- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-01
- Bylos Nr.
- e2S-626-739/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00213-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Swedbank, UAB „Intrum Lietuva“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1163-356/2020 pagal pareiškėjo S. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Swedbank, AB, UAB „Intrum Lietuva“, antstoliai N. V., L. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratoriumi M. T..
2. Pareiškime nurodė, kad iki 2008 – 2009 metų ekonominės krizės pareiškėjas sėkmingai vykdė įmonių, kurių akcininku buvo, veiklą, jam buvo suteiktos paskolos, į verslą investavo asmenines lėšas, tačiau prasidėjus ekonominei krizei prievolių nebeįstengė vykdyti, bankai sutartis nutraukė, buvo parduotas įkeistas asmeninis turtas, įmonės bankrutavo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo UAB „Intrum Lietuva“ atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui, dirbančiam komercijos direktoriumi, mokamas tik nežymiai didesnis darbo užmokestis, nei mokama už nekvalifikuotą darbą, o tai kelia abejonių, ar dalis darbo užmokesčio nemokama neoficialiai, be to, suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių, būdamas jauno amžiaus ir darbingas, jis ėmėsi ir imasi, kad gautų didesnį darbo užmokestį, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, nes nuo 2017 metų iki šiol, išskyrus tai, kad sumokėjo vieną įmoką, nesiėmė jokių veiksmų skolai padengti.
4. Suinteresuoti asmenys Swedbank, AB, antstoliai N. V. ir L. J. atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjo S. K. pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo atmestas.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjas nesielgia taip, kad jo elgesį būtų galima pripažinti sąžiningu kreditorių Swedbank, AB, ir UAB „Intrum Lietuva“ atžvilgiu.
7. Teismas nurodė, kad kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas galimai nepateikė visos informacijos apie tikrąją savo turtinę padėtį ir kitas gautas ir gaunamas pajamas bei tokių pajamų šaltinį, vienerius metus pragyveno negaudamas darbinių pajamų.
8. Sprendė, kad pareiškėjas nededa jokių pastangų susirasti geriau apmokamą darbą, jog oficialiai galėtų turėti daugiau pajamų, konstatavo, kad pareiškėjas suteikė pirmenybę ir visiškai atsiskaitė tik su nagrinėjamu atveju neįvardytais kreditoriais.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
10. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, o ne konkrečiais įrodymais, todėl nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui.
11. Atskirajame skunde nurodo, kad pareiškėjas jokių kitų pajamų, išskyrus darbo užmokestį, negavo ir negauna.
12. Taip pat nurodo, kad teismas tik fragmentiškai nurodė atskirus pareiškėjo veiksmus, galėjusius turėti įtakos pareiškėjo galimybėms atsiskaityti su kreditoriaus, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino reikšmingų aplinkybių visumos.
13. Apelianto teigimu, jis niekuomet nebuvo nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, taip pat neturi net teorinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais per protingą laiko tarpą, todėl bankroto byla jam buvo neiškelta nepagrįstai.
14. Nurodo, kad pareiškėjas visuomet dėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą, kad gautų daugiau pajamų. Tai, kad pareiškėjas gauna tik šiek tiek didesnę algą nei minimali Vyriausybės patvirtinta mėnesinė alga, negali būti vertinama kaip pareiškėjo nesąžiningumas, nes šios aplinkybės, be kita ko, yra sąlygotos kitų aplinkybių, o ne tik pareiškėjo tariamo pasyvumo.
15. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė teismui papildomus įrodymus – 2012 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį, 2013 m. balandžio 4 d. notarinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, 2015 m. liepos 9 d. notarinę mainų sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą ir darbo sutartį, išrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvius, prašydamas prijungti juos prie bylos, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
16. Teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
17. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė naujų įrodymų, t. y. 2012 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį, 2013 m. balandžio 4 d. notarinę žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, 2015 m. liepos 9 d. notarinę mainų sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą ir darbo sutartį, išrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvius, prašydamas prijungti juos prie bylos. Apelianto teigimu, jis nesitikėjo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tam tikras išvadas, remsis prielaidomis ar pareiškėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu, kai pareiškėjas teismui nurodė visko tiksliai neprisimenantis.
