- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-104-468/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13958-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- R. K., A. K.
- Nukentėjusysis
- A. V., A. G., N. V.
- Advokatai
- Dmitrijus Fomkinas, Mantas Barčys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-10-31 nuosprendžio, kuriuo
R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo 1 metams bausme, nuo bausmės atlikimo pradžios, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, o per vieną mėnesį - atlyginti nusikaltimu padarytą 30 Eur turtinę žalą.
A. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimo 8 mėnesiams bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1), 5), 6), 8) punktais ir 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir nuo nuosprendžio įsiteisėjimo per šį laiką skirtos pareigos: tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nukentėjusiems A. V. ir A. G. turtiną ir neturinę žalą, o per vieną mėnesį - atsiprašyti nukentėjusiųjų A. V. ir A. G..
Priteista iš A. K. nukentėjusiojo A. V. naudai 547,6 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš R. K. nukentėjusiojo N. V. naudai 30 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš A. K. nukentėjusiosios A. G. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 103-105 straipsniais, nukentėjusiojo A. V. 460 Eur, sumokėti advokato padėjėjui Mantui Barčiui už suteiktą teisinę pagalbą, laikyti proceso išlaidomis ir priteisti šiam nukentėjusiajam iš A. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Kaltinamasis R. K. tyčia sukėlė fizinį skausmą asmeniui, o būtent: jis, 2017-03-19, apie 19 val., ant kelio, šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto su N. V. metu, stumdydamas jį, rankos kumščiu viena kartą sudavė N. V. į veidą, tuo nukentėjusiajam N. V. sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
2. A. K. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nesunkiai sužalojo du žmones, o būtent: jis, 2017-03-19, apie 19 val., ant kelio, šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu su A. G., N. V., A. V., matant kitiems asmenims, pažeisdamas nusistovėjusią toje vietoje visuomeninę tvarką, smūgiavo A. G. ir A. V., tuo nukentėjusiajai A. G. padarė dešinio žando poodinę kraujosruvą, kairio stipinkaulio tolimojo galo intrasąnarinius ir kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžius, o nukentėjusiajam A. V. – kaktos, nosies nubrozdinimus, smakro poodinę kraujosruvą, apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje, tai yra sužalojimus vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaulų lūžio (A. G.), žandikaulio lūžio (A. V.), sveikata sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų laikotarpiui, tuo savo veiksmais nesunkiai sužalojo du žmones. Šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistieji R. K. ir A. K. apeliaciniais skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-10-31 nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio reikalavimus.
3.1. Nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuosprendyje be kita ko turi būti nurodytos įrodytomis pripažintinos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikaltimo padarymo vieta yra esminis nusikaltimo objektyviosios pusės požymis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodė, kad nusikaltimai įvykdyti (duomenys neskelbtini). Mano, jog pakeisti faktines aplinkybes kitomis, negu nurodyta kaltinamajame akte, teismas privalėjo vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, bet to nepadarė, nors į tai ne kartą buvo atkreiptas teismo dėmesys. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neištaisydamas kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių netikslumų, nes (duomenys neskelbtini) nėra, tokia gatvė yra Vilniaus mieste.
3.2. Nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas neindividualizavo, kokiais motyvais remiantis, jis laikė įrodyta kiekvienam jų inkriminuotus nusikaltimus. Teismas apsiribojo bendra fraze, kad abiejų kaltinamųjų kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų yra įrodyta išvardintais duomenimis.
3.3. Teigia, jog skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas daugiausiai vertino nuteistųjų parodymus, bet jų turinio visiškai nesugretino su kitais byloje esančiais duomenimis, tik pasisakė, kad tai yra kaltinamųjų gynybinė pozicija, bandymas pasiteisinti ir sušvelninti savo atsakomybę. Apeliantų manymu, su tokiais teismo vertinimais negalima sutikti.
3.4. Priešingai, negu nurodė pirmos instancijos teismas, byloje nebuvo ginčo dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų masto. Buvo ginčas, ar būtent R. K. veiksmais N. V. sukeltas fizinis skausmas ir, ar A. K. veiksmais padaryti kūno sužalojimai A. G. ir A. V.. Apeliantai pažymi, kad teismas tik motyvuojamojoje dalyje pažymėjo, kad liudytojai S. N. ir N. K. patvirtino, jog N. V. pradėjus ginti tėvą A. V., iš mašinos išlipo R. K. ir ji pamatė, kad N. V. nukrito. Mano, kad tai, kas tokia ji, kuri pamatė, kaip nukrito N., iš nuosprendžio negalima suprasti, nes prieš tai teismas kalbėjo apie dvejų liudytojų S. N. ir N. K. parodymus, o po to staiga įvardijo, kad „pamatė ji“. Teigia, kad kitų įrodymų vertinimo nuosprendyje praktiškai nėra, didesnė nuosprendžio dalis susideda iš proceso dalyvių apklausų perrašymo iš teisiamojo posėdžio protokolo ir kaltinamojo akto.
