Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 100 MGL (3766 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių) eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, I. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė -uždrausta 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuotas I. L. nuosavybės teise priklausantis automobilis ,,Seat Alhambra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. I. L. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 prom. alkoholio, jis: 2017 m. rugsėjo 8 d., apie 13.45 val., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Seat Alhambra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,53 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. L. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir apeliantą išteisinti, kadangi byloje neįrodyta, jog padarė jam inkriminuojamą veiką; teismui sprendžiant, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliantą išteisinti, I. L. prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliantas su skundžiamu nuosprendžiu ir jame pateikiamu jo kaltės vertinimu nesutinka, nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas nepagrįstai, t. y. netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir yra priimtas nesilaikant (pažeidžiant) BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodoma, kad spręsdamas dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių derinio parinkimo, teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pažymima, kad teismo padaryti baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai laikytini esminiais, todėl nuosprendis laikytinas neteisėtu.

2.2. Apeliantas nurodo, kad duodamas parodymus neneigė, jog vartojo alkoholį, tačiau nurodė, kad būdamas neblaivus nevairavo automobilio, o alkoholį vartojo jau atvykęs pas uošvius, kai jų namo kieme pastatė savo automobilį. Apeliantas pažymi, kad tiek policijos pareigūnams atvykusiems į jo uošvių namus ir ten tikrinusiems apelianto neblaivumą, tiek ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jo parodymai dėl šių aplinkybių nesikeitė ir buvo vienodi. Pasak apelianto, vien tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingus alkoholinius gėrimus, kuriuos vartojo, nėra pagrindo teigti, kad jo parodymai yra iš esmės skirtingi ir todėl mažiau patikimi. Pažymima, kad nuo incidento iki apklausos teisme buvo praėjęs didesnis laiko tarpas, todėl apeliantas galėjo tiksliai neprisiminti, kokius alkoholinius gėrimus vartojo, nes garaže buvo įvairių gėrimų.

2.3. Pažymima, kad liudytojo G. V. parodymai, jog jis nematė apelianto užeinančio į garažą, nepaneigia paties fakto, kad apeliantas vis tik buvo užėjęs į garažą, o tik patvirtina, kad liudytojas to nematė. Apelianto manymu, aplinkybė, kad pastatęs automobilį apeliantas užėjo į garažą ir ten išgėrė alkoholinio gėrimo, liko nepaneigta.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas A. S. negali būti laikomas nešališku ir nepriklausomu liudytoju, be to nurodoma, kad šis liudytojas tik pateikė duomenis apie apelianto patikrinimo procedūrą, todėl jo duoti parodymai niekaip nepatvirtina apeliantui pareikšto kaltinimo (kad neblaivus vairavo automobilį).

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai, kuriais remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau iš jų turinio neišplaukia vienareikšmė ir neabejotina išvada, kad apeliantas padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.6. Apelianto manymu, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino, teismas nepagrįstai konstatavo, kad automobilį apeliantas vairavo būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. L. buvo kaltinamas, jog automobilį neblaivus vairavo apie 13.45 val. Nurodoma, kad bylos duomenys patvirtina, jog atliekant neblaivumo patikrinimą alkotesteriu 14.04 val. apeliantui buvo nustatytas 2,38 promilių neblaivumas, kuris priskiriamas vidutiniam neblaivumo laipsniui. Pažymima, kad 2,53 promilės neblaivumas, t. y. sunkus neblaivumo laipsnis, apeliantui nustatytas tik specialisto išvadoje, kurioje buvo tiriamas I. L. kraujo mėginys, paimtas 14.30 val. Apelianto manymu, bylos duomenys nepatvirtina, jog 13.45 val. vairavo automobilį būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio, todėl ši aplinkybė neturėtų būti vertinama kaip veiksnys, lemiantis baudžiamojo poveikio priemonės termino ilginimą.

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog liudytojo G. V. parodymai, kad vairuodamas apeliantas pavojingai manevravo bei važiavo didesniu nei leidžiamas greitis, yra pakankamas pagrindas ilginti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Apeliantas pažymi, kad byloje nenustatyta, kaip buvo manevruojama bei kuo pasireiškė manevravimo pavojingumas. Pažymima, kad byloje nėra tikslių ir neginčijamų įrodymų, koks buvo apelianto vairuojamo automobilio greitis, todėl teismas neturėjo pagrindo šios aplinkybės (greičio viršijimo) laikyti neginčijamai įrodyta ir ji neturėjo būti vertinama sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymo.

