Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė VĮ Turto bankui iš Lietuvos techninio sporto draugijos 76 314,45 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų procesines palūkanas; priteisė valstybei iš Lietuvos techninio sporto draugijos 1 815 Eur žyminį mokestį ir 4,96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė, kad Ekonomikos ministerija ir atsakovė 1996 m. rugpjūčio 16 d. sudarė turto panaudos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo perduotas naudotis Šiaulių technikos mokyklos turtas. Turto panaudos sutartis sudaryta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir atsakovė 2005 m. vasario 23 d. sudarė valstybės turto panaudos sutartį, kuria buvo patikslintos pirmine sutartimi perduoto turto naudojimo sąlygos. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2010 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo ir priėmimo aktu perdavė VĮ Valstybės turto fondui atsakovės panaudos pagrindais naudotą turtą – pastatus – mokomąjį korpusą, unikalus Nr. 2997-3002-8016, mokyklą, unikalus Nr. 2997-3002-8020, garažą, unikalus Nr. 2997-3002-8031, ir praėjimo būdelę, unikalus Nr. 2997-3002-8064 (toliau – ir ginčo pastatai, turtas). VĮ Valstybės turto fondas, kaip turto patikėtinė, 2014 m. gegužės 18 d. nutraukė panaudos sutartį. Ginčo pastatai pagal 2014 m. liepos 8 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir 2014 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės perdavimo–priėmimo aktą buvo perleisti UAB „Agrospelta“ nuosavybėn. Ieškovė yra VĮ Valstybės turto fondo teisių ir pareigų perėmėja.Teismas taip pat konstatavo, kad 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties 5.2 punkte nustatyta, jog sutarties objektas gali būti perduotas, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama, tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, todėl sprendė, kad turtas, perduotas atsakovei pagal panaudos sutartį, galėjo būti perleistas nuomos pagrindais tretiesiems asmenims. Tačiau teismas akcentavo, kad tokiam perleidimui buvo būtinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimas. Teismas taip pat akcentavo, jog dar 2002 m. sausio 31 d. buvo išviešintas jos panaudos pagrindais valdytų negyvenamųjų patalpų išnuomojimo UAB „Vaiteksa“ (buvę teisinė forma ir pavadinimas – R. V. įmonė) faktas. Teismo vertinimu, panaudos davėja žinojo arba turėjo žinoti, kad patalpomis naudojasi trečiasis asmuo. Tačiau teismas akcentavo, kad panaudos davėjos neprieštaravimas tokiam turto naudojimui nereiškia, kad ji sutiko, jog patalpos būtų perleistos naudotis pirmiau įvardytam ir kitiems tretiesiems asmenims. Valstybei priklausantis turtas gali būti naudojamas, juo gali būti disponuojama tik įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios patalpų nuomos sutartys buvo sudarytos 2001 m. rugpjūčio 1 d. ir 2001 m. gruodžio 15 d., kuriomis jau galiojo naujasis Civilinis kodeksas (toliau – CK). CK 6.637 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad turėjo panaudos davėjos rašytinius sutikimus turtui pagal 2001 m. rugpjūčio 1 d. ir 2001 m. gruodžio 15 d. bei kitas (vėlesnes) nuomos sutartis perduoti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė sutartį ir įstatymą, taip atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Sutarties pažeidimo neeliminuoja atsakovės nurodoma aplinkybė, kad panaudos davėja, kuri žinojo arba turėjo žinoti, jog turtu naudojasi tretieji asmenys, neprieštaravo tokiam turto naudojimui.Teismas pažymėjo, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita (Civilinio kodekso 6.636 straipsnis). Šalys nesusitarė kitaip, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagal savo, kaip panaudos gavėjos, pareigas panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu privalėjo išlaikyti ir remontuoti ginčo pastatus. Jeigu turto nuomos pajamos (jų dalis) ir buvo panaudotos ginčo pastatams išlaikyti