3.5. R. K. apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, visiškai nevertino nukentėjusiojo N. V. parodymų kitos bylos medžiagos kontekste, nesugretino jų su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, nevertino kitų bylos dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti šio nukentėjusiojo paaiškinimai dėl įvykio, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.
3.6. Apeliantai nurodo, kad jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, nesikeitė. Savo parodymus jie patvirtino ir akistatos metu, ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistojo R. K. manymu, šioje byloje svarbu nustatyti, ar N. V., A. V. ir A. G. parodymai yra patikimi, ar jie davė teisingus parodymus, ar tyčia iškreipė faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė šias aplinkybes patvirtinusias liudytojų parodymus. Todėl svarbu nustatyti, ar R. K. iki įvykio vietos važiavo kartu su A. K., ar vėliau atėjo pėsčiomis.
3.7. Nurodo, jog tai, kad R. K. nevažiavo kartu su A. K. viename automobilyje, patvirtino liudytojai A. K., liudytoja V. B.. Šie liudytojai teisme paaiškino, kad kai A. išvyko iš paskos motiną vežusio automobilio, jis liko kieme ir tik išgirdęs triukšmą, nuėjo link nukentėjusiųjų namo. Minėti liudytojai taip pat patvirtino, kad nukentėjusieji neleido važiuoti, blokavo A. K. automobilį. Pažymi, jog tai, kad buvo apspardytas A. K. vairuojamas automobilis, patvirtino nuteistasis A. K., liudytojai A. K., taip pat rašytiniai įrodymai - į bylą pateikta sąmata, pareiškimas dėl tyčia apgadinto automobilio. Tačiau pirmos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė šias aplinkybes patvirtinančius duomenis.
3.8. Pažymi, jog nukentėjusysis N. V. teisiamajame posėdyje aiškino, kad apeliantai į įvykio vietą atvažiavo kartu, kad R. K. jam sudavė daug smūgių, suplėšė jam striukę, kad iš pradžių vyko konfliktas tarp A. K. ir jo tėvo, A. K. trenkė tėvui, po to pargriovė, tempė už kojų, tada iš automobilio išlipo apeliantas ir trenkė jam į galvą. Kai R. K. baigė jį tampyti, tada išėjo jo mama, A. K. jai trenkė iš rankos į galvą. Mama parkrito, pora kartų A. trenkė jai iš kojų, į kur - nematė, nes stovėjo už automobilio. Po to K. išvažiavo, dar jis buvo partrenktas automobiliu. Apeliaciniame skunde R. K. atkreipia dėmesį į tai, jog jo ir N. V. parodymai visiškai skiriasi. Pažymi, kad jis savo parodymų laikėsi viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu nukentėjusysis viso proceso metu parodymus keitė, turėdamas tam pagrindą, nes jų šuo labai stipriai apkandžiojo jo mamą J. K., dėl ko jo mamai A. G. iškelta baudžiamoji byla.
3.9. Teigia, jog priešingai, negu nurodė pirmos instancijos teismas, apklausta teisminio nagrinėjimo metu liudytoja N. K. davė parodymus, kurie taip pat paneigia nukentėjusiojo N. V. parodymus - ji paaiškino, kad matė, kaip vienas vyras mušė Al., o kitas Ab., jų sūnaus niekas nemušė. Tai ji kelis kartus patvirtino atsakydama į proceso dalyvių klausimus. Pažymi, kad pagal jos parodymus, abu vyrai vienu metu mušė: vienas Al., o kitas Ab., bet tų asmenų mušimas inkriminuojamas tik A. K., bet ne R. K.. Teigia, kad N. V. iš pradžių pareiškime nurodė, kad neva R. mušė jo mamą, bet teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju, aiškino, kad A. mušė tėvą, po to nustojo mušti tėvą ir mušė mamą. Taigi yra esminiai prieštaravimai tarp N. V. ir liudytojos N. K. parodymų.
3.10. Pažymi, jog teisme buvo apklausta liudytojos N. K. motina J. Š., kuri parodė, kad įvykio metu buvo lauko tualete, išgirdo triukšmą, išėjusi, pamatė susistumdymą, paklausė, kas vyksta, ją du vyrai pasiuntė necenzūriniais žodžiais. Automobilio ant kelio ji nematė, matė kaltinamuosius, po to grįžo namo ir pasakė dukrai. Pagal šios liudytojos parodymus, ji jau matė susistumdymą, bet nematė, kas kam sudavė. R. K. manymu, tokie parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo N. V. parodymams, kuris aiškino, kad iš pradžių A. K. mušė jo tėvą, po to jis bandė tėvą gelbėti, tada jį mušė R. K., po to atėjo A. G. ir ją mušė A. K.. Apie tai, kad nuteistieji būtų vartoję necenzūrinius žodžius (J. Š. atžvilgiu), jis parodymų nedavė. Pirmos instancijos teismas, priešingai negu reikalauja BPK 305 straipsnis, liudytojos J. Š. parodymų nevertino, nenurodė motyvų dėl ko jais nesiremia ar juos atmeta.