2.8. Nurodoma ir tai, kad teismas spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino parinkimo konstatavo, kad tik laimingo atsitikimo dėka buvo išvengta sunkesnių pasekmių. Apelianto manymu, teismas ėmėsi vertinti ne realiai kilusias pasekmes, o hipotetiškai galėjusias kilti ir šią aplinkybę laikė pakankamu pagrindu ilginti baudžiamojo poveikio priemonės terminą ir skyrė maksimalų įstatyme numatytą terminą.

2.9. Pažymima, kad teismas, paskirdamas maksimalų įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, neatsižvelgė į teismų praktiką. Apelianto manymu, negali būti teisingu pripažįstamas toks nuosprendis, kuriuo asmeniui paskirta bausmė yra net kelis kartus didesnė ir daug griežtesnė, nei paskirta kitiems asmenims, panašiu metu ir panašiomis aplinkybėmis padariusiems tokius pačius nusikaltimus.

2.10. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo pajamos yra labai mažos, gaunamas mėnesinis darbo užmokestis prilygsta minimaliam valstybės nustatytam mėnesiniam darbo užmokesčiui. Pasak apelianto, net ir visai neskyrus baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti transporto priemones, neigiamas pasekmes apeliantui sukels teismo paskirta 100 MGL dydžio bauda ir apeliantui priklausančio automobilio konfiskavimas.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo I. L. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis I. L. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir jame pateikiamu jo kaltės vertinimu, nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 dalyje įvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir yra priimtas nesilaikant (pažeidžiant) BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pastebėtina, kad apeliantas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus grindžia teiginiais, kurie iš esmės nukreipti pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui paneigti, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame teismo sprendime padarytas išvadas. Nors apeliantas ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, išklausęs proceso dalyvių pateiktus argumentus, neturi pagrindo pritarti nuteistajam ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, jame išanalizuoti nuteistojo, liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, apelianto kaltė dėl inkriminuotos veikos įrodyta teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir teismo nuosprendyje padarytos išvados apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Vien apelianto nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams. Esminių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

6. Nuteistasis I. L. viso proceso metu neigia vairavęs automobilį būdamas neblaivus, nurodo, kad alkoholį vartojo po vairavimo. Nuteistasis tvirtina, jog automobilį pastatė namo kieme, nuėjo į garažą ir ten vartojo alkoholį. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo poziciją vertina kaip gynybinę, be to ji paneigta byloje esančiais objektyviais duomenimis.

7. Tai, kad atvykus policijos pareigūnams I. L. buvo neblaivus, ginčo nekyla, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo versija, kad jis alkoholį vartojo jau pastatęs automobilį. Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo kaltės, pagrįstai vadovavosi liudytojo G. V. parodymais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėtas liudytojas viso proceso metu nuosekliai teigė, jog pamatęs įtartinai manevruojantį pilkos spalvos automobilį ,,Seat Alhambra“, pradėjo jį sekti. Automobiliui sustojus, priėjo prie jo, iš vairuotojo žvilgsnio suprato, jog jis neblaivus. Kai pabeldė į dureles, vairuotojas paspaudė greičio pedalą ir nuvažiavo. Liudytojas parodė, kad sekant toliau automobilį, jis įvažiavo į namo kiemą, apeliantas iš jo išlipo ir pradėjo automobilį valyti. Liudytojas tvirtino, kad apeliantas visą laiką buvo jo akiratyje, niekur nebuvo nuėjęs nuo automobilio, matomumas buvo geras, niekas neužstojo vaizdo, jo akivaizdoje kaltinamasis alkoholio nevartojo, nematė, kad nuteistasis būtų ėjęs į garažą (b. l. 21; 23; 24;103-105). Akistatos protokole užfiksuota, kad liudytojas G. V. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis parodė, kad atvykęs į namų kiemą I. L. visą laiką buvo jo akiratyje ir į jokias patalpas užėjęs nebuvo (b. l. 31-32). Liudytojas G. V., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino, kad pamatęs įtartinai manevruojantį automobilį, jį sekė, kol automobilis įvažiavo į kiemą. Liudytojas parodė, kad iš automobilio išlipo nuteistasis ir pradėjo automobilį valyti. Liudytojas nurodė, kad nuteistasis visą laiką buvo jo akiratyje, niekur nebuvo nuėjęs nuo automobilio.

