Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-09-27 · Civilinė byla Nr. 2-2242/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-27
Bylos Nr.
2-2242/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Konstantinas Gurinas
Pareiškėjas
K. J., L. J., J. J.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2242/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. J., L. J. ir J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4921-392/2013 pagal K. J., L. J. ir J. J. skundą dėl bankrutavusios individualios įmonės „Miškinis“ kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Visas 13,20 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas AB DNB bankui už BIĮ „Miškinis“ prievoles pagal 2006 m. vasario 20 d. kreditavimo sutartį Nr. 699-06IL, tačiau ½ dalis šio sklypo priklauso BIĮ „Miškinis“ savininkui K. J., o kita ½ dalis – trečiajam asmeniui L. J.. IĮ „Miškinis“ iškėlus bankroto bylą ir neužtekus įmonės turto atsiskaitymui su kreditoriais, BIĮ „Miškinis“ bankroto byloje pradėtos organizuoti ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko (K. J.) turto pardavimo procedūros, įskaitant ir išieškojimą iš minėtos ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (priklausančios K. J.). Kitos ½ minėto žemės sklypo dalies, priklausančios trečiajam asmeniui L. J., pardavimo procedūros toliau organizuojamos antstolės J. J. kontoroje pagal Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2007 m. vasario 27 d. nutartį byloje Nr. 2-18-470/2007.

2013 m. birželio 25 d. įvyko BIĮ „Miškinis“ kreditorių susirinkimas, kuriame spręsti klausimai dėl K. J. priklausančios ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir nutarimu Nr. 3 nutarta ½ žemės sklypo dalį, priklausančią K. J., parduoti kartu su ½ žemės sklypo dalimi, priklausančia L. J., abiejų sklypo dalių pardavimą pavedant organizuoti ir vykdyti antstolei J. J.. Be to, nutarimu Nr. 4 nutarta turto vertintojų pasiūlymus, turto vertintojo kandidatūrą nedelsiant el. paštu suderinti su kreditorių susirinkimo pirmininku.

Šalies argumentai

Pareiškėjai K. J., L. J. ir J. J. kreipėsi į teismą ir skundu prašė panaikinti 2013 m. birželio 25 d. BIĮ „Miškinis“ kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 3 bei nutarimo Nr. 4 dalį, kuria turto vertintojų pasiūlymus, turto vertintojo kandidatūrą nutarta nedelsiant el. paštu suderinti su kreditorių susirinkimo pirmininku. Nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik bankroto administratoriui ir nėra suteikta galimybė perduoti savo funkcijas ar įgaliojimus kokiam nors kitam asmeniui. Be to, pažymėjo, kad AB DNB bankas glaudžiai bendradarbiauja su turto vertintojais ir tiems, su kuriais dirba, gali daryti įtaką. Galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti 2013 m. birželio 25 d. kreditorių susirinkimo Nr. 3 ir Nr. 4 vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas atsižvelgė į tai, kad tik kartu parduodant abi 13,20 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalis (t.y. visą žemės sklypą kaip vieną nekilnojamojo turto objektą), šis turtas tampa likvidesnis ir sudaromos sąlygos šį turtą greičiau parduoti bei gauti didžiausią kainą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tiek bankroto administratoriui parduodant įkeistą nekilnojamąjį turtą Vyriausybės patvirtiname Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše nustatyta tvarka, tiek antstoliui parduodant tokį turtą CPK nustatyta tvarka, turtas parduodamas tuo pačiu būdu – organizuojant viešąsias varžytynes, o visas lėšas, gautas iš BIĮ „Miškinis“ savininkui priklausančios nekilnojamojo turto dalies pardavimo, antstolis perves bankroto administratoriui ir iš jų bus apmokamos bankroto administravimo išlaidos bei tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokiu būdu teismas sprendė, kad ginčijamu nutarimu bankrutuojančios individualios įmonės savininkui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarka iš esmės nėra keičiama ir prieštaravimo imperatyviom įstatymo normom nėra bei atitinkamai nėra pagrindo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tuo tarpu kreditorių sprendimas turto vertintojo kandidatūrą suderinti su kreditorių susirinkimo pirmininku, teismo nuomone, jokių imperatyvių teisės normų nepažeidžia, todėl šio nutarimo ginčijimas taipogi negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai K. J., L. J. ir J. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant 2013 m. birželio 25 d. BIĮ „Miškinis“ kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 9 įformintų nutarimų Nr. 3 ir Nr. 4 vykdymą. Nurodo šiuos argumentus:

Vykdant ginčijamą nutarimą, būtų padaryti esminiai turto realizavimo pažeidimai, nes ĮBĮ nenumato, kad bankroto administratorius savo funkcijas galėtų perduoti kokiam nors kitam asmeniui, o antstolis priverstinio realizavimo priemones gali taikyti tik specialaus dokumento (CPK numatyto kaip vykdytino) pagrindu.Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip negu nustatyta ĮBĮ net jei administratorius neteisėtai pritaria tokiems veiksmams (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p. 2 d.).Nestabdžius nutarimo Nr. 3 vykdymo, susidarytų situacija, kad tų pasekmių atstatymui reikėtų papildomų procesų, o atskirais atvejais restitucija natūra ar į tas pačias pradines sąlygas būtų neįmanoma (pvz. dėl turto realizavimo ir įgijėjų kaip sąžiningų asmenų teisių gynimo). Nutarimu Nr. 4 administratorius be teisinio pagrindo perdavė savo įgaliojimus kreditorių susirinkimo pirmininkui, t. y. turto vertintojas būtų parenkamas išimtinai kreditorių susirinkimo pirmininko tik pagal jam žinomus kriterijus. Juo labiau, kad parduodamo turto kainą vykdymo procese nustato antstolis (CPK 681, 718 str.), o papildomas vertinimas vertintinas kaip lėšų švaistymas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BIĮ „Miškinis“ prašo atskirąjį skundą nagrinėti ir spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas ir negalės būti tenkintas. Pažymi, kad 2013 m. birželio 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 4 buvo nustatyti vertintojų parinkimo kriterijai, kurių pareiškėjai neskundžia, o kreditorių susirinkimo pirmininkas – AB DNB bankas, kaip ir visi kreditoriai, yra suinteresuotas, kad tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek jos savininkų turtas būtų įvertintas kvalifikuotai ir už racionalią kainą, o taip pat vėliau parduotas už šio turto rinkos vertę atitinkančią kainą. Be to, pareiškėjų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra nesuderinamos su bankroto bylose esminiu operatyvumo principu ir nagrinėjamu atveju yra neproporcingos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi būti preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o padarius preliminarią išvadą, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo įtaka ieškovo reikalavimų vykdymui neturi esminės įtakos klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui.

Iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties aišku, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtent padaręs išvadą, kad skundas yra preliminariai nepagrįstas, o apeliantas, iš esmės atkartodamas savo skundo dėl 2013 m. birželio 25 d. nutarimų panaikinimo argumentus, atskiruoju skundu iš esmės siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl preliminaraus skundo reikalavimų nepagrįstumo. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų aišku, jog skundą išnagrinėjus iš esmės, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi jis yra atmestas (CPK 179 str. 3 d.), todėl šiuo metu, nesprendžiant ginčo iš esmės, daryti priešingą išvadą (konstatuojant preliminarų ieškinio pagrįstumą) ir taikyti pareiškėjų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo. Juo labiau, kad konkrečiu atveju, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas aiškiai neatitiktų bankroto proceso operatyvumo principo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Konstantinas Gurinas