3.11. Nurodo, jog teismas išreikalavo ir gavo nukentėjusiojo N. V. greitosios pagalbos įskaitos kortelę, kurioje gydytojas iš šio nukentėjusiojo žodžių užrašė anamnezę - ligonis paaiškino, kad jį partrenkė automobilis ir jis į automobilio galinių durelių stiklą susidaužė galvą. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. K. sudavė smūgį N. V. į galvą, išskyrus paties nukentėjusiojo nenuoseklius parodymus, jog jį sumušė apeliantas, suduodamas daugiau smūgių, negu inkriminuota.
3.12. Apeliantas A. K. nurodo, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar jis iki įvykio vietos važiavo kartu su broliu R. K., ar vėliau atėjo pėsčiomis, nes nuo šių aplinkybių priklauso nukentėjusiųjų N. V., A. V. ir A. G. parodymų patikimumas, vertinant, ar jie davė teisingus parodymus, ar tyčia iškreipė faktines aplinkybes. Teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė šias aplinkybes patvirtinusių liudytojų parodymus.
3.13. Tai, kad jis nuo pat pradžių iki nukentėjusiųjų namų važiavo vienas, patvirtino teisme apklausti liudytojai A. K., V. B.. Šie liudytojai teisme paaiškino, kad kai jis išvažiavo, o R. K. liko tėvų kieme, tik išgirdęs triukšmą, apeliantas nuėjo link nukentėjusiųjų namo. Tai, kad nukentėjusieji neleido jiems važiuoti, blokavo automobilį, patvirtino liudytojas A. K., liudytoja V. B.. Apelianto teigimu, tai, kad automobilis buvo apspardytas, patvirtina byloje esantys duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė šias aplinkybes patvirtinančius duomenis.
3.14. Pažymi, kad pirminiame nukentėjusiojo A. V. pareiškime nurodytas tik vienas automobiliu Mercedes Benz atvykęs asmuo, kuris įvardintas R.. Vėliau nukentėjusysis A. V. pakeitė savo poziciją ir aiškino, kad į įvykio vietą apeliantas atvažiavo su R.. Apelianto manymu, dalis A. V. apklausos protokole surašytų parodymų žodis žodin sutampa su N. V. parodymais. Apelianto manymu, tai patvirtina, kad tekstas buvo perkeliamas iš vieno protokolo į kitą.
3.15. Teigia, kad faktą, jog apeliantas mušė A. G., nurodė tik pati nukentėjusioji ir jos sūnus N., kuris nuolat keitė savo parodymus. Be to, nors jis aiškino, kad vykusį konfliktą įrašė telefonu, tačiau įrašas pateiktas nebuvo. 2017-03-22 apklaustas liudytoju N. V. davė kitokius parodymus, negu nurodė pareiškime. Byloje esančioje ROIK kortelėje nurodyta, kad 2017-03-19 23.35 į Vilniaus AVPK KPV TOP kreipėsi šios bylos nukentėjusieji, kurie pranešė, kad atvyko iš Žalgirio ir Lazdynų ligoninių, kad buvo konfliktas, apkandžiojo šuo, šuns savininkas juos sumušė, o N. dar tyčia kliudė automobiliu. Taigi, buvo nurodyta, kad nukentėjusiuosius sumušė vienas asmuo - šuns savininkas. Nukentėjusysis A. V. nematė, kaip ir kas mušėjo sugyventinę A. G.. Liudytoja S. N. nepatvirtino, kad nuo A. K. savo motiną gelbėjo N. V.. Nurodo, kad S. N. ir A. G. iki pat teismo bandė nuslėpti aplinkybę, jog apeliantui per galvą buvo suduota puodu, bet vėliau teisminio nagrinėjimo metu A. G. pripažino šią aplinkybę. Pažymi, jog A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir per akistatą visą laiką neigė jog nevartojo jokių alkoholinių gėrimų, bet teisme prisipažino, kad visgi buvo vartojusi neva nealkoholinį alų - o tai, apelianto nuomone, reiškia jog nukentėjusioji A. G. melavo. Nurodo, kad liudytoja N. K. davė parodymus, kurie neatitinka nei N. V., A. G., nei S. N. parodymų. Taip pat byloje yra pareigūno A. K. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą, pasitiko nukentėjusieji A. V. ir N. V., kurie paaiškinti, kas konkrečiai atsitiko, negalėjo, atrodė neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas. A. V. skundėsi, kad muštynių metu jam išmušė dantį, reikalavo greitosios pagalbos. Taip pat su jais buvo A. G., kuri skundėsi, kad muštynių metu jai sulaužė ranką. Šią informaciją A. K. patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad puikiai sugeba atskirti girtą žmogų nuo blaivaus. Medicinos dokumentuose taip pat užfiksuota, kad nukentėjusieji A. G. ir A. V. turėjo girtumo požymių - sklido alkoholio kvapas.