8. Pažymėtina, kad liudytojo G. V. parodymai yra nuoseklūs ir objektyvūs, jų reikšmė šioje byloje yra esminė. Šis liudytojas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nuteistojo vairuojamas automobilis kelyje pavojingai manevravo. Sustojus nuteistojo automobiliui ir liudytojui prie jo priėjus, pro langą matė, kad vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus. Nuteistajam toliau pradėjus važiuoti, liudytojas jį sekė iš paskos, kol apeliantas neįvažiavo į namo kiemą. Kad nuteistasis negalėtų pasišalinti, liudytojas savo automobiliu užstatė išvažiavimą iš kiemo bei laukė atvykstančių pareigūnų. Minėtas liudytojas, sekdamas nuteistojo vairuojamą automobilį, visą laiką telefonu betarpiškai palaikė ryšį su pareigūnais, ką patvirtina ir byloje esantis bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolas. Iš bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas pranešimas apie persekiojimą girtą vairuotoją (b. l. 16-17). Be to, liudytojas G. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė darytą vaizdo įrašą (prie bylos prijungta nuotrauka). Ji patvirtina liudytojo parodymus, jog jis sekė pilkos spalvos automobilį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

9. Liudytojas policijos pareigūnas A. S. parodė, kad buvo gautas pranešimas dėl galimai neblaivaus vairuotojo, pranešėjas važiavo iš paskos įtartinam automobiliui. Atvažiavus į įvykio vietą, pranešėjo automobilis stovėjo prie namo. Pranešėjas nurodė, kad galimai neblaivus vairuotojas mėtėsi po kelią, matėsi, kad jis vairuoja neblaivus, važinėja nuo kelkraščio į kelkraštį. Pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, I. L. pastebėjo prie jo automobilio. Patikrinus I. L., jam buvo nustatytas 2,38 promilių girtumas (b. l. 6, 20, 127-128). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojas A. S. tik pateikė duomenis apie apelianto patikrinimo procedūrą, todėl jo duoti parodymai niekaip nepatvirtina apeliantui pareikšto kaltinimo (kad neblaivus vairavo automobilį), tačiau ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje apelianto nekaltumo neįrodo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų dėl I. L. kaltės nepaneigia. Nuteistojo neblaivumas alkotesteriu buvo patikrintas po to, kai policija gavo pranešimą apie pavojingai manevruojantį galimai neblaivų vyrą, pranešėjui betarpiškai važiuojant įtartinam automobiliui iš paskos.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo G. V. parodymai, jog jis nematė apelianto, užeinančio į garažą, nepaneigia paties fakto, kad apeliantas vis tik buvo užėjęs į garažą ir ten išgėrė alkoholinio gėrimo. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip jau buvo minėta, liudytojas G. V. kategoriškai tvirtino, jog nuteistasis visą laiką buvo jo akiratyje, niekur nebuvo nuėjęs nuo automobilio, matomumas buvo geras, vaizdo niekas neužstojo ir netikėti tokiais liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš esmės liudytojo G. V. parodymus patvirtina į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno A. S. parodymai. Liudytojas parodė, kad kliūčių tarp G. V. ir kaltinamojo automobilių nebuvo. Be to, liudytojas G. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė nuotrauką, iš kurios matyti, jog namo kieme, prie automobilio stovi apeliantas, kliūčių tarp liudytojo ir nuteistojo automobilių nėra, matomumas yra geras.