ir remontuoti, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad panaudos davėja tokia forma gavo naudą, kuri CK 6.249 straipsnio 6 dalies prasme turėtų būti įskaityta į nuostolius, kadangi iš panaudos teise valdomo turto turėjo būti gaunama kita nauda – atsakovė savo veikla privalėjo užtikrinti valstybės siektą viešą interesą kaip bendrąjį gėrį, turėjusį pasireikšti techninių sporto šakų vystymu. Atsakovės veiklos tikslas – remti techninį sportą, plėtoti veiklas, kuriomis ši sporto rūšis būtų populiarinama, skatinama ir vystoma. Panaudos pagrindais perdavus turtą ir nustačius atsakovės veiklos tikslą, atsakovė privalėjo savo veikla užtikrinti jai perduoto turto išsaugojimą ir priežiūrą, palaikymą tinkamos būklės be tiesioginio panaudos teise naudojamų patalpų perdavimo nuomai komerciniais pagrindais. Toks perdavimas ir pajamų iš nuomos gavimas buvo galimas išimtinais atvejais su Vyriausybės sutikimu. Teismas akcentavo, kad negalėdama (nesugebėdama) vystyti savo veiklos tinkamai, negalėdama panaudai gautų patalpų panaudoti pagal paskirtį, atsakovė privalėjo grąžinti panaudai gautą turtą, nes panaudos teise valdomas turtas gali būti naudojamas tik pagal paskirtį, nustatytą panaudos sutartimi (CK 6.637 str. 1 d.), o daikto naudojimas ne pagal paskirtį yra pagrindas panaudos davėjui reikalauti panaudos sutartį nutraukti prieš terminą (CK 6.641 str. 1 d. 1 p.). Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė, jeigu turto nuomos pajamomis ir skatino įprastinės veiklos vykdymą – techninio sporto rėmimą, sukūrė valstybei tiesioginę turtinę naudą, kuria galėtų būti mažinami nuostoliai. Atsakovės argumentą, kad turto nuomos pajamomis buvo dengiamos skolos, kurios jai buvo perduotos kartu su ginčo pastatais, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodomą aplinkybę. Teismas pažymėjo, kad atsakovė kitaip neatsikirto ir neįrodinėjo, kad ji, nuomodama ginčo turtą, CK 6.249 straipsnio 2 dalies prasme gavo mažesnę naudą negu ieškovės nurodomi ir reikalaujami kompensuoti nuostoliai, kurie yra mažesni negu atsakovės ginčo laikotarpiu gautos turto nuomos pajamos, užfiksuotos jos pačios pateiktuose įrodymuose. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrindė reikalaujamus kompensuoti nuostolius, tai yra nuostolių atsiradimo – turto nuomos pajamų gavimo – faktą ir jų (nuostolių) dydį.Teismas nustatė, kad ieškovės nuostoliai yra atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas. Atsakovė, neturėdama ieškovės (asmens, kurio teises ieškovė įgijo) sutikimo, perleido ginčo turtą naudotis tretiesiems asmenims ir taip gavo turtinę naudą, kuri kvalifikuota ieškovės nuostoliais. Egzistuoja priežastinis (faktinis ir teisinis) atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė žinojo, kad ginčo turtu naudojasi tretieji asmenys, nereiškė pretenzijų ir neprieštaravo tokiam turto naudojimui, nenutraukė panaudos sutarties ir neperėmė ginčo turto savo žinion, nepagrindžia ieškovės kaltės dėl nuostolių atsiradimo. Teismas nustatė, kad šios aplinkybės nėra susijusios su jos pareigos naudoti ginčo turtą taip, kaip numatyta panaudos sutartimi, netinkamu vykdymu. Ieškovė (jos pirmtakės) ilgą laiko tarpą nereiškė atsakovei pretenzijų dėl ginčo turto naudojimo aplinkybių. Bet toks jos elgesys, teismo vertinimu, negali būti laikomas sutikimu perduoti ginčo turtą naudotis tretiesiems asmenims. Teismas akcentavo, kad ieškovė nepadarė panaudos sutarties pažeidimo, kuris sudarė sąlygas jos prašomiems kompensuoti nuostoliams atsirasti. Teismo vertinimu, atsakovė, nusprendusi be panaudos davėjos sutikimo nuomoti ginčo turtą, veikė išimtinai savo rizika. Teismas sprendė, kad atsakovė yra asmeniškai atsakinga panaudos davėjai už netinkamą panaudos sutarties vykdymą. Teismas konstatavo, jog egzistuoja sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei nuostolių atlyginimo forma taikyti. Atsakovės prašymą atsižvelgti