Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. gynėjo Lino Belevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. vasario 18 d. laikas.

Iš O. K. priteista nukentėjusiajai Z. M. 3000 Lt turtinei ir 46880 Lt neturtinei žalai, nukentėjusiajam E. M. 47400 Lt neturtinei žalai ir nukentėjusiajai A. J. 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 17 d., nuo 14 val. 50 min. iki 15 val. 5 min., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, UAB „E.“ parduotuvės „Š.“, pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl aiškaus žmo­gaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įžūliais tyčiniais veiksmais siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, panau­dodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį - neva nukentėjusysis R. M. pavogė svetimą mažavertį turtą - 25,69 Lt. vertės 0,7 l talpos butelį degtinės „Bravo“, nesilaikydamas įstatymais bei kitais normatyviniais aktais reglamentuotos pranešimo apie tokias nusikalstamas veikas bei jų tyrimo tvarkos, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau penkiolikos smūgių dėl sunkaus girtumo negalinčiam priešintis ir dėl to esančiam bejėgiškos būklės R. M. į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, kuo nukentėjusiajam padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje palei gumburo išorinį kraštą, dešiniojo antakio išorinio galo-smilkinio srityje, visame krūtinės priekiniame paviršiuje, kairiojo žasto užpakaliniame-vidiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, dešinės šlaunies priekiniame-vidiniame bei užpakaliniame paviršiuose, kairės šlaunies išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, odos nubrozdinimus dešinio antakio išoriniame gale ir nosies nugarėlės viršutinėje dalyje, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose dešinėje momeninėje srityje ties gumburu, krūtinės priekinėje dalyje ties krūtinkauliu ir palei jo šonus, pakrutinio srityje abipus bei krūtinės šonuose 6- 12 šonkaulių aukštyje, krūtinkaulio skersinės krypties įlūžimą tarp 5-o ir 6-o šonkaulių porų, kairės pusės 3, 5, 6, 7 ir dešinės pusės 6, 7 šonkaulių kremzlių lūžius palei krūtinkaulį, dešinės pusės 6-12 ir kairės pusės 8-12 šonkaulių užpakalinių galų dvigubus komplikuotus lūžius, pažeidusius priesieninę krūtinplėvę ir abiejų plaučių apatines skiltis bei dešinį diafragmos kupolą, paviršinius kepenų dešinės skilties kapsulės plyšimus, dėl ko - nuo krūtinės sumušimo, davusio kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio ir daugybinius abipusius šonkaulių lūžius bei abiejų plaučių pažeidimus šonkaulių lūžgaliais, kas komplikavosi oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėse ir krūtinės sienos audiniuose, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu bei šoku R. M. 2009 m. lapkričio 17 d., apie 17 val., mirė, ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės R. M., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p.

Nuteistojo O. K. gynėjas L. Belevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip nepagrįstą ir jo ginamąjį išteisinti. Skunde gynėjas išdėstydamas apkaltinamojo nuosprendžio motyvus, teigia, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai neleidžia padaryti kategorišką išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytus sužalojimus R.M. padarė būtent O. K., o ne kiti asmenys, bei būtent nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku.

Apeliantas skunde analizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 2 p., BK 2 str. 3, 4 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. nuostatas ir teigia, kad teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos kasacinėse bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-279/2008 bei pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Gynėjas teigia, kad sprendžiant jo ginamojo kaltės klausimą yra būtina nustatyti ar byloje ištirti įrodymai iš tikrųjų patvirtina, jog mirtį sukėlę sužalojimai R. M. buvo padaryti būtent jam būnant sulaikytam parduotuvėje „Š.”. Teismas detaliai neanalizavo kokie veiksmai kuriuo laikotarpiu buvo atlikti, kiek laiko tai užtruko ir kokie įrodymai tai patvirtina.

