Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir J. V. apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams;

Taip pat J. V. pripažintas kaltu pagal BK 187 str. 3 d. ir nubaustas areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir J. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2015 m. kovo 25 d. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 str. 9 d., įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2015 m. kovo 24 d. imtinai.

- A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2015 m. kovo 25 d. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str. ir BPK 140 str. 9 d., įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. imtinai.

Taip pat iš A. K. ir J. V. solidariai priteistas 448,83 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimui A. A..

Iš J. V. A. A. priteista 130,33 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Iš A. K. ir J. V. solidariai priteista 716,58 Eur gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai bei 62,29 Eur ligos pašalpos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. ir A. K. pagal BK 180 str. 1 d. nuteisti už tai, kad 2014 m. sausio 23 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, važiuojant taksi automobiliu „VW Passat”, v. n. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. A., paprašę vairuotojo sustabdyti automobilį prie kapinių, J. V. sudavė nukentėjusiajam A. A. kumščiu į veidą, A. K. suėmus vairuotoją ranka už kaklo, po ko J. V. sudavė ne mažiau dešimties smūgių A. A. į galvą, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam A. A. priešintis, pagrobė A. A. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 113“ – 31,86 Eur (110 Lt) vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ – 31,86 Eur (110 Lt) vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3100“ – 40,55 Eur (140 Lt) vertės, mobilaus ryšio telefoną „LG P760“ – 289,62 Eur (1000 Lt) vertės, piniginę (be vertės), kurioje buvo 600 Lt (173,77 Eur) grynųjų pinigų, tuo bendrais veiksmais J. V. ir A. K. padarė nukentėjusiajam A. A. dėl nosies kaulų lūžio – nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimų nosies ir kaktos srityse – nežymų sveikatos sutrikdymą ir bendrą 567,66 Eur (1960 Lt) turtinę žalą.