į jos turtinę padėtį ir sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, teismas atmetė. Teismas akcentavo, kad esminė nuostolių atlyginimo mažinimo pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį sąlyga – siekis išvengti nepriimtinų ir sunkių pasekmių, kurios galėtų atsirasti, taikant visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismo vertinimu, pasekmės, kurios atsirastų, sumažinus nuostolių atlyginimą, būtų analogiškos toms pasekmėms, kurios kiltų, įpareigojus atsakovę sumokėti ieškovei visą nuostolių atlyginimą. Teismas akcentavo, kad atsakovės turtinė padėtis jau šiuo momentu yra labai bloga: nuosavybės teise nevaldo turto, sustabdė veiklos vykdymą. Teismas atsakovės turtinę padėtį prognozavo kaip stabiliai blogą, nepriklausomai nuo to, ar jos civilinė atsakomybė būtų sumažinta. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir mažinti nuostolių atlyginimą.Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, ieškinį tenkino.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas tenkino visiškai ieškinį ir priteisė ieškovės naudai nuostolius, kurių realiai nebuvo. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai ir jų pagrindu atlikti paskaičiavimai nesudarė pagrindo taikyti civilinę atsakomybęTeismas neatsižvelgė ir nevertino faktinių aplinkybių, kurių ieškovė nepaneigė, kad visą perduoto turto valdymo laikotarpį Lietuvos techninio sporto draugijai niekada nebuvo pareikštos pretenzijos dėl neteisėto perduoto turto valdymo panaudos ir nuomos sutarčių pagrindu, jokia valstybės institucija, patikėjimo teise valdžiusi turtą, nereikalavo jų nutraukti ir neperėmė savo žinion. Teismas nevertino, kad tretieji asmenys perduotą turtą valdė atvirai, jį prižiūrėjo ir gerino, o tai padėjo valstybei priklausantį turtą išsaugoti ir padidinti jo vertę.Priimant skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė, kad turtas buvo perduotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva įkurtai Lietuvos techninio sporto draugijai, veikiančiai visuomeniniais pagrindais ir privalėjusiai savarankiškai išsilaikyti. Dėl buvusios sunkios ekonominės padėties Lietuvos techninis sportas, kaip atskira sporto šaka, valstybės nustojo būti remiamas ir vystomas, lėšos šiai sporto rūšiai nebuvo skiriamos. Valstybė nesirūpino ne tik šia sporto šaka, bet ir Lietuvos techninio sporto draugijai perduotu turtu dėl lėšų stokos. Tai, kad turtas, esantis K. Donelaičio g. 70, Šiauliuose išliko ir, valstybei nusprendus, buvo naudingai parduotas, patvirtina faktą, kad valstybė dėl Lietuvos techninio sporto draugijos veiksmų nuostolių nepatyrė. Teismas nepagrįstai nevertino, kad Lietuvos techninio sporto draugijos egzistavimas, teisinė padėtis ir turto jai priskyrimo klausimai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo nuolat sprendžiami ir ginčijami Seime, Vyriausybės bei ministerijų lygmenyje. Nuolat buvo ginčijamasi dėl turto priklausomybės, reguliavimo, valdymo ir tolesnio naudojimo, tačiau niekada nebuvo pasirūpinta jo išlaikymu, priežiūra, remontu. Visa atsakomybė dėl perduotų pastatų išsaugojimo iki valstybė galutinai nuspręs, ką su šiuo turtu daryti, teko Lietuvos techninio sporto draugijai, kuri sugebėjo turtą išlaikyti ir perduoti valstybei ne suniokotą, o pagerintą.Teismas neatsižvelgė į Lietuvos techninio sporto argumentus, kad, nesivystant techniniam sportui Lietuvoje, vienintelė galimybė apsaugoti valstybei priklausantį turtą buvo panaudos gavėjų ar nuomininkų pagalba ir mokamos lėšos, nes valstybė jokių lėšų nei turtui, nei techniniam sportui neskyrė. Dėl valstybei priklausančio atsakovei perduoto nekilnojamojo turto valdymo buvo atlikti patikrinimai, turto valdymo klausimai buvo sprendžiami Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, į kurį Lietuvos techninio sporto draugija kreipėsi nurodydama, kad negali efektyviai valdyti ir išlaikyti turto, o apskritys nesprendžia jokių