Apeliantas skunde aptardamas liudytojų I. M., V. M., Z. M., A. J., S. G., P. K., V. G., R.Ma., V.K.K., I. T., D. R., A. K., D. L., M. M., J. D. parodymus, telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotą informaciją, eksperimentų metu surinktus bei vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, teigia, kad maksimalus laikas nuo O. K. atvykimo prie parduotuvės iki išvedant iš jos R. M. buvo ne ilgiau kaip 7 min. Be to, per šį laiką nuteistasis dar atliko eilę veiksmų (įėjo į parduotuvę, atėjo į vedėjos kabinetą, kalbėjosi su liudytoja V.K. K. bei kitus), todėl realiai O. K. su R. M. dviese pagalbinėje patalpose galėjo užtrukti ne ilgiau kaip 3-4 min. Gynėjas pažymi, kad toks detalus laiko skaičiavimas yra reikšmingas siekiant nustatyti kur konkrečiu laiku buvo O. K. ir R. M., kokius konkrečius veiksmus jie atliko, ar jo ginamasis turėjo realią galimybę suduoti nukentėjusiajam tiek smūgių, kiek nustatyta R. M. lavono tyrimo metu. Todėl apeliantas mano, kad tokiam tikslesniam laiko tarpui nustatyti, reikalinga atlikti eksperimentą.

Byloje nenustatyta kur R. M. buvo ir ką veikė laikotarpiu (apie 1 val.) nuo jo išėjimo iš parduotuvės iki jam patenkant namo, kur jis mirė. Liudytojo I. M. parodymai apie šias aplinkybes yra nenuoseklūs, todėl jais remtis negalima. Teismo išvada paremta tik prielaida ir spėjimu. Todėl gynėjas teiga, kad teisme ištirti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmišką išvadą, jog R. M. buvo sužalotas būtent tuo metu, kai su juo atskiroje patalpoje buvo apelianto ginamasis. Jokių tiesioginių įrodymų, jog nuteistasis tuo laikotarpiu atliko kokius nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį byloje nėra.

Taip pat, skunde apeliantas kelia kitas įvykio versijas. Pirmoji - tai, kad R. M. po to, kai buvo paleistas po nepavykusios vagystės, nuėjo į kitą netoliese esančią parduotuvę ir buvo sumuštas iš tikrųjų dviejų apsaugos darbuotojų dėl bandymo vėl pavogti degtinės butelį, arba kad jis buvo sumuštas kokioje nors kitoje vietoje. Šioje byloje nustatyta, jog į parduotuvę „Š.” buvo atvykęs vienintelis apsaugos darbuotojas - O. K., todėl apeliantas mano, kad R. M. pasakojimas apie jį mušusius du asmenis yra akivaizdžiai neteisingas, arba jį iš tikrųjų mušė du asmenys tik kitoje vietoje. Šią galimą aplinkybę patvirtina ir tai, kad R. M. pilnai susivokė kur esąs, sąmoningai vogė būtent degtinę, sugebėjo skaityti ir atskirti vieną gėrimo rūšį nuo kitos, iš pradžių sąmoningai laikėsi gynybinės pozicijos (neigė vagystę). Todėl, jei jis sugebėjo atlikti šiuos sąmoningus veiksmus, nukentėjusysis tikrai turėjo atskirti ir vieną apsaugos darbuotoją nuo dviejų. Juo labiau, kad nukentėjusiajam E. M. R. M. pasakė, jog apsaugos darbuotojai jį mušė pakaitomis. Antroji apelianto įvykio versija yra tai, jog R. M. iš tikrųjų mušė du asmenys tuo laikotarpiu, kai jis buvo išėjęs iš parduotuvės ir dar negrįžęs namo. Apie tai jis ir pasakojo savo giminaičiams, tuo pačiu nurodydamas ir faktą, jog buvo sulaikytas parduotuvėje „Š.”, o giminaičiai jį netiksliai suprato tiek dėl girtumo, dėl kalbėjimo nerišlumo. Apeliantas teigia, kad dėl šios priežasties nukentėjusiųjų E.M., Z. M., A. J. ir liudytojų I. M., V. M. parodymai apie R. M. prieš mirtį išsakytus žodžius nėra patikimas ir objektyvus įrodymų šaltinis, grindžiantis nuteistojo kaltę.

