Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja Jolanta Čepukėnienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00560-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.3.2.; 1.1.8.1.1.

2012 m. gegužės 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. L. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2011-01-20 nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktąja dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią pradedant skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos;

A. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 66 str., į paskirtą bausmės laiką įskaitytas kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2011-04-12 iki 2011-08-12.

Iš A. L. ir A. K. solidariai priteista 230 Lt T. Č. turtinei žalai atlyginti.

Šioje baudžiamojoje byloje J. S. išteisintas pagal LR BK 180 str. 2 d., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. ir A. K. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje, panaudodami peilį, pagrobė svetimą turtą, t.y.,

A. L. 2011-04-12 apie 23.00 val. viešojo transporto sustojime „Spaudos rūmai“, netoli Laisvės pr. 60, Vilniuje, įlipęs su A. K. ir J. S. į 16-o maršruto troleibusą, priėjo prie T. Č. ir E. S. ir pradėjo reikalauti iš T. Č. neva grąžinti skolą arba atiduoti mobilaus ryšio telefoną, ar 50 litų. T. Č. pasakius, kad pinigų neturi, tačiau pasiskolins iš tetos, gyvenančios Sausio 13-osios g. 37 name, Vilniuje, išlipo iš troleibuso viešojo transporto sustojime „Televizijos bokštas“, Laisvės pr., Vilniuje bei kartu su nukentėjusiaisiais T. Č. ir E. S. priėjo prie Sausio 13-osios g. 37 namo, kur A. L. pareikalavo nukentėjusiojo T. Č. atiduoti mobilaus ryšio telefoną E. S., kaip garantą, ir eiti skolintis pinigų. Kai T. Č. padavė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K701“ E. S. ir nuėjo, A. L. iš nukentėjusiojo E. S. pareikalavo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson K701“, o šiam atsisakius jį atiduoti, kaltinamasis A. L. išsitraukė peilį ir įrėmė jį nukentėjusiajam E. S. į pilvą, tuo metu kaltinamasis A. K. sugriebė nukentėjusiajam E. S. už kairės rankos žasto ir laikė nukentėjusįjį, kol nukentėjusysis E. S. kaltinamajam A. L. atidavė mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson K701“. Tokiu būdu kaltinamieji A. L. ir A. K., panaudodami peilį, iš nukentėjusiojo E. S. pagrobė svetimą – T. Č. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson K701“ 250 litų vertės su SIM kortele 30 litų vertės, padarydami nukentėjusiajam T. Č. bendrą 280 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėja, nuteistasis A. L. ir jo gynėjas bei J. S. prašo nuteistųjų skundus patenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. L. ir A. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Skirdamas nuteistajam A. L. bausmę, apylinkės teismas nepažeidė LR BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų bei LR BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininko asmenybę. Pagrįstai konstatavo, jog nėra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje.

Nuteistojo skundo argumentas, kad jis prisipažino ir gailisi, todėl teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. L. savo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pripažino iš dalies, taigi nėra pagrindo manyti, kad pastarasis iš tiesų kritiškai vertintų savo elgesį. Tam prieštarauja ta aplinkybė, jog jis pats nesiėmė jokių veiksmų, kad atlygintų nukentėjusiajam bent dalį padarytos turtinės žalos. Tuo tarpu kaltinamasis J. S. buvo pareiškęs norą atlyginti žalą nukentėjusiajam, pervedė jam dalį pinigų. Taigi apylinkės teismas neturėjo pagrindo prisipažinimo pripažinti A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl pagrįstai nustatė, kad apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Iš faktinių bylos duomenų matyti, jog A. L. devynis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, naują sunkų nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį teistumą (t. 2 b.l. 23-28). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad vadovaujantis LR BK 11 str. 5 d., jo įvykdyta nusikalstama veika (numatyta LR BK 180 str. 2 d.) yra sunkus nusikaltimas, už kurį sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Esant šių aplinkybių visumai, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė bausmę, artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nurodytos šeiminės aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

A. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė LR BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu tinkamai subendrinta su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktąja dalimi, nes jis nusikalto neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Bendrindamas bausmes, teismas galėjo bausmes visiškai sudėti ir pridėti visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą neatliktą bausmės dalį. Šiuo atveju teismas pasirinko palankesnį nuteistajam bausmių subendrinimo būdą, todėl tvirtinti, kad subendrinta bausmė yra per griežta, nėra pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje teisingai nurodyta, jog galutinė subendrinta bausmė pradedama skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, kadangi bausmė už paskutinę nusikalstamą veiką buvo bendrinama tik su neatliktąja ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi.