18. Kaip nustatyta iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies ir pareiškėjo pateikto atskirojo skundo motyvų, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po skundžiamos nutarties priėmimo, t. y. pirmosios instancijos teismui pasisakius apie naujai pateiktuose įrodymuose reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, konstatavo, kad pareiškėjas galimai turi daugiau turto, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kad byloje nėra duomenų, jog dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pareiškėjas teismui nenurodė buvusių kreditorių, su kuriais atsiskaitė, ir asmenų, su kuriais 2015 m. sudarė mainų sutartį, tačiau papildomų tokius pareiškėjo paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų neišsireikalavo. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjo prašymą ir prijungia prie bylos šiuos naujai pateiktus įrodymus: 2012 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį; 2013 m. balandžio 4 d. notarinę žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį; 2015 m. liepos 9 d. notarinę mainų sutartį; UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą ir darbo sutartį; išrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvius.
Dėl asmens nesąžiningumo kaip pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą
19. Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo nemokumo.
20. Nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020 ir kt.).
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė, kad pareiškėjo nemokumas būtų atsiradęs dėl jo nesąžiningų veiksmų. Kaip nurodė teismas, pareiškėjas nemokiu tapo dėl 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės ir per didelių prisiimtų finansinių įsipareigojimų už jam nuosavybės teise priklausiusius juridinius asmenis. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad jei pareiškėjas būtų sąžiningas, t. y. rodytų pastangas susirasti geriau apmokamą darbą ar pastangas gauti kitokių pajamų, gaudamas kitokias pajamas jas naudotų atsiskaityti su kreditoriais, tai jis būtų pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, t. y. nebūtų nemokus. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas fizinio asmens sąžiningumą, nenustatė, kad pareiškėjas tapo nemokus dėl jo tyčinių per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bylą veiksmų (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), tačiau nustatė kitus įstatyme numatytus nesąžiningus pareiškėjo veiksmus – siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tokius pirmosios instancijos teismo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus byloje surinktais įrodymais.
22. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nededa jokių pastangų susirasti geriau apmokamą darbą, jog oficialiai galėtų turėti daugiau pajamų, tačiau vien formalus konstatavimas, kad asmuo gaunantis nedidelį darbo užmokestį, turi galimybes gauti didesnes pajamas, negali būti laikomas objektyviu argumentu, jog apeliantas realiai tokias galimybes turi. Kiekvienu konkrečiu atveju vertintina, ar pareiškėjas sąmoningai, t. y. iš esmės elgdamasis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo, ar geriau apmokamo darbo nesuradimą sąlygoja tam tikros tiek išorinės darbo rinkos aplinkybės (pvz. profesijos paklausa, keliami reikalavimai ir kt.), tiek pareiškėjo asmeninės savybės (pvz. išsilavinimas, įgūdžiai ir kt.). Taip pat svarbu vertinti ir aplinkybę, ar asmuo iš gaunamo uždarbio nurodo sieksiantis atsiskaitinėti su kreditoriais, vertinti jo nurodomą galimą skirti sumą kreditoriams ir tik tuomet spręsti ar apeliantas nesąžiningai nesiekia didesnių pajamų.
23. Sutiktina su apelianto argumentais, kad nutartyje, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, teismas dalį savo motyvų dėl pareiškėjo nesąžiningumo grindė hipotetiniais teiginiais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą nurodė, kad pareiškėjas galimai turi daugiau turto, nei nurodė pareiškime, kadangi teismo posėdžio metu užsiminė apie nuosavybės teise valdytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri, pasak pareiškėjo, bankrutavo, akcijas. Teismas, iš viešai prieinamų duomenų nustatęs, kad ši įmonė nėra bankrutavusi, padarė išvadą, kad galimai pareiškėjas yra šios įmonės akcininkas, dėl to turi didesnės vertės turto. Tačiau, kaip matyti iš apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktos VĮ Registrų centro Duomenų apie juridinio asmens dalyvių išrašo su istorija kopijos, pareiškėjui S. K. nepriklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos.