3.16. Pažymi, jog teisme buvo apklausta liudytojos N. K. mama J. Š., kurios parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo N. V. aiškinimui, kas ir kuriuo momentu smurtavo jo tėvo ir motinos atžvilgiu. Apie tai, kad apeliantas ar R. K. būtų ką nors negražiai pasiuntęs, jis parodymų nedavė. Pirmos instancijos teismas, priešingai, negu reikalauja BPK 305 straipsnis, liudytojos J. Š. parodymų nevertino, nenurodė motyvų dėl ko jais nesiremia ar juos atmeta.
3.17. Apeliantas pažymi, kad jo ir nukentėjusiųjų parodymai visiškai skiriasi, tačiau, atkreipia dėmesį į tai, jog jo aiškinimas viso proceso metu buvo nuoseklus, o nukentėjusiųjų parodymai keitėsi. A. K. manymu, tam nukentėjusieji turėjo motyvą, nes jų šuo stipriai apkandžiojo apelianto mamą J. K. - dėl to A. G. iškelta baudžiamoji byla.
3.18. Teigia, jog faktiniais duomenimis nustatyta, kad įvykio metu A. V. patyrė žandikaulio traumą, o A. G. - rankos traumą. Apelianto manymu, A. V. galėjo žandikaulį susižaloti, kuomet griebė A. K. už kojos ir jie kartu pargriuvo. Pažymi, kad A. G. jis nustūmė nuo savęs, kai ji smogė apeliantui puodu per galvą. Apelianto nuomone, jis tik gynėsi nuo A. V. ir A. G. puolimo, todėl veikė būtinosios ginties sąlygomis. Mano, kad šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
3.19. Pažymi, kad pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausiai nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-144/2008, Nr. 2K-24/2008, Nr. 2K-58/2009). Taigi preziumuojant, kad A. K. veiksmais nukentėjusiesiems A. G. ir A. V. buvo tyčia padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, jo nusikalstami veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes prieš tai buvo užpulta jo motina, tai padarė nukentėjusiųjų šuo, jie šių aplinkybių neneigė.
3.20. Apeliantai pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymai draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Taip pat in dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (kasacinė nutartis Nr.2K-l77/2009).
Šalies argumentai
3.21. A. K. nurodo, kad advokato padėjėjas Mantas Barčys ikiteisminio tyrimo metu ir teisme gynė nukentėjusiuosius A. V. ir N. V.. Jo honorarą už ikiteisminį tyrimą teismas laikė kaip A. V. turtinę žalą ir priteisė tik iš A. K., nors dėl skausmo sukėlimo N. V. buvo nuteistas R. K.. Taip pat tik iš A. K. A. V. naudai priteisė už advokato padėjėjo paslaugas bylos nagrinėjimo metu, nors, tas pats teisininkas atstovavo ir N. V.. Todėl, apelianto manymu, teismas netinkamai išsprendė proceso išlaidų atlyginimo klausimą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinius skundus nukentėjusysis A. V. prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad nuteistųjų pasirinkta gynybos strategija visiškai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bylos medžiagai ir liudytojų parodymams, o apeliantų iš konteksto selektyviai paimti ir savaip interpretuojami nereikšmingi parodymų nesutapimai, sąmoningai iškraipomi. Nukentėjusiojo manymu, tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių procesinių pažeidimų. Taip pat niekuo nepagrįsti ir neargumentuojami apeliantų prašymai civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistieji A. K. ir R. K. ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistųjų R. K. ir A. K. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jų išvados grindžiamos įrodymų visetu, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.