11. Apelianto manymu, bylos duomenys nepatvirtina, jog 13.45 val. vairavo automobilį būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teisme buvo įvertintos su tiriamu įvykiu susijusios aplinkybės, tame tarpe ir I. L. paaiškinimai dėl suvartoto alkoholio kiekio, vartojimo laiko ir padaryta išvada, kad I. L. iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra mažesnė nei kraujyje, kas rodo, jog praėjo ilgesnis laiko tarpas nei nurodo apeliantas nuo alkoholio vartojimo iki blaivumo patikrinimo alkotesteriu. Iš alkoholio matuoklio (alkotesterio) panaudojimo kvito matyti, kad 2017 m. rugsėjo 8 d., 14.04 val., I. L. iškvėptame ore užfiksuota 2,38 promilių etilo alkoholio (b. l. 67). Liudytojas G. V. tvirtino, kad nuo to momento, kai nuteistasis sustojo namo kieme, iki policijos pareigūnų atvykimo praėjo apie 10 minučių. Iš Specialisto išvados matyti, kad kaltinamojo kraujyje, paimtame minėtą dieną 14.30 val. nustatyta 2,53 promilių etilo alkoholio (b. l. 65). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie objektyvūs duomenys iš esmės paneigia nuteistojo paaiškinimus dėl alkoholio kiekio ir jo suvartojimo laiko, tuo pačiu paneigia I. L. versiją, kad automobilį jis vairavo būdamas blaivus. Nors apeliantas nurodo, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad 13.45 val. vairavo automobilį būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. L. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,5 promilės. Pažymėtina, kad atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kyla tuomet, kai etilo alkoholio kiekis kraujyje viršija 1,5 promiles, t. y. baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti tiksli alkoholio koncentracija kraujyje lemiamos reikšmės neturi, svarbu nustatyti, kad ši koncentracija viršija 1,5 promilės. Nagrinėjamu atveju I. L. buvo nustatyta 2,53 promilės etilo alkoholio, kas ženkliai viršija 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis būtų galėjęs vartoti alkoholį po vairavimo. Apeliacinio skundo argumentai apie galimai mažesnį girtumą teismo išvados apie veikos nusikalstamumą ir jos pavojingumą nekeičia.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau patarti duomenys, priešingai nei nurodo apeliantas, leidžia konstatuoti, kad I. L. būdamas neblaivus vairavo automobilį, o jo neblaivumo lygis aiškiai viršijo 1,5 promilės. Šioje situacijoje apelianto atžvilgiu pagrįstai taikytos BK 281 straipsnio 7 dalies nuostatos.

13. I. L. nesutinka su teismo paskirtu maksimaliu baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu, prašo sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą. Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

14. Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė apeliantui šia teise naudotis ir nustatė maksimalų trejų metų terminą. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

15. Bylos medžiaga nustatyta, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą I. L. padarė, kai kraujyje jam buvo nustatytas 2,53 promilės neblaivumas. Pažymėtina, kad toks nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas, nes buvo šiurkščiai pažeistos Kelių eismo taisyklės. Atsižvelgiant į liudytojo G. V. parodymus apie pavojingą nuteistojo vairavimą (važiavo iš vienos juostos į kitą, užvažiavo ant salelės), leidžia daryti išvadą, kad tokie jo veiksmai kėlė pavojų ne tik pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, apeliantas rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje situacijoje tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkesnių padarinių. Apygardos teismo vertinimu, veikos pobūdis, jos pavojingumas bei padarymo aplinkybės sudarė pakankamą ir objektyvų pagrindą teismui nustatyti būtent tokį šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra tikslių ir neginčijamų įrodymų, koks buvo apelianto vairuojamo automobilio greitis, tačiau pasak liudytojo G. V., kuris važiavo iš paskos apeliantui, o vienu metu susilygino su nuteistojo vairuojamu automobiliu, I. L. važiavo didesniu nei 140 km/h iki 150 km/h greičiu (b. l. 104).

17. Pasak apelianto, net ir visai neskyrus baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti transporto priemones, neigiamas pasekmes apeliantui sukels teismo paskirta100 MGL dydžio bauda ir apeliantui priklausančio automobilio konfiskavimas. Nors apeliantas nurodo, kad jam bus sukeltos atitinkamai neigiamos pasekmės, tačiau pažymėtina, toks pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir skirdamas I. L. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo, teigti, jog teismas neatsižvelgė į teismų praktiką nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti visa apimtimi, apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. L. (I. L.) apeliacinį skundą atmesti.