- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- A-1450-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01740-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl termino atnaujinimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 38–41), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2312 ,,Dėl 2014 m. kovo 7 d. prašymo“; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti 14 440,58 Lt pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. laikotarpį.
Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2312 ne tik atsisakė nagrinėti skundą, bet ir išreiškė valią atsisakyti išmokėti pensijos nepriemoką, todėl laikė, jog VSDFV privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjo jo prašymą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėždamas, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nėra sureguliuoti klausimai dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų, kad teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo susiformavo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse, užpildžiusiose teisinio reguliavimo spragas, todėl tvirtino, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Atkreipė dėmesį, kad jokio sprendimo, kuriuo buvo sumažinta pensija, jis negavo, nežinojo jo apskundimo termino, o, neturėdamas teisinių žinių, pasitikėdamas įstatymų leidėjo kompetencija ir priimamų sprendimų teisingumu, nesuvokė savo teisių pažeidimo. Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, suprato, kad turtinės teisės buvo pažeistos. Dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nesikreipė, nes Konstitucinio Teismo nutarime buvo aiškiai nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nedelsiant nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą, tai sudarė prielaidą teisėtiems lūkesčiams, jog pensijos dalis bus kompensuota ne ginčo tvarka. Dėl nurodytų priežasčių prašė atnaujinti praleistą trejų metų senaties terminą. Nurodė, kad VSDFV nenagrinėjo 2014 m. kovo 7 d. skunde nurodytų termino praleidimo priežasčių, o tik deklaratyviai pabrėžė, kad skundo argumentai neįrodė, jog terminą praleido ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Pareiškėjas pabrėžė, kad prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio pagrindu buvo mokama sumažinta pensija, todėl tvirtino, kad buvo pažeistos jo turtinės teisės bei konstitucinė teisė į pensiją.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23, 61–64) prašė skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą, o kitą bylos dalį nutraukti.
VSDFV nurodė, kad pareiškėjas su prašymais kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją. Senatvės pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas 2010 m. balandžio mėn., VSDFV Vilniaus skyriui priėmus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) pradėti mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punkto nuostatomis, pareiškėjo 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. sausio 30 d. prašymų, kuriais jis prašė išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nenagrinėjo ir 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-15131 persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. balandžio mėn. ir apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. balandžio mėn. VSDFV teigimu, kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. sausio 30 d. prašymais išmokėti jam nuo 2010 m. kovo 4 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV trejų metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1585, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. sausio 30 d. prašymus ir nurodė, kad jei iki 2014 m. kovo 10 d. jis pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, 2014 m. kovo 7 d. su prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV. Institucija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus argumentus, atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymų. VSDFV rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodydama, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. 2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2312, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 7 d. prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Taigi ginčas dėl pareiškėjo neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas VSDFV iš esmės, todėl pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atkreipė dėmesį, kad Laikinasis įstatymas nenustatė, jog perskaičiuojant senatvės pensijas turėjo būti priimami rašytiniai individualūs administraciniai teisės aktai. Sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus valinis aktas (veiksmas) – perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. balandžio mėn. Be to, reikšdamas reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV, pareiškėjas iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 45–48) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą dėl pensijos dalies, prašė priteisti sumą išmokėti dalimis.
VSDFV Vilniaus skyrius savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti atsakovo VSDFV atsiliepime į skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 74–78) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2011 m. sausio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2312, kuriuo pareiškėjui neatnaujintas terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų mokėti sumažintą senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir atsisakyta nagrinėti jo skundus, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo teisės į per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2011 m. sausio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dėl senatvės pensijos mažinimo paduoti. Taigi pareiškėjas siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. balandžio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šiuo atveju pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių su skundais kreipėsi 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. sausio 30 d. (jie buvo persiųsti VSDFV pagal kompetenciją), o su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl teritorinio skyriaus veiksmų paduoti – 2014 m. kovo 7 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą paduoti skundą. VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-2312, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis jam laiku kreiptis į VSDFV, todėl termino paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo (valinio veiksmo) mokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją neatnaujino.
Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymas VSDFV. Pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, jog pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).
Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad santykiuose vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, priešingai, ginčams dėl sprendimų valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais teisės aktuose buvo ir yra nustatyta aiški tvarka. Pareiškėjo paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo pateiktas aiškinimas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, o ne dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą, jis nenurodė. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo naikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2312 ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad VSDFV nurodė, jog pareiškėjas apskritai negali reikšti prašymo dėl termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kol tokio prašymo VSDFV nenagrinėjo. Teismas su šia VSDFV pozicija sutiko, tačiau pabrėžė, kad šioje situacijoje VSDFV nagrinėjo klausimą dėl termino atnaujinimo ir šio pareiškėjo prašymo nepatenkino, priimdama skundžiamą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė VSDFV atsiliepime nurodytus argumentus, kad teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją.
Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, kadangi jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti nepatenkintas, teismas padarė išvadą, kad bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukiama.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojantį atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 9 820,92 Lt nepriemoką pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį už 2010–2011 m.
Pareiškėjas nurodo, kad tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per 2010 m. kovo 4 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį nebuvo išmokėta 9 820,92 Lt pensijos dalis. Laikantis pozicijos, kad terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo asmens sužinojimo apie jo teisių pažeidimo faktą, skundo padavimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis nėra praleistas. Įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Gindamas savo pažeistas teises, buvo priverstas imtis priemonių ir kreiptis tiek į teritorinį, tiek į centrinį viešojo administravimo subjektus, prašydamas grąžinti dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų patirtus praradimus, tačiau ir šis procesas buvo itin apsunkintas. Dėl paskirtos senatvės pensijos sumažinimo nebuvo priimtas joks Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantis sprendimas, tai objektyviai apribojo galimybę, gavus sumažinto dydžio pensiją, suvokti apie savo teisių pažeidimą. Dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo, vienodos teismų praktikos nebuvimo jam, kaip asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, teisė apginti įstatymo nustatytu terminu savo pažeistas turtines teises buvo sunkiai įgyvendinama. VSDFV, nagrinėdama jo prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, 2014 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-2312 neatsižvelgė ir neįvertino šių termino praleidimo aplinkybių. Atsisakant kompensuoti neteisėtai sumažintą 9 820,92 Lt pensijos dalį, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV toliau faktiškai taiko antikonstituciniu pripažintą teisinį reguliavimą. Jo teisės privalo būti ginamos, nepriklausomai nuo to, priimtas ar nepriimtas teisinis mechanizmas dėl neteisėtai sumažintų valstybės pensijų grąžinimo. Pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą. Teismas pažeidė reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsnio garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodo, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo 2014 m. kovo 7 d. prašyme ir skunde pateiktas motyvas dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo, kad dėl pensijos sumažinimo neteisėtumo pareiškėjas suprato tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, atmestinas kaip nepagrįstas. VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-2312 pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio mėn. sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti. Teismas teisėtai ir pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. kovo 4 d. taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas paduoti. Pareiškėjo nurodytos 3 metų apskundimo termino praleidimo priežastys pagrįstai įvertintos kaip nesančios pakankamai svarbios ir objektyvios, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti būtų patenkintas.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–95) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, skaičiuotinas nuo 2010 m. balandžio mėn., t. y. nuo pirmosios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos senatvės pensijos gavimo mėnesio. Pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių su skundais kreipėsi 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. sausio 30 d. (jie buvo persiųsti VSDFV), o su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų paduoti – 2014 m. kovo 7 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą paduoti skundą. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją, ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV, todėl neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2312 bei atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas dėl pareiškėjo skunde keliamo reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 14 440,58 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią 2010–2011 m., teisingai nusprendė nutraukti šią bylos dalį, nes pareiškėjas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegali šia tvarka pasinaudoti, kadangi jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas (ABTĮ 101 str. 8 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. balandžio mėn.
1) iki 2010 m. kovo 4 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 098,11 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-04-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;
2) 2014 m. sausio 27 ir 30 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymus išmokėti sumažintos pensijos dalį, kurie šio atsakovo buvo persiųsti nagrinėti iš esmės VSDFV;
3) atsakovo VSDFV 2014 m. vasario 20 d. rašte (sprendime) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. balandžio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. kovo 10 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nurodyta tvarka“ (b. l. 33-35);
4) 2014 m. kovo 7 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (b. l. 27-29);
6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 36).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. sausio 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. balandžio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada.
Pasisakydama dėl paminėto VSDFV 2014 m. vasario 20 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo VSDFV (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.