24. Pirmosios instancijos teismas nutartyje taip pat vertino pareiškėjo paaiškinimus teisme dėl kreditorių, su kuriais jis jau yra atsiskaitęs, nurodydamas, kad vienas iš neįvardijamų pareiškėjo kreditorių buvo asmuo, su kuriuo pareiškėjas 2015 m. sudarė mainų sutartį. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė 2012 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį tarp pareiškėjo S. K. ir R. P., 2013 m. balandžio 4 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį tarp tų pačių šalių, bei 2015 m. liepos 9 d. žemės sklypų mainų sutartį, sudarytą taip pat tarp S. K. ir R. P.. Tačiau pareiškėjo sąžiningumo vertinimui FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme šie sandoriai neturi reikšmės, nes yra sudaryti daugiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo padavimo dienos.
25. Sutiktina ir su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog turimi 3 žemės sklypai yra prie vandens telkinių ir galimai yra didesnės negu VĮ Registrų centras nustatytos rinkos vertės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą nesirėmė jokiais leistinais įrodymais, o aplinkybė, kad pareiškėjo nekilnojamasis turtas gali būti didesnės negu rinkos vertės, būtų nustatinėjama ir vertinama fizinio asmens bankroto procese (FABĮ 12 str.).
26. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo vertinant apelianto sąžiningumą skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų dėl pareiškėjo turto tikrosios vertės, turto slėpimo, tikrų pajamų ir buvusių kreditorių nenurodymo.
27. Iš esmės tik pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti sandoriai, susiję su automobilio pirkimu ir pardavimu, galėtų būti vertinami pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., tačiau byloje įrodymų, pagrindžiančių tokių sandorių buvimą nėra, o pareiškėjas nurodė, jog jokių tokių sandorių buvimą pagrindžiančių įrodymų neturi. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), įrodinėjimas turi savo specifiką. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017).
28. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2014; Nr. e3K-3-434-686/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Todėl šiuo konkrečiu atveju reikėtų vertinti, ar pareiškėjo sudaryti 15000 Eur vertės sandoriai perkant ir vėliau parduodant automobilį pablogino pareiškėjo finansinę būklę tiek, kad dėl to pareiškėjas būtų laikomas nesąžiningu kreditorių atžvilgiu ir šiuo pagrindu būtų galima atsisakyti jam iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sandorių suma (15000 Eur), atsižvelgus į visų pradelstų įsiskolinimų sumą kreditoriams (pirmosios instancijos teismo nustatyta 184748,83 Eur suma), neturėjo reikšmingos įtakos pareiškėjo mokumui, todėl, nagrinėjamu atveju, priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų, sudarant minėtus santorius, ir jo nemokumo, negali būti nustatytas.
29. Pirmos instancijos teismas nenustatė ir bylos duomenys nepatvirtino aplinkybių, jog pareiškėjas, būdamas nemokus, per 3 metų laikotarpį prisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų ar pardavė turėtą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypų), kuriuo anksčiau galėjo laisvai disponuoti, taip dar labiau pablogindamas savo finansinę padėtį. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neištyrė, ar egzistavo teismo nustatyto nesąžiningo pareiškėjo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys, t. y. ar pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo nesąžiningumas turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui.
30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais gali būti vertinami jau fizinio asmens bankroto proceso metu, o fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu jau iškėlus bankroto bylą yra vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje, pvz. iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius, ir, nustatęs asmens nesąžiningumą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, tokia teisė taip pat suteikta kreditoriams (FABĮ 24 str. 9 p.).
31. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, netinkamai taikė aptartas teisės normas, aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, pripažintina nepagrįsta ir naikintina. Kadangi pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo nagrinėjimas priskirtas apylinkės teismui (FABĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnis) ir dėl to apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimo, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo(CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.