Dėl R. K. nusikalstamų veiksmų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
7. R. K. nurodo, kad byloje nėra pakankamai jo kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį patvirtinančių objektyvių duomenų, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais. Toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
8. Nukentėjusysis N. V. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad R. K. 2017-03-19, apie 19 val., jį tampė, suplėšė striukę ir sudavė jam į veidą kumščiu. Konfliktas prasidėjo nuteistiesiems prie jų privažiavus automobiliu ir A. K. pradėjus priekaištauti nukentėjusiojo tėvui dėl pabėgusio jų šuns. Smurtauti pradėjo A. K., kuris išlipo iš automobilio ir trenkė N. V. tėvui. Pastarajam parkritus A. K. jį pradėjo spardyti koja. N. V. stengiantis A. K. nuo mušamo tėvo atskirti, iš automobilio išlipo R. K. ir N. V. trenkė į veidą kumščiu. Nuo smūgio nukentėjusysis pargriuvo, R. K. jį tampė (t. 2, b. l. 177-178). Šias aplinkybes N. V. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 95-108). Tai, kad matė, kaip R. K. smurtą naudojo N. V. atžvilgiu, patvirtino ir liudytoja S. N. (t. 3, b. l. 17-18). Tai, kad kontaktavo su nukentėjusiuoju neneigė ir pats nuteistasis, tačiau aiškino, kad jį tik atstūmė, kai pastarasis prie jo užsimojo (t. 2, b. l. 166). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-03-23 specialisto išvados Nr. G 884/2017 (01) matyti, kad N. V. nustatyti šie kūno sužalojimai: kairės alkūnės poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio kelio, kairės blauzdos odos nubrozdinimai, padaryti kietu buku daiktu (daiktais). Abiejų dilbių, dešinio riešo, abiejų plaštakų, dešinės plaštakos II-o, III-o pirštų odos nubrozdinimai, padaryti kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, mažiausiai 18 trauminių poveikių (t. 1, b. l. 93). Nors R. K. nurodo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis sudavė smūgį N. V., nes sužalojimai galvos srityje, atlikus specialųjį tyrimą, nukentėjusiajam nenustatyti, tačiau tokie požymiai, kaip N. V. galvos sužalojimas, R. K. ir neinkriminuoti. Iš specialaus tyrimo metu tirtų medicininių dokumentų (AAGSK Nr. 2017/22010, kurioje yra paciento, patyrusio traumą apžiūros lapas Nr. 22010 (t. 3, b. l. 1) matyti, kad apžiūrimas iš karto po įvykio N. V. skundėsi galvos skausmu, silpnumu, pykinimu, aiškino, kad jį sumušė kaimynai. Jam buvo diagnozuotas galvos sumušimas. Galvos sumušimas nukentėjusiajam diagnozuotas ir paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokole Nr. 17/22420 (t. 3, b. l. 1).
9. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl nenuoseklaus N. V. aiškinimo, kokiu būdu jis buvo sužalotas, nes iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad jis aiškino, jog galvą susimušė kontakto su nuteistųjų automobiliu metu, tačiau tai, kad transporto priemone važiuodami atbuline eiga galėjo N. V. partrenkti kliudant nukentėjusiojo galvą, paneigė ir patys nuteistieji. A. K. aiškino, kad pradėjus važiuoti atbuline eiga išgirdo bambtelėjimą į stiklą, automobiliui kontaktuojant su nukentėjusiojo ranka (t. 2, b. l. 167-168).
10. Iš tiesų nukentėjusiųjų ir nuteistųjų aiškinimas apie tai, ar pastarieji prie V. namo atvažiavo kartu ar R. K. atėjo vėliau, viso proceso metu skyrėsi. Nukentėjusieji, liudytoja S. N. aiškino, kad abu nuteistieji į įvykio vietą atvažiavo viename automobilyje. Tai, kad matė nuteistuosius prie V. namo, prasidėjus konfliktui su nukentėjusiaisiais, tačiau muštynėms dar nevykstant, patvirtino ir liudytoja J. Š. (t. 3, b. l. 69). Tuo tarpu nuteistieji, liudytojai J. K., A. K., V. B. aiškino, kad nuteistajam A. K. išvažiavus iš paskos į ligoninę motiną vežusios brolio žmonos, namo kieme liko R. K. su vaiku, kuris, išgirdęs triukšmą, nubėgo link jo šaltinio. Vis dėlto, tai, kokiu būdu R. K. atsirado įvykio vietoje, esant aptartiems duomenims ir pastarajam neneigiant kontakto su N. V. fakto, įtakos jo veiksmų kvalifikavimui dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam, neturi.
11. Iš tiesų iš 2017-09-12 N. V. akistatos su A. K. protokolo matyti, kad nukentėjusysis aiškino, kad jam vieną smūgį į galvą sudavė ir A. K., po to jam į veidą trenkė pastarojo brolis R. K., tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų kaltės, nukentėjusiojo N. V. parodymais vadovavosi tiek kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Tokių duomenų, kad smūgį į veidą N. V. galėjo suduoti ir A. K., byloje nėra.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo 2017-03-19, apie 19 val. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia (R. K., suduodamas smūgį kumščiu N. V. į veidą, suprato, kad tokiais savo veiksmais pastarajam sukels fizinį skausmą ir to norėjo), todėl panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-10-31 nuosprendžio dalį dėl R. K. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. K. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms šioje dalyje naikinti ar keisti teismo nuosprendį, pagrindo nėra.
Dėl A. K. nusikalstamų veiksmų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus
13. Nors A. K. nurodo, kad jo kaltę teismas grindė tik nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys, tačiau priešingai, nei nurodo apeliantas, nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. parodymai apie esmines įvykių aplinkybes buvo nuoseklūs ir nesikeitė.