klausimų, kol nebuvo išspręstas turto nuosavybės teisės įregistravimo Lietuvos techninio sporto draugijos vardu klausimas. Atliekant patikrinimus nė karto nebuvo nustatyta, kad valstybei dėl galiojusių panaudos ar nuomos sutarčių yra daromi nuostoliai, todėl Lietuvos techninio sporto draugija buvo tikra, kad pastatai naudojami teisėtai, valstybei ekonomiškai naudingomis sąlygomis, gautomis lėšomis kiek įmanoma remiant merdintį techninį sportą ir sąžiningai prižiūrint valstybei priklausantį turtą. Nepagrįsti teismo argumentai, kad negalėdama (nesugebėdama) vystyti savo veiklos tinkamai, negalėdama panaudai gautų patalpų panaudoti pagal paskirtį, atsakovė privalėjo grąžinti panaudai gautą turtą, nes panaudos teise valdomas turtas gali būti naudojamas tik pagal paskirtį, nustatytą panaudos sutartimi, o daikto naudojimas ne pagal paskirtį yra pagrindas panaudos davėjui reikalauti panaudos sutartį nutraukti prieš terminą. Turtas panaudos sutartimi buvo perduotas iki valstybė nuspręs jį privatizuoti. Ieškovė, nustačiusi, jog atsakovė perdavė turtą naudotis tretiesiems asmenims, panaudos sutartį nutraukė ne iš karto. Dėl nusistovėjusios turto naudojimo tvarkos prieštaravimų nebuvo, o turto panaudos sutarties nutraukimo tikslas buvo ne dėl neteisėto turto panaudojimo, o valstybei nusprendus Lietuvos techninio sporto draugijai panaudos pagrindais perduotą nekilnojamąjį turtą parduoti aukcione. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovės nuostoliai – atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas ir teigti esant sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei nuostolių atlyginimo forma taikyti. Nors CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda gali būti pripažinta nuostoliais, tačiau tai dar nereiškia, kad visais atvejais turi būti pripažinta nuostoliais. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pati ieškovė savo pasyviais abejingais veiksmais – neveikimu (nesiėmė aktyvių veiksmų sustabdyti ir nutraukti trečiųjų asmenų veiklą patalpose, pasyviai leido toliau naudotis turtu, nes nė karto nepaprieštaravo, nenutraukė sutarčių, neiškeldino, neperėmė prievolės turtą išlaikyti ir prižiūrėti), todėl prisiėmė riziką, prisidėjo prie netinkamos prievolės vykdymo padarinių padarymo. Teismas nepagrįstai vienpusiškai taikė civilinę atsakomybę ir jos taikymo sąlygas reglamentuojančias teisės normas, nustatytas CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.249 straipsnio 1 dalyje, 6.247, 6.248 straipsniuose. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo atsižvelgti į visumą aplinkybių nuo pat turto, esančio K. Donelaičio g. 70, Šiauliuose perdavimo Lietuvos techninio sporto draugijai iki jo grąžinimo, o ne apsiriboti panaudos sutarties 5.2 punktu, kuriame nustatyta, kad sutarties objektas gali būti perduotas, įkeistas, parduotas ir juo laiduojama, tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Atsakovės veiksmai perduodant turtą panaudai ar nuomai tretiesiems asmenims buvo atlikti ne pasipelnymui, o siekiant išlaikyti ir prižiūrėti valstybės turtą, pirminei turto panaudos sutarčiai nedraudžiant nuomoti turto tretiesiems asmenims ir neprieštaraujant tokiam turto naudojimui nuo jo perdavimo panaudai ir panaudos sutarties nutraukimo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad teismai panašiose bylose, kur buvo vertinamas Lietuvos techninio sporto draugijos be Vyriausybės leidimo sudarytų panaudos ir nuomos sutarčių teisėtumas, yra konstatavę, jog tokios sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyvias teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodoma, kad atsakovė gavo iš nuomos naudos, tačiau techninio sporto nevystė. Pažymima, kad ieškovė nepadarė jokio panaudos sutarties pažeidimo, kuris sudarė sąlygas ieškovės prašomiems kompensuoti nuostoliams atsirasti, todėl nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų nuostolių.