Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Skangera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Skangera“ dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo

10. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad apeliantė pažeidė viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ieškovė pagrįstai ją vienašališkai nutraukė. Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nurodytas nesutikimas nepagrįstas dėl tokių šioje nutartyje toliau pateikiamų priežasčių.

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

12. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Taigi, šalys yra laisvos susitarti, kokias aplinkybes jos vertina kaip pakankamą pagrindą tam, kad sutartis būtų vienašališkai nutraukta. Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju sutartis galėjo būti nutraukta vadovaujantis joje nurodytu pagrindu, turi nustatyti, kokie sutarties vienašalio nutraukimo pagrindai yra nurodyti sutartyje ir įvertinti, ar susiklosčiusi situacija atitinka sutartyje nurodytas aplinkybes.

13. Ginčo šalių sudarytos sutarties specialiosios dalies 3.4 papunktyje nustatyta, kad ieškovė atsargines dalis užsako elektroniniu paštu. Pagal pirmiau nurodytą sutarties papunktį apeliantė įsipareigojo per 15 darbo dienų nuo užsakymo pateikimo pateikti ieškovei užsakytas sutarties priede nurodytų transporto priemonių atsargines dalis.

14. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2020 m. birželio 1 d. elektroniniu paštu kreipėsi į apeliantę ir užsakė pavarų dėžę sutarties priede Nr. 2 nurodytai transporto priemonei „Fiat Doblo Panorama M-Jet 2008“. Pagal pirmiau nurodytas ginčo sutarties nuostatas apeliantė turėjo pareigą užsakytą pavarų dėžę ieškovei pateikti iki 2020 m. birželio 22 d. Apeliantė per sutartyje nustatytą terminą neįvykdė ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo ir nepateikė pavarų dėžės.

15. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantė 2020 m. birželio 22 d. išsiuntė ieškovei elektroninį laišką kuriame nurodė, kad nepateiks ieškovei užsakytos pavarų dėžės, nes iškilo problemų su subtiekėju, paprašė bendru sutarimu nutraukti sutartį. Ieškovė 2020 m. liepos 2 d. elektroniniu paštu informavo apeliantę, kad sutarties nutraukimas abipusiu sutarimu negalimas; negavus užsakytos prekės, sutartis bus nutraukta pagal sutarties bendrosios dalies 9.2 papunktį ir apeliantei bus taikoma sutarties bendrojoje dalyje numatyta atsakomybė. Ieškovė 2020 m. liepos 17 d. raštu kreipėsi į apeliantę ir pareikalavo atlyginti ginčo sutartyje nustatytus iš anksto aptartus minimalius nuostolius – 2 019,02 Eur. Apeliantė 2020 m. liepos 23 d. pateikė ieškovei raštą, kuriame, be kita ko, nurodė: „tiekėjas, gavęs 2020 m. liepos 17 d. raštą dėl netinkamo sutarties vykdymo, prisiima visą atsakomybę dėl neįvykdytų prievolių ir pasižada, kaip rašte reikalaujama, atlikti mokėjimą dėl nuostolių atlyginimo“. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė ne tik per sutarties specialiosios dalies 3.4 papunktyje nustatytą terminą nepateikė ieškovei jos užsakytos pavarų dėžės ir tokiu būdu pažeidė minėtą sutarties papunktį, bet taip pat ir net nepradėjo vykdyti ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo bei visiškai atsisakė vykdyti sutartį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė 2020 m. liepos 23 d. raštu patvirtino, kad negalės įvykdyti ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo ir sutiko atlyginti ieškovei ginčo sutartyje nustatytus minimalius nuostolius – 2 019,02 Eur. Be to, apeliantė apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad ji neįvykdė ir net nepradėjo vykdyti ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo.

16. Ginčo sutarties specialiosios dalies 5.2–5.3 papunkčiuose nustatyta, kad apeliantei vėluojant teikti paslaugas daugiau kaip 15 kalendorinių dienų, ieškovė turi teisę nutraukti sutartį sutarties bendrojoje dalyje nustatyta tvarka; kiti vienašalio sutarties nutraukimo atvejai nustatyti sutarties bendrosios dalies 9.2 papunktyje. Sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktyje nustatyta, kad ieškovė, ne vėliau kaip prieš 7 dienas raštu informavusi apeliantę, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu apeliantė nepradeda teikti paslaugų sutarties specialiojoje dalyje nurodytu terminu.

17. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2020 m. spalio 7 raštu informavo apeliantę, kad vadovaudamasi sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunkčiu nuo 2020 m. lapkričio 11 d. vienašališkai nutraukia sutartį.

18. Apeliantės teigimu, ieškovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartį tik tuo atveju, jeigu apeliantė visiškai būtų nepradėjusi vykdyti sutarties, bet ne atskirų ieškovės pateiktų užsakymų. Anot apeliantės, ji tinkamai vykdė sutartį ir neįvykdė tik vieno iš ieškovės užsakymų, todėl pastaroji negalėjo pasinaudoti sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktyje nustatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Pirmiau nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

19. Sutiktina su ieškove, kad sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktyje nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas siejamas ne su sutarties vykdymo pradžios terminu, bet su paslaugų ir transporto priemonių dalių pristatymo vykdymo termino pradžia. Nurodytą aplinkybę, be kita ko, patvirtina pirmiau minėtas sutarties specialiosios dalies 5.2 papunktis. Pažymėtina, kad ginčo sutartis sudaryta viešojo pirkimo būdu. Dėl to nustačius sutarties pažeidimą, pagal sutarties nuostatas ieškovei kilo pareiga nutraukti viešojo pirkimo sutartį būtent dėl šios sutarties pobūdžio. Be to, priešingai negu teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė pagal ginčo sutartį būtų pateikusi apeliantei kitus užsakymus ir ši būtų juos įvykdžiusi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, kad ji neteikė apeliantei kitų užsakymų ir neįvykdytas ginčo užsakymas yra vienintelis pagal ginčo sutartį ieškovės pateiktas užsakymas.

20. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog apeliantė nepradėjo vykdyti ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo per sutarties specialiojoje dalyje nustatytą terminą, atitiko sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktyje įtvirtintą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį.

Dėl teisės reikalauti netesybų įgyvendinimo tvarkos

21. Apeliantės teigimu, teisė į sutartines netesybas ieškovei galėjo atsirasti tik nuo sutarties pabaigos – 2020 m. lapkričio 11 d., bet ieškovė dar neturėdama teisės į netesybas, t. y. 2020 m. spalio 9 d., išrašė ir pateikė apeliantei PVM sąskaitą faktūrą dėl 2 019,01 Eur netesybų atlyginimo. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės netesybas, nes vadovavosi pirmiau nurodyta nepagrįsta PVM sąskaita faktūra. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

22. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų bei dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑138‑684/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties bendrosios dalies 11.2 papunktyje šalys susitarė, kad nutraukus sutartį pagal sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktį, apeliantė per 14 dienų, skaičiuojant nuo sutarties nutraukimo dienos, turi sumokėti ieškovei ne mažiau kaip 7 proc. sutarties kainos arba šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių, bet ne daugiau kaip visų pagal šią sutartį neįvykdytų įsipareigojimų vertės. Sutarties specialios dalies 9.2 papunktyje nurodyta, kad sutarties specialiosios dalies 11.2 papunktyje nurodytų šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių dydis yra 7 proc. nuo sutarties kainos (bendros pasiūlymo kainos) be PVM. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys pagal pirmiau nurodytas sutarties nuostatas susitarė dėl netesybų.

25. Minėta, kad apeliantė pažeidė ginčo sutartį, neįvykdė ir net nepradėjo vykdyti ieškovės 2020 m. birželio 1 d. užsakymo, todėl ieškovė pagrįstai pagal sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktį nuo 2020 m. lapkričio 11 d. vienašališkai nutraukė sutartį su apeliante ir įgijo teisę reikalauti sumokėti šalių sutartas netesybas. Pagal pirmiau nurodytas sutarties nuostatas ir nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliantė turėjo pareigą sumokėti ieškovei 2 019,01 Eur netesybų. Pažymėtina, kad apeliantė 2020 m. liepos 23 d. raštu sutiko sumokėti ieškovei 2 019,02 Eur.

26. Priešingai negu tvirtina apeliantė, aplinkybė, kad ieškovė 2020 m. spalio 9 d., t. y. dar nenutraukusi ginčo sutarties, išrašė apeliantei PVM sąskaitą faktūrą dėl 2 019,01 Eur netesybų, nėra pagrindas spręsti, jog apeliantei nekyla pareiga mokėti netesybas. Pažymėtina, kad šalys raštu susitarė dėl netesybų mokėjimo atvejų, tvarkos ir terminų. Pagal pirmiau nurodytas sutarties specialios dalies 9.2 papunkčio ir bendrosios dalies 11.2 papunkčio nuostatas, ieškovei pagal sutarties bendrosios dalies 9.2.1 papunktį vienašališkai nutraukus sutartį su apeliante, apeliantei per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos (2020 m. lapkričio 11 d.) atsirado pareiga atlyginti šalių sutartas netesybas, neatsižvelgiant į PVM sąskaitos faktūros dėl netesybų išrašymo datą. Ginčo sutartyje nenustatyta, kad apeliantė turi pareigą mokėti netesybas pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Iš aptartų sutarties sąlygų matyti, kad netesybų prievolei atsirasti buvo būtinas sutarties nutraukimo dėl tiekėjos kaltės faktas, o nurodyta prievolė tapo vykdytina praėjus 14 dienų terminui nuo nutarties nutraukimo dienos (CK 6.33 straipsnio 2 dalis).Taigi, PVM sąskaitos faktūros dėl netesybų išrašymas ar neišrašymas neturi jokios įtakos apeliantės pareigai atlyginti ieškovei šalių sutartas netesybas. Dėl to apeliantė nepagrįstai akcentuoja PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą.

27. Be to, priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apeliantės netesybas, ginčijamame sprendime nesivadovavo ieškovės 2020 m. spalio 9 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šalių sudarytos sutarties nuostatomis ir materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis teisines pasekmes dėl sutarties pažeidimo ir jos nutraukimo.

28. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės sutartyje nustatytas netesybas – 2 019,02 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tenkindamas ieškinį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuoti sutarties nutraukimo teisiniai pagrindai ir dėl to kylantys teisiniai padariniai dėl sutarties nutraukimo, pagrįstai priteisė ieškovei iš apeliantės netesybas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

30. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

32. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

33. Ieškovė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

34. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.