Dėl nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu
14. A. V. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad N. V. bandant atskirti jų šunį nuo kaimynų K. šuns, jis buvo apkandžiotas. Sūnui išsikvietus greitąją medicinos pagalbą ir kieme laukiant, kada N. V. bus apžiūrėtas, pro šalį važiavo automobilis Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo A. ir R. K.. A. K. dėl neprižiūrimo šuns pradėjo rėkti ant nukentėjusiojo. Tada jis išlipo iš automobilio ir vieną kartą sudavė A. V. į veidą. Smūgis buvo stiprus, todėl nukentėjusysis iš karto pargriuvo, tada A. K. pradėjo smūgiuoti į jį kojomis (t. 2, b. l. 180-181). Šias aplinkybes A. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 67-76). Tai, kad būtent tokius veiksmus A. V. atžvilgiu atliko A. K., aiškino ir nukentėjusieji N. V. ir A. G.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja S. N. patvirtino, kad konfliktą pradėjo A. K., kuris iš sustojusio automobilio A. V. pradėjo įžeidinėti, o iš transporto priemonės išlipęs, trenkė pastarajam į veidą (t. 3, b. l. 17-18). A. V. aiškinimą apie jam padarytus sužalojimus ir jų padarymo mechanizmą, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-03-24 specialisto išvada Nr. G 971/2017(01), iš kurios matyti, kad mažiausiai 3 trauminiais poveikiais jam padaryti sužalojimai: kaktos, nosies odos nubrozdinimai, smakro poodinė kraujosruva, apatinio žandikaulio lūžis dešinio kampo srityje, kurie padaryti kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 64-65).
15. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nuteistasis A. K. neneigė buvusio konflikto su A. V. fakto, tačiau aiškino, kad jis nuo pastarojo tik gynėsi. Byloje nėra jokių tokį nuteistojo aiškinimą patvirtinančių objektyvių duomenų. A. K. sužalojimai nenustatyti. Nors pastarasis teigė, kad A. V. išprovokavo konfliktą, spirdamas į jo automobilį ir taip transporto priemonę apgadindamas, pateikė automobilio Mercedes Benz remonto sąmatą (t. 3, b. l. 40, 41, 42, 43), tačiau A. K. aiškinimo, kad transporto priemonei nustatyti apgadinimai padaryti būtent nukentėjusiajam galimai į jį spiriant, bylos duomenys nepatvirtina.
16. Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad A. K. savo veiksmais, tyčia smūgiuodamas A. V., padarė jam kaktos, nosies nubrozdinimus, smakro poodinę kraujosruvą, apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje, tai yra sužalojimus vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl žandikaulio lūžio (A. V.), sveikata sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų laikotarpiui.
Dėl nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu
17. Nukentėjusioji A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškino, kad ji, būdama namie, išgirdo triukšmą nuo netoliese prie namo esančio kelio. Išėjusi į lauką ji pamatė, kad nuteistasis A. K. muša jos vyrą A. V.. A. G., pamačiusi metalinę lėkštutę, paėmė ją ir sudavė į galvą A. K.. Dėl tokio jos veiksmo A. K. jai sudavė kumščiu, pastūmė. A. G. nukrito. Tada A. K. dar kelis kartus jai sudavė koja į nugarą ir kairį šoną. A. K. nuo nukentėjusiosios nutraukė N. V. (t. 2, b. l. 175-176). Iš esmės tokias pačias jos sužalojimo aplinkybes A. G. nurodė ir pirminiame iš karto po įvykio surašytame pareiškime (t. 1, b. l. 116) bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 129-139). Nors apeliantai kelia klausimą dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nes ji ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės, kad metaliniu indu sudavė A. K. per galvą, nenurodė, tačiau pastaroji paaiškino, jog šios aplinkybės nepaminėjo dėl patirto streso. To, kad jam iš tiesų į galvą buvo suduota metaliniu daiktu, neneigė ir A. K., tačiau jis aiškino, kad tai padarė ne A. G., o kažkokia kita įvykio vietoje buvusi moteris. Iš visą įvykį mačiusios liudytojos S. N. parodymų matyti, kad ji į konfliktą nesikišo. Liudytoja patvirtino, kad matė, kaip A. K. sudavė nukentėjusiajai A. G. per veidą, ją pastūmė, o pargriuvusią spardė, po to, kai nukentėjusioji bandė apginti savo vyrą metaline lėkštele (t. 3, b. l. 17-18). Tai, kad A. K. sudavė ranka A. G. į veidą, jai pargriuvus pastarąją spardė, viso proceso metu aiškino ir N. V.. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja N. K. (t. 3, b. l. 36-37). Tai, kad A. G. iš tiesų buvo įvykio vietoje nurodė ir A. V., tačiau paaiškino, kad nematė, kaip A. K. smurtavo nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu. Tačiau vien tai, kad A. V., pats būdamas sužalotas, nematė, kaip A. K. sudavė A. G., nepaneigia paties smurto prieš nukentėjusiąją fakto. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2017-03-23 specialisto išvados Nr. G 885/2017 (01) matyti, kad A. G. nustatyta dešinio žando poodinė kraujosruva, kairio stipinkaulio tolimojo galo ir kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžiai, padaryti kietu buku daiktu (daiktais) galimai tiriamosios nurodytu laiku (2017-03-19). Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Kairio stipinkaulio tolimojo galo intrasąnarinis ir kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžiai galėjo būti padaryti nugriuvus ir kontaktavus ištiesta kaire ranka su kietu paviršiumi (t. 1, b. l .25-26).
