- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-947-230/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13892-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- H. K. H.
- Trečiasis asmuo
- E. P., uždarajai akcinei bendrovei „Mažasis Mukas“
- Kategorijos
- 2.5.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19164-848/2015 pagal ieškovo H. K. H. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims E. P., uždarajai akcinei bendrovei „Mažasis Mukas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškinyje teismo prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 342,68 Eur draudimo išmoką, 0,04 procentų delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo draudimo išmokos sumos, skaičiuojant nuo 2015-06-05, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015 m. kovo 10 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz C 220 CDI, v. n. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas E. P., kuris vairavo ieškovui priklausančią transporto priemonę automobilių plovyklos teritorijoje be ieškovo sutikimo ir neturėdamas teisės vairuoti. Kauno apskrities VPK pareigūnai užfiksavo eismo įvykį, E. P. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Ieškovas dėl įvykio metu atsiradusių automobilio apgadinimų patyrė 342,68 Eur žalą. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, pranešė apie eismo įvykį. 2015-05-05 atsakovė pranešė ieškovui, jog negali išmokėti draudimo išmokos, kadangi remiantis Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 I dalies 8.1.6. punktu, įvykis laikomas nedraudžiamuoju.
2015 m. rugpjūčio 4 d. preliminariu sprendimu ieškovo reikalavimai buvo patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė nustatytu terminu pateikė prieštaravimus ir nurodė, jog su preliminariu sprendimu nesutinka, prašo panaikinti priimtą preliminarų sprendimą ir priimti galutinį sprendimą – ieškinio netenkinti. Pateiktuose prieštaravimuose nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta automobilio Mercedes Benz C220, v/n (duomenys neskelbtini) draudimo sutartis. 2015-03-10 ieškovui palikus automobilį plovykloje UAB „Mažasis Mukas“, plovyklos darbuotojas su automobiliu padarė eismo įvykį. Paaiškėjus, kad autoplovyklos darbuotojas neturi teisės vairuoti transporto priemonės, remiantis „Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021“ Bendrųjų sąlygų 8.1.6. p., įvykis laikytinas nedraudiminiu, todėl atsakovė šiuo pagrindu atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą: priteisė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 342,68 Eur draudimo išmoką, 0,04 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo draudimo išmokos sumos (342,68 Eur), skaičiuojant nuo 2015-06-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (342,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovui H. K. H. bei valstybei teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 4,40 Eur.
Teismas byloje nustatė, kad 2014-06-22 ieškovas ir atsakovė sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Mercedes Benz C 220 CDI, v/n (duomenys neskelbtini), priklausanti H. K. H.. 2015-03-10 ieškovas automobilį paliko automobilių plovykloje, kurios teritorijoje plovyklos darbuotojas E. P., neturėdamas teisės vairuoti, nurodytu automobiliu sukėlė eismo įvykį ir apgadino dvi transporto priemones. Įvykio kaltininku pripažintas E. P., kuris vairavo ieškovui priklausančią transporto priemonę be ieškovo sutikimo ir neturėdamas teisės vairuoti. Ieškovas jam priklausantį automobilį paliko nuplauti ir išvalyti UAB „Mažasis Mukas“, kuris ir atlieka minėtas paslaugas, t. y. transporto priemonė buvo teisėtame UAB „Mažasis Mukas“ valdyme. Ieškovas automobilį paliko atitinkamą veiklą vykdančiai įmonei, kuri pagal jos atliekamas funkcijas privalo užtikrinti tinkamą paslaugų atlikimą, o ne perdavė konkrečiam asmeniui, kuris neturi teisės vairuoti transporto priemonės. Teismo nuomone, ieškovas negalėjo