Teismas netesingai vertino liudytojos O. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui apie R. M. sužalojimą, nes šiuos parodymus tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek apygardos teisme ji paneigė.

Byloje nenustatytos stebėjimo kamerų išjungimo aplinkybės, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad nuteistasis žinojo konkrečias patalpas, kurios nestebimos stebėjimo kameromis.

Apelianto ginamojo parodymai apie nukentėjusiojo kraujo ant nuteistojo kelnių bei mikrodalelių ant nukentėjusiojo drabužių atsiradimo aplinkybės, byloje nepaneigti. Šiuos parodymus patvirtina 2010-03-24 specialisto išvada Nr. 11-173 (10). Be to, pastaroji išvada ir tyrimo metu atlikti eksperimentai dėl triukšmo girdėjimo galimybių paneigia smurto naudojimo faktą. Todėl gynėjas teigai, kad byloje nėra įrodymų, jog sužalojimus R. M. padarė būtent jo ginamasis. Tuo pačiu, negalint atmesti tikimybės ir pagrįstų abejonių, jog R. M. buvo sužalotas kito asmens (ar asmenų), kitu laiku ir kitoje vietoje, O. K. aturi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, t. y. nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir paskirti minimalią laisvės atėmimo bausmę. Prokurorė prašė nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 8 p. ir paskirti nuteistajam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme O. K. ir jo gynėjas apeliacinio skundo nepalaikė. Įrodymų tyrimo metu O. K. prisipažino, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę bei kitas kūno vietas, tačiau tai padarė suvokdamas, kad nukentėjusysis R. M. nėra bejėgiškos būklės ir ne dėl chuliganiškų paskatų. Jis taip pat neneigė, kad jo suduoti smūgiai galėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Be nuteistojo prisipažinimo, jo kaltė dėl tyčinio R. M. nužudymo yra įrodyta ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir tinkamai įvertintais nukentėjusiųjų E. M., Z. M., liudytojų A. J., I. M., V. M., S. G., P. K., V. Go., A. Š., L. O., I. T., R. Ma., V.K.K., D. R., D. L., O.A., M. A. parodymais, teismo medicinos ir DNR specialistų išvadomis ir paaiškinimais.

Šių įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nukentėjusysis į parduotuvę atėjo nesužalotas ir kad jį parduotuvės patalpose sužalojo apsaugos darbuotojas O. K.. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad parduotuvės pagalbinėse patalpose be O. K. būtų buvęs ir nukentėjusįjį mušęs kitas apsaugos darbuotojas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad O. K. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis gyvybės atėmimo metu buvo bejėgiškos būklės. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų seka, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo bejėgiškumą susiejo tik su jo girtumu.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl psichinių, ar dėl fizinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ir psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Be to, kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., būtina nustatyti, kad jis suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būseną.

Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo metu peržiūrėjo filmuotą medžiagą ir akivaizdžiai įsitikino, kad R. M. girtumas nebuvo aiškiai pastebimas. Maža to, nukentėjusysis buvo fiziškai aktyvus ir visiškai sąmoningas – vaikščiojo po parduotuvę, tikslingai išsirinko norimą pavogti degtinės butelį, jį paslėpė, iš pradžių neigė vagystę. Tai, kad jis iš parduotuvės buvo išvestas ir laiptais nulipo savarankiškai, bet prilaikomas kito asmens, patvirtina, jog jo apsunkintas judėjimas buvo patirtų sužalojimų, o ne girtumo pasekmė. Pats nukentėjusiojo girtumo faktas, įvertinus kiekvieno asmens skirtingą alkoholio toleravimą, dar nereiškia, kad 2,52 promilių ar net didesnė alkoholio koncentracija kraujyje gali būti prilyginta bejėgiškai būklei. Taigi, nukentėjusiojo fizinę būklę apibūdinančios ir šiame nuosprendyje aptartos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo bejėgiškos būklės. Iš to seka, kad O. K. nesuprato ir negalėjo suprasti, jog nužudo bejėgiškos būklės asmenį. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-510/2010).

Kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog O. K. R. M. nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Nužudymas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra aptariamo nusikaltimo sudėties požymis. Šis požymis konstatuojamas įvertinus tikruosius nusikaltimo subjekto elgesio motyvus, nulėmusius jo pasiryžimą nusikalsti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad O. K. nusikalto dėl chuliganiškų paskatų. Tokių paskatų buvimą teismas nustatė atsižvelgdamas į tariamai mažareikšmę dingstį - ,,neva nukentėjusysis R. M. pavogė svetimą mažavertį turtą – 25,69 Lt vertės 0,7 l talpos butelį degtinės ,,Bravo“. Su tokiais prieštaringais teismo argumentais sutikti negalima. Byloje nustatyta, kad R. M. ne ,,neva“, o iš tikrųjų pavogė nurodytą butelį degtinės, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso 50 str. Tokio pažeidimo padarymas vargu ar gali būti vertinamas kaip mažareikšmė dingstis, suformavusi vidines paskatas nusikalsti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad butelio degtinės vagystė buvo tikrasis O. K. smurtavimo motyvas.

Visuotinai žinoma, kad vagystės iš parduotuvių yra dažnas reiškinys. Neabejotina ir tai, kad O. K., dirbdamas apsaugos darbuotoju, yra sulaikęs ne vieną vagystę parduotuvėje padariusį asmenį. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis prieš juos būtų naudojęs smurtą. Priešingai, iš byloje esančios charakteristikos (4 t. 78 b. l.) matyti, kad nuteistasis pasižymėjo išskirtiniu sugebėjimu bendrauti su žmonėmis. Nusiskundimų ar priekaištų dėl jo darbo nebuvo, drausminių nuobaudų neturėjo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvo (chuliganiškų paskatų) yra neįtikinamos.

Apeliacinės instancijos teisme O. K. parodė, kad pagalbinėse patalpose nukentėjusysis jį įžeidė, mojavo rankomis, bandė įspirti, todėl supykęs sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę ir kitas kūno vietas.

Tokie nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (nesaistomas priesaikos už žinomai melagingą parodymų davimą, turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), BPK 20 str. 1 ir 3 d. prasme, taip pat yra įrodymai. Norint juos atmesti, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie savarankiški ir patikimi įrodymai paneigia nuteistojo parodymus.

Kolegija daro išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad vidinė nuteistojo paskata, lėmusi O. K. pasiryžimą nusikalsti, buvo pyktis, kurį sukėlė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (įžeidimas, bandymas suduoti smūgius), kuris, šiuo atveju, pripažintinas iš esmės prieštaraujančiu moralės normoms, įžeidžiantis kaltininką ir tokiu būdu, sukeliantis emocinę įtampą, nesukeliančią didelio susijaudinimo lygio. Toks nukentėjusiojo elgesys pripažintinas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

Kolegija neturi teisės vertinti ir nevertina O. K. veiksmų (nukentėjusiojo nuvedimo į tarnybines patalpas ir jo apieškojimo) tarnybos įgaliojimų viršijimo aspektu, nes toks kaltinimas jam nebuvo pareikštas (BPK 255 str.). Be to, ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant nusikalstamos veikos padarymo motyvą, o tuo pačiu sprendžiant šios veikos juridinio įvertinimo klausimą. Todėl nekonkretūs ir aiškiai pertekliniai teiginiai apie ,,įstatymais bei kitais normatyviniais aktais reglamentuotos pranešimų apie tokias nusikalstamas veikas bei jų tyrimo tvarkos nesilaikymą“ iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintini.