Be to, J. V. pagal BK 187 str. 3 d. nuteistas už tai, kad jis sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: 2014 m. sausio 23 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), plėšimo metu iš A. A., suplėšė striukę – 86,89 Eur (300 Lt) vertės, sudaužė automobilio „VW Passat”, v. n. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės atgalinį veidrodėlį – 43,44 Eur (150 Lt) vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. A. 130,33 Eur (450 Lt) turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistieji bei jų gynėjai prašė pateiktus apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K. ir J. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka A. K. ir J. V. kaltei dėl jiems inkriminuotų, atitinkamai BK 180 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., 187 str. 1 d. numatytų, nusikalstamų veikų pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, ir dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu neigia dalyvavęs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, tvirtina, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai – būtent parodymas atpažinti, buvo padaryti pažeidžiant procesinius reikalavimus. Visgi šie teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, niekuo nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurie buvo išsamiai išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje, visetas patvirtina, jog A. K., veikdamas kartu su J. V., įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šie įrodymai yra: nukentėjusiojo A. A. išsamūs bei nuoseklūs parodymai; asmens parodymo atpažinti protokolas, iš kurio matyti, jog nukentėjusysis A. A. atpažino A. K. kaip asmenį, kuris jį apiplėšė (3 t., 6-9 b.l.); apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog apžiūrint automobilį „VW Passat“, v. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ir buvo įvykdytas apiplėšimas, ant jo kairės pusės galinių durelių stiklo buvo rasti du rankų pėdsakai, kurie pagal daktiloskopinių tyrimų specialistų išvadas buvo palikti nuteistojo A. K. dešinės rankos delnu (1 t., 16-24, 27-31,127-130, 137-140 b.l.). Pažymėtina, jog nukentėjusysis A. A. viso proceso metu tvirtino, jog būtent A. K. sėdėjo automobilio galinėje sėdinėje, esančioje už jo, laikė jį viena ranka už gerklės, o kita mušė. Apeliantas teisus, jog liudytojų F. K., A. S. parodymai tiesiogiai nepatvirtina jo kaltės, kadangi iš esmės šie liudytojai nurodė matę asmenis, kurių neidentifikavo. Tuo tarpu liudytojų A. S. ir O. I. parodymai drauge su telefono numerių priklausomybės nustatymo, skambučių ir SMS duomenų gavimo medžiaga, jos apžiūros protokolais ir tarnybiniai pranešimais leidžia daryti išvadą, jog J. V. ir A. K. davė A. S. iš A. A. pagrobtą mobilųjį telefoną. Taigi, konstatuotina, jog baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visiškai užtenka A. K. kaltei pagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad parodymas atpažinti būtų vykęs esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 192 str., 194 str.). Aplinkybė, jog nukentėjusysis jau pirmosios apklausos metu detaliai apibūdinęs abu jį užpuolusius asmenis, parodymo iš nuotraukų atpažinimo metu neatpažino A. K. ir jį atpažino tik asmens parodymo atpažinti metu nesudaro pagrindo netikėti šio procesinio veiksmo rezultatais. Bene pagrindinis A. K. skundo argumentas yra tai, kad jo delno pėdsakai ant taksi automobilio stiklo, kuriame buvo užpultas nukentėjusysis, galėjo atsirasti atsitiktinai – pastarajam suklupus šalia automobilio ir prie jo prisilietus, tačiau, kaip pažymėjo ir apylinkės teismas, šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti ir net absurdiški, kadangi, kaip tvirtino A. K., jis taksi paslaugomis (duomenys neskelbtini) niekada nesinaudojo, o ir suklupti šalia to paties automobilio nuteistasis turėjo netgi du kartus, kadangi buvo rasti netgi dveji jo delno (to paties) pėdsakai, kas būtų pernelyg didelis sutapimas. Kitas nuteistojo argumentas, pasak jo, paneigiantis jo kaltę, yra tai, kad automobilyje nebuvo rasta nei jo kvapo, nei DNR pėdsakai, tačiau minimas tyrimas dėl objektyvių priežasčių net nebuvo atliekamas, taigi, minėti teiginiai taip pat niekuo nepagrįsti. Dėl nuteistojo J. V. parodymų pažymėtina, jog jis ikiteisminio tyrimo metu parodymų apie veikos padarymo aplinkybes nedavė – tvirtino viską papasakosiantis teisme, o teisminio bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus – tik nurodė, jog apiplėšimą įvykdė ne su A. K., o su kitu asmeniu, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) (3 t., 152 b.l.), taigi, šio asmens parodymai vertintini kaip nepatikimi ir jais teismas neturi jokio pagrindo remtis, tuo labiau, kad byloje esantys, pirmiau aptarti, įrodymai dėl A. K. dalyvavimo įvykdant minėtą nusikalstamą veiką leidžia teigti priešingai.

Nuteistasis A. K. taip pat nesutinka su jam skirta bausme – prašo ją švelninti, bei taikyti BK 75 str. nuostatas. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šiuos nuteistojo prašymus nėra pagrindo.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. sankcija numato alternatyvias bausmes – areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. K. bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., parinkdamas bausmę tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę bei laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus tik laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas anksčiau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, todėl kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu. Be to, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra teisiamas šeštą kartą, o paskutiniuoju iš nuosprendžių apeliantui buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tačiau ir tai nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Taigi, visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skirti švelnesnę bausmę apeliantui nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę A. K., kaip jau ir minėta, atsižvelgė į jo asmenybę (teistas, daugybę kartų baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį (nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta), padarytos veikos pavojingumą ir skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kuri savo trukme artima galimam šios bausmės skyrimo vidurkiui. Atsižvelgus į visas pirmiau aptartas aplinkybes apeliantui paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo ir atidėti nuteistajam A. K. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. A. K. skirtos bausmės vykdymo atidėjimas jau buvo taikytas du kartus (taip pat ir paskutiniuoju nuosprendžiu) ir šiuo atveju pakartotinis nusikalstamų veikų darymas rodo, kad BK 75 str. taikymas nuteistajam nesulaiko jo nuo naujų nusikaltimų darymo. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog J. V. buvo skirta švelnesnė bausmė nesudaro pagrindo tvirtinti apie netinkamai individualizuotą bausmę A. K..