žinoti ir neprivalėjo aiškintis, ar visi įmonės darbuotojai turi teisę vairuoti transporto priemones, tai yra pačios bendrovės pareiga teikiant paslaugas veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus bei atsižvelgiant į paslaugų rūšį, teikiant paslaugas veikti laikantis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, kaip minėta, užtikrinti, kad tam tikras funkcijas atliekantys asmenys turėtų teisę tai daryti (CK 6.718 str. 1, 2 d.). Todėl teismas sprendė, kad automobilio perdavimą UAB „Mažasis Mukas“ atlikti tam tikras paslaugas negalima vertinti kaip perdavimą transporto priemonę valdyti asmeniui, neturinčiam teisės tą daryti, automobilis buvo paliktas teisėtame valdyme juridiniam asmeniui, turinčiam teisę verstis tam tikra veikla bei vykdyti su tuo susijusias darbines funkcijas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės argumentus dėl ne draudiminio įvykio ir neteisėto transporto priemonės valdymo. Be to, teismas konstatavo, kad apdraustuoju laikomas savininkas ir teisėtas valdytojas. Kaip nurodyta, teisėtas valdytojas buvo juridinis asmuo, kuris vykdydamas veiklą turi turėti tam būtinus leidimus bei savo darbines funkcijas privalo atlikti tinkamai. Draudimo sutartyje nėra nurodyta, kad transporto priemonę perdavus teisėtam valdytojui (kaip šiuo atveju turinčiam leidimą vykdyti tam tikrą veiklą juridiniam asmeniui), dar reikia įsitikinti, ar to juridinio asmens darbuotojai atlikdami tam tikrus veiksmus, turi teisę tai daryti. Teismas vertino, jog draudimo sąlygos, numatytos Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01) I dalies 1.4. p., 8.1.6. p. nėra aiškiai atskleistos, konkretizuotos, todėl aiškintinos ieškovo naudai. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Mercedes Benz C 220 CDI, v. n. (duomenys neskelbtini), yra draudžiamasis, įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, todėl atsakovė privalo išmokėti draudimo išmoką, vadovaujantis draudimo liudijimu bei Transporto priemonių draudimo taisyklėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjimas teisės vairuoti transporto priemones kartu su neblaivumu ir pabėgimu iš įvykio vietos jau yra tapę universalūs (t. y. visiems žinomi) atvejai, kai draudimo įmonės (ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje) nemoka draudimo išmokų pagal Transporto priemonių draudimą (kitaip vadinamą CASCO). AB „Lietuvos draudimas“ Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.6. p. yra numatęs, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei žala atsirado tuo metu, kai apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti to tipo transporto priemones. Taigi nagrinėjamas eismo įvykis yra nedraudžiamasis įvykis, todėl draudikui (šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“) net nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo sprendimą, nurodė, kad AB „Lietuvos draudimas“ Taisyklių nuostatos dėl minėto įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju nėra aiškiai atskleistos, konkretizuotos, todėl aiškinamos ieškovo naudai, tačiau teismas nenurodė, kas, jo manymu, Taisyklių Bendrųjų sąlygų 1.4. ir 8.1.6. punktuose yra aiškiai neatskleista ar nekonkretizuota. Nežiūrint to, jog Taisyklių Bendrųjų sąlygų 8.1.6. punkto nuostata yra visuotinai žinoma ir suprantama, sunku įsivaizduoti, kaip dar paprasčiau, aiškiau ir konkrečiau galima būtų suformuluoti šią nuostatą. Taisyklių Bendrųjų sąlygų 1.4. punkto formuluotė („Apdraustaisiais Taisyklėse vadinami draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir teisėti valdytojai.“) irgi yra lakoniška, aiški, nedviprasmiška ir suprantama. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo Taisyklių Bendrųjų sąlygų 1.4. ir 8.1.6. punktų nuostatas laikyti neaiškiai atskleistomis ir/ar nekonkretizuotomis. Taigi, teismas turėjo ieškinio netenkinti ir pasisakyti dėl į bylą įtraukto trečiojo asmens (UAB „Mažasis Mukas“) pareigos atlyginti žalą ieškovui.