Tokiu būdu, nustačius, kad O. K. nukentėjusįjį nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl pykčio, ir kad R. M. nebuvo bejėgiškos būklės, nuteistojo nusikalstama veika iš BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. perkvalifikuotina į BK 129 str. 1 d.

Kolegija daro išvadą, jog byloje yra nustatyta, kad O. K. 2009 m. lapkričio 17 d., nuo 14 val. 50 min. iki 15 val. 5 min., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, UAB ,,E.“ parduotuvės ,,Š.“ pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pykčio, dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, išdavoje, tyčia suduodamas rankomis bei kojomis ne mažiau penkiolikos smūgių R. M. į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje palei gumburo išorinį kraštą, dešiniojo antakio išorinio galo-smilkinio srityje, visame krūtinės priekiniame paviršiuje, kairiojo žasto užpakaliniame-vidiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, dešinės šlaunies priekiniame-vidiniame bei užpakaliniame paviršiuose, kairės šlaunies išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, odos nubrozdinimus dešinio antakio išoriniame gale ir nosies nugarėlės viršutinėje dalyje, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose dešinėje momeninėje srityje ties gumburu, krūtinės priekinėje dalyje ties krūtinkauliu ir palei jo šonus, pakrutinio srityje abipus bei krūtinės šonuose 6-12 šonkaulių aukštyje, krūtinkaulio skersinės krypties įlūžimą tarp 5-o ir 6-o šonkaulių porų, kairės pusės 3, 5, 6, 7 ir dešinės pusės 6, 7 šonkaulių kremzlių lūžius palei krūtinkaulį, dešinės pusės 6-12 ir kairės pusės 8-12 šonkaulių užpakalinių galų dvigubus komplikuotus lūžius, pažeidusius priesieninę krūtinplėvę ir abiejų plaučių apatines skiltis bei dešinį diafragmos kupolą, paviršinius kepenų dešinės skilties kapsulės plyšimus, dėl ko – nuo krūtinės sumušimo, davusio kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio ir daugybinius abipusius šonkaulių lūžius bei abiejų plaučių pažeidimus šonkaulių lūžgaliais, kas komplikavosi oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėse ir krūtinės sienos audiniuose, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu bei šoku, dėl ko R. M. 2009 m. lapkričio 17 d., apie 17 val., mirė.

Skirdama nuteistajam bausmę, kolegija atsižvelgia į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir BK 61 str. nuostatas.

Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikaltimo motyvas - pyktis, kurį sąlygojo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. O. K. charakterizuojamas išimtinai teigiamai, praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas.

Kolegija, nustatydama bausmės dydį, atsižvelgia ir į pasikeitusią nuteistojo gynybinę poziciją apeliacinės instancijos teisme, t. y. į jo pripažinimą padarius tyčinį nužudymą. Darytina išvada, kad paminėtos aplinkybės negalima pripažinti O. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jos turinyje nėra savanoriškumo ir savalaikiškumo elementų, tačiau jos visai nevertinti kolegija neturi teisės.

Apibendrinant jau paminėtus motyvus, galima daryti išvadą, jog visos BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės O. K. padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę apibūdina kaip mažesnio pavojingumo nei tipinių analogiškų veikų ar jas padariusių asmenų pavojingumas. Todėl nuteistajam skirtina bausmė artima sankcijos minimumui.

Apeliaciniame skunde ir savo paaiškinimuose apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas nuosprendžio dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ir dydžio neginčija. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendis nerevizuojamas (BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos 2011 m. vasario 18 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo R. M. provokuojantį elgesį, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pripažinti O. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

O. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p., perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. bei paskirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad O. K. nusikalstamą veiką padarė nesilaikydamas įstatymais ir kitais normatyviniais aktais reglamentuotos pranešimo apie tokios nusikalstamos veikos (25,69 Lt vertės 0,7 l talpos butelio degtinės ,,Bravo“ vagystė) ir jų tyrimo tvarkos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.