18. Nors apeliantai skunde nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl įvykio yra nepatikimi, nes A. G. yra patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad jų šuo sukandžiojo Audriaus ir R. K. motiną, tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog minėti įvykiai vyko skirtingu laiku, šuniui apkandžiojant J. K., A. K. ir R. K. nedalyvavo, todėl nuketėjusiųjų parodymai šioje baudžiamojoje byloje, A. G. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kitoje baudžiamojoje byloje jokios įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų parodymus šioje byloje vertino, atsižvelgdamas į faktinių objektyvių bylos duomenų visetą, nesuteikdamas jiems prioriteto prieš kitus byloje esančius įrodymus, t. y. jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
19. Pažymėtina, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, Nr. 2K-63-648/2016). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panašaus pobūdžio santykių sprendimui pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, Nr. 2K-78/2013).
20. Bylos duomenys patvirtinta, kad žodinį konfliktą su A. V. pradėjo A. K.. Nukentėjusysis A. V. patvirtino, kad jis jautė kaltę dėl to, kad nuo grandinės nutrūkęs šuo užpuolė ir apkandžiojo J. K. ir jos augintinį, todėl norėjo šią situaciją išspręsti taikiai, pasikalbėti, jokių įžeidžiančių žodžių A. K. nesakė (t. 2, b. l. 180). Tai patvirtino ir nukentėjusysis N. V. ir liudytoja S. N.. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. norėjo sudrausminti kaimyną dėl netinkamai laikomo šuns, nes jis, nutrūkęs nuo grandinės, apkandžiojo pastarojo motiną, tačiau tai, kad A. K. nukentėjusio atžvilgiu, nukentėjusiojo N. V. ir liudytojos S. N. akivaizdoje, naudojo įžeidžiančius žodžius, bendravo su juo nepagarbiai, išlipęs iš automobilio pastarajam smūgiavo į veidą, o A. V. pargriuvus, jį spardė, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jam ar jo turtui grėsė realus pavojus, tęsdamas savo veiksmus, A. G. bandant apginti savo vyrą, smūgiavo silpnesnei už jį moteriai į veidą, o pastarajai pargriuvus, ją spardė, tokiu būdu nukentėjusiuosius sužalojant, sukeliant triukšmą, atkreipusį kitų aplinkinių gyventojų dėmesį, t. y. A. K. pasirinkta konflikto vieta ir būdas, kuriuo jis ignoravo elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir niekinamą požiūrį į juos, leidžia jo veiksmus kvalifikuoti, kaip veikiant iš chuliganiškų paskatų. Byloje nėra nustatyta jokių tokius nuteistojo smurtinius veiksmus pateisinančių ar juos išprovokuoti galėjusių priežasčių.
21. Apeliantai skunde akcentuoja tai, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas, tuo grindžia jų agresyvumą ir neadekvačią reakciją į susiklosčiusią situaciją (A. V. tariamą spyrį į automobilį Mercedes Benz), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jie prieš įvykį vartojo alkoholį. Tai, kad jie buvo blaivūs, nukentėjusieji aiškino viso proceso metu. Šia aplinkybę tvirtino ir kartu su nukentėjusiaisiais įvykio dieną buvusi liudytoja S. N.. Nors iš liudytojo policijos pareigūno A. K. parodymų matyti, kad nukentėjusieji kalbėjo nerišliai, rėkė, sunkiai pastovėjo ant kojų, nuo jų sklido alkoholio kvapas (t. 3, b. l. 17-18), tačiau minėtų asmenų blaivumas nebuvo patikrintas, nors pastarieji prašė, kad tai būtų padaryta. Kita vertus, nuteistiesiems manant, kad konfliktuoja su neblaiviais nukentėjusiais, A. K. veiksmų pobūdis ir intensyvumas galimai neblaivių ir sunkiau apsiginti galinčių asmenų atžvilgiu, tik patvirtintų jo veiksmuose buvus chuliganiškas paskatas.
22. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neabejotinai pasitvirtino, kad A. K. 2017-03-19, apie 19 val., ant kelio, šalia namo, konflikto metu savo veiksmais iš chuliganiškų paskatų, smurtaudamas dviejų asmenų atžvilgiu, nesunkiai sutrikdė A. G. ir A. V. sveikatą, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus.
