Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Principas „lex retro non agit“ yra taikomas materialinės teisės normoms. BVK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, galiojančius aktualiu laikotarpiu. Taigi pareiškėjui buvo taikomos tos įstatymo procesinės normos, kurios galiojo priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo ir tai nėra materialinė teisės norma pagal kurią teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka. Minėtas principas atspindi, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo, tačiau ne procesinėms teisės normoms, kurių galiojimas prasideda iškart po priėmimo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas minėto nutarimo neapskundė, neprašo teismo jį panaikinti, todėl daro išvadą, jog pareiškėjas pripažino nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nurodo, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nesikreipė, Kalėjimų departamentas neturi duomenų apie aplinkybes, išdėstytas skunde, todėl dėl skundo reikalavimų pagrįstumo nepasisako. Taip pat Kalėjimų departamentas nerenka ir nekaupia informacijos apie konkrečių nuteistųjų asmenų laikymą laisvės atėmimo vietose, todėl neturi ir teismui negali pateikti informacijos apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu.

Kalėjimų departamento nuomone pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygomis CK 6.250 straipsnio prasme. Skunde nėra duomenų apie tai, jog ginčijamas (teisėtas ir nepanaikintas) teisės aktas nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą, nepateikti duomenys dėl sveikatos pablogėjimo. Taip pat pareiškėjas konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jo teigimu, jis patyrė dėl Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimo perkelti jį į kitą įkalinimo įstaigą, taip pabloginant kalinimo sąlygas.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

LVAT yra nurodęs, kad CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2015-05-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-08-08 nutarimu Nr. NN-702 „Dėl nuteistojo perkėlimo“, nutarė pareiškėją iš Marijampolės PN perkelti į Pravieniškių PN-AK Pirmąjį sektorių tęsti bausmės atlikimą. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas perkeltas į kitą kalinimo įstaigą, siekiant palengvinti jo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą, taip pat užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą bei atsižvelgdama į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 „Dėl priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesne nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano, patvirtinimo“, patvirtintą planą

Šis nutarimas priimtas vadovaujantis inter alia BVK 69 straipsniu bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtintų Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 12 punktu.

BVK 69 straipsnio 4 dalyje (2015-06-23 įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Aprašo (2019-01-24 įsakymo Nr. V-43 redakcija) 12 punktas nustato, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo. M. K. departamento direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo priede – Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo formoje nurodyta, kad, vadovaujantis BVK 183 straipsnio nuostatomis, šis Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad Kalėjimų departamento direktorius turi teisę nuteistąjį perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą, kuria nagrinėjamu atveju ir pasinaudojo. Pareiškėjas Kalėjimų departamento nutarimo dėl jo perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą neskundė, jis nėra panaikintas, todėl konstatuotina, kad nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad perkėlimu jam buvo pablogintos kalinimo sąlygos, t. y. Pravieniškių PN-AK nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, nebuvo suteikta atskira miegamoji vieta, kad patalpos, kur jis apgyvendintas, neturi teisinės registracijos. Pareiškėjas šių aplinkybių skunde nedetalizavo, nenurodė kaip su kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK susijęs Kalėjimų departamentas. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundų dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nėra gavęs.

Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu buvo pažeistas „non reformato in peius“ (draudimas keisti į blogąją pusę) principas. Pažymėtina, kad „non reformato in peius“ (draudimas keisti į blogąją pusę) principas nėra įtvirtintas nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Administracinių bylų teisenos įstatyme. Principas non reformatio in peius yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Non reformatio in peius principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu reikėtų pripažinti tokį ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimą kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pavyzdžiui, apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu (2016-06-01 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas).

Teismas neturi pagrindo konstatuoti Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl atmeta pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.