Atsiliepimas
Ieškovas H. K. H. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą su jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog automobilio savininkas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo. Trečiojo asmens veiksmai pasinaudojant ieškovo transporto priemone buvo priešingi teisei ir valdytojo valiai, kuri aiškiai išreiškia jo nenorą perduoti automobilį naudotis kitam asmeniui. Akivaizdu, kad plaunant automobilį yra būtini automobilio rakteliai, tikslu nuplovus automobilį, jį saugiai užrakinti (automobilio užvedimo ir automobilio užrakinimo raktas yra tas pats). Tačiau trečiasis asmuo neteisėtai, akivaizdžiai viršydamas jam pavestas funkcijas, su minėtu automobiliu važiavo, ko pasėkoje sukėlė eismo įvykį. Ieškovas taip pat pažymi, kad apdraustaisiais Taisyklėse vadinami draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir teisėti valdytojai. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo nėra nei transporto priemonės savininkas, nei teisėtas valdytojas, todėl atsisakymas išmokėti draudimo išmoka yra nepagrįstas. Pagal taisyklių I dalies 1.31. p., neteisėtu valdymu yra laikomas bet koks transporto priemonės savininko ar jo įgalioto valdytojo valiai prieštaraujantis valdymas, apie kurį yra pranešta kompetentingoms įstaigoms. Šiuo atveju apie neteisėtą valdymą yra pranešta policijai, tai patvirtina Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo specialisto Ž. M. 2015 m. kovo 10 d. 14 val. 40 min. surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl ATPK 127 str. 2 d. pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad ieškovui palikus nuplauti automobilį automobilių plovykloje, automobilių plovyklos darbuotojas – trečiasis asmuo E. P. vairavo ieškovui priklausančią transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas ieškovo automobilis. Atsakovė – draudikas atsisakė ieškovui išmokėti transporto priemonės draudimo sutartimi numatytą draudimo išmoką, remdamasi „Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021“ Bendrųjų sąlygų 8.1.6. punktu, kuris numato, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei žala atsirado tuo metu, kai apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti to tipo transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, kadangi sprendė, jog ieškovas automobilį paliko atitinkamą veiklą vykdančiai įmonei, tačiau jo neperdavė asmeniui, kuris neturi teisės vairuoti transporto priemonę, todėl įvykio nepripažino nedraudiminiu. Atsakovė su tuo nesutinka, teigdama, kad neturėjimas teisės vairuoti transporto priemonę yra universalus, t. y. visiems žinomas atvejis, kai draudimo įmonės nemoka draudimo išmokų, be to, teismas nepagrįstai sutarties sąlygas laikė neaiškiomis ir nekonkretizuotomis ir jas aiškino ieškovo, kaip silpnesnės šalies, naudai.
Dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu
Šalių sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis (b. l. 100–101) remiasi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis (toliau Taisyklės) Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01). Būtent dėl šių Taisyklių 8.1.6. punkto taikymo byloje yra kilęs ginčas. Šiame punkte nustatyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei žala atsirado tuo metu, kai apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti to tipo transporto priemonės. Apeliantės teigimu, nustatytas faktas, kad žala buvo padaryta trečiajam asmeniui E. P. vairuojant ieškovui priklausančią transporto priemonę, neturint teisės ją vairuoti, yra pakankamas pagrindas konstatuoti nedraudiminį įvykį. Taisyklių 1.4. punktas apibrėždamas apdraustojo sąvoką nurodo, kad apdraustaisiais Taisyklėse vadinami draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir teisėti valdytojai. Tai reiškia, kad 8.1.6. punkte nurodytas nedraudiminio įvykio atvejis nustatytinas tik tuomet, kai apdraustą transporto priemonę vairuoja transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas, ir jie vairuoja transporto priemonę, neturėdami teisės vairuoti tokios transporto priemonės. Ir atvirkščiai, tuo atveju, kai neteisėtas valdytojas valdo apdraustą transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti to tipo transporto priemonę, ir apdraustam automobiliui padaro žalą, šis atvejis, remiantis nurodyta Taisyklių 8.1.6. punkto redakcija, negalėtų būti pripažintas nedraudiminiu įvykiu.
