Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-10 · Administracinė byla Nr. I-2367-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-10
Bylos Nr.
I-2367-505/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2367-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02911-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. D., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 3 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus karantino patalpoje, kurioje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, o nuteistųjų gyveno daugiau kaip 20, todėl buvo didelis ploto trūkumas. Teigė, kad nuo 2018 m. birželio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. gyveno 1-ojo sektoriaus 7 būrio 72 brigadoje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 12 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, dalį ploto užėmė patalpoje buvę baldai, todėl buvo labai ankšta ir nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Paaiškino, kad 7 būryje gyveno apie 50–60 nuteistųjų, o jame buvo tik vienas šaldytuvas ir viena elektrinė viryklė. Pažymėjo, kad minėtame būryje nebuvo įrengto rūkymo kambario, todėl patalpos skęsdavo dūmuose. Pareiškėjo nuomone, pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendro koridoriaus ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pabrėžė, kad pataisos namai nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko, be to, laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Nurodė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, todėl lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. nutartyje pasiūlyta teise dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (būti išklausytam) (ABTĮ 52 str. 2 d.) pareiškėjas nepasinaudojo (b. l. 45, 46). Šalių neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d., atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 3 d. jis atliko bausmę karantino patalpose, tačiau atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 12 d. buvo kalinamas 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 19). Šiais atsakovės atstovo duomenimis teismui netikėti nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas paneigiančių atsakovės atstovo duomenis įrodymų nepateikė, todėl teismas vadovaujasi byloje esančios Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 61-83 duomenimis.

Pravieniškių PN-AK 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas 56,61 kv. m, joje buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,14 kv. m gyvenamojo ploto, taigi ploto norma pažeista nebuvo (b. l. 19, 20).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. bausmę atliko 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 57,96 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,20 kv. m gyvenamojo ploto, taigi ploto norma pažeista nebuvo (b. l. 19, 20).

Pareiškėjas skunde teigė, kad, jam atliekant bausmę 7 būrio 72 brigadoje, 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos trys miegamosios vietos ir patalpos plotas buvo 12 kv. m. Pažymėtina, jog net ir teismui remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, konstatuotina, kad ploto norma pažeista nebuvo, kadangi vienam asmeniui galėjo tekti 4 kv. m ploto.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis atliko bausmę, perpildymo.

Kitų paaiškinimų pareiškėjas nepateikė, nors, kaip pirmiau minėta, tokią galimybę jis turėjo teismui pasiūlius jam pasinaudoti teise dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (būti išklausytam) (b. l. 45).

Nors pareiškėjas akcentavo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus užimamą plotą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam atliekant bausmę 7 būryje gyveno 50–60 nuteistųjų, o jame buvo tik vienas šaldytuvas ir viena elektrinė viryklė.

Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintose normose numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje ar patalpoje maistui laikyti esant techninėms galimybėms turi būti elektrinė viryklė (2.4 p.), o esant poreikiui – šaldytuvas (2.9 p.). Minėtas teisės aktas nenumato, kokiam nuteistųjų skaičiui turi būti skirtas šaldytuvas ar elektrinė viryklė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK neatliko jokių neteisėtų veiksmų, 7 būrį aprūpindamas vienu šaldytuvu ir viena elektrine virykle, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad 7 būryje nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, todėl patalpos buvo prirūkytos, teko kvėpuoti dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti rūkymo patalpas būriuose. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 15 d. pažymos Nr. 77-71 nustatyta, kad lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos (b. l. 20–21). Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis gyvenamojoje patalpoje vertinamuoju laikotarpiu būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, ir šios būtų nereagavusios. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK negali būti laikomas pažeidusiu pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pataisos namų pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas (tyčiodavosi, žemindavo). Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių prieš jį neteisėtus veiksmus vykdžiusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai ir samprotavimai nepatvirtina, kad pataisos namų pareigūnai padarė neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad pataisos namų pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Apžvelgus byloje esančius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl sveikatos pablogėjimo, sutrikimų, kurių atsiradimui galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos, nėra (b. l. 17). Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl gyvenimo baimėje, sveikatos, konfliktų su kitais nuteistaisiais, nežmoniškų, kankinamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 18). Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiamas kalinimo padarinys, susijęs su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė