važiuoja į ligoninę. Mano, kad nukentėjusysis, važiuodamas į ligoninę, skambino V. G., nes norėjo pasakyti, jog susipyko su V. Š., kadangi P. A. neatsiklausęs pasiėmė V. Š. kombainą. Kiek žino, V. G. nebuvo išvažiavęs iš to lauko ir kartu su nukentėjusiuoju į įvykio vietą nuvažiavęs nebuvo. Pusė kaimo juokiasi ir žino, kad V. G. įvykio vietoje nebuvo. Be to, po pirmo teismo V. G. suorganizavo važiavimą pas V. Š., norėdamas susitaikyti, netgi vežė gėlių V. Š. mamai. Kvietė važiuoti kartu išgerti. Gerdamas girdėjo, kaip V. G. atsiprašinėjo V. Š. už tai, kad melavo teisme. V. G. kalbėjo, kad jis teisme paliudijo ne už V. Š., o už P. A., ir siūlė V. Š. pinigų, kadangi V. Š. daug sumokėjo advokatui. Jokio susitaikymo nebuvo (118-119 b.l.). Taigi kaip matyti visų šių asmenų parodymai sutampa tarpusavyje ir jais abejoti aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Tuo tarpu nukentėjusiojo P. A. bei paties V. G. paaiškinimai yra nelogiški. Visų pirma nesuprantama, kodėl V. G., jei važiavo kartu su nukentėjusiuoju tam, kad pastarasis galėtų pasiimti savo automobilį iš V. Š. kiemo, atsisėdo ne automobilio priekyje, o gale, nors jam (V. G.) vis tiek būtų reikėję išlipti ir persėsti prie savo automobilio vairo tam, kad galėtų grįžti namo, taigi jis vis tiek būtų turėjęs susitikti su V. Š.. Be to, neaišku, iš kur V. G. žinojo, kad tikrai kils konfliktas ir jau iš anksto slėpėsi. Antra, kolegijos vertinimu, nelogiški yra ir V. G. parodymai, kad jis mušamam nukentėjusiajam, nors šis šaukėsi pagalbos, nepadėjo, nes nenorėjo kištis į svetimus reikalus. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jeigu V. G. buvo automobilio gale ir ten gulėjo ant sėdynės, jis negalėjo matyti, kas vyksta lauke prie automobilio, kadangi pagal įvykio aplinkybes V. Š. ir P. A. buvo parkritę ant žemės, kol jų neišskyrė šuo ir V. Š. motina. Abejonių dėl liudytojo V. G. parodymų teisingumo kelia ir ta aplinkybė, kad kaip nurodė tiek V. Š., tiek ir liudytojas G. R., prasidėjus teismams V. G. važiavo pas V. Š. į namus taikytis ir siūlė jam 1000 Eur. Taigi nesuprantama, dėl kokios priežasties, jei V. Š. iš tikrųjų sumušė nukentėjusįjį, V. G. siūlė pinigų nuteistajam. Pats tokio savo poelgio liudytojas teismo posėdžio metu logiškai pagrįsti irgi nesugebėjo. Neįtikinamas ir nukentėjusiojo P. A., įvertinus jo amžių bei vairavimo patirtį, paaiškinimas, kad V. G. automobilį vairavo jis, o ne V. G., kadangi norėjo pabandyti važiuoti su automobiliu, turinčiu automatinę pavarų dėžę. Atmetus kaip nepagrįstus šiuos nukentėjusiojo ir liudytojo V. G. parodymus bei įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, kad P. A. su V. G. automobiliu vienas atvažiavo pasiimti V. Š., kad šis padėtų nukulti V. G. laukus Adomavos kaime, o nuteistajam atsisakius tai daryti, kilo konfliktas, kurio metu V. Š. ir P. A. susistumdė.

Įvertinus visus aptartus įrodymus akivaizdu, kad esant prieštaravimams tiek paties nukentėjusiojo parodymuose, tiek lyginant juos su byloje apklaustų liudytojų parodymais, netikėti nuteistojo V. Š. parodymais nėra pagrindo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyksta civiliniai ginčai dėl kombaino nuosavybės teisių, todėl neatmestina galimybė, kad nepavykus šio ginčo išspręsti civilinio proceso tvarka, P. A. jį siekia spręsti naudodamasis baudžiamosios teisės instrumentais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl fizinio skausmo sukėlimo, bei, vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis mušė nukentėjusįjį ir savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

V. Š., kaltintą nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.