Draudimo įstatymo (2014-12-18 redakcijos, galiojusios nuo 2015-01-01) 96 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog „draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis V. A. v. UAB draudimo kompanija ,,Lindra“ byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis I. J. v. UADB ,,Baltikums draudimas“ byloje Nr. 3K-3-516/2006). Taigi, atsakovė, atsisakydama ieškovui išmokėti draudimo išmoką ir nurodydama, kad įvykis pripažintinas nedraudiminiu, turėjo įrodyti, kad ieškovas pats perdavė transporto priemonę asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti tokio tipo transporto priemonę, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybes, kad ieškovas automobilį paliko automobilių plovykloje joje atliekamoms paslaugoms – nuplauti automobilį, pagrįstai sprendė, kad ieškovas paslaugos atlikimui automobilį perdavė automobilio plovyklai UAB „Mažasis Mukas“, o ne konkrečiai trečiajam asmeniui E. P., kuris neturi teisės vairuoti tokio tipo transporto priemonę. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų perdavęs automobilį konkrečiam asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonę, t. y. kad šis asmuo galėtų būti pripažintas teisėtu valdytoju Taisyklių 8.1.6. punkto reikalavimų prasme. Kelių eismo taisyklių 14 punktas neleidžia duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės, tačiau toks ieškovo pažeidimas nenustatytas. CPK 4.23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Taisyklių 1.32. punkte taip pat nurodyta, kad neteisėtu valdymu yra laikomas bet koks transporto priemonės savininko ar jo įgalioto valdytojo valiai prieštaraujantis valdymas, apie kurį yra pranešta kompetentingoms įstaigoms. Trečiasis asmuo E. P. 2015 m. kovo 10 d. nutarimu buvo pripažintas padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir nubaustas administracine tvarka, ieškovas dėl transporto priemonės perdavimo vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui baustas nebuvo, t. y. toks ieškovo pažeidimas nebuvo nustatytas. Nurodyti teisės normų reikalavimai ir byloje pateiktų įrodymų visuma neleidžia spręsti, kad automobilis asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti tokio tipo transporto priemonę, buvo perduotas su ieškovo žinia ir jo valia. Todėl atsakovė nepagrįstai atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką Taisyklių 8.1.6. punkto pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiui taikytinų teisės normų reikalavimus ir pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju nėra atsakovės nurodytame Taisyklių 8.1.6. punkte nustatyto nedraudiminio atvejo aplinkybių. Tačiau apylinkės teismas taip pat pagrįstai laikė Taisyklių 1.4. ir 8.1.6. punktų reikalavimus nepakankamai aiškiais ir konkretizuotais ir juos aiškino ieškovo naudai remdamasis tuo, kad draudimo sutartys sudaromos pagal standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju galima konstatuoti, jog nedraudiminį įvykį apibrėžiančios sąlygos nėra pakankamai aiškios, kadangi draudimo sutarties šalys jas supranta ir aiškina skirtingai, todėl teismas turėjo pagrindą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tam tikromis suformuotomis taisyklėmis, šias sąlygas, t. y. Taisyklių reikalavimus aiškinti ieškovo, kaip silpnesnės šalies naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-1445/2002, 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. personalinė įmonė v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010). Draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (ją sumažinti) neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „ Portolitus“ ir kt., byla Nr. 3K-3-536/2007). Tačiau nepaisant to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykiams taikytinus Taisyklių reikalavimus, ir toks aiškinimas visiškai atitinka draudimo, siekiant apsaugoti draudėjo turtinius interesus nuo galimos žalos, kai draudikas įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui, esmę, jo paskirtį (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nustačius, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties tenkintinas ieškovo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, kurios yra 350 Eur, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai (b. l. 80–81), ir kurios neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus dydžio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1–3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (įmonės kodas 110051834) ieškovui H. K. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.