Savo ruožtu nuteistasis J. V. apeliaciniu skundu neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau nesutinka su jam skirtos bausmės rūšimi, dydžiu, taip pat mano, jog jam turėtų būti taikomos BK 64¹ str. ir 75 str. nuostatos. Pagrindo tenkinti šiuos nuteistojo prašymus nėra. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei teisingai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to J. V. pagrįstai pripažino kaltu jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo bei skyrė tinkamą bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. sankcija numato alternatyvias bausmes – areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.). Apylinkės teismas nuteistajam J. V. už BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimą 2 metams. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs tai, jog nors apeliantas ir yra teisiamas pirmą kartą, tačiau yra baustas administracine tvarka, nedirbantis, nesaistomas tvirtais socialiniais ryšiais, taip pat yra teisiamas už dviejų nusikalstamų veikų – apysunkio nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo padarymą, veika buvo smurtinė, padaryta žala nėra atlyginta, o ir nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kas sunkina jo baudžiamąją atsakomybę. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai J. V. už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus tik laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip ir minėta, apeliantas padarė tyčinį, savanaudišką, apysunkį nusikaltimą, kuriuo buvo pasikėsinta ne tik į svetimą turtą, bet ir vieną labiausiai įstatymo saugomų ir ginamų vertybių – asmens sveikatą. Fizinis smurtas nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu buvo pavartotas į vieną gyvybiškai svarbiausių kūno dalių – galvą (veidą), kas rodo nuteistųjų visišką abejingumą galimoms itin sunkioms pasekmėms. Taip pat iš bylos duomenų matyti ir tai, jog būtent nuteistasis J. V. buvo aktyviausias šios veikos vykdytojas bei iniciatorius. Visos šios aplinkybės leidžia tvirtinti, jog nuteistajam už BK 180 str.1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas galimas šios bausmės vidurkis bausmė nėra per griežta ir dar labiau ją švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina, jog nustatant subendrintą bausmę, apeliantui paskirtosios bausmės subendrintos pritaikius palankiausią įstatymo (BK 63 str.) leidžiamą bausmių bendrinimo – apėmimo – būdą, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. Dėl BK 64¹ str. nuostatų taikymo pažymėtina, jog ši norma yra taikoma tik tuomet, kai baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, be viso to, asmuo turi pripažinti savo kaltę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nagrinėjama baudžiamoji buvo nagrinėjama bendra tvarka, taigi, J. V. taikyti BK 64¹ str. nuostatas bei vienu trečdaliu sumažinti jam skirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Tuo labiau, kad nuteistasis savo kaltę dėl įvykdytų veikų pripažino tik iš dalies.

BK 75 str. 1 d. numato, jog paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidedamas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Be to, turi būti nustatytos ir objektyvios aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai asmeniui bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, taikant šią teisės normą privalo būti nustatytas tiek formalusis, tiek materialusis pagrindai. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis J. V. ir atitinka formaliuosius, įstatyme įtvirtintus, kriterijus, tačiau įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, daryti išvadą, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Beje, tokios pat pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jau atmetęs šį nuteistojo prašymą. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, J. V. atžvilgiu šiuo metu yra nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos, kuriose jis yra kaltinamas įvykdęs nusikalstamas veikas dar 2009-2011 metais. Vien skunde dėstomi teiginiai apie pilną kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailestį (pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė kodėl ši aplinkybė nėra laikoma J. V. atsakomybę lengvinančia), pasiryžimą atlyginti padarytą žalą nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantui gali būti atidedamas skirtos bausmės vykdymas. Tuo labiau, kad tai padaryti apeliantas turėjo daugybę galimybių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2014-01-23, tačiau net dalis padarytos žalos nebuvo atlyginta, o pareikštus ieškinius apeliantas pripažino tik iš dalies. J. V. taip pat tvirtina turintis mažametį vaiką, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis jį išlaikytų, prižiūrėtų ar pan. (su vaiko motina apeliantas yra išsiskyręs), taigi ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo apeliantui skirti kitokią bausmės rūšį ar atidėti skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. K. ir J. V. apeliacinius skundus atmesti.