Dėl paskirtų bausmių
23. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-10-16 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018).
24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jo kaltės formą ir rūšį, nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
25. Nėra nuteistųjų A. K. ir R. K. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.
26. R. K., neteistas, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą kito žmogaus sveikatai. Jis baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 78-79) dirba, turi šeimą. Šios aplinkybės R. K. charakterizuoja, kaip nelinkusį daryti nusikaltimus asmenį ir leidžia manyti, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys buvo daugiau spontaniškas ir nulemtas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Todėl apylinkės teismas pagrįstai R. K. paskyrė su realiu laisvės atėmimu nesusijusią laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigodamas bausmės atlikimo metu nekeisti gyvenamosios vietos ir per 1 mėnesį atlyginti 30 Eur dydžio turtinę žalą. R. K. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.
27. A. K., būdamas neteistas, iš chuliganiškų paskatų padarė apysunkį nusikaltimą dviejų žmonių sveikatai. Jis nebaustas administracine tvarka, dirba. Šios aplinkybės A. K. charakterizuoja kaip visuotinai priimtinų elgesio normų linkusį laikytis asmenį. Vis dėlto, baudžiamasis įstatymas už A. K. padarytą nusikaltimą numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, yra charakterizuojamas teigiamai, pagrįstai, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam dydžiui, vykdymą atidėjo 2 metams, paskiriant įpareigojimus: tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nukentėjusiems A. V. ir A. G. turtiną ir neturinę žalą, o per vieną mėnesį - atsiprašyti nukentėjusiųjų A. V. ir A. G.. A. K. paskirta bausmė ir jos dydis, atidedant paskirtos bausmės vykdymą, yra teisinga, nėra aiškiai per griežta ir leis užtikrinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje.
Dėl civilinių ieškinių
28. Apeliantai, apylinkės teismui iš dalies patenkinus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, iš esmės jų dydžių neginčija, prašo, jų atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Kaip jau minėta, R. K. kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir A. K. kaltė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus įrodyta aptartų objektyvių faktinių duomenų visetu. Teismo išvados dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstos bylos duomenimis. Todėl keisti apylinkės teismo teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių išsprendimo juos paliekant nenagrinėtais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
29. Nuteistasis A. K. nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl atstovavimo išlaidų priteisimo vien iš jo, nes advokato padėjėjas M.Barčys ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo ne tik A. V., bet ir kitus nukentėjusiuosius, tarp jų ir N. V., už kuriam sukeltą fizinį skausmą yra nuteistas R. K.. Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad advokato padėjėjas M.Barčys ikiteisminio tyrimo metu atstovavo ir nukentėjusiuosius N. V. ir A. G. (t. 1, b. l. 31, 32), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nukentėjusįjį N. V. (t. 2, b. l. 132). Iš A. V. vardu išrašytų 2017-11-08, 2018-03-26, 2018-09-10 sąskaitų už teisines paslaugas matyti, kad sąskaitos išrašytos už kliento atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu (duodant parodymus patikrinimo vietoje, akistatos metu) (t. 2, b. l. 160), civilinio ieškinio parengimą (t. 2, b. l. 162) ir už atstovavimą 4 teismo posėdžiuose ginant civilinio ieškovo interesus (t. 3, b. l. 52). Pateiktas sąskaitas apmokėjo nukentėjusysis A. V. (t. 2, b. l. 161, t. 2, b. l. 163, t. 3, b. l. 53). Nukentėjusieji N. V. ir A. G. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių turėtas išlaidas advokato paslaugoms už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme apmokėti. Įvertinus tai, kad nukentėjusiajam A. V. sveikata buvo sutrikdyta A. K. veiksmais, o N. V. nepateikė turėtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių objektyvių duomenų, A. V. turėtų atstovavimo išlaidų sumą, priteisti solidariai iš abiejų nuteistųjų nėra pagrindo.
Dėl kitų nuosprendžio netikslumų
30. Apeliantai skunde nurodo, kad apylinkės teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neištaisydamas kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių netikslumų, nes skundžiamame nuosprendyje įvykio vietą nurodė šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau tokios gatvės Rastinėnų k. nėra. Iš tiesų iš nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas suklydo nurodydamas įvykio vietos adresą (gatvės pavadinimą), tačiau iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, jog jokių abejonių dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytos įvykio vietos nekyla. Teisėjų kolegija klaidingą įvykio vietos adreso nurodymą, suklystant gatvės pavadinimą, vertina, kaip rašymo apsirikimo klaidą, kuri taisytina. Klaidos ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.
31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistųjų R. K. ir A. K. apeliacinius skundus.
Nekeičiant nuosprendžio esmės Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-10-31 nuosprendžio nustatomoje dalyje ištaisyti įvykio vietos adresą - (duomenys neskelbtini).