Esant šioms aplinkybėms, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl A. L. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl nuteistojo A. K. apeliacino skundo argumentų.

Kolegijos manymu, apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai jais remdamasis, padarė išvadą, kad nuteistojo A. K. nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., sudėtį.

LR BK 180 str. 2 d. numato atsakomybę už plėšimą – svetimo turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę asmeniui priešintis, įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

Nepagrįsti yra nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo nusikalstami veiksmai turi ne plėšimo, o savavaldžiavimo požymių, nes jis manė, kad nukentėjusysis jo draugui A. L. buvo skolingas 50 Lt. LR BK 294 str. numato atsakomybę už savavaldžiavimą, t.y. už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą ginčijamos ar pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, tuo padarant didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-01-10 nutartyje 2K-93/2012 nurodo, kad pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus.

Kaip nurodė pats apeliantas, jo draugas A. L. reikalavo T. Č. gražinti jam neva paskolintus 50 Lt, šis nesiginčijo, pasiūlė važiuoti iki jo tetos namų paimti pinigų. Nuteistasis A. K. matė, kad T. Č. nuėjo paimti pinigų, prieš tai palikęs savo mobilaus ryšio telefoną kartu buvusiam savo draugui E. S.. Visi suprato, kad tai buvo kaip garantas, jog jis sugrįš, tikėjo, kad T. Č. atneš pinigus. Vienok, po to iš esmės manomi civiliniai santykiai dėl skolos grąžinimo pasibaigė ir virto plėšimu. Kaip paaiškino E. S., kurio parodymais teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti, T. Č. užėjus į namo laiptinę, A. L. dar irgi ėjo iki laiptinės, bet po to apsisuko, grįžo prie jo (E. S.) ir pradėjo reikalauti mobilaus telefono. E. S. atsisakius jį atiduoti, A. L. išsitraukė iš kišenės sulankstomą peilį ir, atlenkęs geležtę, pradėjo grasinti, o tuo metu pribėgęs A. K. sugriebė E. S. už rankos ir laikė, kad neištrūktų. Tokiu būdu tokie nuteistųjų veiksmai E. S. atžvilgiu atimant iš jo T. Č. priklausantį mobilaus ryšio telefoną jėga, grasinant panaudoti peilį, negali būti vertinami kaip tikros ar tariamos teisės savavališkas įgyvendinimas, t.y. savavaldžiavimas, nes visi kaltinamieji puikiai suvokė, jog telefonas yra svetimas turtas, į kurį nei vienas iš jų nei tikros, nei tariamos teisės neturi.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, jog plėšimo metu A. K. taip pat buvo aktyvus, laikė sugriebęs jį už rankos, nes viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jie buvo nuoseklūs, nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo jo apkalbėti. Tuo tarpu tai, kad kitas nuteistasis ir jo pusbrolis J. S. to neparodė vertintina kaip jų bendra gynybinė pozicija, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Pirmos instancijos teismui taip pat pagrįstai nekilo abejonių dėl peilio panaudojimo plėšimo metu, kadangi apie tai nuosekliai tvirtino nukentėjusysis E. S., o jo parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duoti bei teisiamojo posėdžio metu pagarsinti J. S. parodymai, kad A. L. įvykio metu turėjo peilį. Atsižvelgiant į tai, kolegijai nekyla abejonių dėl apelianto nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo.

Skirdamas nuteistajam A. K. bausmę apylinkės teismas tinkamai vadovavosi LR BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir LR BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. K. praeityje ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs (t. 1, 178-179). Tai parodo, kad nuteistasis teigiamų išvadų nedaro, nelinkęs keisti nusikalstamo gyvenimo būdo, laikytis įstatymų reikalavimų. A. K. atsakomybę sunkina tai, kad naują nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Be to, baudžiamojo įstatymo (LR BK 180 str. 2 d.), pagal kurį nuteistas A. K., sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu LR BK 27 str. 1 d. nustato, kad asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. LR BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, apylinkės teismo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, tikrai nėra per griežta, dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl A. K. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. L. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.